Knyga: Vidmantė Jasukaitytė "Marija Egiptietė"

Sveiki visi,

Vidmantė Jasukaitytė – viena idomiausių lietuvių moterų rašytojų. Kai kam dar ir nežinoma, bet ją drąsiai galime statyti prie tokių vardų kaip Renata Šerelytė, Laura Sintija Černiauskaitė, Jurga Ivanauskaitė, Vanda Juknaitė ir t.t. Jasukaitytė turi savo skaitytojų ratą, todėl galbūt ne visiems ji ir prieinama dėl to kaip ji rašo ir apie ką rašo. Aš žinau tris Jasukaitytes: pirmoji poetė, kuri rašo nuostabius pilnus skausmo ir ilgesio eilėraščius, antroji pagarsėjusi savo religinės tematikos kūriniais ir trečioji, kovotoji Jasukaitytė, kuri rašo apie sovietmetį, KGB ir kitus užkulisius. Trys Jasukaitytės. Trys skirtingi tipai. Garsiausi jos kūriniai: “Po mūsų nebebus mūsų”, “Aš nužudžiau savo dukterį”, “Dievas miršta vienišas”, “Kai mes buvome vilkai” ir t.t.

Išties tai labai produktyvi autorė, išbandžiusi nemažai žanrų. Apie jos asmenybę irgi yra prikurta legendų, gal kada nors apie tai papasakosiu skyrelyje “Asmenybės”, dabar apie jos romaną “Marija Egiptietė” (2002m.). Tai iš serijos “Jasukaitytė ir religinė tematika”. Šią knygą buvau pradėjęs skaityti dar mokykliniais laikais, šiemet nusprendžiau perskaityti iš naujo ir visą, pasiilgau gražių žodžių. Tenka pripažinti, kad Jasukaitytė žodžio meistrė, žino kas yra skoninga ir gera teksto estetika. “Marija Egiptietė” pulsuote pulsuoja nuostabiais žodžiais. Pridedu ištraukėlę iš romano, kad patys įsitikintumėte:

„Aš noriu palikti savo mylimajam savo pėdsakus, nes jis nežino, kur manęs ieškoti. Kai jis naktį pakelia akis į žvaigždes, žinau, kad jos pasirodo didelės kaip perlai ar deimantai, kuriais kilmingieji puošia savo turbanus arba kuriuos įsideda į storus žiedus ir užsimauna ant kiekvieno piršto, kad didelės, raukšlių išvagotos, nešvelnios rankos taptų gražesnės, - jos mirksi jam, juokiasi ir pasakoja apie tą naktį, kai mes sėdėjome vienas priešais kitą šiurkščioje žolėje ir mūsų pirštų galiukai vos vos lietėsi. Mes taip sėdėjome pabėgę nuo piligrimo būrio, ir aš jutau, kaip iš jo į mane per pirštus plūsta auksiniai nuodai su medumi. Jie stūmėsi gyslomis gilyn į mane kaip karštas ištirpintas auksas ir pripildė krūtinę. Jis apėmė širdį, - širdis nardydama plaukiojo juose ir smarkiai plakė tarsi skęsdama. Jie pripildė mano pilvą, ir jis tapo degančių žarijų indu. Man ėmė trūkti oro, tačiau medus pakilo iki gomurio, ir aš dejavau nuo jo saldumo ir aromato. Mano mylimasis sėdėjo priešais mane, žiūrėjo į mane savo didelėmis akimis – jos spindėjo mėnulio šviesoje kaip auksinės, - ir tankiai kvėpavo. Jis kvėpavo greitai ir stipriai, ir man atrodė, kad jis įkvepia medaus aromatą, sklindantį iš mano gomurio.“

Išties tai yra stiprus brandžios moters tekstas. Moteris, kuri suvaldo mintį, suvaldo aistrą ir kartu viską padaro nepriekaištingai sugebėdama ne subanalinti, bet atskleisti už žodžių slypinčią tikėjimo galią. Ši autorė nepaprastai tikinti ir tai ne pirmas jos romanas kalbantis apie tikėjimą ir gyvenimą. „Marija Egiptietė“ – tai pasakojimas apie realiai egzistavusią moterį, apie kurią rašytiniai šaltiniai tebuvo užsiminę vos 58 eilutes, kad ji buvo vos ne prostitutė, kuri keliavo į Jėzaus kapą, kelionėje įgavo tiek galios, kad gebėjo vaikščioti vandeniu, o jos kapo duobę neva išrausęs liūtas. Iš tokių nuotrupų Jasukaitytė sukuria stulbinamo grožio romaną. Tai nėra lengvas tekstas, jame pilna aliuzijų į Mariją Magdalietę ir į šventuosius. Jasukaitytė subtiliai perteikia erotines scenas, jos pulsuoja moteriškumu. Šis romanas moteriškas visomis gerosiomis prasmėmis. Tai pasakojimas apie moters lemtį, apie nelengvą Marijos Egiptietės vaikystę, kada aštuonerių metų mergaitė ėmė ne savo noru dirbti prostitute, kad į namus parneštų duonos.

Romane jausmingai išgyvenamas penktasis amžius po Kristaus socialinis lygmuo Egipte, kada vyras vis dar patriarchalinės visuomenės galva ne tik mieste, bet ir šeimoje. Kenčia moteris. Moters kančia persipina ir į Mariją Egiptietę, persipina su jos geiduliais, į jos dvasinį gyvenimą. Daug vaizdingų epizodų su smėliu, dykumomis, jūromis. Tekstas suteikia Jeruzalės ir Egipto smėlynų aromatą, puslapiai kvepia šiukščiu smėliu.

Manau, kad Jasukaitytė nepelnytai nuvertinama kaip Lietuvos rašytoja. Jos brandus ir išmintingas tekstas, manau, lygiuojasi net su libaniečio K. Gibran „Pranašas“, kuris laikomas neblėstančiu išminties aruodu. Net aiktelėjau, kad perskaičiau vieną „Marijos Egiptietės“ komentarą, kad tai neva geriausia, ką yra sukūrę Lietuvos rašytojai. Išties „Marija Egiptietė“ nusipelno perleidimo ir naujo asimiliavimo į skaitytojų pasaulį. Tai gražus tekstas visomis prasmėmis, puikiai tinka versti ir integruoti į kitas kalbas, tačiau, kaip žinia, religinės tematikos literatūra nėra pati paklausiausia. O be reikalo. Užuot nagrinėję visokius „Da Vinčio kodus“, kurie tik, mano akimis, išdarko tikėjimą, žmogų išbalansuoja ir priverčia jau nieko nebetikėti, užuot jį skaitę, geriau pasinerkite į Jasukaitytės „Mariją Egiptietę“, pastaroji yra harmonijos pliūpsnis, švelnumo ir moteriškumo balastas jūsų sielai. Nors tenka pripažinti, kad skaitant romaną link pabaigos, autorė šiek tiek persistengė, tekstas tapo „plaukiantis“ pro akis, pasikartojimai, tarsi norėta pernelyg ištęsti pasakojimą, nors ir taip viskas aišku, kuo jis baigsis.

Stulbina ir tai, kad ji šį romaną, kai supratau iš paliktos datos, parašė per mėnesį (Vilnius, 2001 m. spalis – lapkritis). Man kaip rašančiam, tai nuostabu. Parašyti gerą romaną per mėnesį yra tik talento ir meistriškumo pripažinimas. Kaip supratau, pati autorė labai emocionali, ne visada gali rašyti, bet kai rašo, tai rašo greitai, produktyviai ir užtikrintai. Sveikinu Vidmantę Jasukaitytę su jos puikiu, šviesiu, originaliu, išskirtiniu darbu mūsų literatūros padangėje.

Pridedu dar kalis epizodus, kurie man patiko:

„Aš verkiau, o Dievo Sūnus tai matė, nes mane apėmė ramybė. Gulėjau prisiglaudusi prie storo žeme kvepiančio medžio šaknies galvodama, jog tai, ką dabar jaučiu, ir yra jo ramybė, besiliejanti į mane kaip rytmetys liejasi į žemę. Gulėjau ir kvėpavau šaknies aromatą, ir supratau, kad dabar esu riba tarp žemės, kuri yra gyvenimas, ir dangaus, kuris yra amžinybė.“ (p.95)

„Ir kada nors, kai jis, Dievo Sūnus ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų ir teis mus, jis teis atleidimu. Tai vienintelis teismas tų, kurių gyvenimas paženklintas Meilės galia ir didybe. Tada jis atvers amžinybės knygą ir perskaitys joje šventos Marijos Egiptietės gyvenimą, ir to liudijimo pakaks“ (p.180)

„Tada aš sužinojau, kad jaunos mergaitės reikalingos seniems vyrams dėl to, kad sustabdytų jų senatvę. Tada aš sužinojau, kuo skiriasi vyras ir moteris. Tada aš sužinojau, kaip vyras patiria didžiausią malonumą ir kad už tai duoda labai skaniai pavalgyti“. (p.44)

Norėdami daugiau paskaityti romano ištraukų, spauskite čia: http://www.hotcommentary.com/index.php?id=309

Jūsų Maištinga Siela

Asmenybės: Ponia Rožė (Rožytė)

Sveiki visi,

Jau seniai knietėjo papasakoti apie tikrai neeilinę Vilniaus, o gal ir viso pasaulio asmenybę. Taip, aš kalbu apie tą pačią, kurią Vilniuje visi kaip „Tėve mūsų“ įvardija labai meiliai ir tik vienu vardu – Rožytė arba Rožele. Tikriausiai niekas nebeįsivaizduoja Vilniaus be Rožytės, žinot, aš taip pat. Rožytė visada buvo senamiesčio sielą, ją visada galėdavai (ir tebegali) pamatyti Didžioje gatvėje, Pilies gatvėje ištiestu delnu prašančios pinigėlių. Kitaip nei daugelis elgetų, ji visada būdavo išskirtinė. Jos veide visada buvo drąsa ir narsa kitaip gyventi. Jau nekalbu apie jos spalvingą aprangą, kuri puošia Vilniaus senamiestį visais metų laikais, tai išskirtinė asmenybė nepritapusi niekur. Keičiasi Vilnius, bet Rožytė visada išliko tokia pati.

Man taip pat teko ne kartą praeiti pro Rožytę, šią pravardę ji gavo iš prieš dešimt ar daugiau metų pasirodžius jos gyvenimo istorijoms spaudoje. Jos vardas buvo minimas kaip Rožytė, nuo to laiko ji ir tapo Rožytė, stilingiausia Lietuvos, o gal ir visos Baltijos elgeta. Kasdien yra šventė, sako Rožytė. Tiesą sakant ją nuo gatvės visai neseniai pakvietė į mados podiumą, kuriame Rožytė pristatinėjo rūbus, bet Rožytė savo žinomumo nesureikšmina, iki šiol jai svarbiausia yra pabendrauti, pabūti su žmonėmis, išgerti kavos.

Mūsų Rožytė gyvena netoli Kaišiadorių, kur kasdien su traukiniu traukia į Vilnių, kad galėtų „puošti“ Vilniaus senamiestį. Prisipažinsiu, gyvenime nebuvau sutikęs tokio žmogaus kaip Rožytė. Nors daugelis turi apie ją kitokią nuomonę, vadina ja įkyria pinigų prašinėtoja, driske, ligone, atsilikusia nuo gyvenimo ir žodžiu visaip, kurie mėgsta teisti, bet nemėgsta, kai juos teisia. Bet yra nemaža žmonių dalis, kurie Vilniaus neįsivaizduoja be Rožytės, tas puikiai atsiskleidžia iš internetinių komentarų, kurie palaiko Rožytę, vadina ją „Vilniaus veidu“, „Senamiesčio siela“. Taip jau likimas lėmė, kad Rožytė ilgą gyvenimą buvo viena, skurdi, bet visada laisva. Neseniai teko per radiją išgirsti jos interviu, buvau šokiruotas, kai išgirdau jos sąmoningą, gražų ir pilną optimizmo balsą. Jokia ji šizofrenikė ar psichė, kaip čia kažkas bandė piršti. Gal ir tiesa, kad kartais ji būna šiurkštoka tiems, kurie pagaili dėl savo paties taupumo pinigėlių, galbūt kartais juos ir apkeikia, bet toks tas gatvės gyvenimas. Ji pasakojo apie sveikatą, gyvenimo džiaugsmą, Vilniaus senamiestį. Aišku, galima sakyti, kad čia ji darosi sau reklamą, esu tikras, kad ne vienas taip ir pamanė, bet tai kas slypėjo už Rožytės žodžių, sklinda iš jos pačios. Tai moteris, kurie niekada savęs neišsižadėjo, pasirinko laisvę užsitraukdama kitų žmonių pašaipą ir neapykantą, tačiau atrasdama ir savus gerbėjus. Žodžiu, pati sau karalienė, kiekviena diena – šventė, bendravimas, gamta ir iš dalies vienatvė. Laisvė visada reikalauja vienatvės, tai jaučiasi, nors ji ir džiaugsmingai kalba apie gyvenimą.

Jau seniai Rožytė gyvena laisvą gyvenimą, kurio tikriausiai daugelis ir nesupras. Žmonės ją mena maždaug nuo 1973 metų. Iš tikrųjų tai žmogus legenda. Ir kokių istorijų nėra tik pasakojama apie Vilniaus Rožytę. Jei atvirai, tai dabar neseniai mirė Brazauskas, savas žmogus ir kažkaip gyvenimas be jo ir toliau tęsiasi, o štai neįsivaizduoju naujienos, jog mirė Rožytė, nes jos pakeisti niekas nebegalėtų. Visiems, kas nors kiek su ja turėjo reikalų, žino, kokia ji žemiška, paprasta, o gal ir atvirkščiai, grubi ir įkyri pinigų prašinėtoja. Rožytė daug kalba apie sveikatą, pati kol kas dideliais sutrikimais nesiskundžia, tačiau neslepia baimės, kad galbūt sveikata ne visada leis „puošti Vilniaus“. Ji niekada nesirodo girta, niekada nebūna murzina, savotiško makiažo, visada kultūringa, šneki, tik tokiu būtu per trisdešimt metų ji užsitarnavo nemažą žmonių pagarbą.

Kaip atsitiko, kad Rožytė pradėjo taip spalvingai ir, anot jos, gražiai rengtis. Pasak jos, spalvos ir rūbai yra dalis gyvenimo, kas gali suteikti džiaugsmo pilkoms dienoms, ji teigia, kad jai smagu atrodyti gražiai, o šitaip rengtis pradėjo, kai „įsimylėjo“ indų filmus, jų ryškius apdarus. Indų filmų įkvėpta, ji sugalvojo, kad nėra prastesnė už juos, todėl nustojo vilkėti tuos pilkus sovietmečio siūlomus rūbus ir ėmė rengtis nepaprastai ryškiai, kol galiausiai susiformavo dabartinis Rožytės stilius. Nieko neprikibsi, Rožytė turi savo stilių, į kurį po šitiek laiko pagaliau atkreipia ir mados pasaulis. Rožytė kur kas daugiau nei elgeta, tai laisvas gyvenimas, savotiškas laisvas gyvenimas, nes kiekvienas laisvę gaudo vis savaip. Ar ne taip? Aišku, pats niekad negirdėjau jos keikiantis, bet sakoma, kad Rožytė gali būti ir su spygliais, o ypač tiems, kurie pašykšti vieno kito lito.

Štai ką apie Rožytę mano internautai, įdomesnes nuomones atrinkau iš įvairių straipsnių komentarų apie Rožytę:

Akvilė

Nuo tarybinių laikų Gedimino prospekte (anksčiau - Lenino) vis prieidavo prašydama smulkių pinigėlų. Tai paskambinti, tai kavai, tai bandelei...Paskutinį kartą vasarą besėdint Čili picerijoje prie lauko staliuko, priėjo ir labai mandagiai paprašė duoti pinigėlių kavai. Daviau 2 Lt. Lbai maloniai, labai gražiai padėkojo - nė kiek neperdėtai, sakyčiau, netgi oriai.Visuomet su ja stengiuosi elgtis pagarbiai, neįžeisti pernelyg dideliu lipšnumus, ar atvirkščiai - atsainumu. To paties sulaukiu ir iš jos. Linkiu jai sveikatos.

Inga

P.Roze savita stiliu tikrai turi. Manes jis nei kiek neerzina, jei ji taip jauciasi gerai. O
del sveikumo ar nesveikumo, apie kuri cia tiek daug diskutuojama, tai kur jo riba???

Nu

bet stebina mane komentatoriu bukaprotiskumas. Gi zmones atsipeikekit, moteriskes isvaizda ir elgesys ryskiai sako, kad kazkas su ja netvarkoj. Koks dar stiliaus savitumas??

Lil

Si moteriske ryskiai sutrikusios psichikos, dar pries desimtmeti apsiskarmalavus, itin ryskiu ''makijazu'' pasirodydavo ir Kaune, visada prasinedavo pinigu, o jei negaudavo- iskoliodavo. Abejoniu, ja pamacius, kad tai nesveikas zmogus - nekyla.Tai kas cia dabar? Pasityciojimas is nesveiko zmogaus?? Ar Lietuviskos mados lygis? SLYKSTU.

Jojo

Prieš dvidešimt metų matydavau Vilnius - Kaunas traukinyje, kaulindavo centų. Mes ją vadinom Aldona. O ji pasirodo - Rozele.

Beje

Prieš 30 m. ji vis stabdydavo jaunus vyrus ir prašydavo pakeisti kapeikas, kad, atseit, paskambintų telefonu automatu.
Amžius daro savo, matyt todėl ji persikvalifikavo, darbar jau pinigų prašo ne tik pas vyrus.
Kelti ją ant pjedestalo nereikėtų, nagalima tyčiotis iš neįgalaus žmogaus

…

Aš apie ją girdėjau šit ką - gyvena Vievyje su serimi. namo veranda prikimšta maišų maišelių su skudurais. Gauna kažkokią pensiją. Kasdien važinėja į Vilnių, ubagauna na ir savaip pramogauja. Būdama jauna medžiodavo vyriškius, pasivaišindavo su jais restorane, po to nusiplaudavo. Tada dar neubagavo. Raibas stilius buvo visada.

Ula

studijavau senuosiuose VU rūmuose, tad Gedimino prospekte dažnai sutikdavau Roželę, tuomet aštuoniolikmetė labai ja stebėdavausi kartu su draugėmis, nes tada niekas taip drąsiai nesirengdavo, o dabar ji tikrai prilygsta dizaineriams. Na, bent jau už drąsą ją verta pagirti, o savitas skonis irgi gerai.

Sima

Moteris kaip moteris, bet del dievo meiles, patvarkykit jai antakius, uzteks jau tos nustebucios rozeles minos!!!

Vilnius

Vilniaus simbolis - Rozele, Kauno - Gintaras Patackas

He

Faina ta roze, primena Vilniu :)

Buu

p. Roželei jau virš 60 metų. Ir klysta tie, kurie galvoja, kad ji rengiasi tai, ką turi. Anaiptol, ji viską suderina. Stebina tai, kaip ji tai padaro.Nors ji elgeta, bet mūsų dizaineriams galėtų būti idėjų, įkvėpimo šaltinis, kuriant rūbus, stilių ir derinant spalvas. Roželė labai originali, tiesiog jaučia madą.Mačiau ją pieš kelias dienas - geros nuotaikos besišysančią...

Taigi

...dar vienas pajuokos objektas- nestabilios psichikos zmogus ( ar nesat girdeje kaip ji koliojas troleibuse?). Ar is musu nori pasisaipyt sio straipsnio autoriai? Tik isivaizduokit kaip atrodytu miestas apsiredes "TAIP STILIONGAI" tokiais skarmalais- karnavalas. NETURI KA RASYT BEI KA IDOMESNIO PARODYT....

!!!

Zmones mieli, pati rozele yra visiskai sveiko proto, vargingai gyvenanti moterele. Taip rengiasi todel, kad atkreiptu i save demesi ir susirinktu pinigeliu. Toks jos gyvenimo budas! Gyvena prie vilniaus, atvaziuoja i sostine, susirenka lita kita...nusiperka bandele ir vaziuoja namo. Ir taip metai is metu. Ji Pilies gatveles simbolis. Ir ne veltui i jos stiliu demesys kreipiamas, ji apie stiliu galvoja, kad itiktu kitiems, butu idomi. Esu milijona kartu su ja kalbejusi apie tai, kartu gerusi kakava.

Anonim

Žinau, kad nemažai kas žavisi litų kaulijančia Vilniaus senamiesčio puošmena Rožyte, bet po to, kai prieš ketverius metus ji mane (jei ką - dar ir kažkelintą mėnesį besilaukiančią) grūmodama kumščiu garsiai apiburnojo - mat nedaviau kokio lito kito - visos mano simpatijos šitai skarmalei išgaravo.

Jūsų Maištinga Siela

Visi turi teisę būti savimi!

Sveiki visi,

Nusprendžiau, jog vis dar reikia apie tai kalbėti. Apie lygias teises. Čia dar visai neseniai išėjau į miestą ir lyg tyčia kaktomuša atsitrenkiau į tokį plakatą, kuriuo ne visi tikriausiai ir pasinaudoja, galbūt ir ne visi jį ir pastebi, bet dėl jo žmonės turėtų jaustis nors kiek ramiau, nes jie bet kada gali kreiptis į „Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą“. Daugiau informacijos galite rasti jų puslapyje www.ligybe.lt . Pagalvojau, kad Lietuvoje, kur dėl krizės smuko ne tik žmonių algos, socialinės garantijos, bet ir paties žmogaus kantrybė, pakantumas, tolerancija, kuo ir taip Lietuva nelabai pasižymi. Juk tiek daug dalykų, dėl ko žmogus gali būti pažeidžiamas. Diskriminacijos priežasčių būna pačių įvairiausių ir ne tik dėl lytinės orientacijos, kaip čia dažnai apie ją rašau, bet ir dėl kitų dalykų. Žmogus yra toks skirtingas, kad jį kiekviename žingsnyje gali ignoruoti, smerkti, persekioti, užgaulioti, terorizuoti, išnaudoti. Tai gali nutikti dėl to, kad tu esi moteris, o ne vyras, tai gali nutikti dėl to, kad esi senukas, o ne jaunas ir patvarus žmogus. Diskriminacija gali patirti dėl savo religinių įsitikinimų, odos spalvos, tautybės, ligos, rasės, socialinės padėties ir t.t.

Galbūt ne visi turi galimybę kreiptis pagalbos. Žinau, kad ir tie mūsų pašaipiai vadinamieji „bomžai“, jokie jie bomžai, jie žmonės kaip ir mes, tik skirtingų socialinių padėčių. Man sunku žiūrėti, kaip jie vaikščioja su mėlynėmis, primušti žiaurių kone sužvėrėjusių paauglių, kurie apiplėšinėja atiminėdami jų paskutinius centus. Moterys, jokios jos vergės, jokios jos „žemesnės ar prastesnės“ už vyrus. Luošys, joks jis prastesnis už sveikuosius. Senukai, jie gal ir lėtesni, gal atsargesni, bet jokie jie pastumdėliai, jie gi mūsų seneliai, jie tokie kaip ir mes visi. Noriu paraginti ne tik tuos, kurie patiria diskriminaciją dėl kokių nors priežasčių, bet ir tuos, kurie mato, kad patiria kiti: draugai, pažįstami, šiaip praeiviai. Siūlau nedelsiant kreiptis į „Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą“, kuri pagal visus įstatymus padės susidoroti su iškilusia diskriminacija ir kitais su ja susijusiais sunkumais.

www.ligybe.lt galite susipažinti su savo teisėmis būti kitokiais, čia galite pasidomėti teisės aktais, sužinoti kaip ir kokiu būdu yra nagrinėjami nuskriaustųjų skundai. Ši tarnyba taip pat rengia renginius, kuriuose galite apsilankyti.

Manau, yra labai svarbu kurti tikrą ir darnią visuomenę pagrįstą ne elitu, ne susiskaldymu ir „savęs kėlimu“ ir tai nėra vien tik gražūs žodžiai šiam blogui. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau savo kailiu įsitikinu, kad apie tai reikia ne tik kalbėti, bet ir veikti. Labai džiaugiuosi, jog susikūrė toks puslapis kaip www.ligybe.lt ir iš tikrųjų norėtųsi, kad žmonės kreiptųsi į šią tarnybą, kad būtų baudžiami nusikaltėliai, pasikėsinę į tavo asmeninę teisę būti savimi, nes kol kas, manau, tokiu būdu galima iš dalies žaboti diskriminacijos plėtrą. Gaila, kad visgi žmonės dar kažko bijo arba viliasi, kad rytojus praeis be patyčių, be prievartos ir nesikreipia pagalbos. Aš taip pat žinau, kaip sunku yra kovoti su vienu žmogumi, kuris pilnas neapykantos ir piktdžiugos užgauliojant, o jeigu tai yra ne vienas žmogus, bet masė, banda, arši banda, kuri už savo nusikaltimus negauna atlygio, tai yra baisu, todėl tikrai verta įrodyti sau ir pasauliui, kad egzistuoja ne tik teisybė, bet ir lygybė. Galiausiai niekas kitas nepakovos už savo tiesas ir teises, turime patys tai daryti ir daryti drąsiai, todėl dar kartą visus raginu nenusileisti žeminamiems, nesileisti ujamiems ir nesileisti jaustis blogesniam už kitus tik dėl to, kad kiti to nori.

Jūsų Maištinga Siela

Mano aguonos

Sveiki,

Vasara, čia neseniai buvo lietingos dienos ir taip mažai saulės. Po sesijos pasijutau toks palengvėjęs, kad ir vėl kėliau teptuką prie drobės. Sakau būtinai reikia išlieti save ant drobės. Ką gi, prieš jus – rezultatas. Tai neįprastas darbas, kuris papuošė oranžinę virtuvę – svetainę, kadangi man nebūdinga realistiniai kūriniai, o šios aguonos buvo lyg sugrįžimas prie realių ir apčiuopiamų dalykų.

Ankstesni mano tapybos darbai visada būdavo „su mintimi“, kurioje turėdavau būtinai išreikšti dalelę savo tuometinės būsenos, o šį kartą norėjosi ir prisitaikyti, būti savęs suvaldytam ir sutramdomam, romiam. Ir, dievaži, man tai patiko. Sakau, reikia piešti gėlių vazą, natiurmortą, tačiau gavosi padrikos ryškios aguonos. Gavosi kaip gavosi, ką jau padarysi. Džiaugiuosi, jog šis paveikslas papuošė namus ir įneš į juos dar daugiau ugnies ir šilumos. Jauku ir gera, kai tave supa tavo paties rankdarbiai. Tenka pripažinti, jog kol kas tai didžiausias mano darbas palyginus su kitais formatais, drobė buvo didelė, suvaldyti erdvę, teptuką ir aguonas buvo tikras malonumas. Tikiuosi, kad iki kito tapymo nereikės laukti pusmečio ir dar šią vasarą sugrįšiu prie teptuko, dažų ir drobės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Williams Paul Young "Trobelė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti neeilinę knygą, todėl sukluskite visi, netgi ir tie, kurie nelabai domitės literatūra. Wm. Paul Young „Trobelė“ yra tai, ko jūsų sielai reikėjo taip ilgai. Šią knygą surijau greitai, bet jos poveikis liks, manau, dar ilgai. Tai stebuklinga knyga, keičiantį žmogų. Įdomiausia, kad šis amerikiečių rašytojas sugebėjo į grožinį tekstą perkelti tiek daug meilės ir atjautos, kad daro išties didelį įspūdį. Knyga tarsi įkūnija ezoterinę literatūrą, bet ji vis tiek yra beletristinė, gydomoji grožinė literatūra, taip bent jau aš tiksliau pavadinčiau „Trobelę“.

„Trobelės“ tekstas labai paprastas, lengvas tėknus ir gyvas, kartais atrodo, kad net eilinis „popsas“, aišku, tai privalumas tiems, kurie mėgsta greitai ryti knygas, nemėgsta ilgų apmąstymų, užuolankų ir metaforų. Tačiau nepaisant literatūrinės išmonės, pats pasakojimas yra stulbinantis. Čia svarbiausia yra ne žodis, bet mintis. Knyga plačiai nagrinėja atleidimo ir meilės santykį įtraukdamas ir religines, dvasinės būties peripetijas. Siužetas gan paprastas: nužudoma maža mergaitė, sunkiai tėvai išgyveną dukters netikimą, tačiau po keturių metų tėvas gauna nuo Dievo laišką, jis kviečia jį į pasimatymą ne bet kur kitur, bet į trobelę, kurioje buvo rasti nužudytos dukrelės įkalčiai. Aišku, tėvas ilgai dvejoja, kad Dievas siųstų jam laišką, jis įtaria patį mergytės žudiką, bet toli gražu niekas nė iš tolo nekvepia banalybe. Tai ką Makas ras trobelėje pakeis jį visam likusiam gyvenimui. Galiu užtikrinti, kad knyga tikrai nustebins. Ją skaitant siela tiesiog susitraukinėja, graudus ryšys su Dievu tiesiog leidžia visiškai kitaip žiūrėti į save, į pasaulį ir į gyvenimą.

Neatskleisiu, ką Makas ras toje trobelėje, bet galiu prisiekti, kad tai nustebins, tai priminė daugybę dalykų: filmą „Matricą“, Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, Lynn V. Andrews „Šamanę“ ir kitus dalykus, tačiau knyga unikali, dar niekas taip įdomiai ir mielaširdingai nekalbėjo apie Dievą ir jo santykį su Dievu kaip tai daro Wm. Paul Young. Kai kam tai gali pakeisti požiūrį ir į pačios religijos ir dogmos svarbą, nes autorius yra linkęs prie to, kad religija tėra tik įstatymų kratinys, o, kaip žinia, įstatymai yra tik apribojimai vidinei žmogaus laisvei ir geresniam santykiui su pačiu Dievu.

„Makai, jeigu bent vienas dalykas yra svarbus, vadinasi, viskas yra svarbu. Tu pats esi svarbus, todėl viskas, ką darai, taip pat yra svarbu. Kaskart, kai tu atleidi, pasaulis pasikeičia; kaskart, kai ištiesi ranką ir palieti širdį ar prisilieti prie kieno nors gyvenimo, pasaulis pasikeičia; visais gerumo ar tarnystės atvejais, nesvarbu, matoma tai ar ne, įgyvendinami mano tikslai – ir pasaulis tampa kitoks.“ Aišku, tai tėra viena iš begalės paprastų, bet auksinių minčių, kuriuos pažeria „Trobelė“. Čia svarbiausia ir įdomiausia mintis, kurią kelia „Trobelė“ yra visko atsisakymas ir kartu visko priėmimas, naujas santykis su pasauliu. Man šios knygos turinys labiau priimtinas negu visi bažnyčios teologijos talmudai. Čia rasite tiek daug tiesos ir šviesos, kaip niekur kitur. Vis negaliu atsistebėti kokia stebuklinga yra literatūra, kuri geba perteikti tokią gydančiąją galią, kokią perteikė „Trobelė“

Jeigu susidomėjote „Trobele“, o iš vis geriausia, jeigu ją perskaitėte, galite užsukti į specialų „Trobelės“ autoriaus saitą www.theshackbook.com , čia taip pat galėsite skaityti jo blogo dienoraščius, užduoti autoriui klausimų, išgirsti viso pasaulio skaitytojų nuomones apie šią istoriją, kurios buvo parduota net 10 milijonų egzempliorių visame pasaulyje!

Galiausiai, pasak knygos, kiekvienas iš mūsų turime turėti savo vaikystės, savo gyvenimo trobelę, į kurią galėtume sugrįžti išsilaižyti ir išsigydyti žaizdų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilės dainos"

Sveiki,

Pristatau dar vieną filmą. Šį kartą tai prancūzų muzikinė komedija „Meilės dainos“ (Les chansons d‘amour) (2007m.). Filmą teko garbės žiūrėti Jaunimo Tolerancijos Organizacijos būstinėje, kurioje renkasi įvairūs žmonės pažiūrėti, palaikyti tolerancinių idėjų, čia kiekvieną savaitgalį vis kas nors veikiama, esama stalo žaidimų, rodomi filmai, tokių, kurių labai retai teišvysi kino teatruose. Taigi, man teko garbės taip pat pažiūrėti „Meilės dainas“.

Na, apie prancūziškus filmus tikriausiai daug pasakoti ir nereikia, jie turi savo dvasią, savo tipinę (o gal išskirtinę?) aranžuotę. Dar visai neseniai jums pristatinėjau „Prakeiktą pievelę“ nuostabią komediją, „Meilės dainos“ turi vėl šį išskirtinį prancūzišką bruožą. „Meilės dainos“ – tai komedija, kurioje pasakojama apie meilę, kuri nepripažįsta lyčių, tai laisva, žmogaus širdies pasirenkama (atsitiktine ar ne) meilė. Subtilus europietiškas humoras, filmas – miuziklas, jame skamba nuostabios prancūziškos baladės, švelnūs aktorių balsai. Filmas nagrinėja homoseksualumą ne kaip skaudų pripažinimą ir kovą už egzistavimą, o kaip jau natūralų, pilnai susikristalizavusį reiškinį. Šeimoje laisvai be jokių pergyvenimų pareiškiama, kad miegama miega su kita mergina, aišku, po to situacija pakrypsta priešinga linkme, lovoje atsiranda kitas vaikinas. Viskas prisodrinta gražių melodiškų dainų.

Filmas nėra kažkuo labai išskirtinis, jeigu žiūrite prancūziškus filmus ir esate prie jų pripratę. Nepaisant šabloniškumo prancūzų filmams, kaip ir daugelio tautų filmams, „Meilės dainos“ gali sukelti visai pagrįstų sentimentų, priminti kažką iš realaus gyvenimo, sugraudinti ir prajuokinti. Mane žavi tas prancūzų optimistinis pasaulis, laimingos pabaigos, nesvarbu ar tai būtų komedija ar dar kas nors, filmai, kurie nesukelia agresijos, pikdžiugiškų jausmų, tai filmai (taip pat ir šis), po kurių jautiesi praskaidrėjęs, šviesesnis, geresnis sau ir pasauliui. Filmas parodo, kad gyvenimas per daug mažas, kad kažką draustume sau, nors balansuojama vos ne ant poligaminių santykių, kas aišku, gyvenime irgi pasitaiko, tačiau filmas švelniai „išvairuoja“ ir išveda naują gražią mintį. Siūlau ir jums pažiūrėti „Meilės dainas“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maksas ir maksimonstrai"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Where the Wild Things Are”, į lietuvių kalbą šį filmą verčia “Maksas ir maksimonstrai”. Tai naujas filmas 2009 metų, galbūt jau kažkas spėjo ir pamatyti. Tikriausiai turėtų patikti „Pano labirinto“ gerbėjams, tai pasakojimas apie vieno vaiko pasaulį, apie jo begalinę vienatvę, kurios paskatintas, jis perplaukia vandenynus, atranda salą su jame slypinčiomis pabaisomis, pastarosios jį karūnuoja savo valdovu. Filmas neįprastas, skirtas ne tiek vaikams, kiek patiems suaugusiems, kad suprastų savo vaikų pasaulį ir prisimintų savo vaikystę.

Keista buvo žiūrėti, nors paties „Pano labirinto“ nepralenkė, šis filmas visgi kitoks, tačiau ne kiekvienam jis gali ir patikti, nes mano draugas, tai tiesiogine to žodžio prasme užmigo jį bežiūrėdamas, netgi ir aš buvau sudvejojęs šiuo filmu, bet turėjau drąsos jį išžiūrėti visą. Galiausiai bendras vaizdas nėra blogas, gražus pasakojimas, filmo gale natūrali atsisveikinimo graudi scena, viskas kaip ir pridera, šabloniška. Bet kitą vertus režisūra dovanotina, nes statyta gi pagal populiarią knygą. Nesu labai sužavėtas filmu, bet ir nenusivylęs, jame galima atkapstyti ne vieną gražią mintį apie vaikystę. Galima ieškoti kiekviename žingsnyje simbolikos, prasmės ir ji atsivers. Filmas, kad ir pilnas pabaisų, jis yra kur kas realesnis nei tarkim koks „Haris Poteris“ ar „Žiedų valdovas“. Jei susidomėjote, patariu pažiūrėti „Maksas ir maksimonstrai“

Jūsų Maištinga Siela

Joninių stebuklai

Sveiki,

Jau buvau pagalvojęs, kad sulauksiu pačių pilkiausių Joninių savo gyvenime. Pasirodo iki kaulo smegenų klydau, jos buvo vienos nuostabiausių. Visų pirma, nusprendžiau nuo šiol prie savo ir taip ryškiai per ilgo ir užsieniečiams sunkiai „įkandamo“ vardo pridurti savo prosenelio vardą Jonas (Ir ne dėl to, kad Joninės), galiausiai šis vardą iš hebrajų kalbos išvertus reiškia Jachvės (Dievo) palaimintąjį. O kas nenori palaimintas būti? Taigi, vardo reikšmė, kaip žinia, yra labai svarbi gyvenime, ji formuoja žmogų, jį iš dalies veikia likimą. Antras ir stiprus vardas, manau, man nuo šiol bus savas, nes iki tol laikiausi nuostatos, kad šis vardas „žiauriai“ neįdomus ir kam jis iš vis reikalingas. Dar kartą įsitikinau, kad kaip žiūri, taip ir matai. Reikia kitaip žiūrėti ir kitaip pamatysi. Juolab, jei tiki, kad vardai tau neša sakralinę jėgą, kūrybinę potenciją ir visą kitą „gėrį“.

Joninės nebuvo vien savo antrojo vardo ryšio sustiprinimas. Lietus paženklino šią dieną kaip pilką, sakau, pragulėsiu lovoje skaitydamas knygą, nė velnio. Likimas atsiuntė draugą su tortu, tai sėdėjom ir iki vidurnakčio juokėmės. Juokas apvalo, sakoma. Kad ir kaip ten bebūtų, jaučiausi laimingas, bet iki pilnos laimės kažko trūko, todėl naktį, apie trečią valandą sugalvojau išeiti į lauką. Aišku, lijo, tai vaikščiojau kaip apaštalas ir nesilioviau žavėtis lietumi, buvo baisiai malonu, kai jauti tuos mažyčius lietaus lašelius smengančius į tave. Plaukai prisigėrė lietaus, jie kvepėjo lietumi. Ir pagaliau padariau neįmanomą dalyką, prisivogiau lietaus permirkusių jazminų, prisilaužiau šakelių ir dabar jie virtuvėje ant stalo kvepia savo saldžia esencija. Taigi, prisiskynęs naktį jazminų, trankiausiai kaip naktigonis po asfaltuotas gatves. Buvo taip gera, nežinau, tas lietus buvo tarsi krikšto vanduo, nuplovė visą susikaupusį sunkį, kurį kartais pajauti dėl kasdienybės. Parsiradau namuose jau po keturių, šlapias, bet baisiai patenkintas.

Sugalvojau, kad dar laikas nemiegoti, nors pro langus jau matėsi švintant. Prisidegiau žvakių, meditavau į ugnį ir šviesą, relaksacinė muzika padėjo pasiekti visišką tobulumą. Seniai nesijaučiau taip gerai. Dar taip jaučiuosi ir dėl to, kad ir vėl jaučiuosi iš naujo sutvirtinęs savo ir Dievo ryšį, kai nėra su kuo pasikalbėti, visada galima pasikalbėti su Dievu.

Stipresnių ir geresnių Jojinių negalėjau tikėtis. Gyvenimas yra nuostabus, jei į jį ne šiaip sau žiūri, bet kai žiūri į jį kaip į stebuklą.

Jūsų Maištinga Siela

Kur dingo saulė?

Sveiki,

Šiandien esu pagrįstai piktas ir nepatenkintas. Taip, netgi ir aš galiu būti piktas, surūgęs ir nepatenkintas ir tai nėra vien tik maištas prieš savo begalinį džiaugsmą. Dabar klausau trankios muzikos ir noriu rėkti. Jau tris dienas neišėjau iš buto per tą prakeiktą lietų. Na gerai, lietus gali būti nuostabus ir puikus, bet Lietuvoje juk yra vasara! Tai prašau, užsakykite 1657 numeriu man geros vasaros. Saulės man reikia, o ne vandens, nes jau prisimirkau toje vonioje, noriu bronzinio įdegiu, noriu trintis aplink Vilniaus gatves ir galiausiai noriu švęsti Jonines! Ant kalvų, su laužais kaip mūsų senos pagonių laumės. Bet, regis, gamta tyčia krečia pokštus ir štai siunčia nesibaigiantį lietų. Dar kartą galima pasakyti, kad planuoti neverta, Dievą prajuokinsi. Gerai, kad bent namuose yra ką veikti, nes kitaip greitai išprotėčiau. Juokauju, nėra ir negali juk būti taip blogai. Galiausiai ir kakava su pienu baigiasi. Anksčiau ar vėliau, per lietų ar per saulę vis vien teks man išeiti į lauką bent jau „apsišopinti“. O kaip Jums tokios „vasariškos“ dienelės?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "108 mėnuliai"

Taigi pagaliau Ivanauskaitės kūryba pasirodė ir anglų kalba, prieš ai jau buvo čekų, estų, latvių, kroatų, vokiečių, švedų ir t.t. kalbomis išvesrti romanai, bet tai pirmas oficialus Ivanauskaitės anglų kalba leidinys. Pridedu www.lrytas.lt straipsnį:

„Jurga Ivanauskaitė yra unikali asmenybė šiuolaikinės Baltijos šalių literatūros kontekste“ (Howard Jarvis, Central Europe Review). „Ji nepanaši į jokį kitą autorių, ir jokiam kitam autoriui nėra pavykę taip nutolti nuo lietuviškosios realybės ir kartu išlaikyti tokį glaudų ryšį su dabartimi (Frankfurter Allgemeine).

Taip Jurgos Ivanauskaitės kūryba pristatoma pirmą kartą angliškai išeidžiamos eilėraščių rinktinės „108 Moons“ („108 mėnuliai“) viršelyje. Į knygą, kurią išleido Airijos leidykla TAF Publishing kartu su The Workshop Press atrinkti eilėraščiai iš dviejų J. Ivanauskaitės rinkinių – „Šokis dykumoje“ („Tyto alba“, 2004) ir „Odė džiaugsmui“ („Tyto alba“, 2007).

Ruošdami rinktinę „108 Moons“ bendradarbiavo du poetai, tikėjęsi skaitytojams perteikti autorės balsą, kupiną sąmojo, nuostabos ir ilgesio – airių poetas, rašytojas ir leidėjas Paulas Perry ir lietuvių rašytoja, vertėja Rūta Suchodolskytė. „108 Moons“ – tai užuojautos, humoro ir pykčio persunkta knyga. Ji išreiškia gilų J.Ivanauskaitės ryšį su budizmu, įamžina jos santykį su mirtina liga, nestokoja drąsos ir žmogiškos šilumos.

Knygos pratarmėje airių autorius Paulas Perry šiltai pasakoja apie savo apsilankymą Vilniuje, bendradarbiavimą su Rūta Suchodolskyte ir Jurgos Ivanauskaitės kūrybą:

Pavasaris. Perėjęs Katedros aikštę Vilniuje patekau į prietemoje skendintį Lietuvos rašytojų sąjungos vestibiulį aukštomis lubomis. Bare laukiu Rūtos Suchodolskytės, su kuria bendradarbiauju versdamas Ivanauskaitės poeziją. Užsisakau taurę vyno, prisėdu ir išsitraukiu „108 Moons“ rankraštį, primargintą klausimų ir pastabų. Padavėja atneša vyno. Padėkoju, bet jai einant link baro atsistoja kitas baro klientas ir paima už rankos. Groja muzika. Jie ima šokti: tas klientas ir padavėja. Jie šoka valsą, o aš stebiu juos lyg užhipnotizuotas. Panašią transo būseną jaučiu skaitydamas jaudinančius Jurgos Ivanauskaitės eilėraščius. xxx Mudu su Rūta dirbome daugiau kaip penkerius metus.[...] Kai ėmėmės provokuojančios ir labai populiarios lietuvių rašytojos Jurgos Ivanauskaitės tekstų literatūrinio vertimo, nieko neišėjo. Užčiuopti originalaus teksto esmę ir gaivališką autorės balsą buvo sunki užduotis. Labiausiai mums rūpėjo perteikti stiprią autorės asmenybę, slypinčią už eilėraščių, o taip pat jos ilgesį, humoro jausmą, gebėjimą kurti vaizdus ir metaforas – tai Jurga buvo puikiai įvaldžiusi – ir atskleisti jos ieškojimus ir veriantį kūrinio tikrumą.

xxx

Eilėraščiai rinkinyje „108 Moons“ – lyg žaibo tvyksniai, nušviečiantys mūsų egzistencijos esmę. Kartais eilės primena išpažintį, kartais jos siurrealistiškos, o kartais itin tikroviškos. Savo žodžius Jurga paverčia burtažodžiais, mįslėmis, užkeikimais.

Jos dvasinė kelionė yra paženklinta erotikos, viename eilėraštyje ji prisipažįsta esanti apsėsta aistros.

xxx

Nusprendėme pavadinti rinkinį „108 Moons“, perskaitę eilėraštį apie 108 mėnulius, pavirtusius rožynu. 108 – budistams ir hinduistams labai svarbus skaičius. Tiksliau – jiems tai šventas skaičius. Maloje yra 108 karoliukai. Hinduistų dievybės turi 108 vardus. Šiva Nataradža šokdamas savo kosminį šokį atlieka 108 figūrų. Tibeto budizme išskiriamos 108 nuodėmės. Yra 108 hindi kšatrijų klanai, kildinami iš Saulės ir Mėnulio dinastijų.

Kai kurie žmonės mėgsta pabrėžti, kad Saulės skersmuo yra 108 kartus didesnis už Žemės, atstumas nuo Saulės iki Žemės yra 108 kartus didesnis už Saulės skersmenį, ir atstumas tarp Mėnulio ir Žemės yra maždaug 108 kartus didesnis už Mėnulio skersmenį.

Filmas: "Motinystė"

Sveiki,

Šiandien pristatau trumpai filmą „Motinystė“ (Motherhood) (2009m.) Tai filmas su nuostabiąja Uma Thurman, dievinu ir myliu šią aktorę. Nors filmas buvo vienas nesėkmingiausiu, pasak prognozių, jis patyrė finansinę fiasko, nesulaukė didelio susidomėjimo. O aš šį filmą parsisiunčiau kaip komediją, seniai, sakau, bežiūrėjau šio žanro filmų, tai po ranka pasimakalavo „Motinystė“, o dar ir aktorė mylima, tai sakau, ko gi man laukti.

„Motinystė“ pasirodo nėra jau tokia banali komedija, sakyčiau, ji iš vis ne komedija, bet reali su romantiniais prieskoniais realybė. Filme kuo puikiausiai pavaizduoti visi motinystės sunkumai, žiūri į tą filmą ir net baisiesi (grožiesi?) visais motinystės privalumais, kai kiekviena sekundė yra suskaičiuota ir paskirta vaikams, o pačios asmeninis gyvenimas nebeegzistuoja. Apie tai ir filmas, aišku, jame esti ir kurioziškų situacijų. Mano nuomone, filmas nėra jau toks prastas, bet, aišku, ir ne toks, kuris sudrebintų žmogų, tai kasdieniškas filmas, nenuobodus, žodžiu, pats tas amerikietiškas standartas, režisūra labai paprasta, tipinė, tik kad paliesta motinystės tema nėra labai nagrinėta.

Siūlau ir jums pažiūrėti šį filmą, kai jau tikrai nebeturite ką žiūrėti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dalia Jazukevičiūtė "Anarchistės išpažintis"

Sveiki,

Pristatau Jums Dalios Jazukevičiūtės romaną „Anarchistės išpažintis“. Žinote, ilgai vengiau šios autorės knygų, pastarieji lyg kruša užgriuvo knygynų lentynas. Per pastaruosius tris metus ištisa romanų virtinė: „Juodas kvadratas“, „Dviejų mėnulių baras“, „Stiklinis paukštis“, „Gyvatė keičia odą“ ir dar šis bei tas iš poezijos. Apie Dalios knygas buvau girdėjęs tik vieną – jos lėkštos, per daug skubrios ir visokios kitokios, žodžiu, nieko gero. Gal man mažiau pletkų kaip kokiai bobulkai klausytis ir daugiau vadovautis savo uosle ir kaip tas Vilis Normanas, jeigu apie knygą kalba blogai, vadinasi, ją būtina perskaityti. Bet ranka ilgus metus vis nekilo, sakau, dieve, jaučiu bus eilinis popsas, serialas, o literatūros nulis. Bet visgi išdrįsau įsigyti „Anarchistės išpažintį“ (vos ne kaip „Geišos išpažintis“, manding), kaip geriausią jos romaną – rekomendavo. O aš sakau, kodėl gi ne? Geriau pačiam vieną kartą perskaityti, negu šimtus kartų išgirsti.

Galiu tik pasakyti, kad visada tie pletkai yra perdėti. Visai kaip ir Ivanauskaitės laikais, kai jos romanai buvo peikiami be jokio ryškaus pagrindo. Galiausiai galbūt net iš pavydo, galbūt ir šį kartą taip su Jazukevičiūte? Nesvarbu. Žodžiu „Anarchistės išpažintis“ – deganti knyga pilna skausmo, humoro ir visokiausių aistrų. Skaitėsi lengvai, greitai, įdomiai. Jeigu šią knygą būčiau paėmęs savo skaitymų istorijos pradžioje, būčiau net sukrėstas. Tai nuostabus, tėknus tekstas, aišku, be „agrarinės lietuvių raiškos“. Sukrimtau kaip irisą, išties tenka pripažinti, kad tos mintys apie laisvę, apie moteris, vyrus ir apskritai apie gyvenimą yra gan artimos. Tenka pripažinti, kad būta ir banalių vietų, absurdiškų situacijų, tačiau realiai pagalvojus viską galima pateisinti, kadangi autorė knygą rašė tokį, koks yra gyvenimas, o gyvenime, savaime suprantama, banalybių ir kvailų situacijų neišvengsi.

Kai Lietuvoje po truputį (o gal nuolatos?) ieškomos naujo romano sėkmės formulės, Jazukevičiūtė ėmė iš šmaukštelėjo paprasto gyvenimiško tepalo. Knyga lygi realybei, nors ir su lakios fantazijos prieskoniais. Tai beveik autobiografinis romanas, įtariu nemažai siužetų pasisemta iš pačios rašytojos gyvenimo, todėl galbūt knyga ir vadinama iš jos geriausių, nes kas gyvenimiška ir gyva, tas dažniausiai ir būna geriausia. Bet visgi, aš tokių moterų kaip Katerina (pagrindinė herojė) bijočiau. Pritariu anarchistinėms idėjoms, jos nuostabios, bet jeigu pačiam tektų gyventi su anarchiste – pražūčiau, bijau kad susipjautume ir pasiųstume vienas kitą ten, iš kur negrįžtama. Tai pasakojimas apie kovingą ir ugningą moterį, tikrą anarchistę, tačiau jos anarchizmas kyla iš gyvenimo skausmų. Skausmas slepiasi po charizmatiškos moters kauke, tačiau jis kaskart pratrūksta, vos tik moteris išgeria. Galiausiai viskas sumaišyta su gruboku humoru. Gaunasi įdomi, savotiška knygos nuotaika, kad pagrindinei herojai imi simpatizuoti, kovoti už ją, bet kartu ir jos gailėtis. Tokia tampa „sava“.

Neklauskite apie ką ši knyga. Visai nenustebčiau, jog ji taptų Lietuvos feminisčių Biblija, šiek tiek „važiuojama“ ant vyrijos, bet pripažįstama, kad vyras ir moteris vienas be kito vis vien negali. Šią knygą gali sėkmingai atrasti ir jaunos merginos, kurios nusivylusios savimi, gyvenimu ir meile. Nesvarbu kas tu esi, knyga tiks ir patiks visiems „normaliems“ skaitytojams, ypač tiems, kurie ieško įdomių ir uždegančių minčių apie gyvenimą, patikėkite, mane ši knyga tikrai uždegė, girdėjau, kad kitus net pakeitė, bet pakeisti manęs toli gražu nepadėjo, matyt, jau susiformavau toks, koks esu. Galiausiai tai knyga apie laisvę, savo laisvės atradimą. Tai svarbiausia, gyventi sau ir patirti malonumą iš savo egzistencijos. Tai stiprus kalibras lietuvių literatūros padangėje, bet kartu turintis ir savų trūkumų, kuriuos visokie kritikai, labai mėgsta užuot pateisinę pasmerkti, kas apskritai ir yra lengviausia. Siūlau į šią knygą žiūrėti ne kaip įskaudintos moters kliedesius, bet kaip į retą lietuvių literatūroje sielos išliejimą, išpažintį. Be jokios abejonės ši knyga atras (atrado) savo skaitytoją ir bus mėgiama, bet tuo pačiu turės ir savo opoziciją. Svarbu įvesti į lietuvių sąmonę, kad nėra vien tik blogos ir geros literatūros, yra ir ta, kuri užpildo jų tarpus, manau, Jazukevičiūtės romanas sėkmingai tai ir daro.

Jūsų Maištinga Siela

Knygynų euforija

Šiandien vaikščiojau po Vilniaus senamiestį. Jau ne paslaptis, kad beprotiškai įsimylėjau šį miestą, patinka gilintis į jo istoriją, praeinant pro senus pastatus, gera žinoti, koks baronas tame ar tame name gyveno, koks žydas per getą prie kokios sienos buvo sušaudytas... Žinote, užsukau į knygyną, na kur tau į knygyną, į visus septynis knygynus! Ieškojau vienos ypatingos knygos. Pats smagumas yra pati knygos paieška, kada žinai, kad knyga tikrai reta ir įdomi. Gaunasi knygmedžioklė.

Jau tikrai niekur taip gerai nesijaučiu kaip knygyne! Dar nuostabiai jaučiui vaikščiodamas po Antakalnio kapines, ten tokia ramybė ir gera energija užplūsta, kad nebesinori iš kapinių išeiti, bet juk kempingo ar namo nepradėsi ten statyti, žmonės nesupras. Gera žinoti, kad visada yra kapinės, kuriuose esi laukiamas, ironiškai skamba. Tas pats ir su knygynais! Jau nieko nėra geriau už jaukų knygyną, kada grindų danga išmušta kilimu – minkšta ir gera vaikščioti, skamba skoninga gera muzika, o ne kokia pilna reklamų muzikos stotis. Ir, Dieve, knygų kvapas. Puikus, nuostabus knygų kvapas. Nieko nėra skaniau... Regis, esu visai pakvaišęs dėl knygynų. Čia pajuntu, kad knygos niekada nesensta, sensta tik jų popierius.

O jei knygyne įsikūrusi dar ir jauki kavinukė – tai euforija! Knygos pirkimas – tai tikras malonumas, dabar iš dalies galiu suprasti ir pateisinti tas moteris, kurios mėgsta trintis po kitokias parduotuves, tampyti savo pirkinių maišelius, viena po kitos matuotis batų poras, staipytis prieš veidrodžius. Apsipirkinėjimas yra malonumas, kaikuriems kančia, nieko čia nepadarysi.

Taigi Vilniaus senamiestis pilnas knygynų. Neįsivaizduoju miesto be šių jaukių senovinių krautuvėlių. Visada maloniau knygą įsigyti tokioje krautuvėlėje nei prekybcentriuose, čia niekada nebūna eilių, pardavėjos dažniausiai šypsosi (vargšės „maximos“ kasininkės), jos visada paklaus, gal ko ieškote, o jūs naiviai vildamasis ištarsite knygos pavadinimą arba autorių. Ką čia ir bepridursi, tiesiog gera, kai kažkur senamiestyje egzistuoja ištisa knygynų virtinė, negyvų knygų mauzoliejai, kur kiekviena knyga laukia savo skaitytojo prikeldinimo. Juk tik skaitoma knyga iš tikrųjų tampa gyva.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Andrei Makine "Prancūziškas testamentas"

Sveiki,

Pristatau Jums talentingo prancūzų rašytojo Andrei Makine romaną „Prancūziškas testamentas“. Lietuvoje pirmasis jo leidimas (abu parengė Tyto Alba) buvo beveik nepastebėtas, knygos tyliai sau po truputį išpirktos, bet leidykla nesuklydo knygą ir vėl perleisdama, parengdama naują, daug geresnį viršelį ir formatą, taigi antrasis leidimas 2007 m. Ši knyga šiuo metu yra prie nukainuotų ir galite tikrai labai pigiai įsigyti tikrai neeilinę istoriją už prieinamą kainą. Ką gi pabuvau ir reklamuotoju.

„Prancūziškas testamentas“ man buvo mažytis atradimas, iki šiol po perskaitymo tebenešioju tą nostalgiją. Dabar, kai knyga keičia knygą, sunku pajusti tokią tuštumą, po kokios nors istorijos. Tuštuma galbūt netinkamas žodis, tai veikiau tos istorijos trūkumas, negi viskas tuo ir pasibaigia- galiausiai klausi savęs. „Prancūziškas testamentas“ – tai daugiasluoksnis pasakojimas, siejantis anūko ir senelės gyvenimo istoriją. Šiame talentingame romane esti du pasauliai: vakarietiškas (Prancūzija) ir rytų (Rusija). Tai neapsakomo gražių žodžių ir minčių knyga apie žmogaus tapatybę. Ką reiškia būti ir rusu, ir prancūzų? Visą gyvenimą nešti kitoniškumo naštą. Ši istorija driekiasi nuo 20 amžiaus pradžios iki šių dienų. Istorijoje vaizduojamas sunkus Sibiro gyvenimas, tremtys, karo žiaurumai, tačiau tai tėra tik šalutiniai „karkasiniai“ pamatai, tikrasis „Prancūziškas testamentas“ lenda kur kas giliau, jis paliečia žmogiškumo gelmes.

Kaip tai vyksta? Andrei Makine žino, kad pats galingiausias įrankis yra žodis, jis jį meistriškai valdo. Seniai neskaičiau tokio romano, kuris nebūtų romantiškai saldus ir kuris nebūtų pikto maišto, knyga atsisako sarkazmo, atsisako visų prieskonių ir ji vis vien išlieka stebuklinga. Makine atranda pasakojamosios istorijos esmę. Iš tikrųjų romane vyrauja du pasauliai: realusis, kuriame pilna karo, saulės, upių, kvepiančių stepių, tolių, žmonių ir yra kitas pasaulis, kuriame yra žmogaus matomas pasaulis, pastarąjį autorius įkūnija be žodžių, jog kiekvienas regi savo sukurtą pasaulį, bando jį analizuoti. Ta pati upė kitam gali atrodyti visai kito pasaulio upė. Ta pati geležinkelio stotis atsisveikinant kitam gali atrodyti kito pasaulio geležinkelis. Tai knyga, kuri kiekvienam prijaukina pasaulį iš naujo, prijaukina pasalį ne tokį, koks jis yra žiūrint iš šalies, bet tokį, koks yra kiekvienam iš mūsų – individualus.

Žinot skaičiau „Prancūzišką testamentą“ ir svarsčiau, ko manyje yra daugiau: Prancūzijos ar Rusijos? Šiais laikais, kai Lietuva visomis keturiomis lipa į Europos Sąjungą, knygoje aš pajutau būtent Rusiją. Tą stepių ir Volgos vagojamą žemę, tuos beprotiškas Sibiro platybes, užpustytas pirkias, sunkiai dirbančius žmones. Galbūt tai jau mūsų tautai į kraują įaugę, juk tiek laiko buvome Rusijos sudėtyje, tačiau, bet juk mano gyvenimas jau kaip ir „skaitosi“ vakarietiškas, tie madingi Prancūzų restoranai, ūsuoti vyrai, prancūziški batonai, meile kvepiantis Paryžius, Senos upė, parkai... Visa tai atrodė man taip toli. Ši knyga parodė tai, kuo netikėjau, manyje gyvena Rusija, ta magiška šalis, kuri kariavo, okupavo, kuri ir pati buvo nukariauta. Skaičiau tas beprotiškai nuostabias vietas apie Sibiro platybes, apie stepių platybes ir galėjau prisiekti, kad tikrai jutau tą stepių vėją, pučiant į Šarlotės balkoną, tiesą sakant, net ašarą išspaudė. Knygos audinys toks gyvas, kad pamiršau visiškai pasakoti, kas toje knygoje rašoma. O joje – anūko ir močiutės graudi, gyvenimiška istorija, kurios ilgai nepamiršite, ji aplipdyta jų tėvų istorijomis, fragmentais, brendimo laikotarpiais ir tik viskam susidėjus į vieną krūvą, gauname vientisą istoriją su daugybę gyvenimiškų apmąstymų. Įdedu ir man patikusią citatą:

„Tądien karštis buvo baisus. Šarlotė nusiavė savo espadriles ir, pasiraitojusi iki kelių suknelę, įsibrido į upę. Užsiropštęs ant vienos iš salelių, žiūrėjau, kaip ji vaikščioja palei krantą. <...> Ji braidžiojo po vandenį it kokia svajingai nusiteikusi nerūpestinga jaunuolė. Jos atversta knyga gulėjo palikta ant žolės po gluosniais. Staiga vėl išvydau, tik švystelėjusią akimirką, visą Šarlotės gyvenimą. Tai buvo it pulsuojančios, besikaitaliojančios šviesos: Prancūzija mūsų amžiaus pradžioje, Sibiras, dykuma ir vėl beribiai sniegynai, karas, Saranza... Dar niekada neturėjau progos iš taip arti stebėti kieno nors gyvenimą – nuo pradžios iki galo – ir tarti: šis gyvenimas baigėsi. Šarlotės gyvenime nebus daugiau nieko kita, tik ši Sanzara, ši stepė. Ir mirtis“ Štai taip anūkas kalba apie vandenyje braidančią senelę. Anūko ir senelis santykis irgi įdomus, šiltas, nepaprastas, brangus. Anūkui senelė graži netgi ir sena, tarytum jauna moteris, tai driekiasi per visą knygą. Juos sieja prancūzų kalba, su kuria niekur kitur Rusijoje nepabendrausi, jas sieja visa giminės istorija. Ak, kokia tai istorija, Jums tiesiog reikia ją perskaityti, tai žodžiais neapsakoma.

Pats autorius Andrei Makine taip pat yra sibirietis, šita jo knyga yra autobiografinė. Jis taip pat turėjo senelę Šarlotę, jis taip pat emigravo į Prancūziją, daug skurdo, bet 1995 m., pasirodžius „Prancūziškam testamentui“, staiga išpopuliarėja, susišluoja prestižiškiausius apdovanojimus ir tampa labai žymus. Makine 2009 m. lankėsi ir Vilniaus knygų mugėje, davė ne vieną interviu, teko ir man jį matyti, tai tikrai paprastas, nuoširdus žmogus. O kai pagalvoji, kad šitas romanas yra visas jo gyvenimas, net pašiurpstu, ir visgi tai tiesa, kiekvienas iš mūsų pasaulį susikuria tokį, kokį jį norį matyti.

Jūsų Maištinga Siela

Mano batai dingo

Mano batai buvo 43, vienas dingo, aš su 44 batais niekur eiti negaliu, viena koja kažkur nusisuko. Bandžiau surinkti tuo pačiu ir savo slenkančius plaukius, vonioje, prie veidrodžio juos klijuoti su lipnia juosta. Ne, ne sau, bet veidrodžiui. Suprantama, kad galėtų atspindėti mane, kai manęs paties veidrodyje nebus. Juk ir nuslinkę plaukai, kažkodėl vis tiek priklauso man, JIE GIMĖ IŠ MANĘS! Derėtų džiaugtis, bet manęs neapleidžia paikos mintys, jog noriu nusiskusti galvą plikai, maištauti su savo kūnu. Padovanočiau visus plaukus veidrodžiui, kad galėtų dar daugiau manęs atspindėti. Tai ne egoistiška, tai paguodžia, kitaip sakant, teikia drąsos, juk svarbu gyvenime susikurti tikslą, sako visokie išminčiai.

Slenka plaukai, slenka ir laikas, tik laikas niekada tarytum slibinas ir chimeros galvos nebeatauga. Sako, kad reikia užfiksuoti kiekvieną gyvenimo akimirką, gal ir tiesa, todėl kaip beprotis ir lakstau su fotoaparatu, bandau sugaudyti tas akimirkas, bet staiga pagalvoju, kad tai tampa butaforiniu, reprodukciniu gyvenimu, gyvenimu prieš fotoaparatus, o ne sau. Paslėpkite nuo manęs fotoaparatą, bet ne tiek, kad negalėčiau jo surasti. Nors ir tąkart, Kernavėje, išsigandau, kad pamečiau akinius, širdis tąkart apšalo: „Negi ir vėl pamečiau?“, staiga suvokiau, kad akiniai man ant galvos, bet per storas garbanas jų nepajutau. Dingtelėjo, kad baisu sirgti Alzhaimeriu, todėl jau paskubėjau nusipirkti triuškinantį romaną panašiu pavadinimu, sako, niekas jos nebaigia skaityti neapsiverkęs. Dar sykį pagalvojau, kad ta knyga sutverta man, ne tam, kad prisiminčiau, kad akiniai ant galvos, bet tam, kad eilinį kartą išprievartaučiau savo sielą pririštą prie stulpo. Taip, esu mazochistas, dievinu ir myliu tragiškas, sukrečiančias istorijas, kurios, ačiū Dievui, neatsikartoja mano gyvenime. Sukrečiančios istorijos, literatūra, filmai mane dirgina, tiksliau dirgina smegenų neuronus, jeigu tikėsime, kad žmogus tėra tik smegenų dėžutė, smegenys tolygu sielai.

Baigėsi sesija, pasijutau tarsi įkopęs į Everestą, nors pačios sesijos metu net Marianų įdubos nepakaktų apibūdinimui. Ateina kūrybinių minčių, nenoriu tikėti, kad tas kūrybinis potencialas kyla iš smegenų dėžutės, tai turėtų būti dar ir kažkas daugiau... Žinot, ką? Netikėkite mano žodžiais, nes viskas, ką čia dabar parašiau tėra tiek fantazijos, tiek ir realių momentų išgyvenimų sintezė. Bet argi nenuostabu, kad žodžiais galima nuausti skirtingų tiesų kilimėlius? Kiekvienas iš žodžių nusimezga, nusineria, nusiaudžia, susilopo savo tiesos kilimėlius ir pasideda ant jų batus, kurie vieną gražią dieną dingsta ir tik kilimėlis dar prisimena, kad ant jo stovėjo batai... Mano batai buvo 43, vienas dingo, aš su 44 batais niekur eiti negaliu...

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gitara"

Sveiki,

Šiandien kaip ir visada, (jau tapo ceremonija), pristatysiu dar vieną filmą. Šįkart tai muzikinė drama „Gitara“ (The Guitar) (2008m.). Žinot, keistas šis filmas. Filmų industrija niekaip nepaliauja manęs stebinusi, o ir šį kartą filmas taip pat tapo šioks toks atradimas. Tai pasakojimas apie likimo gniuždomą moterį, kuriai konstatuoja piktybinį gerklės vėžį. Nepagydoma. Mirtis – po dviejų mėnesiu, sunkus kvėpavimas, balso praradimas, uždusimas. Moteris sužino, kad yra atleista iš darbo, ją palieką vyras... Ir pati vos nepersipjauna venų, bet staiga ji pasikeičia, palieka namus, išeina gyventi į prabangų butą, ten perka įvairiausius daiktus, susipažįsta su naujais žmonėmis, žodžiu, mėgaujasi gyvenimu. Po trijų mėnesių sužino, jog vėžys dingo...

Tai jaudinantis pasakojimas su vaikystės intarpais, puiki režisūrinė išmonė, vaidyba. Tai pasakojimas apie moterį, kuri vaikystėje labai norėjo gitaros ir tik jau būdama brandaus amžiaus, ji sugeba įgyvendinti šią svajonę. Galiausiai viską praradusi, ji gauna naują gyvenimą pilną džiaugsmo, muzikos, spalvų, savęs. Ji gavo save. Principas panašus kaip filme „Veronika nusprendė mirti“, tik šis filmas labiau mane sužavėjo savo „keistumu“, savo originalumu, ne komercija. Matosi, jog filmą kūrė laisvos valios žmogus, kūrė dėl to, kad įprasmintų šį gyvenimą. Tai tiesiog reikia pajausti ir pamatyti. Tą ir siūlau padaryti.

Jūsų Maištinga Siela

Mintys vaikštant po Vilniaus senamiestį

Žinot, šiandien pagalvojau, kad iš tikrųjų šis pasaulis tėra vienas didelis laiškas, komunikacijos priemonė tarp mūsų ir Dievo. Aišku, jeigu tikite Dievu, aukštesniąją jėga, tai suprasite apie ką aš kalbu. Kažkaip ėjau keistai miestu, amžinai užsigalvojęs apie literatūrą, apie žmonės, kurie dabar sėdi darbuose, tamsiose aludėse arba tiesiog yra palinkę prie popieriaus, savo kompiuterių, ieško vienintelio to prarasto ryšio su Dievu, bando nesąmoningai užmėgsti ryši su esybe, kad būtų pilnatvėje, kad mylėtų, kad turėtų prasmę, kad tikėtų, užpildytų nesibaigiančią tuštumą. Galvojau apie žmones, kurie rašo, kurie negali nieko kito galvoti tik apie rašymą kaip apie vienintelį tikrąjį pašaukimą. Ir staiga man dingtelėjo, kad yra ir visai kitokių žmonių šiame nuostabiame Vilniaus mieste. Tie, kurie kasdien negali sustoti galvoti apie tapybą, apie naujas technologijas, įstatymus, šiukšles, sinoptines prognozes, ežerus, seksą, naujas madas...

Žmonės pilni savo aistrų, kiekvienas jų turi. Šis begėdiškas pasaulis, o tiksliau mūsų racionalus protas bando nesąmoningai įtikinti, kad aistra, troškimai yra blogis, kad tai yra kas mus pražudo. Nejučia pagalvojau, jog rašau savo ketureilius, po metų gal jau jų neberašysiu, jie išliks, juos atspausdinsiu kaip savo sielos ir savo asmenybės egzistavimo dokumentą, liudijimą, jog manęs dar būta šiame laike. Bet tai ir yra mano aistra, mano ketureiliai, tie tušti, pilni egoizmo, aistros, pilni manęs ketureiliai. Staiga, manding, kad ne tik tie ketureiliai yra aistra, aš pats esu aistra, destruktyvi ir kartu pozityvi, kartu deginanti ir šaldanti. Galiausiai kiekvienas žmogus yra sudalytas į dalis, kurie konkuruoja, pešasi, dera, harmonizuoja, kontrastuoja. Ak, na kas gi tai, jeigu ne pats gyvenimas. Dar sykį pagalvojau: ak, kaip gera gyventi.

Jūsų Maištinga Siela