Sveiki mielieji, šiandien pristatau dar vieną Milorad Pavič'iaus romaną "Chazarų žodynas. Tiesiog neaušindamas burnos prisegu savo straipsnį spausdintą "Literatūra ir menas" laikraštyje. Pagaliau pasirodė ir kompiuterinis variantas: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3285&kas=straipsnis&st_id=16554
Pagaliau galime lengviau atsidusti, nes ir Lietuvoje pasirodė garsiojo serbų rašytojo Milorado Pavičiaus romanas „Chazarų žodynas“. Iki tol lietuviškai jau buvo išleisti du M. Pavičiaus romanai „Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“ (2006) ir „Antrasis kūnas“ (2007). Tie, kam teko bent kiek prisiliesti prie šio autoriaus kūrinių, tikriausiai sutiks, kad tai – neeilinis talentas ir išskirtinis postmodernistinės literatūros proveržis. Jo romanuose visada apstu magiškojo realizmo, kuris skaitytoją įtraukia į uždarą pasaulį, kur sunku atskirti tikrovę nuo magiškų dalykų.
„Chazarų žodynas“ – pirmasis M. Pavičiaus romanas-leksikonas. Jis glaudžiai sujungia tikrovę ir mistifikuotą pasaulį. „Chazarų žodynas“, kaip išduoda ir pavadinimas, yra parašytas žodyno forma, bet tuo autorius neapsiriboja. Jis parašo tris žodynų variantus: raudonąją knygą (krikščioniškąją), žaliąją knygą (musulmoniškąją), geltonąją knygą (hebrajiškąją). Taigi turime tris religijas ir tris pasaulio suvokimo atšakas. „Chazarų žodynas“ leidžia įsijausti į kiekvieną iš šių pozicijų ir jas perprasti, nes kiekviena religija gina savo vertybes ir savo supratimą apie Dievą ir pasaulį.
Romano siužeto atskaitos taškas yra tarp šių trijų banginių atsidūręs tas pats taikinys – paslaptingoji chazarų tauta, egzistavusi VII–IX a. prie Kaspijos jūros ir Kaukazo. Šiai turkų klajoklių genčiai staiga prireikė priimti tikėjimą, bet teisingas chazarų karalius nusprendžia surengti trijų religijų varžytuves. Į rūmus pakviečiami jų atstovai, kurie prašomi įrodyti savo religijos naudingumą, teisingumą ir našumą, tad ten vyksta polemika, kurios faktai, mitai, legendos ir įvairūs pasakojimai nusidriekia per visą romaną-leksikoną. M. Pavičius sukuria daugiasluoksnį pasakojimą, kurį sudaro fragmentai, t. y. žodyno leksika, tad romaną galima skaityti įvairiai. Iš pradžių autorius pateikia kelis romano-leksikono skaitymo pavyzdžius, bet galutinį variantą pasirenka pats skaitytojas. Taigi knyga kartu tampa tarsi azartinio žaidimo įrankiu. Sakyčiau, laimės dalykas, kokią istoriją pats susidėliosi.
„Chazarų žodynas“ apima ir platų laiko spektrą. M. Pavičius – baroko specialistas, tačiau, kalbėdamas apie chazarų tautą, jis puikiai suderina ir viduramžius, baroko ir mūsų laikų istorinius kontekstus. Visos jo minimos epochos turi vieną panašumą: jas vienija mistifikuota erdvė. Autorius panardina skaitytojus į užburiantį magiškojo realizmo transą, tačiau ši knyga kartu yra ir sudėtingas mechanizmas, kurį perprasti reikia nemažai istorinių ir teologinių žinių, kitaip sakant, M. Pavičius pateikia heterogenišką romaną, tinkantį įvairių pomėgių skaitytojams, arba, kalbant paprastai – jį skaitydamas, kur šausi, ten ir pataikysi.
Mane labiausiai žavi „Chazarų žodyne“ užfiksuotos žmonijos susiskaldymo ir karų priežastys. Trys knygos – tai trys pasauliai, kuriuose atsiskleidžia kiekvienos religijos bandymai vienokiais ar kitokiais būdais užsidėti laurų vainiką. Tiek musulmonai, tiek krikščionys linkę tvirtinti, kad tai jų religiją chazarai priėmė kaip pačią geriausią ir išmintingiausią. Autorius sužaidžia istorinėmis kortomis, primena religinius konfliktus, kilusius dėl vieno ir to paties Dievo, kurį skirtingos religijos pateikia tik skirtingomis formomis. Sunku pasakyti, kiek M. Pavičius pateikia istorinių duomenų ir faktų (jų esti ne tiek ir mažai), o kiek – savo kūrybinės fantazijos. Romane-leksikone įterpiama ir istorinių šaltinių: ikonų, autentiškų rankraščių kopijų, simbolių atvaizdų. Minima nemažai ir mums žinomų istorinių asmenybių, jie romane kitokie nei skaitome vadovėliuose ar istoriniuose šaltiniuose. „Chazarų žodyne“ nerasime neigiamų personažų, nes neutralus, faktografinis dėstymas – kiekvieno žodyno stilistikos ypatybė, tad bet kuriame jų skaitydami apie Hitlerį ar Staliną neturėtume pajusti autoriaus vertinimo. Vis dėlto M. Pavičius meistriškai išlaviruoja tarp sausų faktų ir literatūrinio sentimentalumo, sakyčiau, „įvelka“ literatūrą į tam tikrus leksikonui būdingus marškinius, žavingai ir virtuoziškai priverčia žodžius atrasti savo vietą ir laiką.
Ryškiausias, mano galva, šiame romane yra chazarų princesės Ateh charakteris. Skirtingose knygose ji vis kitokia, kol galiausiai iš tų fragmentų susideda aiškus jos paveikslas. „Ateh buvusi neišpasakytai graži ir pamaldi, tos raidės jai labai pritiko, o ant jos stalo visada stovėjo septynių rūšių druska, prieš imdama gabalėlį žuvies, ji visada pamerkdavo pirštus į kitą druską. Šitaip ji melsdavo“ (Raudonoji knyga, p. 29). Ateh yra tarsi kiekvienos religijos globotoja polemikoje su chazarų valdovu. Žaliojoje knygoje tvirtinama, kad tai ji paveikė chazarų valdovą priimti musulmonų religiją, geltonojoje knygoje žydai tvirtina, kad Ateh buvo jų tikėjimo šalininkė. „Ateh galėdavo pasirodyti už save tūkstančiu metų jaunesnio žmogaus sapne, nusiųsti bet kokį daiktą ją sapnuojančiam žmogui lygiai taip pat patikimai, kaip ir su pasiuntiniu ant vynu girdyto žirgo, tik nepalyginti greičiau...“ (Žalioji knyga, p. 146) Tai bene labiausiai mistifikuotas personažas, kiekvienos religijos spektras išryškina vis kitokias jos savybes ir antgamtines galias. „Todėl Ateh nereikėjo ragauti savo meilužio sėklos, kad sužinotų, gims berniukas ar mergaitė, nes išminties paslaptyje dalyvauja visa, kas yra aukštai ir žemai, ji nepaklūsta apskaičiavimui“ (Geltonoji knyga, p. 217). „Chazarų žodyne“ pilna simbolikos, ji įpinta net į princesės Ateh vardą, kiekviena jos vardo raidė įkūnija jos charakterio savybę. Pavičiui apskritai yra būdingas simbolizmas, o chazarų princesė Ateh yra viso to puikiausias pavyzdys.
Per visas knygas eina ir ištisa sapno linija, pateikiama kaip paraleli mūsų pasaulio realybė. „Jie mokėjo aiškinti svetimus sapnus, gyventi juose tarsi savo namuose ir sugauti jiems užsakytą grobį: žmogų, daiktą ar gyvūną“ (p. 98). Sapnai apskritai yra labai svarbūs chazarų tautai, ten būta net sapnų gaudytojų sektos, kurią rėmė ir chazarų princesė Ateh. Sapnas yra tarsi gyvenimas, pasak M. Pavičiaus, visi mes esame sapnuojami, todėl ir gyvename, bet ir mes sapnuojame tam, kad kažkas gyventų. Viduramžiais sapnai taip pat būdavo mistifikuojami, o Biblijoje jie užima svarbias pozicijas. Romane sapnai tampa apsireiškimų vieta, kartais jais tikima daugiau nei realiu gyvenimu. Autorius, kalbėdamas ne vien apie sapnus, bet ir apie visus įvykius, linkęs perlenkti tikrovės lazdą, sakyčiau, „Chazarų žodyne“ gyvena Pantagriuelis, bet čia nėra nieko nešvankaus – pantagriueliška tik sakinių konstrukcija, pilna prieštaravimų, paralelizmo, kurie tampa magiško realizmo įrankiu.
M. Pavičiaus kūryba – tai iššūkis standartinėms romano formoms, ji pranoksta beveik visus romanui būdingus stereotipus. Nauji skaitymo horizontai, žaidybiniai teksto pasirinkimai yra M. Pavičiaus sukurta nauja postmoderni literatūra.
Kodėl verta prisiliesti ne tik prie netradicinio, bet ir lietuvių kalba prabilusio „Chazarų žodyno“? Sakyčiau, vertėja Laima Masytė padarė nemažą įnašą, perteikdama autentišką M. Pavičiaus stilių: pagauti subtilūs vidurio Europos slavų kalbėsenos niuansai kaip aukščiausias egzotikos egzempliorius. Tą pat galima pasakyti ir apie ankstesnį jos vertimą – M. Pavičiaus romaną „Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“. Abu kūriniai pulsuoja gerai parinktais žodžiais, jų semantika nevienalytė, konkretus gerai parinktas žodis, atsidūręs daugiaprasmiame M. Pavičiaus įžvalgų kontekste, tampa neišsemiamu šuliniu, suteikiančiu skaitytojui ypatingą skaitymo malonumą. „Chazarų žodynas“ įrodo, kad ne tik pasakojimas gali būti įdomus, bet ir pats tekstas. Šis romanas – tai nesibaigiančios kūrybos rezultatas, nes autoriui pavyko sukurti tokį mechanizmą, modelį, kuriuo sekdamas skaitytojas pratęsia kūrybos procesą, pats kurdamas savo pasakojimą, jo likimą ir pabaigą. Todėl ir verta pasinerti į šį nuostabų kultūrų, epochų, realybių, religijų pasaulį. Norisi tikėti, kad kas nors taip parašys ir apie lietuvius, – tuomet jau kiti ir kitaip skaičiuos laiką, suvokdami save kaip istorijos užaugintus vaikus, kaip kad mes dabar žvelgiame į mistinį chazarų tautos paveikslą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą