Knyga: Elena Kurklietytė "Lyla"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną Elenos Kurklietytės romaną „Lylą“ (2004 m.) Perskaitęs jos naujausią romaną „Šešėlių verpėja“ nesugebėjau atsispirti pagudai perskaityti ir jos kitą išgirtą romaną „Lylą“. Tai rytų motyvais parašytas romanas, iš atsiliepimų galvojau, kad iš tikrųjų primins Jurgos Ivanauskaitės „Sapnų nublokštus“, bet nieko panašaus. Stilius ir polėkis ne tas. Jeigu Ivanauskaitės romanas buvo labiau intymus, nagrinėjantis žmonių santykius, linkęs į fatališkumą ir kraštutinumus, tai Kurklietytės „Lyla“ yra visai kitokio pobūdžio kūrinys, čia vyrauja asketizmas, žmogaus ir savasties ieškojimas pamirštant destruktyvią praeitį ir atrandant save šiandienoje.

Lyla – tai dieviškasis žaidimas gyvenimu, visos kuriozinės situacijos, viskas, kas nutinka mūsų gyvenimuose yra tik lyla, pokštas, žaidimas, tvirtina autorė. Knyga pilna induistinių dievybių, Krišna, Šyva, Indra ir t.t. Tai rodo be galo didelį autorės išsilavinimą, Rytų kultūra yra jos arkliukas, tačiau ji nėra sausa, ji sąmoningai sietina su mūsų tautos mitologija. Knygoje it vaiduoklis šmėkščioja sumitologinta pagrindinio herojaus Ramūno gyvenimo praeitis. Dabar jis gyvena Indijoje, yra skurdesnis už benamį, glaudžiasi šunyne – kvepia Indija. Netikėtai persekiojamas savo žmonos mirties įvykių ir sunkios vaikystės, jis bando atsikratyti savęs, kelionė į Indija ir buvo jo pabėgimas nuo savęs, bet kaip žinia, nuo savęs taip lengvai nepabėgsi. Ramūnas susidomi šunyno guru mokymu ir išeina į pasaulį persirengęs moterimi tam, kad išsivaduotų nuo savasties. Galiausiai Kurklietytė Ramūną įvelia į kuriozines situacijas, darosi juokinga, tačiau romanui persiritus į antrą pusę, matome, kad dingo visas humoras, Ramūnas įklimpsta į kalėjimą, yra kaltinamas terorizmu.

Didžioji dalis knygos būtent ir vyksta tame purviname kalėjime, kur Ramūnas vėl prisimena Lietuvoje turėtą gyvenimą. Diena iš dienos yra tardomas, tačiau Ramūnas tampa tarsi mankurtu, po truputį tampa abejingas aplinkiniams įvykiams, skendi savo praeityje. Laimei už grotų atsiduria šalia jogo Nagos, kuris imasi mokyti Ramūną dvasinių tiesų. Moko jį atrasti neribotos laisvės platybės būnant už grotų. Laisvė gimsta nelaisvėje, galiausiai Ramūnas nušvinta, jis suvokia savastį. Jau kaip meistriškai įpinta rytų doktrinų tiesos į grožinį tekstą, jis trykšte trykšta dialoguose, apmąstymuose ir paprastose situacijose.

Elena Kurklietytė Ramūno gyvenimą sieja netgi su lietuvių liaudies pasakojimais apie trečią kvailį brolį ir Eglių žalčių karalienę. Ramūno gyvenimas pilnas mistikos, simbolikos, perifrazių, metaforų. Bet tas patirtas nušvitimas Indijos kalėjime amžiams pakeis Ramūno gyvenimą. Autorė taip pat išmano sanskrito kalbą, ji tyčia renka žodžius, sakinius tokias siužetines linijas, kur galėtų susidurti lietuvių ir sanskrito kalbų panašumai. Regis, autorė nori pasakyti, kad su šia tolima egzotiška tauta turime labai daug ryšių. Lietuva ir Indija tarsi tolimos seserys. Tiesiogine to žodžio prasme vietomis „kaifuodavau“, kai tekdavo skaityti rytų išmintingus palyginimus su žmogaus gyvenimu, apie žmogaus tapatumą su tėvyne ir tuo kas jį identifikuoja, išskiria iš kitų. O jau tos vietos apie individualybės atsisakymą, apie gyvenimo ir būties laikinumą, tiesiog meistriškai sudėliota ir sukurpta istorija. Aišku, kartais ne viską tinkamai suvokdavau, kartais tekstas tiesiog praplaukdavo pro akis ir galvodavai, o Dieve, o ką aš dabar perskaičiau? Tai nėra lengvas ir pigus romaniūkštis, čia reikalaujama ir šiokių tokių teologinių žinių apie pasaulio religijas. Autorė gale romano pateikia trumpą žodynėlį, kuriame rasite induistinio leksikono santraukėlę.

Elena Kurklietytė tėra išleidusi vos du romanus, tačiau ir dabar jau džiaugiuosi, jog galėjau prisiliesti prie dar vienos įdomios lietuvių literatūros ekstazės. Mitas, realybė, tautosaka ir dabartis – tai kas niekada nesibaigia ir neužsimiršta. Ačiū autorei padovanojus šias knygas.

Jūsų Maištinga Siela