Joninių stebuklai

Sveiki,

Jau buvau pagalvojęs, kad sulauksiu pačių pilkiausių Joninių savo gyvenime. Pasirodo iki kaulo smegenų klydau, jos buvo vienos nuostabiausių. Visų pirma, nusprendžiau nuo šiol prie savo ir taip ryškiai per ilgo ir užsieniečiams sunkiai „įkandamo“ vardo pridurti savo prosenelio vardą Jonas (Ir ne dėl to, kad Joninės), galiausiai šis vardą iš hebrajų kalbos išvertus reiškia Jachvės (Dievo) palaimintąjį. O kas nenori palaimintas būti? Taigi, vardo reikšmė, kaip žinia, yra labai svarbi gyvenime, ji formuoja žmogų, jį iš dalies veikia likimą. Antras ir stiprus vardas, manau, man nuo šiol bus savas, nes iki tol laikiausi nuostatos, kad šis vardas „žiauriai“ neįdomus ir kam jis iš vis reikalingas. Dar kartą įsitikinau, kad kaip žiūri, taip ir matai. Reikia kitaip žiūrėti ir kitaip pamatysi. Juolab, jei tiki, kad vardai tau neša sakralinę jėgą, kūrybinę potenciją ir visą kitą „gėrį“.

Joninės nebuvo vien savo antrojo vardo ryšio sustiprinimas. Lietus paženklino šią dieną kaip pilką, sakau, pragulėsiu lovoje skaitydamas knygą, nė velnio. Likimas atsiuntė draugą su tortu, tai sėdėjom ir iki vidurnakčio juokėmės. Juokas apvalo, sakoma. Kad ir kaip ten bebūtų, jaučiausi laimingas, bet iki pilnos laimės kažko trūko, todėl naktį, apie trečią valandą sugalvojau išeiti į lauką. Aišku, lijo, tai vaikščiojau kaip apaštalas ir nesilioviau žavėtis lietumi, buvo baisiai malonu, kai jauti tuos mažyčius lietaus lašelius smengančius į tave. Plaukai prisigėrė lietaus, jie kvepėjo lietumi. Ir pagaliau padariau neįmanomą dalyką, prisivogiau lietaus permirkusių jazminų, prisilaužiau šakelių ir dabar jie virtuvėje ant stalo kvepia savo saldžia esencija. Taigi, prisiskynęs naktį jazminų, trankiausiai kaip naktigonis po asfaltuotas gatves. Buvo taip gera, nežinau, tas lietus buvo tarsi krikšto vanduo, nuplovė visą susikaupusį sunkį, kurį kartais pajauti dėl kasdienybės. Parsiradau namuose jau po keturių, šlapias, bet baisiai patenkintas.

Sugalvojau, kad dar laikas nemiegoti, nors pro langus jau matėsi švintant. Prisidegiau žvakių, meditavau į ugnį ir šviesą, relaksacinė muzika padėjo pasiekti visišką tobulumą. Seniai nesijaučiau taip gerai. Dar taip jaučiuosi ir dėl to, kad ir vėl jaučiuosi iš naujo sutvirtinęs savo ir Dievo ryšį, kai nėra su kuo pasikalbėti, visada galima pasikalbėti su Dievu.

Stipresnių ir geresnių Jojinių negalėjau tikėtis. Gyvenimas yra nuostabus, jei į jį ne šiaip sau žiūri, bet kai žiūri į jį kaip į stebuklą.

Jūsų Maištinga Siela