Sveiki,
Pristatau Jums talentingo prancūzų rašytojo Andrei Makine romaną „Prancūziškas testamentas“. Lietuvoje pirmasis jo leidimas (abu parengė Tyto Alba) buvo beveik nepastebėtas, knygos tyliai sau po truputį išpirktos, bet leidykla nesuklydo knygą ir vėl perleisdama, parengdama naują, daug geresnį viršelį ir formatą, taigi antrasis leidimas 2007 m. Ši knyga šiuo metu yra prie nukainuotų ir galite tikrai labai pigiai įsigyti tikrai neeilinę istoriją už prieinamą kainą. Ką gi pabuvau ir reklamuotoju.
„Prancūziškas testamentas“ man buvo mažytis atradimas, iki šiol po perskaitymo tebenešioju tą nostalgiją. Dabar, kai knyga keičia knygą, sunku pajusti tokią tuštumą, po kokios nors istorijos. Tuštuma galbūt netinkamas žodis, tai veikiau tos istorijos trūkumas, negi viskas tuo ir pasibaigia- galiausiai klausi savęs. „Prancūziškas testamentas“ – tai daugiasluoksnis pasakojimas, siejantis anūko ir senelės gyvenimo istoriją. Šiame talentingame romane esti du pasauliai: vakarietiškas (Prancūzija) ir rytų (Rusija). Tai neapsakomo gražių žodžių ir minčių knyga apie žmogaus tapatybę. Ką reiškia būti ir rusu, ir prancūzų? Visą gyvenimą nešti kitoniškumo naštą. Ši istorija driekiasi nuo 20 amžiaus pradžios iki šių dienų. Istorijoje vaizduojamas sunkus Sibiro gyvenimas, tremtys, karo žiaurumai, tačiau tai tėra tik šalutiniai „karkasiniai“ pamatai, tikrasis „Prancūziškas testamentas“ lenda kur kas giliau, jis paliečia žmogiškumo gelmes.
Kaip tai vyksta? Andrei Makine žino, kad pats galingiausias įrankis yra žodis, jis jį meistriškai valdo. Seniai neskaičiau tokio romano, kuris nebūtų romantiškai saldus ir kuris nebūtų pikto maišto, knyga atsisako sarkazmo, atsisako visų prieskonių ir ji vis vien išlieka stebuklinga. Makine atranda pasakojamosios istorijos esmę. Iš tikrųjų romane vyrauja du pasauliai: realusis, kuriame pilna karo, saulės, upių, kvepiančių stepių, tolių, žmonių ir yra kitas pasaulis, kuriame yra žmogaus matomas pasaulis, pastarąjį autorius įkūnija be žodžių, jog kiekvienas regi savo sukurtą pasaulį, bando jį analizuoti. Ta pati upė kitam gali atrodyti visai kito pasaulio upė. Ta pati geležinkelio stotis atsisveikinant kitam gali atrodyti kito pasaulio geležinkelis. Tai knyga, kuri kiekvienam prijaukina pasaulį iš naujo, prijaukina pasalį ne tokį, koks jis yra žiūrint iš šalies, bet tokį, koks yra kiekvienam iš mūsų – individualus.
Žinot skaičiau „Prancūzišką testamentą“ ir svarsčiau, ko manyje yra daugiau: Prancūzijos ar Rusijos? Šiais laikais, kai Lietuva visomis keturiomis lipa į Europos Sąjungą, knygoje aš pajutau būtent Rusiją. Tą stepių ir Volgos vagojamą žemę, tuos beprotiškas Sibiro platybes, užpustytas pirkias, sunkiai dirbančius žmones. Galbūt tai jau mūsų tautai į kraują įaugę, juk tiek laiko buvome Rusijos sudėtyje, tačiau, bet juk mano gyvenimas jau kaip ir „skaitosi“ vakarietiškas, tie madingi Prancūzų restoranai, ūsuoti vyrai, prancūziški batonai, meile kvepiantis Paryžius, Senos upė, parkai... Visa tai atrodė man taip toli. Ši knyga parodė tai, kuo netikėjau, manyje gyvena Rusija, ta magiška šalis, kuri kariavo, okupavo, kuri ir pati buvo nukariauta. Skaičiau tas beprotiškai nuostabias vietas apie Sibiro platybes, apie stepių platybes ir galėjau prisiekti, kad tikrai jutau tą stepių vėją, pučiant į Šarlotės balkoną, tiesą sakant, net ašarą išspaudė. Knygos audinys toks gyvas, kad pamiršau visiškai pasakoti, kas toje knygoje rašoma. O joje – anūko ir močiutės graudi, gyvenimiška istorija, kurios ilgai nepamiršite, ji aplipdyta jų tėvų istorijomis, fragmentais, brendimo laikotarpiais ir tik viskam susidėjus į vieną krūvą, gauname vientisą istoriją su daugybę gyvenimiškų apmąstymų. Įdedu ir man patikusią citatą:
„Tądien karštis buvo baisus. Šarlotė nusiavė savo espadriles ir, pasiraitojusi iki kelių suknelę, įsibrido į upę. Užsiropštęs ant vienos iš salelių, žiūrėjau, kaip ji vaikščioja palei krantą. <...> Ji braidžiojo po vandenį it kokia svajingai nusiteikusi nerūpestinga jaunuolė. Jos atversta knyga gulėjo palikta ant žolės po gluosniais. Staiga vėl išvydau, tik švystelėjusią akimirką, visą Šarlotės gyvenimą. Tai buvo it pulsuojančios, besikaitaliojančios šviesos: Prancūzija mūsų amžiaus pradžioje, Sibiras, dykuma ir vėl beribiai sniegynai, karas, Saranza... Dar niekada neturėjau progos iš taip arti stebėti kieno nors gyvenimą – nuo pradžios iki galo – ir tarti: šis gyvenimas baigėsi. Šarlotės gyvenime nebus daugiau nieko kita, tik ši Sanzara, ši stepė. Ir mirtis“ Štai taip anūkas kalba apie vandenyje braidančią senelę. Anūko ir senelis santykis irgi įdomus, šiltas, nepaprastas, brangus. Anūkui senelė graži netgi ir sena, tarytum jauna moteris, tai driekiasi per visą knygą. Juos sieja prancūzų kalba, su kuria niekur kitur Rusijoje nepabendrausi, jas sieja visa giminės istorija. Ak, kokia tai istorija, Jums tiesiog reikia ją perskaityti, tai žodžiais neapsakoma.
Pats autorius Andrei Makine taip pat yra sibirietis, šita jo knyga yra autobiografinė. Jis taip pat turėjo senelę Šarlotę, jis taip pat emigravo į Prancūziją, daug skurdo, bet 1995 m., pasirodžius „Prancūziškam testamentui“, staiga išpopuliarėja, susišluoja prestižiškiausius apdovanojimus ir tampa labai žymus. Makine 2009 m. lankėsi ir Vilniaus knygų mugėje, davė ne vieną interviu, teko ir man jį matyti, tai tikrai paprastas, nuoširdus žmogus. O kai pagalvoji, kad šitas romanas yra visas jo gyvenimas, net pašiurpstu, ir visgi tai tiesa, kiekvienas iš mūsų pasaulį susikuria tokį, kokį jį norį matyti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą