Knyga: Dalia Jazukevičiūtė "Anarchistės išpažintis"

Sveiki,

Pristatau Jums Dalios Jazukevičiūtės romaną „Anarchistės išpažintis“. Žinote, ilgai vengiau šios autorės knygų, pastarieji lyg kruša užgriuvo knygynų lentynas. Per pastaruosius tris metus ištisa romanų virtinė: „Juodas kvadratas“, „Dviejų mėnulių baras“, „Stiklinis paukštis“, „Gyvatė keičia odą“ ir dar šis bei tas iš poezijos. Apie Dalios knygas buvau girdėjęs tik vieną – jos lėkštos, per daug skubrios ir visokios kitokios, žodžiu, nieko gero. Gal man mažiau pletkų kaip kokiai bobulkai klausytis ir daugiau vadovautis savo uosle ir kaip tas Vilis Normanas, jeigu apie knygą kalba blogai, vadinasi, ją būtina perskaityti. Bet ranka ilgus metus vis nekilo, sakau, dieve, jaučiu bus eilinis popsas, serialas, o literatūros nulis. Bet visgi išdrįsau įsigyti „Anarchistės išpažintį“ (vos ne kaip „Geišos išpažintis“, manding), kaip geriausią jos romaną – rekomendavo. O aš sakau, kodėl gi ne? Geriau pačiam vieną kartą perskaityti, negu šimtus kartų išgirsti.

Galiu tik pasakyti, kad visada tie pletkai yra perdėti. Visai kaip ir Ivanauskaitės laikais, kai jos romanai buvo peikiami be jokio ryškaus pagrindo. Galiausiai galbūt net iš pavydo, galbūt ir šį kartą taip su Jazukevičiūte? Nesvarbu. Žodžiu „Anarchistės išpažintis“ – deganti knyga pilna skausmo, humoro ir visokiausių aistrų. Skaitėsi lengvai, greitai, įdomiai. Jeigu šią knygą būčiau paėmęs savo skaitymų istorijos pradžioje, būčiau net sukrėstas. Tai nuostabus, tėknus tekstas, aišku, be „agrarinės lietuvių raiškos“. Sukrimtau kaip irisą, išties tenka pripažinti, kad tos mintys apie laisvę, apie moteris, vyrus ir apskritai apie gyvenimą yra gan artimos. Tenka pripažinti, kad būta ir banalių vietų, absurdiškų situacijų, tačiau realiai pagalvojus viską galima pateisinti, kadangi autorė knygą rašė tokį, koks yra gyvenimas, o gyvenime, savaime suprantama, banalybių ir kvailų situacijų neišvengsi.

Kai Lietuvoje po truputį (o gal nuolatos?) ieškomos naujo romano sėkmės formulės, Jazukevičiūtė ėmė iš šmaukštelėjo paprasto gyvenimiško tepalo. Knyga lygi realybei, nors ir su lakios fantazijos prieskoniais. Tai beveik autobiografinis romanas, įtariu nemažai siužetų pasisemta iš pačios rašytojos gyvenimo, todėl galbūt knyga ir vadinama iš jos geriausių, nes kas gyvenimiška ir gyva, tas dažniausiai ir būna geriausia. Bet visgi, aš tokių moterų kaip Katerina (pagrindinė herojė) bijočiau. Pritariu anarchistinėms idėjoms, jos nuostabios, bet jeigu pačiam tektų gyventi su anarchiste – pražūčiau, bijau kad susipjautume ir pasiųstume vienas kitą ten, iš kur negrįžtama. Tai pasakojimas apie kovingą ir ugningą moterį, tikrą anarchistę, tačiau jos anarchizmas kyla iš gyvenimo skausmų. Skausmas slepiasi po charizmatiškos moters kauke, tačiau jis kaskart pratrūksta, vos tik moteris išgeria. Galiausiai viskas sumaišyta su gruboku humoru. Gaunasi įdomi, savotiška knygos nuotaika, kad pagrindinei herojai imi simpatizuoti, kovoti už ją, bet kartu ir jos gailėtis. Tokia tampa „sava“.

Neklauskite apie ką ši knyga. Visai nenustebčiau, jog ji taptų Lietuvos feminisčių Biblija, šiek tiek „važiuojama“ ant vyrijos, bet pripažįstama, kad vyras ir moteris vienas be kito vis vien negali. Šią knygą gali sėkmingai atrasti ir jaunos merginos, kurios nusivylusios savimi, gyvenimu ir meile. Nesvarbu kas tu esi, knyga tiks ir patiks visiems „normaliems“ skaitytojams, ypač tiems, kurie ieško įdomių ir uždegančių minčių apie gyvenimą, patikėkite, mane ši knyga tikrai uždegė, girdėjau, kad kitus net pakeitė, bet pakeisti manęs toli gražu nepadėjo, matyt, jau susiformavau toks, koks esu. Galiausiai tai knyga apie laisvę, savo laisvės atradimą. Tai svarbiausia, gyventi sau ir patirti malonumą iš savo egzistencijos. Tai stiprus kalibras lietuvių literatūros padangėje, bet kartu turintis ir savų trūkumų, kuriuos visokie kritikai, labai mėgsta užuot pateisinę pasmerkti, kas apskritai ir yra lengviausia. Siūlau į šią knygą žiūrėti ne kaip įskaudintos moters kliedesius, bet kaip į retą lietuvių literatūroje sielos išliejimą, išpažintį. Be jokios abejonės ši knyga atras (atrado) savo skaitytoją ir bus mėgiama, bet tuo pačiu turės ir savo opoziciją. Svarbu įvesti į lietuvių sąmonę, kad nėra vien tik blogos ir geros literatūros, yra ir ta, kuri užpildo jų tarpus, manau, Jazukevičiūtės romanas sėkmingai tai ir daro.

Jūsų Maištinga Siela