Elena Kurklietytė
Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti naująjį Elenos Kurklietytės romaną „Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija“. Tai antrasis autorės romanas, kuris pasirodė ne taip ir seniai 2009 metų pabaigoje ir, galima sakyti, tebėra „ant bangos“. Nežinau kaip šią knygą pastebėjo ir įvertino patys skaitytojais, tačiau aš į ją žiūrėjau iš pradžių skeptiškai. Sakau, gražus viršelis, įdomus intriguojantis pavadinimas, tik bijojau, kad pats knygos turinys nebūtų tuščias. Tačiau mano baimė nepasitvirtino. Tiesiog vieną dieną užėjo ir vėl noras „kažką“ paskaityti iš lietuvių autorių ir taip jau nutiko, kad į mane nukrito „Šešėlių verpėja“. Visos mano skaitytos knygos turi savo „miniatiūrinį“ pasakojimą, kaip ateina iki manęs.
Sunku patikėti, kad tokią knygą kaip „Šešėlių verpėja“ galėjo parašyti garbaus amžiaus moteris Elena Kurklietytė. Ši knyga tikrai išmoninga. Nieko panašaus lietuvių literatūroje nesu skaitęs. Ir apskritai susidurti su magišku skoningu realizmu lietuvių literatūroje retas įvykis. „Šešėlių verpėja“ yra viena iš tų knygų, kurios tikrai nesinorėjo paleisti iš rankų, todėl jeigu ne sesija, tikriausiai būčiau skaitęs ją ištisai. Kurklietytė sugeba įdomiai apjungti dvi istorijas: viena vyksta šiais laikais, archeologas iškasa paleolito laikotarpio moters griaučius ir juos, galima sakyti, įsimyli, pradeda kurti magišką istoriją, kaip ji galėjo gyventi tais matriarchatiniais laikais, kai žmonės garbino Saulę, gentį valdydavo moterys – tai antroji šio romano siužetinė linija. Autorė išmoningai sugretina šias dvi nutolusias epochas. Knygos paantraštė „Laukinės Todės istorija“ būtent ir yra autorės meninė viršūnė, ji nuostabiai įsivaizduoja paleolito moterį, puikiai pavaizduoja atsigimusių vaikų problemą, juk tada broliai ir seserys susilaukdavo neretai vaikų, genčių klajoklės, meilės ir pagoniškosios šaknys tiesiog kvėpuote kvėpuoja romane apie Todę.
Kurklietytė pasitelkia mitologiją. Kas mane ir patraukė pirkti šią knygą, nes turiu silpnybę lietuvių mitologijai. Magiško realizmo apraiškos ryškiai sumitologintos, Benediktas (pagrindinis herojus) savo realųjį pasaulį tiek sumitologina, kad nebėra jokio atspirties taško, kur jinai baigiasi, kas yra tiesa, o kur yra pramanai. Galiausiai mitas užvaldo Benedikto pasaulį ir jis tampa jos auka, o gal tai jis mitą padaro auka? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Čia mes sutiksime mums lietuvių mitologijoje įprastą laumę, kuri vis dar grobia vaikus, verpia, audžia ir verda magiškus viralus. Kurklietytė nejučia atranda savąjį receptą tarp šiuolaikinio pasaulio ir mūsų tautos protėvių pamatų, sakyčiau, ši įstabi jungtis romaną daro nepaprastai įdomų. Įdomu žvelgti ir į tą pasaulį, kada tiesiogine to žodžio prasme, Pasaulį valdė moterys. Ir jis, anot autorės, buvo žymei geresnis, o atėjęs patriarchaliniam valdymas tapo žiauresnis.
Ką gi, tenka pripažinti, kad tikrai nesitikėjau tokio įtaigaus, įdomaus ir psichologiškai motyvuoto romano. Pats tekstas taip pat turtingas, nemažai mitologinės poetikos, sveikos poetikos, kuri neišsigimsta ir nevirsta patetika. Tekste įžvelgiau, jog autorei buvo svarbu rašyti šį romaną, jis jai patiko, gyvenimo bagažas, leksikonas taip pat švyti: daug archeologinės ir mitologinės terminologijos, kuri rodo, kad autorė rimtai ruošėsi šiam romanui, rašė ir kūrė ne šiaip sau „iš lempos“. Manau, „Šešėlių verpėja“ yra puikus romanas, kuris pagaliau nuskaidrina lietuvių literatūros padangę, pagaliau užmirškime postmodernizmą, žiaurųjį ir sekso prisodrintą pasaulį ir pasinerkime į „Šešėlių verpėją“. Labai norėčiau tikėti, kad ši knyga nebus šiaip sau užmiršta, norėčiau tikėti, kad žmonės, skaitytojai, kurie ieško kažko įdomaus, ypatingo atkreips dėmesį į Elenos Kurklietytės romaną „Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija“.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą