Sveiki,
Šiandien noriu pristatyti nuostabų literatūros perliuką Witi Ihimaera „Banginių vadeliotoja“. „Naujoji Zelandija. Žemės pakraštys. Žmonijos įsčios. Vieta kurioje karaliauja mitai ir legendos. Mitinė maorių gimtinė, kurios paslaptys užgniaužia kvapą...“ Patikėkit, mane tai „pagavo“ ir tikrai užgniaužė. Po šios knygos dar kartą įsitikinu, kokios esminės knygos man patinka. Witi Ihimare yra pirmasis maoris rašantis anglų kalba, o „Banginių vadeliotoja“ yra laikomas Naujosios Zelandijos šedevru. Knyga nėra didelė, kas keisčiausia, kad šią nuostabią knygą išleido „Obuolys“, mano akimis, tai ne geriausia Lietuvos leidykla, bet ir tokios leidyklos kartais geba išversti ir, sakyčiau, visai gerai išversti, perteikti knygos esmę.
„Banginių vadeliotoja“ iki ašarų pasakojanti istoriją apie mažą maorių mergaitę, kuri turėjo gimti berniuku, nes tik tokiu būdu ji būtų tapusi savo genties vadu, bet likimas lėmė, kad Kahu tapo mergaitė, o jos genties vadovas senelis, labai jos nemėgo, todėl Kahu nuo mažens teko įrodinėti savo pašaukimą būti tikrąja genties vadove ir mitine banginių vadeliotoja. Tai jaudinanti istorija su tikrų banginių gyvenimo istorijomis, jų nuostabi jausena supersonifikuota žmonių pavidalais, leidžia tinkamai įsijausti į banginių gyvenimą. Tiesa, buvo vietų, kur net verkti norėjosi, ypač, kai šimtai banginių išplaukė į seklumą savo noru, žmonės varnelėmis, skirtomis pjauti medžius, puolė mėsinėti merdinčius banginius. Kadangi pats mačiau internete kaip pjaustomi gyvi delfinai, tai žiauru... tačiau kažkur visada esama žmonių, kurie skuba padėti banginiams, tačiau net žmogus kartais būna bejėgis, kai gyvūnas savo noru stengiasi numirti.
Rašytojas nedaugžodžiauja, renka tikslius žodžius nusakančius esmę. Manau, tai nuostabus kūrinys, pagal pastarąjį pastatytas ir kino filmą, kurį jau siunčiuosi ir, manau, artimiausiu metu jį jums pristatysiu. Ką aš begaliu pasakyti, mano visi žodžiai prieš „Banginių vadeliotoją“ tampa beprasmiai, tiesiog reikia griebti ir skaityti, kol dar galima kur nors įsigyti. Tai puiki galimybė savotiškai prisiliesti prie „žmonijos įsčių“, pačių maorių, jų savivokos, jų mitologijos. Knyga turi neabejotinai gydančiąją jėgą, alsuoja sakralumu ir yra apipinta magišku realizmu. Po tokios knygos, taip ir norisi parašyti kažką panašaus apie Baltijos jūrą ir lietuvius, kurie kažkada galbūt kalbėjosi su gyvūnais, bet laikui bėgant, atitolo ir prarado šią dovaną...
Jūsų maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą