Knyga: Primo Levi "Jei tai žmogus"

Sveiki visi,

Šiandien noriu Jums pristatyti italų rašytojo Primo Levi‘o romaną „Jei tai žmogus“. Primo Levi – tai italų žydas, patyręs nacistinės Vokietijos lagerio baisumus. Autoriui pavyko išgyventi nepaprastai baisiomis sąlygomis ir išsaugoti didžiausią savo turtą – gyvybę ir žmogiškumą. „Jei tai žmogus“ norom nenorom asocijuojasi su lietuviškuoju šedevru Balio Sruogos „Dievų mišku“, tačiau rašymo koncepcija labai skiriasi. Literatūroje žvelgiant į lagerius iš kitokio motyvacinio kampo, matome, jog ši 20 amžiaus vidurio žmonijos kaip civilizacijos katastrofa yra neišsemiama ir neužlopoma istorinė žaizda.

„Jei tai žmogus“ lietuviškai išleista Lietuvos rašytojų sąjungos 2001 m. Šią knygą įsigijau už tris litus vieną rugpjūčio dieną, sakau, paimsiu, juk kaina juokinga. Knyga visgi patiko, radau joje daug įdomių dalykų, pamąstymų, meilės ir nuolankumo. Nepaprasta visgi Levi asmenybė, knyga apie baisumus, kančią ir išlikimą, o autorius pasakoja su nuolankumu. Per visą romaną neradau nė kruopelytės neapykantos vokiečiams, jų ideologijai, žiaurumams. Levi nepaprastai nuoširdus savo knygoje, visai kaip vaikas, netgi vietomis labai naivus, kadangi į koncentracijos stovyklą Lenkijoje pateko labai jaunas. „Ten mūsų laukė traukinys ir kelionės palyda. Ten patyrėme pirmuosius smūgius; ir tai buvo taip nauja ir beprasmiška, kad nejautėme jokio skausmo, nei fizinio, nei dvasinio. Tik baisiai nustėrome – kaip galima mušti nepykstantį žmogų?“ (p.14) Švelnumas autoriui ir pasakotojui nepaprastai būdingas, ko nepasakytume apie humoristinį Balio Sruogos išgyvenimų koncepciją.

Knyga žiauri, faktų kratinys labai autentiškas, nes autorius nelinkęs idealizuoti nepatirtų dalykų, pasakoja iš širdies ir tik tai, ką pats išgyveno, matė, užuodė, patyrė. Lagerio pasaulis esti visiškai kitoks nei mūsų civilizuotasis rojus, čia Levi negailestingas savo atvirumu. Keista skaityti ir jausti pasakotojo nepaprastą koncentraciją ties savo dvasios ir kūniškųjų galimybių sinteze. Autorius – nepaprasta asmenybė, galbūt jo nuolankumas, naivumas, nuovokumas ir padėjo išgyventi baisiomis sąlygomis. Iš tiesų, šioje knygoje nėra nieko naujo apie koncentracijos stovyklą, netgi leksika keistai atsikartoja: esesininkas, krematoriumas, barakai, elektra varomi apjuosti laidai, šalti dušai, žaizdos, išsekimas. Tiesa, Levi nenaudoja žodžio „klipata“, o tarp eilučių visada jaučiama nuojauta, kad visa kančia dar turi prasmės, kad visi dar turi labai didelės vilties išgyventi fašizmo akivaizdoje.

Paties romano pavadinimas „Jei tai žmogus“, sakyčiau, yra labai taiklus, nes skaitant knygą kyla toks jausmas, kad visi lagerio „draugai“ esti vien skeletai aptraukti papilkusia oda. Žmogiškumo nebelieka, lieki tik pats sau; ir tik pats save priverstas tausojanti (mintis, judesius, kvėpavimą), nes tik tokiu būdu gali išgyventi. Ši knyga dar kartą įrodo, kad ko išmoksti civilizuotame pasaulyje, tas praverčia ir mirties stovykloje. Netgi mokėjimas vokiečių kalbos, chemijos ir t.t. padėjo autoriui išgyventi lageryje, nors buvo knygoje tokių kritinių vietų, kad pagalvoji, dieve, kaip jis atsilaikė prieš badą, mušimą ir šaltį. „Keletas esesininkų, gal išsibarsčiusių, bet ginkluotų, įsigavo į tą apleistą stovyklą. Rado ten aštuoniolika prancūzų, kurie įsikūrė SS-Waffe valgykloje. Visus juos metodiškai užmušė, smūgiu į pakaušį, paskui suguldė susirietusius jų kūnus ant kelio sniego, tada išėjo. Tie aštuoniolika taip ir liko gulėti iki ateinant rusams, niekas neturėjo jėgų jų palaidoti.“ (p.207)

Gal net romaną nustelbiantis ir dar įdomesnis yra „priedas“ – tai 1976 metais sukurtas apties Primo Levi klausimynas. Po romano sėkmės, autorius daug keliavo ir bendravo gyvai su skaitytojais, šie uždavinėdavo daug klausimų, jie daug kartodavosi, todėl Levi nusprendė juos atsakyti raštu. Iš priedo mes atpažįstame nesunaikintą lagerio žmogų, su neišrauta širdimi, su neištrinta atmintimi. Lageris nenugalėjo žmogiškumo, neužkrėtė neapykanta vokiečiams ir kankintojams. Levi nepaprastai atsiskleidžia pabaigoje kaip intelektualas, jis suvokia, kad žmogus tėra sistemos parankus vienetas, kaip pats teigė, kad ir neturiu neapykantos, tai nereiškia, kad viską jiems atleidau. Priede analizuojama žydo nekentimo (antisemitizmo) klausimas, kalbama apie fašizmo blogį, apie jo santykius su buvusiais lagerio kaliniais ir, aišku, apie patį žmogiškumą. „Jei tai žmogus“ – tai knyga tarp monstro ir žmogaus. Ar galima laikyti žmogų, kuris savo padermei atnešė tiek blogio? Ar galima laikyti žmogų žmogumi sugrįžusį iš stovyklos? (Net ir Levi pripažino, kad labai mažai, kuriems pavyko išgyventi, grįžus namo, jie užsikrėtė neapykanta, norėjo keršto ir pan.) Ar tai reiškia, kad jie supanašėjo su esesininkais? Ar tai reiškia, kad jie vis dar žmonės? Ką reiškia būti žmogumi? Apie tai ir dar daugiau Primo Levi knygoje „Jei tai žmogus“.

Jūsų Maištinga Siela