Žengiam į lapkritį per mirusiųjų ir gyvųjų tiltus. Močiutei

Sveiki,

Šiandien jau 9 metai, kai mano močiutė išėjo iš šio gyvenimo. Jai.

Tie, kurie mirę,
niekada neišnyksta:
Jie tamsėjančiame
šešėlyje
Mirusieji nėra po

žeme:
Jie medžiuose, kurie
šlama,
Jie medienoje, kuri
dejuoja,
Jie vandenyje, kuris
teka,
Jie vandenyje, kuris
miega,
Jie yra trobelėje,
Jie yra minioje,
Mirusieji nėra mirę.

Tie, kurie mirę,
niekada neišnyksta:
Jie lieka moters
krūtyse,
Jie vaike, kuris
rauda,
Ir nuodėgulyje, kuris
Liepsnoja,
Mirusieji nėra po
žeme:
Jie ugnyje, kuri
gęsta,
Jie žolėse, kurios
rasoja,
Jie verkšlenančiose
uolose,
Jie miške, jie
namuos,
mirusieji nėra mirę.


Vieno pirmykščių gentinių tikėjimų ritualinė giesmė.

 

 

Jūsų Maištinga Siela

Uraganas "Sandy" - homoseksualų prikarksėta stichinė nelaimė?

Sveiki,

Stebiu spaudą ir tai, kas vyksta Rytinėje JAV pakrantėje. Užjaučiu Ameriką ir jos gyventojus dėl patirtų didžiulių nuostolių, tačiau kartais galima nugriūti nuo kėdės, kai perskaitai štai....

Cituoju apie uraganą: "Rytinę JAV pakrantė užklupo uraganas Sandy. Dvasininkas John McTernan tiksliai žino, kad dėl to kaltas. Neabejotinai – gėjai. Savo tinklapyje „Apginkime tikėjimo liudijimą“ jis pranešė, kad ši stichinė nelaimė – Dievo teismas homoseksualams, o tuo pačiu bausmė ir Barakui Obamai, kuris pasisako už homoseksualias santuokas."

Kokia mintis peršasi? Viskam galime paaiškinti pačiais "racionaliausiais" būdais, ypač jei užmačios tos pačios - skaldyk ir valdyk, ką dažniausiai ir daro krikščioniškoji šešėlinė pusė - kiršink žmogų, mesk vienai visuomenės daliai kaltę, dangstykis Biblijos skiautėmis, kad kita visuomenės dalis pultų kitą. Argi to mus mokė Jėzulis? Kaip šuniui lakstyti apie save ir gaudyti uodegą? Argi? Nepamenu, kur Naujajame Testamente būtų kalbama apie Dievo rustybę - nekalbant apie Senąjį Tastementą, kuris sudarytas pačių žmonių legendomis ir mitais, kur Dievas neretai minimas priešingai nei Jėzaus nešamas žodis. Jėzus supyko tik vienintelį kartą, ir tai nuėjęs į tuometinę šventyklą, jeigu pamenate.

Anuomet (pasaulinių karų metais) už viską labiausiai kentėdavo žydai, tačiau jie jau nebepoliarūs. Tai ieškome naujų aukų? Ką jūs manote?

Jūsų Maištinga Siela

Demokratija - tai švelnesnė diktatūros forma. Arba kaip šie Seimo rinkimai praplėtė suvokimą apie Demokratiją?

Taigi,

Štai toks buvo Viktoro Uzpaskicho VAIZDELIS GRAŽUS, kai ekscelencija Dalia Grybauskaitė tiesiai šviesiai pasakė, kad netvirtins Darbo Partijos, kuri per šiuos rinkimus padarė daugiausiai nešvarių dalykėlių. Bet ko gi norėti, juk Viktoriukas iš prigimties linkęs žaisti rusiškai t.y. viešai ir atvirai daryti kriminalus, o po to surinkti ir suburti apkvaitusią ir, deja, labai neišprususią tautą, kuri politikavimą tik per rinkimus prisimena, vergams primenama, kad turi balsą, tačiau niekas tautos nemokina būti piliečiais, tai tik primenama per rinkimus, jog jie turi dar ir pareigų – išsirinkti vergvaldžius. Labai paprastas iliuzinis demokratijos pavyzdys – tauta gali pakrykštauti kas ketverius metus, o vėliau tautiečiai, balsų kaip bitutės nešėjai, lieka naudingi kaip darbinės klasės arkliai ir su jais elgiamasi kaip su agurkų stiklainių uždarytojais. Pasakysiu vėl paprastai – demokratijos nėra! Ir ne dėl to, kad Viktoras meškos eisena ateiną į valdžią ir kaip kiaulė lips ant altoriaus, bet dėl to, kad mes renkame, kas galės plėšti ir žarstytis, o patys liekame už borto – taikli demokratinė struktūra, kurią žino net mano senelis. Ale, mūsų atstovai tribūnuose – pamirškite, kai tiek žmonių, tiek naujų interesų, tai į Seimą visko ir nesugrūsi – tu pats jau turi jame būti ir kiekvienas iš mūsų sau pats atstovauti, nes kiekvieną žmogų reikia saugoti ir rūpintis kaip vaismedžiu. Demokratija to nebegali... (O ar galėjo?). Iliuzijų pabaiga ir saulėlydis prieš mano akis, kitiems – tai tik nauja valdžia, kuri kaip visada kas ketverius metus pasikeičia opozicijomis.

Kad struktūrą, kad konstituciją ir visą sistemą reikia keisti, man mintis kirba jau seniai. Aišku, tai utopiška, netgi sunkiai įmanoma, tačiau pakartosiu vienos puikios politikės mintį. Kas yra įstatymai? Įstatymai yra kuriami tam, kad kažką draustų, o neišlaisvintų, kalbant ypač apie žmogaus teises ir pan. Jeigu kuriami kuo daugiau įstatymų „vilkas avies kalyje“ principu t.y. „apsaugoti žmogų“, o užmojis yra drausti – tai mes turime didžiulį debilistaną. Mes esame kintanti visuomenė, o įstatymai ir konstitucija yra mūsų realybės, kurią gyvename, išraiška. Mes gyvename pagrinde po Nepriklausomybės atkūrimo nustatytais tuometiniais supratimais, kurie dar rėmėsi net į tarpukario įstatymus – o juk dabar 2012 – ieji? Atsiverti konstituciją ir matai, kad turi gyventi 1992 metais! Negi per dvidešimt metų šis monolitas ant pečių nešamas kaip jungas, kuris sunkėja, turi būti kaip šventas stabas – nepaliečiamas ir nekeičiamas? Realybė nebeatspindi įstatymų. Bet tai žiūrėkime, tai tik buvo vienas pavyzdys. O aš šneku apie visą demokratinių struktūrų mechanizmą, kuris yra praktiškai nekintantis, nors mes žmonės jau seniai iš jo išlipę ir suvokiame, kad demokratija yra tik laisvesnė diktatūros išmonė. Tai šneku apie tą saulėlydį, kad žmonės prabunda, pamato kur gyvena, nors tokių dabar vienetai, tačiau jų atsiranda ir supranta, kad tokie cirkai kaip rinkimai, kas papuls į tas partijas ar nepapuls, yra diktatūrinis –kapitalistinis žaidimas. Partijos gal gali lemti tik biudžetus, valstybės nuosmukį ir t.t. – ir tai neaišku, kas už Seimo sėdi ir juos dar pačius valdo ir maigo, tačiau... Visada yra šviesioji medalio pusė. Mes mokomės. Mokomės būti savimi, žmonėmis, mokomės valdyti valdžią, mokomės kurti valstybę, kad ir demokratijos pagrindu ir šįkart padarėme klaidą rinkimuose, tačiau iš klaidų mokomės, bent jau norėtųsi tikėti, kad pagaliau ir pasimokysime, nes kaip rodo patirtis – opozicijų valdžioje perrinkimas kas ketverius metus – nepasimokome. Bet reikia turėti vilties... Tikriausiai.

Jūsų Maištinga Siela

2012 pirmasis sezoninis sniegas - nebeatpažįstamas kiemas

Sveiki,

Nors ir nemėgstu žiemos, tačiau pirmasis sniegas antrąjį metų pusmetį būna visiems kažkas ypatingo. Nežinau, ar man tai ypatinga, nežinau... Kol draugai ir pažįstami kilnojo iš išmaniųjų telefonų skurdoką sniegą iš įvairiausių Lietuvos kampelių, pas mane atrodė išties žiemiška, netgi vietomis būta pusnių. Pasigrožėkite.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Etta James "At last"

Sveiki,

Noriu pasidalyti viena nuostabiausių savo playlist‘o dainų – Etta James atliekamą bliuzo baladę „At Last“ (liet. Pagaliau). Deja, šiemet ši legendinė bliuzo karalienė išėjo Anapilin, tačiau savo būvimu įrodė ir paliko žymią pėdsaką ne tik juodosios rasės muzikos pasiekimuose per praėjusio amžiaus dešimtmečius, bet ir rimtą įspaudą muzikos industrijoje, kurios balsas prilygsta Tinai Turner, bet kitoms panašaus plauko dainininkėms.

„At Last“ – tai Ettos James vizitine kortele tapusi daina, kurią dainuoja ir tikriausiai tebedainuos daugelis atlikėjų. Ši daina buvo parašyta 1941 metais kaip garso takelis filmui ir ji neturėjo jokių žodžių – tik muziką, vėliau šis kūrinys vystėsi palaipsniui ir nebuvo itin populiarus, kol 1960 metais Etta James perdainavo šią dainą ir išleido albume tokiu pat pavadinimu. Daina nedelsiant buvo pripažinta. Iš tikrųjų Etta šią dainą paviešino ir išpopuliarino tik septinta, o per dainos egzistavimo daugiau nei 60 metų ją perdainavo, įdainavo daugiau nei 50 atlikėjų visokiausiomis versijomis, netgi duetais, tarp tokių atlikėjų rasime Celin Dion, Beyonce, Christina Aguilera, Mariah Carey, Liza Minelli ir be galo daug kitų garsių atlikėjų, kurių neužtektų nė išvardyti.

Paskutiniuoju metu daug ginčijamasi, kuri versija yra geresnė Beyonce ar Christinos Aguileros, tačiau tai nesulyginami dalykai, nes Beyonce dainuoja 1960 metų klasikinę versiją, o Aguilera stulbinamai šį kūrinį interpretavo, beje, pastaroji dalyvavo Ettos James laidotuvėse, kurioje atliko šį kūrinį ir interviu metu yra sakiusi, kad Etta jai yra vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių. Pasiklausykime visų trijų.

Beyonce „At Last“ Live:

Christina Aguilera „At Last“ Live:

Taigi kuri jums versija geresnė, priimtinesnė?

Jūsų Maištinga Siela

Hillary Clinton funny face: Smagios H. Clinton veido išraiškos

Sveiki,

Pagalvojau, kad reikia linksmiau gyventi ir padarysiu šį įrašą. Ne kartą jau Lietuvoje svečiavosi viena įtakingiausių JAV politikių - Hillary Clinton, kuri garsėja savo įstabiomis veido išraiškomis, kurių pavydėtų net komikai...

 

 

 

 

Jūsų Maištinga Siela

Mitinė vieta: Senasis Kuliaupės ąžuolas

Sveiki visi,

Šiandien išėjau pasivaikščioti, nes oras man priminė bobų vasarą, kurios šiais metais, deja, galime ir nebesulaukti. Neiškenčiau sėdėti namuose ir išėjau pasivaikščioti į po Žemaičių Himalajus. Tikėjausi nueiti į mišką ir pasižiūrėti, ar dar rasiu kokių nors lepšių ir, sakau, pasigrožėsiu dar tuo rudeniu auksiniu, kurio tiek ir beliko... Tačiau pasukau į visiškai priešingą pusę, vedamas vaikystės prisiminimų. Nuėjau į tokią vietinę, mano vadinama „mitine vieta“, iš kurios vaikystėje tokių esu istorijų prisiklausęs – vienos išgalvotos, kitos pagražintos, o kitos šiaip pabauginimams sutvertos, kas mes, vaikai, nedrįstume ten landžioti, karstytis po senąjį Kuliaupės ąžuolą ir visaip kitaip džiaugtis gyvenimu.

Apie Kuliaupę esu kažkada seniai čia minėjęs, kai dariau įrašą apie Pajomančio (Pajomantis) kaimą ir šiaip išreiškiau visokeriopus prisiminimus ir nostalgijas šiam kraštui. O Kuliaupė vėl tapo netikėta mano vaikystės apsilankymo vieta. Manoma, kad ši vieta susikūrė kalvotoje Žemaitijoje tirpstant paskutiniajam ledynmečiui, kai besitraukiantis ledynas išgraužęs tuokart didelį kalvyną ir apskritai sukūręs didelį dalį Lietuvos kraštovaizdžio. Kas žino, gal iš tikro labai seniai Kuliaupės dauboje tyvuliavo ledynmečio epochos ežeras, kuris vis traukėsi ir nyko, juolab, kad ten daug smėlio, patys būdami vaikais ten sukrisdavome į duobę ir rausdavomės visokiausius urvus. 

Tiesiog kviečiu pasidžiaugti negausiomis rudeninėmis nuotraukomis iš Kuliaupės:

Besileidžiant Kuliaupe iš Pajomančio pusės, matome kairės daubos pusėje įkurtą Pajomančio pirtelę, kurią savaitgaliais nuomojasi čionai atvažiavę vietiniai iš aplinkinių miestelių. Rengia gimtadienius ir pan. Neretai muzikos garsai ateina ir iki mano namų. Šiaip anksčiau, dar labai gerai pamenu, buvo želianti kūdra, apaugusi karklais, į kurią eidavome gaudyti varlių ir kitų gyvių. Tačiau vieta tapo šiokiu tokiu verslu ir dabar viskas atrodo kiek kitaip.   

Senasis Kuliaupės ąžuolas. Net neįsivaizduoju, kiek jam metų, tačiau stovi nienas sau ant kalvos viršūnės ir niekam nemaišo.

Tai Kuliaupės panorama. 

Iš Kuliaupės daubos. Tas juodas taškelis ant kalvos - tai karvė. Už jos - senasis Pajomančio kapinynas. 

Atvira smėlio atodanga, todėl Kuliaupėja mes eidavome žemuogauti, nes tai puikios sąlygos veistis žemuogėms ir vaistinėms augalams: jonažolėms, kraujažolėms ir t.t.

Senasis Kuliaupės ąžuolas iš arčiau. kažkada man vietiniai pasakojo, kai buvau mažas, jog šiame medyje gyvena vaiduoklis. Viskas būdavo labai juokinga, tačiau temstant darydavosi baugoka... Juolab, kad mėgavome mes, vaikai, čia karstytis.

Stovint po tokiu dideliu ąžuolu, kai skliautą užtraukia didžiulės šakos, pasijauti mažas.

Prie šio medžio prieš daugel metų žiemos metu sušalo vyras. Anksčiau prie medžio buvo įrengtas gėlių darželis, o dabar atminimas liko medyje - krikščioniškasis kryželis. Visai nenuostabu, kad mums šioje vietoje neleido pasistatyti namelio.

Ąžuolo viduje - tuščia. Anksčiau ten perėdavo, kaip mes manėme, pempė ar kažkoks kitas paukštis. Per penkerius metus ąžuolas, mano akimis, labai įskilo ir manau, kad jau netolima ta diena, kada šis senas galiūnas išvirs ir nulūš. 

Vienoje pusėje - Žeberių (Žeberiai) kaimas ir senoji ferma su gandralizdžiais, deja, jau tusčiais. 

Kitoje pusėje - už kalvos Pajomančio kaimas.

Kuliaupė – šį žodį vargu ar rasite kažkur rašytiniuose šaltiniuose, nes tai vietinių gyventojų vadinama vietovė neturinti aiškaus etimologinio paaiškinimo. Manoma, kad taip vietiniai praminė šią vietą dėl... vyriškų sėklidžių, kurios nelygios – viena kalva žemesnė už kitą, o žemaitiškai sėklides vietiniai vadina „kolė“.

Jūsų Maištinga Siela