Knyga: Benediktas Januševičius "Veidas"

Sveiki,

Per daug neišsiplėsdamas noriu paniurnėti apie visai netikėtai į rankas įkritusią Benedikto Januševičiaus pirmąją eilėraščių knygelę „Veidas“ 1991 m. Šiaip mėgstu poeziją, netgi labai, bet kartu ir jos „privengiu“, kadangi bijau pats su kažkuo sutapti ir pritapti, juk esu lipšnus gyvūnas.

Šiaip eilėraštukai knygelėje „Veidas“ pakankamai trykštantys poeto skaudžiais potyriais, kurie atmetinėja esamą realybę ir bando žarstytis sapnais ir kitomis realybės alternatyvomis, palendant kaip rakštims po gyvenimo skauduliais. Negaliu teigti, kad sužavėjo, nes visai to nebuvo, ko iš tikro tikėjausi, tačiau savotiško šarmo ir galios eilės visgi turi. Pakankamai „pankiška“ eilėraščių tonacija ir kalbėjimas žeria nusivylusios meilės ir savimi bei gyvenimo portretus, su pakankamai „chuliganišku“ leksikonu, kuris man asmeniškai patiko ir kartu nepatiko – teko sukramtyti ir praryti kaip piliules. 

Kad modernu, tai dar nereiškia, kad kokybiška. Autorius žaidžia ir struktūromis, ir grafinius eilėraščius lipdo, ir visaip kitaip vartalioja ir bando padaryti „mandrą“ tą žodį, bandydamas išreikšti degraduojančio ir griūvančio žmogaus jauseną, kad skausmas beribis ir jis tęsis per visus eilėraščius, aišku perskaičius keletą pirmųjų eilėraščių. Atviras ir skaudokas nuoširdumas, daug savigraužos, šiukšlynų, degtinės, rūkalų – skaitant, galima pagalvoti, kad rašė užkietėjęs maištininkas ir bohema, kuriam pasaulis nieko gero nepasiūlė – labai jau artimas jausmas man. 

Šiaip rinkinį vertinčiau nei šiaip, nei taip – lyg ir skaičiau, lyg ir patiko, bet po visko manyje nieko neliko. Va taip.

Jūsų Maištinga Siela