66.
Gyvatnešio dangaus lopinėlis sužydi asteroidų kekėmis ir
Žemė noriai šypsosi visada veninėmis lūpomis – mėlyna, iki skausmo ir džiaugsmo
mėlyna.
Žiūrėk, atplaukia, kažkada sakei Barbakano papėdėje, kai
gėrėme rūgštų vyną ir žiūrėjome, kaip pakyla oro balionai, - sakei, žiūrėk,
vieną dieną į mus tėkšis kometa ir niekas daugiau nerūpės. Juokiausi, žinoma,
kad juokiausi ir gėriau, žinoma, kad gėriau, kad mylėčiau tik dar stipriau ir
tu bijojai, kad nuo meilės nebeturėsiu jėgų ir teks mane partempti namo.
Gyvatnešio sėklos tuoj trenksis į Žemę ir nebebus
atmintyje jokio lopinėlio, kurioje sėdėtume kartu, nebebus jokių kelių, kuriais
mane parvestum namo. Nebebus jokių atgal. Jokių.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą