Viljamas Šekspyras. Sonetai

Sveiki,

Norėjau pasidalyti kai kuriais Viljamo Šekspyro sonetais, kuriuos iš anglų kalbos išvertė Aleksys Churginas ir kuriuos 2002 metais publikavo leidykla „Rumduva“. Iš viso Šekspyras parašė 154 sonetus, kurie tapo neatsiejama pasaulinės literatūros dalimi, o lietuvių kalboje turime tris skirtingus vertimus – Sigitas Gedos, Tautvyda Marcinkevičiūtė ir, žinoma, Aleksas Churginas.

–98–

Mes išsiskyrėme tuo metu, kada

Gegužės audė margą skraistę savo,

Kai juokės atjaunėjusi gamta

Ir net Saturnas šoko ir dainavo.

Tačiau manęs nedžiugino visai

Nei rožių tvaskančių kerai raudoni,

Nei saulė, nei lakštingalų balsai –

Vasarvidžio naktų saldi svajonė.

Leina, balta kaip sniegas lelija

Šypsojosi, linguodama nuo vėjo,

Bet mano žvilgsnis rūškanas joje

Vien tavo blankų atšvaitą regėjo;

Aš vien tavęs ieškojau tarp žiedų,

Man tebebuvo šalta ir gūdu...

–99–

Aš nupeikiau pavasario žibutę:

Kam iš tavęs tiek dovanų retų

Pasiglemžė jinai ir nori būti

Skaistesnė ir svaigesnė negu tu.

Lelijos vagia tavo rankų grožį,

Mairūnuose – tavų plaukų spalva.

Iš gėdos dega purpurinė rožė,

Iš baimės bąla sesė jos gelsva.

O toji, rausvažiedė, tau nuo lūpų

Pagrobė kvapą dangišką... Tačiau

Bevagiliaujant kirmis ją užklupo

Ir nori nugalabyt kuo greičiau.

Žiūriu ir suskaičiuoti negaliu

Margų plėšikių – kvepiančių gėlių!

–154-

Amūras kartą pamiškėj miegojo,

Palikęs deglą smilkstantį. Ūmai

Smagus būrelis nimfų greitakojų

Iš tankumyno iškėlė linksmai.

Viena jų, apveidi, guvi mergaitė,

Suprato, kas čia guli po medžiu,

Ir nuginklavo miegantį dievaitį,

Kurs tiek skaičių sudegino širdžių!

Ji panardino deglą į upelį, –

Skaidrus vanduo įkaito kaip ugnis.

Ligas visokias puikiai gydo jis,

Tik man vienam pagelbėti negali.

Aistra įšildo vandenį, bet nieks

Juo atvėsinti meilės nepajėgs.

–143–

Kaip kartais šeimininkė apsukri,

Nebegalėdama sugriebti gaidžio,

Palieka vaiką aslos vidury

Ir bėgti paskui bėglį pasileidžia,

O vargšas kūdikis be paliovos

Mėgina savo motiną pavyti,

Kuri po gryčią laksto be galvos

Visai pamiršus verkiantį mažytį, –

Taip tu lakstai šiandieną paskui tą,

Kurį sugaut svajoji... Tuščios godos!

O mano meilė verkia atstumta

Ir nesulaukia iš tavęs paguodos.

Sugrįžki pas mane, tave meldžiu,

Man ašaras nubrauk švelniu žodžiu!

Jūsų Maištinga Siela