Knyga: Saulius Tomas Kondrotas "Meilė pagal Juozapą" (Novelių-apsakymų "Kolekcionierius", "Kentauro herbo giminė", "Facelija" ir "Priesaika" apžvalga)

Sveiki,

Su Saulio Tomo Kondroto kūryba pirmą kartą susipažinau prieš kokius ketverius metus, kai perskaičiau jo tikrai gerą įspūdį palikusį romaną Žalčio žvilgsnis. Taip jau nutiko, kad šiomis dienomis vėl grįžau prie šio autoriaus kūrybos ir sukrimtau keletą novelių, apsakymų, kurio rinkinys buvo išleistas ne kartą pačiais įvairiausiais pavadinimais, papildant rinkinį naujais kūriniais. Šios novelės buvo pasirodžiusios 1989 metais skambiu pavadinimu rinkinyje Kentauro herbo giminė. Na, aš skaičiau Lietuvos rašytojų sąjungos 2004 metais perleistas noveles su naujais papildytais kūrinėliais biblijiniu pavadinimu – Meilė pagal Juozapą.

Beskaitydamas Sauliaus T. Kondroto smulkiąją prozą, pamaniau, kad norėčiau jo knygos savo bibliotekoje. Sudomino, sujaukė, negalėjau atsiplėšti. Autorius nėra produktyvus rašytojas, tačiau jis pakankamai sudrumstė lietuvių literatūros vandenis, yra minimas mokyklinėje programoje, anksčiau buvo gal labiau skaitomas, o šiuo metu kiek primištas platesnio rato skaitytojų. Saulius T. Kondrotas man asocijuojasi kaip prozos modernistas. Jo kūryba buvo, sakyčiau, ta strėlė iššauta į dangų, kuri buvo pirmoji, pasirodant Beresnevičiaus, Skabliauskaitės, Ivanauskaitės, Kunčino ir Gavelio strėlėms, kurias taip mėgo mūsų tėvų karta ir iš esmės mes patys. Šie autoriai ir iki šiol skaitomi noriai ir godžiai.

Knyga Meilė pagal Juozapą yra nurodyta kaip apsakymų rinkinys, tačiau dėl tikrojo žanro pavadinimo tektų gerokai pasiginčyti, kadangi rinkinyje esama ne tik apsakymų, bet ir novelių. Aišku, kai kas mąsto, kad novelė ir apsakymas beveik neturi didelių skirtybių – apimtis, griežtumo kompozicijos atžvilgiu, vienas įvykis, bet praktiškai kai kada labai sudėtinga atskirti, kur yra novelė, o kur apsakymas, tačiau skaitant Sauliaus T. Kondroto tekstus, man neliko abejonių, kas yra kas.

Štai vienas iš tektų, kuris vadinasi Kolekcionierius, be abejonės priklauso novelių pasauliui – tekstas trumpas, ryškus įvykis, kuris sudrebina, pakeičia personažo pasaulį, minimalus veikėjų skaičius, aiški kompozicija. Novelė prasideda gana formaliai, filosofiniu stiliumi, kuris iškart primena esė žanrą: Stebėdamas pasaulį ir žmones pamažu įsitikinau, jog mūsų gailestis pagrįstas egoistiniais sumetimais (p. 134). Intymumas, kuris kyla dėl pirmojo asmens pasirinkto novelės pasakojimo dirigavimo, suteikia jaukumo, patiklumo. Novelė pakankamai „dalykiška“ – pirmoji jos pusė intuityviai konstruojama pagal žmogaus logišką pasaulėžiūrą, atmetant metafizinius matmenis, priešinantis iracionalumui, tačiau keistos provokacijos suvilioja pagrindinį personažą į staigų ir keistą dvasinę transformaciją. Novelė daugiasluoksnė – lūžiai vyksta vidinėje novelės logikoje, dvasiniame personažo pasaulyje, kur viską gaubia keistas magiško realizmo šydas.

Kolekcionieriuje personažas susiduria su idilinio pasaulio tęstinumu, jis netyčia per laikraščio skelbimą sužino apie saulėlydžių kolekcijos pardavimą, perima mirusio žmogaus kolekciją ir pats galvoja apie tęstinumą. „Normalaus“ žmogaus gyvenimo tėkmę sudrumsčia subtilūs, simboliais aplipdyti paranormalūs reiškiniai, kurie visiems laikams pakeičia žmogaus gyvenimo kokybę, praplečiant kitokio gyvenimo kokybės atskleidimą – mėgautis kiekviena diena, Carpe diem. Tara su saulėlydžio etiketėmis tėra tik fiktyvus tušti džinai, kurie pildo norus tik tiek, kiek tu pats įdedi pastangų pamatyti pasaulį kitomis akimis. Toks paslaptingas pasaulis, kuris konstruojamas išeinant iš racionalaus pasaulio, bet visą logiką lyg ir paliekant realią, kuria magiško realizmo literatūros atšaką. Saulio T. Kondrotas yra laikomas magiško realizmo lietuvių literatūroje pradininkas. Įdomu ir tai, kad jo magiškas realizmas iš esmės lyg ir paremtas G. G. Marquez ar M. Pavič magiško realizmo modeliais, bet jis jų nekopijuoja, kuria savo magišką pasaulį, įtraukdamas etninius, tautosakinius, lipdydamas lietuvių mitologiją, pagoniškumą su istoriniais faktais, būtent tai pasireiškia jo kone puikiausiame apsakyme Kentauro herbo giminė.

Kentauro herbo giminė buvo tikriausiai pats geriausias kūrinys, skaitytas šiame rinkinyje. Negalėjau atsitrauki, nes buvau įtrauktas į mįsles ir spėliones. Savo struktūra šis kūrinys yra apsakymas, jis ilgėlesnis, jame daugiau apmąstymų, personažų, konteksto, įvykių. Kūrinys primena mitą, veikia keisti personažai su dar keistesniais vardais Utenis, Visgalė, Varšas, Jučas, Šventaragis ir kt. Autorius kuria fiktyvią tikrovę t. y. pasitekdamas legendas ir mitologiją, lipdo juos su istoriniais faktais. Pasinaudota mitu apie Palemoną, kuris yra bene pagrindinis apsakymo raktas, – o mitas teigia, kad esame kilę iš romėnų, kurie laivais į mūsų žemes atkeliavo Nemunu, o vėliau iš šių atėjūnų užaugo ištisa kunigaikščių karta, bet autorius vien šiuo mitu neapsiriboja. Jis mini Atilą, karalių Mindaugą, jo sūnus, pina lietuvišką mitologiją, gamtovaizdį su kitų kultūrų mitais – jo mylimoji pavirsta slibinu, minimi kentaurai ir t. t. Vaizduojamas tamprus ryšys tarp žmonių ir gamtos – erelis, meška tampa nepamainomas sakralizuotais draugais, dėstomos aiškios vertybės, tačiau čia pat autorius įtaigiai pateikia nuopuolio, nykimo tendencijas, nuotaikas ir nuojautas. Taip pat esama ryškios aliuzijos į istorines mūsų tautos klaidas, ypač kunigaikščių epochas. Juk dėl nesusikalbėjimo, pavydo, baimės ir nesugebėjimo išlikti vieningiems mes ir praradome LDK, tik apsakyme LDK simboliu derėtų laikyti Kentraurų giminės herbą.

Be jokios abejonės Kentauro herbo giminė yra sudėtingas apsakymas, reikalaujantis intelektualinio sukaupto aruodo, kad suprastume kaip įdomiai konstruojamas senovės pasaulis su išmoninga apsakymo laiko pasaulėžiūra, kuris primena Tristaną ir Izoldą ir kartu senuosius lietuviškus padavimus. Heterogenezinis pasakojimo klodas, kuris turėtų sudominti skaitytojus, iš tikrųjų paliko didelį įspūdį.

Novelė Facelija itin ryški metafizinė ir fizinė transformacija, pateikianti chronologišką, sakyčiau, architektoninį novelės principą. Personažas pavirsta dujų molekule, mąsto kaip žmogaus, tačiau jo būsena nesvari, jo erdvė kuriama fiktyvi, transformuojant žmogaus jausmus ir jusles į kitą daiktą – molekulę. Molekulės kelionė primena Dantės Pragaro ratus (ji keliauja per motociklo variklį, kol patenka į žmogaus šnerves), tik personaže vyksta fiziniai ir suvokimo virsmai, kuriuose skamba apgailestavimo tonacijos. Įdomu dar ir tai, kad personažas nuolat jaudinasi dėl pieno butelio savo kišenėje – žmogiškumo faktorius. Antraplaniame novelės „tikrovėje“ galime suvokti, jog paprasčiausiai Saulius T. Kondrotas aprašė kelias sekundes, kurias išgyveno žmogus patekęs į autoavariją. Tokia novelė man priminė Jurgos Ivanauskaitės noveles iš rinkinių Pakalnučių metai ir Kaip užsiauginti baimę, kur ryškios dvasinės ir fizinės personažų transformacijos, panaudojant siurrealizmo principą.

Novelė Priesaika taip pat nėra iš piršto laužta. Nors visos Sauliaus T. Kondrato novelės pasakoja apie žmogaus egzistencijos gelmę, bet ši novelė vien apie tai. Ji primena velnio apsireiškimą Faustui, bet kartu tai yra išgrynintas pokalbis su savo sąžine, siela. Personažas vietoj kartuvių užmūrijamas sienoje ir jis pamažu netenka realaus pasaulio kontūrų ir pamažu grimzta į savo sensoriniais refleksais kuriamu utopiniu pasauliu viduje, įveikdamas įprastinius žmogaus fizinio gyvenimo barjerus. Mirties sumenkinimas ir gyvenimo išaukštinimas, kūnas ir siela, pasipriešinimas ir susitaikymas – novelės kontrastų žaismė, kuri turi ir simbolikos, ir aliuzijų į filosofijos koncepcijas.

Džiugu, kad vėl teko trumpam stabtelėti prie Sauliaus Tomo Kondrato kūrybos ir susipažinti su magiško realizmo pradininku.

Jūsų Maištinga Siela