Sveiki,
Vakar,
ko gero, pamačiau geriausią „Sostų karų“ seriją – ilgą karo simfoniją su
preliudija, ilga įtampos kova, kulminacija ir, žinoma, pabaiga. Tiesą sakant,
po serijos kiek liko keistas jausmas. Žiūrint atrodė, kad scenarijaus autoriai
ir kūrėjai tiesiog naikina tai, ką taip ilgai žiūrėjome, puoselėjome, matėme
juos augančius, išduodančius, pasitikinčius ir visiškai sugniuždytus, o dabar
jie, personažai, kovoja drauge ir vienas po kito miršta kaip su koja permynus
persirpusias vynuoges tirštame kubile... Apokalipsinė simfonija.
Žinoma,
kiek staigi ir netikėta serijos pabaiga vėl diktuoja naują eigą ir ritmą. Net
nebandau įsivaizduoti, kiek šioji didelius lūkesčius pateisinusi serija kainavo
kūrėjams. Ir kiek kantrybės bei strateginių sprendimų reikėjo jai sukurti. Bet
kokiu atveju, buvo verta vien dėl tų emocijų žiūrėti visą serialą, nors jis dar
net nesibaigė, tačiau po vakarykštės batalinės serijos apima jausmas, kad
viskas jau tikrai ir baigėsi – mirtis su baltaisiais klajūnais pasibaigė,
beliko tik kaip per akciją „Darom“ susišluoti šiukšleles ir pasiimti Geležinį
sostą, susitvarkyti likusių gyvųjų meilės santykius. Bijau, kad likusios
serijos nebebus tokios jau įdomios, bet žiūrėti tikriausiai vis tiek verta.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą