Sveiki visi,
Apie Laimą Lavastę beveik nieko nežinojau. Absoliučiai. Kartą, prieš kelis
mėnesius, skutau bulves virtuvėje ir buvau įsijungęs Lietuvos Nacionalinį
Radiją, kur buvo pristatoma Laima Lavaste ir jos naujasis „šedevras“ – „Mes.
Lietuviai. Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis“ – šiaip interviu
buvo įdomus ir šmaikštus kaip ir pati knyga. Jos, ačiū Dievui, nepirkau, o
tiesiog vienu ypu perskaičiau per keletą valandų, sėdėdamas knygyne.
Šiaip nesismulkinsiu. Laima Lavastė yra tikrai pakankamai sveiko proto,
iškalbinga močiutė ir žurnalistė. Ne tokia nukvakusi kaip Filomena Taunytė
(Tauzytė?), kuri tauzija, kaip reikia gyventi su tokiomis nesąmonėmis, kad gali
išvirsti ne tik iš kojų, bet ir nuo kėdės nukristi. Laima Lavastė – žurnalistė!
Ir dar ryža – ak, kaip netikėta! Kaip
ir daugelis charizmatiškų žurnalisčių imasi plunksnos ir neretai šmaikščios,
prisimenant Dalios Jazukevičiūtės ir kitas „prie žurnalistikos“ linkusios
moterėlės. Šiaip į akis labai krenta „Mes. Lietuviai“ knygos viršelio antroji
pusė, kur persistengia koneveikdama save, net pavadindama save „Pabaisa“ – tas pats
ir knygos dedikacijoje. Žinoma, tai pakankamai brutalus humoras ir kartu galbūt
apsauginis kremas – supraskit, durniai lietuviai, man visiškai nusišvilpt, ką
manote apie mane ir mano rašliavą. Taip, mums, lietuviams, dažnai trūksta
saviironijos, gal visai ir nieko, kad Laimutė taip ėmė ir padarė...
Laima Lavaste
Patirties autorė turi, nes buvo išleidusi panašaus tipažo knygą apie
suomius, bet šįkart autorė bandė perspjauti didžiausią bedugnę žemėje – LIE-TU-VĄ.
Nežinau, ką apie mylimą šalį ir lietuvius būtų pasakęs Justinas Marcinkevičius,
skaitydamas Lavaste‘s knygą, bet gal ir nereikia, tegu nesivarto karste, tegu
sapnuoja miegančius milžinus. O šiaip knyga dvelkia laaaaaabai dideliu
žurnalistiniu popsu. Neaiškus ir šio kūrinio žanras – vadovėlis ar anekdotų
rinkinys? Man labiau tai buvo anekdotai, nei vadovėlis, ir vargu, ar pavadinime
reikėjo naudoti „...Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis“?
Perskaičiau ir supratau, kad nieko neišmokau – čia mano bėda, kad pretenzingai
žiūriu į knygos pavadinimą, kuris taip pat tėra tik užtiškęs sarkazmo
prakaitas, mat, autorė, kaip įmanydama prakaituoja, stengdamasi iki pat pamatų
aprėpti mūsų tautos genezę, kad pateiktų dozę nacionalinio sarkazmo porciją
istoriniu pjūviu – pradedant nuo to, kaip susiformavo Lietuvos dirvonai, miškai
ir baigiant tuo, kaip mes emigruojame ir nykstame. Tai bandymas šmaikščiai
paaiškinti mūsų kvailas tradicijas, mūsų tautinį įvaizdį pasaulyje ir t.t.
Kokie mes esame? Čia niekas nedvelkia aukštom frazėm, nėra filosofijos, netgi
sakyčiau, kad visas knygos turinys yra labai tiesmukas, neretai kvailai
buitiškas, noras pademonstruoti mus, lietuvius, bukais, kvailais – ne iš piktos
valios, bet kad patys pamatytume save iš šono ir pasijuoktume. Pati autorė
tikina, kad labiausiai ją įkvėpė internautų pasisakymai.
Manau, kad į tokią knygą nereikia žiūrėti įtariai, nes ji – pramoginė,
labai tinka ilgose kelionėse, kuriose galima prasiblaškyti, gal net pakikenti. Norite
kažko naujo sužinoti ar šiaip grožinio kūrinio su dvasios išmintimi – ši knyga,
mano galva, netiks. Nemanau, kad ji turi ir išliekamos vertės. Apart savo
žvilgsnio į mus pačius, neretai išgraibant tik pikantiškus dalykėlius, kaip ant
tai galvažudžiai arba postringavimai apie kiaules ir kiaulieną, - na, man pasirodė
šiek tiek davatkiški liudijimai be reikšmingų įžvalgų, bet kartu, reiktų
pripažinti, kad buvo linksma paskaityti, o kartą net prunkštelėjau. Knygos
puslapius lydi įstabiai stulbinančios fotografijos ir modeliai, kuriems
pavydėtų Milano podiumai – drąsu, žavu ir svarbiausia – lietuviška.
Šiaip mėgstantys pasijuokti, kandų žodžį ir kandžius pastebėjimus, o
svarbiausia, suprantantys netašytą ir toli gražu nelabai subtilų humorą,
galėčiau parekomenduoti šią knygą. Manau, turėtų patikti. Aš ją suvalgiau taip,
lyg skaityčiau ilgą paskutinį laikraščio puslapį, kur prie horoskopų randasi
anekdotai ir trumpos bulvarinės – pikantiškos naujienos.
Kiek girdėjau, ateityje nusimato Laimos Lavaste‘s knyga apie... estus. Duok
dieve p. Laimai šviesios plunksnos, nes lengva plunksna jau yra.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą