Filmas: "Gėda" / "Shame"

Sveiki visi,

Šiandien skubu pristatyti vieną iš „Kino pavasario 2012“ filmų laikytą favoritą – tai drama „Gėda“ (Shame) (2011 m.). Iš tikrųjų labai laukiau šio filmo, o žiūrovų komentarai, kurie festivalyje matė šį filmą, garantavo saugumą, jog pasinersiu į intriguojančios ir nepamirštamos dramos pinkles, tačiau taip nenutiko. Nežinau, gal jau kaip taisyklė tampa, kad kuo ilgiau lauki filmo, kuo daugiau viduje pretenzijų ir nusiteikimo keli, tuo labiau tenka nusivilti. Iš esmės šiek tiek nusivyliau filmu „Gėda“, nes patrauklus ir intriguojantis siužetas šiek tiek pravažiavo pro šalį.

Manęs nė kiek negąsdino seksualinės scenos, o jos buvo pakankamai atviros, kaip ir dera tokio pavadinimo filmui, tačiau norėjosi, kad už tų scenų slėptųsi didesnė drama, o dabar kažkoks keistas kovojimas prieš savo psichologinę priklausomybę nuo sekso ir pornografijos – vidinės dramos užpildymas tiek operatoriaus darbuose, tiek aktoriuje, mano galva, nebuvo tolygiai atsvertas sekso scenoms, kurios pasirodė kur kas stipresnės. Taip, filmas gan aiškiai parodo, kad tokios priklausomybės garantuoja, jog vyrui bus itin sunku susikurti šeimyninę laimę, tokia niumfomano dalia. Iš esmės filmas kalba ne tik individualia priklausomybės prasme, tačiau apskritai apžvelgia tokio gyvenimo ir išgyvenimo galimybes visuomenėje, nes tokią priklausomybę galima laisvai terpti, nes mes išliberalėjimo, o ir laisvos moterys noriai pasiduoda tokiems vienkartiniams donžuanams.

Šiaip gražiai nufilmuota drama, gražūs, gal ir ne modeliai, tačiau natūralūs ir saviti aktoriai – Michael Fassbender ir jau mano pamėgta iš kitų filmų aktorė britė Carey Mulligan. Garso takelis kai kuriuose vietose pasirodė itin subtilus ir tinkantis, o kai kada man jo trūko. Kai kas porina, kad filmas atskleidžia mūsų amžiaus problemą, kad esame sekso eroje, tačiau drįstu pareikšti, kad anksčiau sekso tikrai nebuvo mažiau, juk antikoje vykdavo orgijos, viduramžiuose pilyse būdavo tas pats, žmonos gimdydavo po 12 – 15 vaikų, kaimynės jau nebeskirdavo kieno čia vyro, kieno kaimyno vaikas ir nemanau, kad sekso tada būdavo mažiau, tik jo viešinimas ir problemos buvo aptarinėjamos tyliai. Manau, kad pakito ne problema, bet pats santykis su problema, nes mūsų laikuose viskas prieinama kur kas lengviau ir kur kas labiau išviešinama, filmas ne tiek sutelktas į sociumą, kiek į žmogaus mėginimą valdyti savo priklausomybę, kuri ardo jo individualią laimę, ar tai filmas būtų sukurtas apie rūkorių, ar apie alkoholiką, vis tiek problema yra savęs valdymo ir kontroliavimo problema, kad mes pataikaujame savo silpnybėms, kurios neatneša ilgalaikio laimės pojūčio, įpročiai tik pamaitina hamburgeriais.

Kitas dalykas, kas mane trikdė ir kas galvojau nors kiek pakels filmo įdomumo reitingus, tai sesers ir brolio santykiai. „Mes neblogi žmonės, mes tik iš blogos aplinkos“, sakė sesuo Sisi telefonu, kai ši po to norėjo nusižudyti. Maniau, kad brolį ir sesę sieja kur kas artimesnis, net kūniško seksualumo ryšys, bent jau taip sudvejodavau iš tų scenų, kurios nė iš tolo nepriminė sesers ir brolio santykių, tačiau filmas to ir nepaneigia, tarsi palikdamas terpę pačiam žiūrovui nuspręsti brolio ir sesers meilės ribas ir jo galimas apraiškas. „Aš dulkinu. Aš mėgstu tai daryti.“ – sako pagrindinis herojus, kuris ir lieka įspęstas savo psichologinės priklausomybės gniaužtuose, ir visas filmas rodo vien tik problemą ir jos keliamas pasekmes, bet nė šiukštu neužsimina apie galimybę ją išspręsti, nes vien atsisakyti ir atsiriboti nuo seksualinio gyvenimo, niumfomanui yra tiesiog neįmanomą.

Šiaip filmas gan neblogas, tačiau jis manęs nesužavėję, deja, kažkur aš su juo prasilenkiau ir likau ant ledo.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis:  72/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė naktis" / "Last Night"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Paskutinė naktis“ (Last Night) (2010 m.). Pastarasis filmas pagal potekstę, kai pažiūrėjau filmą, mano supratimu turėtų verstis „Pastaroji naktis“, nes būtent pagal siužetą, pastaroji naktis viską apverčia ir kartu sutvarko dviejų herojų gyvenimus. Iš esmės neišsiplėsdamas galiu pasakyti, kad filmas man savotiškai patiko, turi savo skonio ir žavesio, ypač labai patiko pagrindiniai aktoriai – Keira Knightley ir „Įsikūnijimo“ žvaigždė Sam Worthington. Man asmeniškai Keira yra paskutinio pusmečio atradimas ir nepaprastai susižavėjau šia jauna, tačiau be galo daug ir įvairių vaidmenų sukūrusi aktore. Pastaroji buvo kaltinama anoreksija, nes pasirodė kai kam labai liesta, o aktorė, matomai jautri kritikai, buvo sumaniusi net mesti aktorės karjerą, bet ačiū Dievui, to neatsitiko. Šiame filme man taip pat ji pasirodė labai jau menkutė, labai liesa, neturinti krūtų, pečių kaulai tiesiog blizgėjo per odą, tačiau viską kompensavo vidinis žavesys ir verksmingas jos balso tembras.

Šiaip filmas kaip filmas, sakyčiau, romantikams turėtų patikti, ypač rekomenduočiau pažiūrėti porelėms, kurios galvoja, kad gyvenimas santuokoje yra ypač saldus, kad jie vienas kito niekada neišduosią, kad niekada vienas kitam neatsibosią ir nepavyduliausią, tačiau gyvenime būna kitaip. Galbūt dėl gyvenimiškumo filmas ir patiko, tačiau jame daug nenatūralumo ir keistumo, jau nekalbant apie tai, kad viskas vyksta vienu metu ir žmona susitikusį seną draugą ir jos vyras išvažiavęs su žavia kolege į komandiruotę, abu atsiduria ties balansavimu ant ištikimybės ir neištikimybės ribos, abu pastatyti atskirai ir tik jiems individualiai belieka nuspręsti, ar pasiduoti aistrai, sugriaunant savo vertybių skalę, ar ne, ar verta laikina seksualinė laimė prieš santuokos mūrą. Iš esmės gundymas, flirtas, juokas pokalbiai, ramus veiksmo vystymasis šiek tiek banalus, kad abu nenori išduoti vienas kito, bet kartu neatsitraukia nuo traukos objektų, tarsi balansuodami ir mėgindami savo ištikimybės gumą.

Žiūrovas iš esmės pririšamas kaip ožys prie mieto laukti tik su viena mintimi – tai permiegos jie pagaliau su savo potencialiais melužiais ar ne? Tai bene vienintelis variklis, kuris vedė mane per visą filmą, o visa kita, kažkur dingo, pasimetė, nutrūko ir filme daug kažkokios nepaaiškinamos tuštumos, daugžodžiavimo, kuris neturi nei estetinio, nei prasminio pagrindo. Iš tikrųjų rimtesnio filmo pigus triukas – vesti žiūrovą su vieninteliu smalsiu ištikimybės pagrindo klausimu. Jeigu jūs pasiruošę tokiam filmui, tada žiūrėkite, tačiau man pritrūko iš paties filmo kažko daugiau.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 50/100
IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Spjaunu ant tavo kapo" / "I Spit on Your Grave"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Spjaunu ant tavo kapo“ (I Spit on Your Grave) (2010 m.). Tai amerikiečių siaubo trileris, kurį žiūrėjau bemaž prieš mėnesį ir pamiršau užregistruoti, tai skubu pasidalyti įspūdžiais. Iš esmės ieškojau tąkart kažko lengvo, bet ne prasto filmo ir kažkaip, susigundęs žiūrovų komentarais, nutariau, kad reikia pažiūrėti būtent šį filmą, o ir pats siužetas, kad ir skambantis banalokai, rodėsi, kad ištems bent iki vidutinio filmo kartelės. Iš esmės filmas susižiūrėjo su šiokia tokia įtampa, tačiau kažko ypatingo nepatyriau, nes idėja lyg filmo ir gera, tačiau jos realizavimas ir išpildymas atrodė nuo „Skambučio“ laikų nepakitęs, o ir su „Skambučiu“ šio filmo nesulyginsi, nes jis gerokai mažesnio lygio.

Šiaip viskas būtų lyg ir gerai, pagrindinė aktorė lyg ir gera, labai dali, graži figūra, tiesiog vos ne Mis Visata, tačiau filmas nulinko į bravūriškas banalybes ir priminė tiesiog šimtus kitų filmų, kuriuos esu matęs, pradedant „Žinau, ką veikei aną vasarą“ ir baigiant „Penktadienis 13 – oji“ – žodžiu, tas pats per tą patį. Viskas būtų kur kas geriau, jei būtų išlaikytas realistinis logikos priežasties ir pasekmių būvimas, nes istorija lyg ir prasideda realistiškai, bet, kai mergina tariamai nuskęsta kūdroje, prasideda ištisa keršto epopėjos nesąmonių virtinė, ypač tai, kad silpnutė ir bejėgė moterytė, kurią prievartavo eržilai, pastarosios ima vienas po kito bijoti, įdomu, kokiais būdais ji galėjo šitaip suplanuoti keršto manifestą – gal ale rašytojos fantazija padėjo? Palūžusi mergina tampa psichologiškai stipri kaip mutantas? Nebesvaikime. Nebent žiauriausio prievartautojo dukters pagrobimas galėjo būti kaip realiausias kerštas, tačiau ne į užpakalį įkištas medžioklis šautuvas, kurio šūvis išlekia stačiai per burną ir dar nudeda jo draugužį. Na, sorry, tačiau juk tai banalybių banalybė, sujaudinti žiūrovą pasibaisėtinomis žiauriomis scenomis – tai vienas iš amerikietiškojo siaubo filmo atgyvenusių, tačiau plačiai dar naudojamų „sužavėk žiūrovą“ būdų.

Šiaip filmas, manau, daugeliui patiks kaip laisvo laiko ir nieko rimto neveikimo, besaikio bimbinėjimo metu. Šiaip nieko per daug nuobodaus, bet tuo labiau nieko ypatingo, žiūrėti galima, tačiau mėgautis... hummm... įdomu kuo?

Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 27/100
IMDb: 6.3 

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela sugrįžo iš atostogų

Sveiki visi,

Labai džiaugiuosi skubėdamas Jums pranešti, brangieji, kad „Maištingos sielos“ saitas sugrįžta atsinaujinęs po mėnesio pertraukos, kurio laikotarpyje manyje pačiame įvyko nemažai virsmo, transformacijų ir naujų suvokimų, kas atvedė prie šviežio atsinaujinimo tiek dvasinėje, tiek fizinėje bei socialinėse plotmėse. Esu labai patenkintas permainomis, kurios įvyko mano gyvenime ir kurios toliau tebevyksta, tad noriu ir vėl Jus pakviesti stebėti ir lankyti mano saitą, kuriame pažadu daugiau aktualijų, pokalbių, interviu ir kitokių straipsnių, susijusių su mano individualia tiek bendražmogiškąja, tiek kultūrine patirtimi, kuri galbūt ir Jums bus priimtina.

Šis nuostabus ir saulėtas pavasaris kaip niekad daug davė peno naujiems apmąstymams, kūrybiniams planams ir dvasios tvirtybei, kurią taip ir norisi skleisti žmonėms bei pasauliui, todėl ir vėl sulauksite tiek nuoširdžių, tiek retkarčiais ironiškų  mano pasisakymų kai kuriais klausimais. Tad labai džiaugiuosi ir vėl čia sugrįžęs ir vėl būdamas su Jumis.

Kaip visada noriu Jus paraginti man asmeniškai parašyti į email‘ą, pasidalyti savo mintimis, pastabomis. Kai kada sulaukiu įvairiausių laiškelių ir visada malonu tokių gauti, nes tada žinai, kad laiką leidi ir čia pyškini žodžius ne šiaip sau, kad kažkas juos skaito ir teikia šiokios tokios naudos. Nepažadu atsakyti iš karto, tačiau atsakau į visus gautus laiškus savaitės bėgyje, kai tik turiu laisvesnio laiko.

Palaimintos Jums šios gegužės dienos!

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Knyga: Džonas Steinbekas "Mūsų nerimo žiema"

Sveiki visi,

Gyvenime būna tokių knygų, kurios po ranka voliojasi nuo pat vaikystės, tokios knygos būna neretai iki skausmo nutrintais viršeliais, kurią paimi nebent patiesti po karštu kavos ar arbatos puodeliu, atremti langui ir panašiai. Tokia buvo „Vagos“ 1987 – ais išleista Džono Steinbeko (John Steinbeck) „Mūsų nerimo žiema“ (The Winter of our discontent) (1961 m.). Tai jau antrasis romano leidimas su 120 tūkstančio tiražu, kiek mačiau knygynuose, neseniai yra pasirodęs ir visai šviežias knygos leidimas, kas mane labai nustebino, mat sovietmečio leisti populiarūs romanai vis dar perleidžiami ir šiais laikais, tik neįsivaizduojamai mažais tiražais.

„Mūsų nerimo žiema“ mus nukelia į 1960 – uosius, į Ameriką, kai sparčiai ima plisti kapitalistinė visuomenės santvarka, šioje besaikėje sistemoje atsiduria „mažasis žmogus“, toks terminas apibūdina būtent prieš šią sistemą atsidūrusį žmogų, kurio likimą ir gyvenimo kokybę bei šeimos ir individualią laimę apsprendžia socialinė padėtis ir verslo rykliai, kurie iš pinigų kala pinigus. Iš pradžių romanas priminė komedijinį kultinį serialą, panašius rodo TV3 kanalas, iš serijos „Nusivylusios namų šeimininkės“ ir panašiai, nes panašus sąmojis, tačiau greitai puslapiuose imi justi Iteno, pagrindinio veikėjo, vidinį nerimą, kuris kyla dėl nesaugaus socialinio nepastovumo ir balansavimo ant skurdo ir pragyvenimo ribos.

Iš esmės knyga parašyta gan paviršutiniškai, turiu galvoje dialogus, jie pakankamai šmaikštūs, lengvi, humuristiniai, išreiškiantys kapitalistinio žmogaus bendravimo patosą, tačiau juose slepiasi gili žmogaus psichologija, kuri parodo, koks turi būti, vargšas žmogau, veidmainis prieš ryklius, nuolat jausdamas nesaugus dėl dabarties ir ateities. Džonas Steinbekas kuria ryškų permainų metą žmogaus dvasioje, kuris yra priverstas taikytis prie kapitalistinio civilizacijos režimo, o jo padariniai neįsivaizduojamai skaudūs herojui, mat jis, laikydamasis savo protėvių, kurie buvo piratai ir banginių medžiotojai, iš tikrųjų vis dar laikosi įsikibęs dorovės ir sąžiningumo, kurie ir garantuoja likti žemiausiuose kapitalizmo eros sluoksnių dugnuose, todėl Itenas, manding, trumpam tampa kaip Dostojevskio „Idiotas“, kuris žmonės į akis sako tiesą, o visi galvoja, kad jis pokštauja, o dar kiti jį laiko naivuoliu. Sąžiningumas ir padorumas yra nenumaldoma Steinbeko vertybė, taip pat ir tvirta bei mylinti šeima, kuri akcentuojama kaip Iteno stiprybės šaltinis, ir ne tik žmona su vaikais, bet ir visas giminės ryšys, kuris jį palaiko sunkiomis apsisprendimo ir nerimo valandomis, bet ir į Iteno šeimą įsisuka kirminas, jis stebi ir analizuoja savo vaikų charakterius, jų poelgius ir mąstyseną, matydamas ir liūdėdamas dėl to, kad jo sūnus jau pakirstas ir mąsto kaip kapitalistinis žmogus, kuris eis per visų galvas be sąžinės priekaištų, save pateisindamas, kad visi taip daro. O kur dar Mardži, keista būrėja, kuri jam suteikia nepagrįsto, o kartu ir pagrįsto pagrindo lemti savo likimą. Taip, Itenui labai pasiseka, jis praturtėja, bet nerimas nedingsta, pastarasis finalinėse scenose toks stiprus ir tvirtas, mat vardan geresnio gyvenimo paaukojamos didžiausios vertybės, tačiau Itenas jaučia ir giminėje esant kertinį akmenį – dukra Elina, jai jis pabaigoje patikėja savo kristalą, savo gyvenimo talismaną, kaip giminės tąsai, kurio nebeturi kapitalizmo godumu ir spekuliacijomis „susirgęs“ sūnus.

Iš esmės galvoju, kad tai puikus romanas, iš pradžių galvojau, kad gaištu laiką, tačiau tie filosofiniai aprašymai iš veikėjo gelmių, svarstymai tarp poelgių ir moralės principų, aprėpiant skoningą ir man priimtiną savianalizę, mane žavėjo ir vertė nuolat versti knygos lapus ir ryti tekstą. Knygai jau daugiau nei 50 metų, tačiau jos tema nepasenusi nė viena diena. Šiek tiek man priminė Selendžerio „Rugiuose prie bedugnės“, pastaroji man nelabai patiko, nors reiktų perskaityti iš naujo šviežiomis akimis, ši knyga man pasirodė kur kas įdomesnė, o jos sodrumą ir visą koloritą pajaučiau tik užvertęs paskutinį puslapį, dievaži, išgyvenau kaip kokį filmą, su užuomazga, kulminacija ir atomazga. Tai tikrai pakankamai gilus kūrinys, kuris sukurtas ne sukrėsti žmogaus, nes tėkmė gan logiška ir organiška, bet parodyti būtent „mažojo žmogaus“ bejėgystę prieš sukurtą sistemą, nuo kurios šitaip esame priklausomi, priklausomos mūsų vertybės, požiūriai, nuomonės, manieros. Maniau, kad tos temos apie pinigus ir bankus man knygoje labai greit atsibos, bet įvyko atvirkščiai, jie manęs neerzino, nes autorius sugebėjo perteikti kaip šiuolaikinio žmogaus dvasios santykį su tuo, kas vyksta su mūsų likimais ir kokie mes esame pažeidžiami.

„Mūsų nerimo žiema“ tikrai neblogas romanas tiek poilsiui, tiek savianalizei, nebanalus, pakankamai įtaigus, nors ir jaučiami mistifikavimo prieskoniai, tačiau man asmeniškai jie labai tiko ir patiko. Rekomenduoju!

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Knyga: Erichas Marija Remarkas "Trys draugai"

Sveiki visi,

Pagaliau teko „apturėti malonumą“ su garsiuoju ir taip daugelio liaupsinamu bene garsiausiu vokiečių rašytoju Eriku Marija Remarku (Erich Maria Remarque) (1898 – 1970). Iš tikrųjų mokykloje teko tik prabėgomis, tik kaip kontekste paminėti šį „prarastosios kartos“ rašytoją, tą patį teko padaryti ir studijų metais, o šiaip imti ir kažką perskaityti, taip ir nebuvo galimybės. Kadangi pamažu vėl prisiminiau literatūros lankas, tai atsirado puiki proga vėl sugrįžti atgalios ir ištaisyti šią klaidą, ne vien tam, kad galėčiau kažkam pasakyti, va, ir aš skaičiau Remarką, bet šiaip dėl savo bendro išprusimo ir skaitymo malonumo.

Taigi Remarkas ir jo vienas garsiausių romanų „Trys draugai“ (1938 m.), kuris yra tarsi romanų „Vakarų fronte nieko naujo“ ir „Kelias atgal“ tąsa apie Pirmojo pasaulinio karo padarinius žmonijai ir jos dvasiai. Šiaip romane užčiuopiau ir nemažai nacionalistinių idėjų, kurios artėja prie Hitlerio epochos, net nustebau, kai sužinojau, kad Remarkas šį romaną beveik visą parašė Vokietijoje ir netrukus buvo išvytas paties Hitlerio iš šalies, tad romano finalą teko rašyti po ketverių metų jau Šveicarijoje, atsigavus po patirto šoko. Iš esmės man romanas nepasirodė itin intelektualus, veikiau toks gyvenimiškas, pats autorius yra minėjęs, kad rašo apie paprastų žmonių paprastus gyvenimus, neretai kūrinys dvelkdavo pigiais romantizmo epochos kvepalais, perdėtai sentimentalios scenos ir gamtos motyvų aprašai šiek tiek priminė „copy paste“ koloritą, bet džiugu, kad autorius visko nepersūdė ir neaprašė ištisus puslapius, kaip raitosi kalnų serpentinai ir kaip remontuojamos mašinos.

Romanas apie meilę, tačiau labai jaučiama, kad apie meilę kalba vyras (autorius ir herojus) iš tam tikros epochinės distancijos – tarpukariu, kai pagrindiniuose herojuose esti palikti Pirmojo karo baisumo randai. Šiaip man asmeniškai patiko ta keista Remarkiška laiko slinktis, kai ji yra ir kartu jos nėra, ją sukurpia įvairios užeigos, kuriuose liejasi konjakas, viskis ir geras romas. Jau nebesuskaičiuočiau, kiek pagrindinis veikėjas Robertas išgėrė romo taurių, tikriausiai nebuvo penkių laisvų puslapių, kad nebūtų minimas alkoholis, tačiau tai „visai nieko“, nes, rodos, ir pats smagiai prisėstum prie tų herojų ir išlenktum taurelę.

Ryškus Berlyno socialinis peizažas, kuris maklinėja po paprastų darbininkėlių ir prostitučių terpę, Veimaro valstybės ekonominė krizė visoje šalyje pagimdė labai didelį nedarbą ir tai jaučiama per visą romaną, kaip tikriausiai dabar visoje Europoje besitęsianti krizė. Romane nepaprastai daug dialogo, kuris tekstui suteikia lengvumo, dialoguose neretai tarp priešingų lyties atstovų vyrauja flirtas ir kažkoks sintetinis netikrumas, bet tai tik priedanga, praėjusio amžiaus natūraliai paplitusios visuomeninėje bendravimo maniera, bet iš dialogo visada aišku, kas kaip iš tikrųjų jaučiasi. Romanas nėra toks banalus, kad pretenduotų į eilinį meilės brošiūrą, tačiau ir į kažkokius labai itin puikius kūrinius irgi, mano galva, nepretenduotų, veikiau tai grožinėje literatūroje apsireiškusi tam tikros epochos kronika, tam pritaria ir Jūratė Bajarūnienė, kurios trumpas, tačiau labai kondensuotas ir tikslus, knygos pabaigoje pateiktas „Liūdnas romanas apie draugystę“ straipsnis, pastarajame rasite daugiau informacijos apie patį autorių, jo kūrinius ir bendrą kontekstą.

Šiaip galvojau, kad romanas bus daugiau apie pačius tris draugus, bet man asmeniškai jis pasirodė daugiau apie tragišką meilės istoriją tarp Roberto ir Patricijos, nors dar nė neįpusėjus romano, man jau buvo aišku, kuo viskas pasibaigs visas šis, mano akimis, gan banalus romantizmu dvelkiantis farsas. Trys draugai, manding, išliko daugiau simbolinis parametras, per kurį afišuojama didžiausia žmogaus vertybė ekonominės destrukcijos ir sunkaus gyvenimo akistatoje, kai nelieka nieko kito, kaip tik žmogus žmogui. Iš esmės man priimtinos autoriaus dvasinės vertybės, jeigu draugystę galima vadinti dvasine vertybe, kurios nekinta iki šios dienos ir tikriausiai nekis, nes materialūs dalykai, apie kuriuos nemažai kalbama romane, tėra tik laikini ir greitai prarandami dalykai. Otas, Robertas ir Gotfrydas iš esmės besąlygiškai aukojosi tam tikrose situacijose, bet romano finalas akcentuoja ne tiek draugystę, kiek vyro ir moters meilę, o parduotas automobilis „Karlas“, kuris buvo didžiausia visų trijų draugų materialinė vertybė, pastaroji parduodama vardan draugystės, nublanksta prieš Patricijos mirtį sanatorijoje.

Šiaip rekomenduočiau romaną skaityti kuo anksčiau, dar mokykliniais laikais, kol „iš jo neišaugote“, nes kuo toliau eini literatūros eiga, tuo labiau stengiesi pareikalauti iš kūrinių kokybiškumo ir įdomumo. Manau, kad Remarkas kažkiek pavėluotai atėjo į mano rankas, tačiau geriau dabar, negu niekada. Žiūrėkit, kad ir Jums taip nenutiktų.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Filmas: "Moteris, kuri dainuoja" / "Incendies"

Sveiki visi,

Šiandien noriu Jums pristatyti „Kino pavasario 2011“ daugiausia žiūrovų simpatijų pelniusį filmą „Moteris, kuri dainuoja“ (Incendies) (2010 m.). Tai kanadiečių filmas, kuris mus nukelia į Artimuosius Rytus, kur kaunasi krikščionys ir musulmonai už savo įsitikinimus, bet tai kartu ir pasakojimas apie keistą ir beviltišką meilę, kuri gimė iš skirtingų stovyklų. Iš esmės filmas gali pasirodyti gan žiaurus, o jaudinantis siužetas suveltas ir gan painus, tačiau pabaigoje smogiama tokia baisia tiesa, kad net sunku patikėti, jog taip įmanoma. Aš visgi manau, kad vienas iš pagrindinių gero filmo elementų yra puikus siužetas, juk ekranizuoti galima bet ką, kad ir paprasčiausiai Balzako kurinį, kuris šiai dienai kino ekranuose pasirodytų siužeto sumetimais kaip mažiau už vidutinybę, todėl gerbiu siužetus, kurie yra rašomi būtent kino filmo kūrimui, nes tai dažniausiai pasiteisina šiuolaikiniame kine.

„Moteris, kuri dainuoja“ – tikslus ir kraugeriškas pasakojimas, kuriame įsivelia ištisa giminių karta. Filmo pradžioje užduodamas uždavinys, ar įmanoma, kad 1+1 būtų lygus vienetui, tai neįsivaizduojama matematinė nesąmonę, kurią patikrina ir įrodo pats gyvenimas, jog vis dėlto šitaip įmanoma. Kai kas bandė nuteisti šį filmą kaip manipuliatorių, kuris tiesiog žaidžia žiūrovų jausmais, balansuodamas ant itin sunkių temų kaip antai vaikai tarp tos pačios šeimos narių ir panašiai, kurie prikausto žiūrovo vaizduotę ir žaidžia jo suformuotomis vertybėmis, tačiau norėčiau filmą šiek tiek apginti, nes jo meninė plotmė irgi pakankamai nemenka, o ir siužetas nevienkryptis, jis paliečia Artimųjų Rytų politiką, šeimos tradicijos, svetimas kultūras bei kalbas. Taip, filmas kurtas iš pagrindų suluošinti žiūrovą emociškai, tačiau, mano galva, apgalvoti ir kiti dalykai, kurie prikausto dėmesį ne tik prie siužeto, bet ir prie puikios aktorių vaidybos, spalvų, gamtovaizdžio, kultūrų, kameros judesio ir pan.

Šokiruojantis siužetas vertas pagarbos, bet kitą vertus sukurti kažką įtikinamai šokiruojančio nėra jau taip ir lengva visko mačiusiam šiuolaikiniam kino gurmanui, tam reikia kartu ir subtilumo, kad nebūtų viskas perdėm tiesmukiška ir banalu, o „Moteris, kuri dainuoja“, mano galva, kaip tik ir yra vienas geresnių filmo variantų, kaip tai galima padaryti. Jeigu tokį filmą, tarkim, būtų sukurpę Iranas ar Irakas, o ne Kanada, manau, jis nebūtų susilaukęs tokio pripažinimo, nes kalbėti apie savo krašto problemas ir tai demonstruoti kitiems gali daugelis, o kai tai ryžtąsi daryti kitataučiai, visa tai kažkodėl susilaukia dažniausiai pripažinimo.

Iš esmės, manau, kad filmas patiks daugeliui, nereikia būti ir kino gurmanu, nes filme nemažai įtemptų ir įdomių scenų, kurie patiks ir paprasto plauko žiūrovams, nes filme yra tikrai puikių ir įtaigių scenų, iš kurių, rodos, nebelieka jokių išeičių, kaip tik mirti, tačiau gailestingasis likimas moteriai, kuri dainuoja, suteikė nugyventi ilgą gyvenimą.

Filmą pirmą kartą žiūrėjau prieš beveik dvejus metus originalų kalba ir nesupratau pagrindinės esmės, todėl susigadinau savo receptorius, visai neseniai pasirodė filmas ir lietuvių subtitrais, tad nusprendžiau sau suteikti malonumą pažiūrėti antrąkart, tačiau jau žiūrėjimas nebebuvo toks įdomus, kadangi kadrai jau matyti, tik iš po jų atkasama šiek tiek kitokia prasmė, todėl iš esmės laikau šį filmą jau sugadintu, nes negalėjau vienu smūgiu maksimaliai išgyventi ir siužetą, ir prasmę, bet tai yra mano paties kaltė, į kurią Jūs nepretenduojate, taigi, jeigu turėsite galimybę, pažiūrėkite šį filmą, manau, nepasigailėsite.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb:  8.2

Jūsų Maištinga Siela