Filmas: "Ryšys" / "Bound"

Sveiki, kino gerbėjai,

Ilgai verčiausi pažiūrėti „Matricos“ trilogijos bei „Debesų žemėlapio“ brolių Andy ir Lana Wachowski‘ų debiutinį darbą – „Ryšys“ (Bound) (1996). Sunku patikėti, kad pirmasis brolių darbas buvo taip toli nuo specialiųjų efektų ir mokslinės fantastikos. Pirmasis jų darbas „Ryšys“ – tai lesbietiškai erotizuotas kriminalinis trileris apie dvi vienišas moteris, įkalintas savo niūrioje kasdienybėje. Įsivėlusios į kriminalinį pasaulį, jos sumano apšvarinti mafijos vadeivas ir pačios saugiai pasprukti ir pradėti naują gyvenimą, bet, kaip ir galima numanyti, kelias nebus jau toks paprastas... 

Tiesą sakant, nė nežinojau, ko tikėtis iš šio filmo. Net pakraupau, kai kažkas iš kritikų labai sumenkino šį filmą, kadangi jis apie lesbietes. Tebūnie ir apie jas, tačiau pats kriminalinis trileris išties saldus, gal kiek atrodo ne toks prabangus, gal režisieriams trūko finansavimo, bet nepaisant to, mano nuomone, tai itin vykęs darbas. Graži lesbietiška erotika, prisodrinta tik joms suprantamu pasitikėjimo ryšiu, veja mus į pragaištingai įtemtą siužetą. Daugiausia veiksmo vyksta viename iš merginos būtų, kuriame susigrumia dvi gangsterių grupuotės, apie kurias kaip šilkas sukasi viena iš moterų, o kita – kitame bute nuolatos laukianti santechnikė jos paslaptingo skambučio. Nepaisant to, kad veiksmas vyksta tarp moterų ir gangsterių, kartu didžiulę dramą neša ir dviejų moterų pasitikėjimas, kurios abi kartu viena kita pasitiki, bet kartu ir abejoja. Tai sudėtingo psichologinio trilerio žaidimas, kuris patiks ne tik lesbietėm ir vyrams, kurie svajoja apie lesbietes, bet ir gero kino mėgėjams, o galiausiai ir brolių Wachowski‘ų gerbėjams. Nenuostabu, kad vienas iš režisierių ne per seniausiai visuomenėje prisistatė kaip moteris, galbūt net prieš 18 metų viskas buvo jau užprogramuota „Ryšio“ scenarijuje, kas žino, bet visada smagu susieti ir įtarti.

Išties, praleidau puikiai karštą naktį su puikiais aktoriais. Nustebino ir Jennifer Tilly bei Gina Gershon, apie kurias praktiškai nieko nežinojau, nes daugelyje filmų jos atlieka antraeilius, sunkiai įsimenamus vaidmenis, o šiame filme jos suvaidino fantastiškas fatališkas lesbietes. Prisiminus tolesnius brolių filmus, galima teigti, kad jie blogų aktorių neatrenka, kadangi savaime patys personažai neša didžiulę potencialą atsiskleisti aktoriams, tą galėjome pamatyti ir „Matricoje“, bei „Debesų žemėlapyje“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Samsara" (2011) / "Samsara"

Sveiki, kino gerbėjai,

Netrukus į Lietuvos kino teatrus atkeliaus ilgai lauktas Ron Fricke dokumentinis filmas „Samsara“ (2011). Įdomu tai, kad dvejų metų senumo juosta žygiuos per Lietuvos kino teatrus gerokai atsilikusi, bet nereikia stebėtis, o geriau pasidžiaukime, kad perliukai retsykiais užklysta į mūsų didžiuosius kino ekranus. Prieš beveik metus pristačiau kitą filmą „Samsara“ – tai buvo drama, todėl nesumaišykite su šiuo dokumentiniu filmu. 

Na, išties, Ron Fricke jau prieš keletą metų mane smarkiai nustebino, kai netyčia, o gal ir visai tyčia, atradau jo dramą „Baraka“ (1992), kuris yra laikomas dokumentinio + meditacinio pobūdžio šedevru kino pasaulyje. Tai žinodamas, visgi skubėjau pamatyti ir „Samsarą“, kurią, kaip teigia pats režisierius, nufilmavo 25 skirtingų pasaulio šalių ir tai tęsėsi penkerius metus. Mano galva, visgi iš filmo reiktų tikėtis kiek daugiau nei iš buvusios „Baraka“, bet teko nestebti, kad tai beveik identiški darbai. Žinoma, kažkiek skiriasi meditacinis garso takelis, tačiau vaizdų atžvilgiu, praslinkus beveik dviem dešimtmečiams nuo „Baraka“, režisierius mums nieko naujo nepateikia. Net stebėjausi kai kuriais vaizdais, jie netgi nufilmuoti tose pačiose vietose pvz. viščiukų apdorojimas, šventyklos Indonezijoje. Pasigedau kažkokios sinchroninės minties, pernelyg viskas chaotiškai pateikta, nors vaizdai ir gražūs, subtilūs, nustebino ir futuristiniai-simboliniai kadrai, kurie pateikė ir kitokias virsmo, persikūnijimo ir reinkarnacijos jausenas. Žinoma, filme visko labai daug – kultūra, žmonės, istorija, gamta, papročiai, kintančios vertybės, bet viskas visgi atmiežta rytų religija ir filosofija. Tą, aišku, mums sufleruoja ir pats filmo pavadinimas, o ir rytų kultūroms visgi skirta vos ne pusę filmo.

Sužiūrėjau ramia sąžine, aišku, kai kurios vietos gniaužė kvapą, tačiau tie, kurie tikisi iš „Samsaros“ daug daugiau, nei už „Baraka“, tai tegu nusileidžia ant žemės. Šie filmas, manding, lygiaverčiai, tai tarsi antrojo filmo klonas, kitokia versija. Pasigedau novatoriškumo, tačiau tenka pripažinti, kad nieko panašaus galgi šiame fronte ir neturime, abi dalys yra unikalūs kūriniai, tinkantys papasakoti apie mūsų civilizaciją, apjungiant planetą Žemę ir pateikti, tarkim, ateiviams kaip enciklopedinį variantą. Susipažinkime per „Samsarą“ su mumis.

P.S. Filmą vertėtų žiūrėti kino salėje, bet tas, kas neis ir laukia lietuviško vertimo, - nesivarginkite, žiūrėkite drąsiai originalų kalba, nes filme praktiškai nekalbama visai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pagirios 3: velniai žino kur" / "The Hangover Part III"

Sveiki, kino gerbėjai,

Pačiu laiku užsibaigė visų pamėgta „Pagirių“ trilogija su trečiąja dalimi „Pagirios 3: velniai žino kur“ (The Hangover Part III) (2013). Pati šviežiausia dalis ir daugelio laukta kaip labiausiai nustelbianti savo pirmtakus, o filmas visgi leidžiasi čiuožykla žemyn nuo kalniuko ir nepakylėja mūsų trokštamo patirti bent ganėtinai įspūdingo finalo. Pirmoji dalis sau pačiai užsikėlė aukštą kartelę, kurios, mano galva, taip ir nesugebėjo peršokti, kadangi antroji dalis, kad ir gera, bet nieko naujo neišvydome – tą pačią formulę, kurios efektai nebebuvo tokie įspūdingi, veikiau atbukę ir visi jau išgyventi, o trečioji dalis, kuri labiausiai skiriasi iš visų, nė nebepretenduoja būti vadina „Pagiriomis“, nes čia pagirių visai nerasta, ne bet pirmųjų dalių pasekmės su tais pačiais personažais – mielai kvailais, tačiau dėka silpnesnio scenarijaus nebeparuošusio mums konfeti.

Aišku, buvo juokingų situacijų, iki absurdo, kada plyšo burna juokais, tačiau, prisiminus pirmąją dalį, pasidarė šiek tiek liūdnoka, kad trilogijos pabaiga tokia silpna. Manau, kad režisieriui tiesiog reikėjo daugiau laiko ir ilgiau brandinti idėjas, siužetinius vilgius, nes dabar tik po valandos filmo prasideda šioks toks smagumas, kada apsinarkašinęs kinas leidžiasi nuo viešbučio stogo, tada pagalvoji, jog tai išties beprotiška, tačiau visa beprotybė tuo ir pasibaigia, o kriminalinės staigmenos „pakopijuotos“ arba bent primenančios kriminalinius filmus, ne tik, kad nedavė jokio stimulo smagumui, bet ir, sakyčiau, atėmė. Nepaisant visų šių dalykų ir atmetus pirmtakų galybę, visgi tai nėra pati prasčiausia komedija, ji turi neblogą juoko dozę, primena animacinio pobūdžio humorą, nes herojais kartais mąsto ir kalba kaip „Futuramos“ ar „Simpsonų“ herojai, o tai kartu ir žavi. Nežinau, kaip jums, žmonės, bet džiaugiuosi, kad ši trilogija pasibaigė, nes dar vieno nuosmukio, kaip kaskart susilaukia „Absoliutus blogis“, nebeiškęsčiau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gimę mylėti" / "Twice Born" / "Venuto al mondo"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart keliauju į italų režisieriaus (ir aktoriaus) Sergio Castellitto naujausią, pagal savo žmonos rašytojos sukurtą romaną, filmą „Gimę mylėti“ (Born Twice) (2012). Tai ketvirtas šio žymaus Italijoje žmogaus režisūrinis darbas ir jau antras, kada į savo komandą pasikviečią ispanų gražuolę Penelope Cruz. Žinia, kas Castellitto mėgsta būti ištikimas savo aplinkos žmonėms ir dažniausiai į savo projektus susikviečia gimines, pažįstamas, draugus. Šiame filme išvysime vaidinant ir jo sūnų, tačiau „prieraišių“ aktorių kolektyvas nė kiek nesumenkino sukurpti stulbinamos prabos juostą.

„Gimę mylėti“, man akimis, tik pirmąją valandą dvelkė iš tolo gaivumu, šiokia tokia romantika ir drama – moteris niekaip negali susilaukti vaikelio, tačiau persiritus juostai į antrą pusę, nejučia užklumpa žiūrovą siužetinės staigmenos, melagystės, išsiskyrimai, karas ir sudėtingai sunarplioti likimai. Filmas išties man priminė prieš kelis metus matytą kanadiečių juostą „Moteris, kuri dainuoja“, kuri savo šokiruojančia pasakojimo fabula ir siužetiniu vingiu nepaliko daugelio abejingų. „Gimę mylėti“ taiko ne tik stipriu scenarijumi į aukštumas, bet ir matomai gerai organizuota europietiška režisūra, kuri nepalieka abejingo jau patį pirmą pusvalandį, nes leidžia patikėti pasūdytais puikiu garso takeliu kadrais, o gražūs aktoriai ir užburiantys Sarajevo vaizdai be jokios abejonės leidžia nusiraminti ir mėgautis, mėgautis, mėgautis. Manau, kad puikioji Penelope Cruz ir turėtų vaidinti tokio tipažo europiniuose filmuose ir nelįsti į daugiau į Holivudą, kurioje dažniausiai atlieka dekoracinius vaidmenis, o šiame filme ji pasireiškė kaip puiki aktorė, ir manau, kad tai apskritai vienas stipriausių jos vaidmenų, prisimenant taip pat jos stipriąją juostą „Elegiją“(2008). Filme taip pat smagu išvysti ir simpatingąjį „Into the Wild“ žvaigždę Emile Hirsch, kuris čia pasirodė itin charizmatiškai permainingo personažo amplua. 

Smarkiai rekomenduoju dramų mylėtojams, kurie mėgsta nebanalias ir jaudinančias istorijas, kurios nereikalauja didelių filosofinių apmąstymų, tačiau neaplenkia pamatinius žmogiškumo kriterijus – kas yra meilė, atsidavimas, praradimas ir galiausiai, kas yra pats žmogus?

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Trumpas pamąstymas apie žuvusias II -ojo pasaulinio karo aukas ir naikinimo mastą

Sveiki, 

Šiandien perskaičiau tokią pusiau makabrišką ir kraują stingdančią antraštę – „II pasaulinio karo lavonai gulėtų nuo Maskvos iki Vladivostoko“. Kadangi nelabai išmanau Rusijos geografiją, bėgu ristele pasigoglinti ir atvipo žiaunos (patys smalsiausi, tikriausiai, gali pasivaikščioti ir google.maps). Nors nemanau, kad lavonus guldžius vienas prie kito nusidriektų toks siaubingas kilometražas, tačiau, taip niekas tiksliai ir nesuskaičiavo, kiek gi per šį karą žmonių padėjo galvas. Skamba kraupiai, kai pagalvoji, jog tokią birželio dieną pro Lietuvos sieną atėjo Raudonoji armija, kuri netrukus ims vykdyti masinius trėmimus į Sibirą, tuo pačiu ir į tą pačią tolimiausią Vladivostoką. 

Ploviau virtuvėje indus, kai per radijo kakarinę išgirdau, jog kas trečias žmogus tuokart buvo nukentėjęs per trėmimus. Daug. Gal net per daug, bet tučtuojau pagalvojau, kad Hitleris lipdydamas savo Trečiąjį Reichą ir kurdamas dezinfekuotą savo pasaulėlį, lietuviams dėl neperauklėjimo taip pat buvo numatęs visai tautai tremtį toli Rusijos platybėse, o štai latvius ir estus dar būtų palikęs, nes juos lengva perauklėti. Šiaip ar taip naikinimo rimbo nebūtume išvengę ir kitu variantu.

Vieną akimirką, mazgojant paskutines lėkštes, dzingtelėjo mano smegenų dėžutėje kibirkštis. O kas jeigu...? Jeigu iš tikrųjų žuvę žmonės būtų išgyvenę, o išgyvenusieji žuvę? Kokia atrodytų pasaulio populiacija, vystymasis ir kiti savaime suprantami dalykai? Turinti galvoje, kad naikino daugiausia intelektualus, daugelis žymių filosofų, menininkų, mokslininkų buvo likviduoti. Ką toji karta, (manoma, dagiau nei 20 milijonų), būtų nuveikusi ir kokį pasaulį būtų pastačiusi ant mūsų kaulų? 

Visai kitas klausimas, o kokį pasaulį mes ant jų patys pastatėme.

P.S. Ir Visgi man tas 20 milijonų neduoda ramybės ir ši Delfi antraštė. Paskaičiuoti gal ir galima, tik esu labai prastas matematikas. 20 milijonų yra daug t.y. ir vaikai, ir dideli vyrai, taigi vidutinis žuvusiųjų ūgis tebūnie apie 1.55 m. Nuo Maskvos iki Vladivostoko apie 9300 kilometrų. 20 milijonų padauginame iš 1,55 metrų ir turime 31 milijonų metrų lavonų grandinę. 31 milijoną padalijame iš 9300 kilometrų (verskime šį skaičių į metrus, priraitome tris nulius). Taigi, sprendimas, jei jis nors kiek teisingas, atrodo taip: 31000000:9300000=3,33333... Vadinasi, ši antraštė ne tik, kad teisinga, bet suguldžius skersai aukas, žuvusias šiame kare nuo Maskvos iki Vladivostoko, išeitų net daugiau nei tris kartus. Žinokite, man šioks toks šokas. 

Jūsų Maištinga Siela