Filmas: "Pašėlusios naktys" / "Boogie Nights"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Paul Tomas Anderson pasižymi universalumu, jo kuriami filmai visada būna skirtingos tematikos, tačiau kruopščiai apgalvoti ir gerai nufilmuoti. Vienu metu jis gali būti itin elegantiškas ir ištikimas kino estetikai ir konservatyvumui kaip filme „Nematomas siūlas“, o kai kada gali būti nežaboto ir nepadoraus kino juostos kūrėjas kaip antai „Pašėlusios naktys“ (angl. Boogie Nights) (1997).

Istorija mus nukelia į 1977 metus, į pačią seksualinės revoliucijos įkarštį, kai pornografinės juostos tiesiog filmuojamos galiniame kiemelyje ant vejos. Iš esmės tai ne nostalgiškas aštunto dešimtmečio uždarymo filmas, bet apie sekso pramonės užkulisius, kuriouse gyvena ambicingi ir pripažinimo bei meilės trokštantys veikėjai... Iš esmės filmas absoliučiai nepadorus, daug erotikos, pornografinių tipažų, bet smagiausia, kad visą tą dumblą drumsčia talentingas režisierius ir kultiniai Holivudo aktoriai kaip antai šiemet rugsėjį miręs Burt Reynolds ar unikalioji Julianne Moore.

Filmas pasižymi dinamika, nuolat judanti kamera, kuri tik retais momentais sustoja „pailsėti“ tarp tų pašėlusių seksu ir narkotikais atsiduodančių socialinių nišų. Nepaisant asmeninės porno karjeros, kurią pradeda septyniolikmetis su itin dideliu peniu, atrodo, kad filmas provokuoja lengva iliuzija, kad apsimoka spjauti į padorumą ir moralę, nes iš tikrųjų tikrasis gyvenimas, kuriame pildosi svajonės, pasiekiamas tik tokiu būdu, tačiau filmui persiritus į antrąją pusę, pamažu atskleidžiama ir negatyvioji šio gyvenimo pusė – sėkmės nusigręžimas, iškilusi konkurencija, alinantis narkotikų troškulys, tikrosios meilės stygius... Tarp žavingai karnavališkai atskleisto utopinio pasaulio, kad nėra absoliučiai ko gėdytis, atsiveria kiek kitokios tokio gyvenimo spalvos. Žiūrovas, kad ir koks laisvų pažiūrų bebūtų, yra priverstas visgi sutikti, kad toks gyvenimas yra nykus, tuščias ir netikras.

Iš tikrųjų „Pašėlusios naktys“ jau galima vadinti kino klasika, kuri neprailgsta, yra dinamiška, spalvinga, kiek nostalgiška, bet paveikiausia tikriausiai dėl tos kuriamo idilinio „išlaisvinto“ pasaulio iliuzijos, kurioje murgdosi visi tie iš esmės dvasiškai kenčiantys ir sociume atstumtieji porno pasaulio žmonės. Įdomu ir tai, kad ne viena reali porno žvaigždė sukūrė antraeilį vaidmenį šiame filme, o pagrindiniai aktoriai tapo nūdienos Holivudo kino legendomis, pelnę „Oskarus“ ir kitus svarbius kino apdovanojimus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marija" / "Mary"

Sveiki visi,

Apie Jėzaus ir Magdalietės gyvenimą sukurta begalės pjesių, įvairiausių teatro pastatymų ir filmų, ir kaskart vis bandoma atrasti naujų šios istorijos žiūros taškų ir formų. Panašiai yra ir su Abel Ferrara filmu „Marija“ (angl. Mary) (2005), kuriame jis atskleidžia jau seniau iš „Da Vinčio Kodo“ sensacingai neva atskleistus Marijos ir Petro konkurenciją dėl Jėzaus meilės. Tik šįkart scenarijus eina dviem kryptimis – daugiausiai apie šiuolaikinius laikus, apie filmavimo aikštelėje, kuriant filmą apie Jėzų, kilusius asmeninius dvasinius praregėjimus.

Pagrindinis vaidmuo atiteko visiems puikiai žinomam aktoriui Foster Whitaker‘iui, kuris turi mylimą moterį, kuri tuoj jam pagimdys kūdikį, tačiau lova dalijasi su meiluže ir negana to, jis veda religinės tematikos laidą. Tai veikėjas, kuris blaškosi tarp pasirinkimo dėl tikėjimo, pilnas dvejonių savo gyvenimu ir įsitikinimu. Jis susidomi aktore, kuri po Marijos vaidmens atlikimo pasitraukė ir tvirtina esanti tiesiogiai susijusi su Magdalietės asmenybe... Dvi mistifikuotos siužetinės linijos pateikia labai platų spektrą – nuo purvinos ir manipuliuojančios žiniasklaidos iki Biblijinių misterinių temų. Pasakojimo fabula daugiasluoksnė, o istorijos prasmės siejamos paralelėmis ir analogijomis. Iš vienos pusės dėl to filmas tik įdomesnis ir originalesnis, o iš kitos – filmas pateikia tiek daug klausimų apie savo reikšmes, kad imi klausti ne tai, ką norėjo pasakyti filmo veikėjai, o ką vienokiu ar kitokiu būdu norėjo pasakyti pats režisierius? Filmas tampa gana miglotas, mistifikuotas ir net jam pasibaigus, kyla daug klausimų tiek dėl turinio, tiek jo realizavimo.

Nepasakyčiau, kad tai itin stiprus filmas ar paveikus, tačiau jame scenarijus tampa išties kebliu rebusu, tačiau negalima nuleisti nuo, mano akimis, vienos geriausios prancūzų kino aktorės Juliette Binoche – jie verta šimto nusilenkimo ir tokie mažo biudžeto filmai išties jai tinka, atskleisti savo nevienkryptį personažą. Taigi, filmas ir patiko, ir ne itin sužavėjo, jis tiesiog kitoks, nepataikaujantis neišprususiam žiūrovui, nagrinėjantis tik sau įdomias temas ir nekvaršinantis galvos, kaip save parduoti. Kažkaip, gerai, kad toks kinas yra, tačiau rekomenduočiau „Mariją“ kam nors? Gal prieš tai gerai pagalvočiau kam.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iš pragaro" / "From Hell"

Sveiki,

Brolių Hughes filmas „Iš pragaro“ (angl. From Hell) (2001) iš esmės turėjo pritrenkti savo istorijos mistiniais niuansais, nes mat filmo pasakojimas nukelia į XIX a. pabaigą – labai mano mėgstamą amžių, kai Londone suklesti bohemos, atsiranda spiritizmo seansai, suklesti ir menininkai, ypač detektyvinė kultūra. Būtent detektyvinės linijos pagrindu ir laikosi pagrindinė šio pasakojimo linija.

Visgi filmas gerokai mane nuvylė. Siužetine prasme, atrodo, kad stokota pačios intrigos. Aišku, kai kam jos gali užtekti – kažkas Londone skerdžia pagal ritualą laisvo elgesio moteris ir palieka nugraužtų vynuogių šakeles... Detektyvas atlieka tyrimus, pažeria teisingas prielaidas ir nė nemano pagal grafika suklysti, abejoti ar kaip kitaip būti įdomesnis. Aišku, gal pabaigoje atsiranda jau tos tikrosios mistikos ir susiejimo su piktosiomis dvasiomis, tačiau pati istorija, nežinau, manęs nesujaudino. Pirmoji filmo pusę absoliučiai mane migdė, bandžiau įsijausti, patikėti ir sirgti už veikėjus, tačiau negalėjau pakelti kičo t. y. labai prastos aktoriaus Johnny Depp vaidybos – vaikščiojo kaip negyvėlis, be sielos, pavartodavo kažkokių narkotikų, o kai prasiblaivydavo, sausai tyrinėdavo bylą. Apskritai nemėgstu šio aktoriaus manieros ir povyzos kine, be išraiškos, emocijos, visą laiką negyvas, užspaustas, iki šiol nesuvokiu, už ką jį vertina ir mėgsta režisieriai ir gerbėjai. Tai vienas prasčiausių jo vaidmenų, sakyčiau, blankus, nereikšmingas, neįsimintinas, o štai aktorė Heather Graham buvo visa galva viršesnė už jį ir... įdomesnė.

Apskritai filmą galima žiūrėti, bet... Man pritrūko dvasios, charizmos, pritrūko ir geresnio scenarijaus. Stipriausioji šio filmo pusė visgi yra šiek tiek netikėtas finalas, perlipantis realizmo rėmus, kuriais lyg ir ėjo pasakojimas ir, žinoma, patiko pati Londono aplinka, skersgatvių pavojinga kultūra, XIX a. pabaigos dvasia, karalienės Viktorijos laikų kultūros apraiškos ir tai tikriausiai buvo viskas, kas patiko.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Ragai" / "Horns"

Sveiki,

Šiandien noriu kaip visada trumpai pakomentuoti matytą filmą. Šįkart tai „Ir kalnai turi akis“ bei „Veidrodžiai“ siaubo kino režisieriaus Alexandre Aja darbas „Ragai“ (angl. Horns) (2013). Tikriausiai šis filmas patiks daugeliui, nes režisierius akivaizdžiai ėmėsi kažko naujo, nutolo nuo klasikinio siaubo žanro ir ėmė eksperimentuoti. Šį žanrų eksperimentą pavadinčiau gana sėkmingu. Dabar kodėl?

Tai tipinė, gana paprasta meilės istorija viename atokiame miestelyje. Siužetas išties būtų banalus, jeigu ne viena jau nebe nauja gudrybė – maišyti žanrus, sukeliant ypatingumo jausmą. Paprastą istoriją daro ypatingą magiškiškos siaubo filmo detalės, kurių čia tikrai nemažai. Aišku, filmas daug kuo nuspėjamas, kartais pernelyg banaliai – kaip antai grandinėlės „apsauga“, pasirodė pernelyg sentimentali ir nuvalkiota jau vien iš „Digimonų“ laikų. Iš kitos pusės žvelgiant, filmas tampa simbolinis, nereikėtų visų tų stebuklinių apraiškų priimti už gryną pinigą, jame galima įžvelgti sveikos pasąmonės žaismės, aliuzijų į žiniasklaidos ir viešųjų ryšių absurdiškumą ir kaltės kaip demono kaukės dėvėjimą, prilipdant žiniasklaidai, prieš visą pasaulį.

Kadras iš filmo "Ragai".

Pagrindinį vaidmenį filmui sukūrė Daniel Radcllife. Apie jį kiekvienoje recenzijoje vis dar aploja kaip Hario Poterio vaidmens atlikėją, nors tai daro tik iš mados ir įpročio (kaip aš dabar). Man asmeniškai jis jau seniai nebeteko Poterio įvaizdžio ir jau seniai kuria kitokius vaidmenis. Šis, kaip jau sako kritikai, vienas geriausių jo pasirodymų kine. Galiu tik sutikti, kad šis gana šarmingas vaidmuo privertė jaunąjį aktorių išties įtikinamai pulsuoti, atrodyti įdomiau ir gyvam.

Filmas patiko, bet visgi tik kaip lengvas užkandis, su rimtesniu kinu jis mažai siejasi vien dėl to, kad jo funkcija yra žaisti su žiūrovu, jam pataikauti, maivytis, rodyti stebuklus – žodžiu, pramogai jis „sulįs“ į galvą kaip tik.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pagirios 3: velniai žino kur" / "The Hangover Part III"

Sveiki, kino gerbėjai,

Pačiu laiku užsibaigė visų pamėgta „Pagirių“ trilogija su trečiąja dalimi „Pagirios 3: velniai žino kur“ (The Hangover Part III) (2013). Pati šviežiausia dalis ir daugelio laukta kaip labiausiai nustelbianti savo pirmtakus, o filmas visgi leidžiasi čiuožykla žemyn nuo kalniuko ir nepakylėja mūsų trokštamo patirti bent ganėtinai įspūdingo finalo. Pirmoji dalis sau pačiai užsikėlė aukštą kartelę, kurios, mano galva, taip ir nesugebėjo peršokti, kadangi antroji dalis, kad ir gera, bet nieko naujo neišvydome – tą pačią formulę, kurios efektai nebebuvo tokie įspūdingi, veikiau atbukę ir visi jau išgyventi, o trečioji dalis, kuri labiausiai skiriasi iš visų, nė nebepretenduoja būti vadina „Pagiriomis“, nes čia pagirių visai nerasta, ne bet pirmųjų dalių pasekmės su tais pačiais personažais – mielai kvailais, tačiau dėka silpnesnio scenarijaus nebeparuošusio mums konfeti.

Aišku, buvo juokingų situacijų, iki absurdo, kada plyšo burna juokais, tačiau, prisiminus pirmąją dalį, pasidarė šiek tiek liūdnoka, kad trilogijos pabaiga tokia silpna. Manau, kad režisieriui tiesiog reikėjo daugiau laiko ir ilgiau brandinti idėjas, siužetinius vilgius, nes dabar tik po valandos filmo prasideda šioks toks smagumas, kada apsinarkašinęs kinas leidžiasi nuo viešbučio stogo, tada pagalvoji, jog tai išties beprotiška, tačiau visa beprotybė tuo ir pasibaigia, o kriminalinės staigmenos „pakopijuotos“ arba bent primenančios kriminalinius filmus, ne tik, kad nedavė jokio stimulo smagumui, bet ir, sakyčiau, atėmė. Nepaisant visų šių dalykų ir atmetus pirmtakų galybę, visgi tai nėra pati prasčiausia komedija, ji turi neblogą juoko dozę, primena animacinio pobūdžio humorą, nes herojais kartais mąsto ir kalba kaip „Futuramos“ ar „Simpsonų“ herojai, o tai kartu ir žavi. Nežinau, kaip jums, žmonės, bet džiaugiuosi, kad ši trilogija pasibaigė, nes dar vieno nuosmukio, kaip kaskart susilaukia „Absoliutus blogis“, nebeiškęsčiau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela