Filmas: "Išgyvena tik mylintys" / "Only Lovers Left Alive"

Sveiki, kino mėgėjai,

Filmas „Išgyvena tik mylintys“ arba „Išgyvens tik mylintys“ (angl. Only Lovers Left Alive) (2013) tikriausiai buvo lauktas pusantrų metų, kai tik sužinojau, kai jis buvo pristatytas Tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Tai itin specifinis filmas, naujas žvilgsnis ne tik į vampyrus, bet ir apskritai tai naujas kalbėjimas apie amžinąsias vertybes.

Režisierius Jim Jarmusch, kuris beje ir parašė šiam filmui scenarijų, jau ne kartą yra įrodęs, kad kuria itin specifinį filmą, jam svarbios vertybės, truputis sentimentalumo, bet originalus pateikimas gali tiesiog nustebinti netgi visko mačiusius kine. Tą galiu pasakyti apie jo filmą „Sulaužytos gėlės“, kurį norėčiau pamatyti iš naujo. Filmas „Išgyvena tik mylintys“ yra neabejotinai kitoks filmas apie vampyrus, gal ne kiek apie pačius vampyrus, kiek apie amžiną ilgesį. Neosimbolika tiesiog veržiasi per kraštus. Pagrindiniai personažai – tai Adomas ir Ieva, jau daugel amžių gyvenantys vampyrai, kurie kaip įmanydami, savo meilę kursto gyvenimo grožiu – literatūra, muzika, senoviniais, jau sentimentus keliančiais daiktais, dažniausiai muzikos instrumentais, rūbais. Jie daugel metų praleidžia atskirai, retkarčiais susitinka ir daug laiko praleidžia kartu. Čia nėra svarbus alkio troškulys, jie tiesiog mėgaujasi amžinybe, bet kartu toks įspūdis, kad jie pavargę nuo jos. Daug kalbama apie laikinumą, mirtį ir amžinybę. Subtilūs dialogai, kurie iš pirmo žvilgsnio labai žmogiški, paprasti, buitiški, bet jų prasmė yra kalbėti apie laikinumą. Koks bus pasaulis, kai nebebus šio laiko? Daug aliuzijų, nuorodų, į jau buvusias epochas, kuriose pagrindiniai personažai galėjo pasimesti ir žūti, bet jiems padėjo išgyventi meilė vieni kitiems ir pasauliui.

Kadras iš filmo "Išgyvens tik mylintys".

„Išgyvena tik mylintys“ – tai kartu pasakojimas apie meilę, kuri pralenkia žmogišką laikinumą. Neveltui tai Adomas ir Ieva, pirmoji žmogiška meilė. Žiūrėti, kaip pamažu amžinai kinta pasaulis, jausti, kaip viskas laikina, o pačiam būti amžinai gali pasirodyti nepaprastai sudėtinga. Gal iš tikrųjų personažų viduje kraują varo ne demoniška antgamtinė jėga, bet meilė būti tol, kol yra dėl ko gyventi.

Pagrindinius vaidmenis šiam filmui sukūrė Tilda Swinton, Mia Wasikowska ir Tom Hiddleston. Neįtikėtinas aktorių trio, ypač Tilda Swinton, kurios androgeniškumas tinka beveik bet kur, kur tik ji atsistoja. Jau vien dėl šių aktorių galima žiūrėti filmą. Ir visgi tikėjausi šiek tiek kitokio filmo, čia viskas vyko kur kas lėčiau, subtiliau, nei būčiau galėjęs įspėti. Svarbu kartu su herojais pajausti tai, kas jiems svarbu, kuo jie mėgaujasi, kaip jie bendrauja, perėję šitiek epochų, įgiję tiek patirčių. Jeigu šito nepajusite, tada nesuprasite filmo ir jis liks tik „šiaip sau“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IDMb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Siuntėjas" / "The Giver"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Siuntėjas“ (angl. The Giver) (2014). Tai ekranizacija pagal tokio paties pavadinimo romaną paaugliams. Kiek girdėjau, ši knyga sukrečianti ir jaunimas tiesiog su malonumu ją sugraužia, deja, taip pasakyti negaliu apie matytą filmą negaliu.

Iš esmės filmas nėra prastas, tačiau paskutiniu metu pernelyg daug filmų, kuriame vaizduojama apokaliptinė bendruomenė, kuri skirstoma į idilinius sektorius, iš jų renkami kažkokie išskirtinių gebėjimų asmenys ir jie įsivelia į pavojingas misijas, drebinančias visą idilinę sistemą... Panašiai buvo su „Bado žaidynėmis“, „Sieloneše“ bei „Divergente“... Todėl šis filmas tiesiog niekuo manęs nenustebino. Dabar galvoju, jeigu „Siuntėją“ būčiau pamatęs, tarkime, prieš kokius penkerius metus, kai tik sužibo „Saulėlydžio“ saga, tų filmų tarpe „Siuntėjas“ būtų blykstelėjęs visai kitomis spalvomis, o dabar filmas tapo tiesiog vienos nakties meiluže, po kurios net jo vardo neįmanoma deramai įsiminti...

Kadras iš filmo "Siuntėjas".

Aišku, filmas turi įdomią mintį, siužetą, tačiau ta „formulė“ jau vienur ar kitur jau nuspėjama, pernelyg nestebinanti. Va, kas nustebino, tai būtent puikiosios Meryl Streep pasirodymas tokio tipažo filme. Žinoma, tokio tipažo filmas neleidžia ypač pasireikšti aktoriniam meistriškumui, bet, kaip visada pasikartosiu, gera žiūrėti į Meryl Streep, nors ji ir visą laiką pratupėtų ant kokio nors akmens, ir jokie tikriausiai filmai nebesuterš jos kaip aktorės ikonos įvaizdžio. Visgi režisieriui Philip Noyce nepavyko „perspjauti“ savęs. Man kur kas labiau patiko jo „Kaulų kolekcionieriaus“ ekranizacija su Angelina Jolie priešakyje. „Siuntėjui“ kažko trūko – kažkokio susikaupimo, momentalumo, nes viskas prabėgo taip greit ir, kaip kiti jau pastebėjo, filmas pasibaigia, ir po jo nebelieka jokių minčių, diskusijų, klausimų. Buvo, pražuvo ir nieko neliko. Taip su geromis juostomis nebūna.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raštingumo sezonas" / "Bee Season"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart pro mano akis nepraslydo amerikiečių vaidybinis filmas „Raštingumo sezonas“ (angl. Bee Season) (2005). Pradėsiu nuo to, kad tai keistas filmas. Daugelis būtent šitaip ir įvardija šį filmą. Keistas, tikriausiai reiktų sakyti gerąja prasme, nors mano kolegai, kuris irgi tuo pačiu metu žiūrėjo filmą, nepatiko. Nors jam mano kino repertuaras iš viso kelią siaubą... O man „Raštingumo sezonas“ sulindo kaip vinis įdomiai.

Filmas pasakoja apie šeimą, kuriame vertinamos šeimos vertybės, tikėjimas ir gerumas. Žydiškos vertybės, tačiau šeimos santykiai sudužę į šipulius. Režisieriai, su kuriais jau susipažinau, pažiūrėjęs filmą „Ką žinojo Meisė“ (2011), sukūrė labai originalią ir gana slėpiningą šeimos suskaldymo istorijos išraišką. Per subtilias detales, spalvas, psichologinius niuansus pasakyti, kaip motiną kamuoja depresija, kaip sūnui trūksta tikėjimo tvirtumo, kaip mergaitė trokšta vienybės... Režisieriai pasitelkia ir nemažai mistikos, kuriuos pagrindžia senaisiais žydų rašmenimis. Mergaitė, kuri iš žodžių sugeba suvokti pasaulį, dalyvauja raštingumo „spelingo“ konkurse, yra tarsi mediumas, bet kartu ji jaučia ir mąsto kaip vaikas. Vietomis pasijutau taip, lyg žiūrėčiau filmą „Valandos“, kur svarbu kiekvienas perėjimas, spalvos tonas, daiktai. Man tokie filmai patinka, kuriuose dvelkia kažkas slėpiningo, o psichologiniai niuansai pasakoja personažų pasąmoninę istoriją, dažniausiai skaudžią.

Įtariu, kad daug kam šis filmas gali ir nepatikti, tačiau tikrieji kino gurmanai, manau, tikrai gaus tą malonumą. Per mistinius simbolius pasakoti kasdieninį šeimos skausmą nėra taip jau ir paprasta.

Filme pasirodo mano labai pamėgta Juliette Binoche, taip pat Richard Gere – abu, sakyčiau, atlieka įdomius vaidmenis. Aišku, įspūdingais jų nepavadinsi, bet visada man smagu žiūrėti į gerai pažįstamus aktorius. Visgi filmo stiprioji pusė yra pasirinktas originalus pasakojimo pobūdis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela

Miestai, valdantys žmones

Sveiki,

Dabar net neabejoju, kad miestai turi sielas, savitą charakterį, mąstymo formulę. Žmonės tai intuityviai pajaučia, bet tiesiog negali to įvardyti, o gal pripažinti. Jie vienuose miestuose jaučiasi tiesiog puikiai, o kituose lyg apsėsti demonų, sako: aš negaliu kvėpuoti, kalti Panevėžio ar Kauno forsai, Šiaulių fyfos, negaliu pakęsti geležinkelio stoties, o kaip kliba Aleksoto tiltas, bet pabandyk pereiti per Vilijampolę, bet tu nežinai, kokios baisios Klaipėdos ligoninės ir t. t., ir t. t. Miestas ir jo programa, manau, vienaip ar kitaip turi sutapti su žmogaus programa, kitaip sakant, matrica.

Vilnius. Ak... Na, nežinau, koks miestas dar gali labiau atitikti mano struktūrą? Mano minties ir jausmo išraišką. Tai miestas, kuris versdavo mane iš lovos, liepdavo apsiauti batus, čiupti fotoaparatą ir iki vėlyvo vakaro trypti jo grindinį, šaligatvius, tupėti iki beprotybės ant Tauro kalno, lyg padėjus aukso kiaušinį, ir visaip kitaip kvėpuoti. Ir man, tokiam naiviam ir kartais pasiduodančiam visokiausioms silpnybėms, nenutuokti, kad ne aš sprendžiu savo pasivaikščiojimus po miestą, bet miestas sprendžia, kur ir kiek man eiti, kur stabtelti arba už kokio kampo įlipti į šuniuko paliktą siurprizą. Bet negalėjau pykti net tokiais momentais, nes tai buvo tas pats Vilnius. Su fekalijomis ir žydinčiomis alyvomis.

Jūsų Maištinga Siela

Kristina Sabaliauskaitė: „Šaltinis ir egodokumentas: įvaizdis ir asmuo XVIII a. raštijoje“

Sveiki,

Kai kur už tokias paskaitas tiesiog mokama. O dabar tiesiog informacija kaip iš giedro dangaus, tik imk ir priimk ją. Labai įdomi tema, istorinis kontekstas, paralelės su mūsų laikais. Klausydamasis šios Kristinos Sabaliauskaitės paskaitos, prisiminiau daug dalykų iš paskutiniosios „Silva Rerum III“ dalies. 

Vėl prisiminiau universitete paskaitas apie senąją lietuvių literatūrą. Rekomenduoju apsilankyti ir išklausyti valandos trukmės paskaitos „Šaltinis ir egodukumentas: įvaizdis ir asmuo XVIII a. raštijoje“. Paspauskite ČIA.

Jūsų Maištinga Siela