Filmas: "Išmesta iš draugų" / "Unfriended"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Išmesta iš draugų“ (angl. Unfriended) (2015), iš kurio, tiesą sakant, šio bei to visgi tikėjausi ir tikėjausi novatoriško filmo. Apsidžiaugiau, jog kažkas bandė šiemet pralaužti vidutinių siaubo trilerių apsuptyje pralaužti ledus ir pakeisti tas visus su savimi tampomas buitines filmavimo kameras. Internetinis pasisėdėjimas, įvairūs virusai, pokalbiai per Skype ir „nepažįstamasis“ iš tiesų žadėjo neblogą siaubo filmą.

Filmų kūrėjai „užsikabino“ už gana neblogų idėjų – patyčios per internetą, greitai platinama informacija, kuri psichiškai paveikia jautrias asmenybes, ypač mokinius. „Išmesta iš draugų“ – tai filmas visų pirma tiems, kurie nemažai laiko praleidžia prie interneto, daug ten naršo, nepraleidžia progos pasižiūrėti žeminančių vaizdelių, kelia ir dalijasi asmeninėmis fotografijomis. Įvesti į visą šį srautą kraupią nusižudžiusios merginos vaiduoklį „virusą“ buvo tikrai neprasta mintis, bet va, kad man pačiam baisu visgi nebuvo, kiek bandė tą baimės stimulą perteikti prie Skype kamerų sėdintys aktoriai, kurie šoka pagal mirusios paruoštas užduotėles. Daug visai neprastų idėjų, tačiau filmas visumoje visgi neišsimušė savo režisūra kažkuo įdomiau. Na, taip, yra filmas nufilmuotas kompiuteriu ekranu, bet tuo visa inovacija tikriausiai ir pasibaigė, o visas kitas trileris ir vystoma intriga pasirodė smarkiai vidutiniški ir labai nuspėjami.

Filmą visgi vertinčiau tokiais gana banaliais žodžiais „žiūrėti tikrai galima, bet yra ir geresnių“. Pritrūko man iš filmo didesnės intrigos, kažkokio netikėtumo siužete, norėjosi ir ne tokios komercinės pigumu dvelkiančios režisūros, nes dabar, kas buvo permetama per rampą, pasirodė lyg pigus maltos mėsos kotletas, o juk būta neblogos medžiagos...

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Paolo Giordano "Pirminių skaičių vienatvė"

Paolo Giordano „Pirminių skaičių vienatvė“. – Vilnius: Alma littera, 2011.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Daug kam patikusi italų rašytojo Paolo Giordano knyga Pirminių skaičių vienatvė netikėtai atsidūrė ir mano knygų lentynoje, nors šios knygos bumas, kaip jau supratau, seniai praėjęs ir likę parduotuvėse tik likučiai. Visos priežastys, kodėl šioji knyga tapo pasauliniu bestseleriu, daugiau ar mažiau, perskaičius romaną, tapo man aiškios. Knyga parašyta talentingo 25 metų rašytojo, kuris atsidūręs savo gyvenimo kelyje, jau spėjęs įleidęs šaknis į dirvą, bet tuo pačiu dar turi ką pasakyti apie pasaulį ir jauną žmogų kamuojantį nerimą – ir visai nereikia čia paauglių mėgstamas socialines temas, gvildenti, stumiant aprašomas mizanscenas apie pirmąjį seksą, cigarečių pakelį ar priklausomybę nuo narkotikų. Ne, tiesą sakant, Pirminių skaičių vienatvė nėra skirta knyga paaugliams. Knyga nuo pradžios iki pabaigos yra universali ir tinka visoms amžių grupėms, nepriklausomai nuo lyties.

Būtent knygos universalumas t. y., kad ją gali pasimėgaudamas skaityti paauglys ir pensininkas, žavi. Kai kas knygą pavadino „labai niūria“, bet nesupratau, kuo ji skaitytojui pasirodė tokia niūri. Neholivudiški personažų tipažai žavi nuo pat pradžių, jų psichologiniai niuansai, momentalūs apsisprendimai pagauliai užčiuopti ir išreikšti tekstu. Jau pradedu pastebėti dėsningą tendenciją, kad skaitytojams patinka ne tik „prieinamas ir įkandamas“ tekstas, kiek jo dvipolinė specifika, kai derinamas švelnus poetinis ir tikslus beletristinis žodis su tais dalykais, kurie šiaip paprastai laikomi nutolę nuo grožinės literatūros kanonų, pvz., šioje knygoje matematika ir literatūra tampa sąmokslo bendrininkėmis. Rašytojas pats baigęs fiziką, todėl tikslieji mokslai įkandami, suprantami ir tikriausiai juose rašytojas iš tikrųjų atradęs visatos ir pasaulio tvarkos dėsningumo grožį. Matematika tampa Matijos (vieno iš pagrindinio romano veikėjų) likimu – jis regi ir suvokia pasaulį išreikštą matematinėmis formulėmis. Net žiūrėdamas į grindų plyteles, jis jas gretina simetriškai, bando apskaičiuoti jų kampą ir pan. Šitaip mąsto genijai – tokie veikėjai, sakykime, holivudiniai, tačiau ne šiame romane, kur knygos veikėjus kamuoja vaikystėje patirtos psichologinės ir fizinės traumos.

Rašytojas Paolo Giordano.

Knyga apie žmogaus vienatvę ir jos dėsningumą, kaip kiekvienas iš jų susitvarko su savo būtimi knygoje pavaizduojama gana jautriai ir gyvenimiškai. Matematikos teorijos inkliuzai, ypač apie pirminių skaičių teoriją, atrodo, išties pagrįstos ir romane įgyja metafizinės poetinės plotmės. Aličė ir Matija sutverti būti kartu, bet jų likimuose bujoja kažkoks neperžengiamas ir niekaip neužpildomas tarpas, taip kaip ir pirminiai skaičiai, kurie savo vorelėje vienas prie kito priartėja, bet niekada nesusiliečia. Graži ir žmogiška teorija, tačiau knyga atmiežta egzistencinio liūdnumo, veikėjai neretai atrodo sutrikę, asocialūs, jiems reikia pagalbos, bet kartais atrodo, kad toji pakalba dar labiau juos pražudytų. Veikėja atrodo tarsi be gravitacijos, kosmoso sultyse, o tos sultys jų vienatvė, neišnaikinama jokiais būdais. Gal dėl to knyga ir gali pasirodyti skaitytojams niūroka, tačiau skaityti laimingą ir humoro atmieštą istoriją, pripažinkime, būtu šimtą kartų nuobodžiau. Būtent dėl savo randų tiek dvasioje, tiek fiziniame kūne veikėjai atrodo mielesni, su jais jauku jų vienatvėje. 

Rašytojas plėtojo ir Deniso, Matijos klasės draugo, savotišką meilės liniją. Homoseksualus klasiokas, neatstojantis nei per žingsnį nuo Matijos taip pat išgyvena savo dramą, jo vienatvė kitoniška, nors rašytojas jos vėliau atsikrato ir neplėtoja. Tėvų ir vaikų santykiai ne ką atrodo prasčiau nei šimtmečius užmigę ir užšalę ugnikalniai – ypač Matijos ir jo motinos, kuri negali sūnui atleisti už sesutės dingimą. Taigi ką mes turime? Aličė, kuri dėl tėvo kaltės tapo šlube, galiausiai įgijo ir valgymo sutrikimų, ištekėjo už nemylimo vyro Fabijų, ir Matija – netiesioginį savo sesers žudiką, besipjaustantį rankas ir pamišusį dėl skaičių... Sakykite, kaip tokių personažų nemylėti? Italų, ispanų ir prancūzų kalbų žinovas Pranas Bieliauskas, kurio ne vieną puikiai išverstą knygą jau esu skaitęs, todėl pasitikiu jo vertimais, kaip pasitikėjau Mariju ir Aliče.

Apskritai galiu pridurti, kad knygą perskaičiau gana greitai ir viskas taip greitai galvoje prabėgo, tarsi būtų prasisukusi kino filmo juostelė. Knyga įveikiama visiems, nestora, bet P. Giordano pavyko aprėpti žmogaus gyvenimo istorijas nuo vaikystės iki pat brandos, todėl skaitant jaučiama laiko distancija, besikeičiančių personažų aplinkybės, troškimai, tačiau ta vienatvė, paženklinta ir atsinešta iš vaikystės, veikėjus gaubia iki paskutinio puslapio. Galima tik klausti: ar įmanoma kovoti su prigimtine savo vienatve? Kartais atrodo, kad veikėjai pasiduoda savo prigimčiai, bet iki galo toji prigimtis neaiški, ar ji kartais nėra tik tvirtas psichologinis barjeras, kai žmonės tiesiog negali ir nemoka būti laimingi, džiaugtis vieni kitais? Ar tai tos vaikystės psichologinės traumos, o gal kaip tie pirminiai skaičiai – tiesiog jų tokia prigimtis, priartėti prie laimės ir nutolti, niekada prie jos neprisiliečiant? Matijas nekovoja, Aličė lyg ir bando apeiti savo sieną, bet irgi, apsupta savo patirties demonų, nusuka akis... Šiaip ar taip Pirminių skaičių vienatvė dar kartą įrodo, kad žmonės į pasaulį ateina vieni ir negali priklausyti niekam, išskyrus sau pačiam.

Graži knyga, kuri patiko, įsiminė ir tiesiog nerandu priežasties, kodėl ji neturėtų Jums patikti. Ak, taip, nebent niekada nejautėte vienatvės. Nors abejoju, šiaip ar taip, taip nebūna. Vienatvė yra didingas būvis, ar stipriai jos nekęstumėme, ar bandytume su ja susigyventi, nepriklausomai nuo to, ji išlieka visada tokia, kokia yra – neišmatuojama ir nesuprantama iki galo: ar tai dovana ar prakeiksmas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prancūzų leitenanto moteris" / "The French Lieutenant's Woman"

Sveiki,

Jau seniai svajojau atiduoti duoklę aktorei Meryl Streep, kurios senus gerus filmus ėmiau pernai žiūrėti, bet taip ir nepabaigiau. Šiemet ketinu atgaminti ryšius su šia aktore ir jos „Oskarui“ nominuotais senaisiais vaidmenimis, todėl pradėjau su filmu „Prancūzų leitenanto moteris“ (angl. The French Lieutenant‘s Woman) (1981), kurį režisavo režisierius Karel Reisz, su pastaruoju buvau susipažinęs, kai masiškai peržiūrinėjau Jessica Lange filmus ir pamačiau jo režisuotą „Saldžios svajonės“ (1985). Talentingas režisierius, nieko nepridursi, nors ir nesukūrė daug filmų...

„Prancūzų leitenanto moteris“ – tai John Fowles romano pagrindu sukurtas filmas. Šio romano vertimą į lietuvių kalbą turime net tris skirtingas laidas, todėl pasikapstę bibliotekose dar tikrai turėtumėte rasti egzempliorių. Na, o filmas išties jausmingas. Bet ne toks banalus, kokį galbūt galėjau tikėtis, kažkaip nemažai sentimentų ir aukštų Viktorijos laikų jausmų raiškos, bet viskas susižiūrėjo taip estetiškai ir gražiai, kad iš režisūros nepajutau to kičo, kurį kartais pajuntu žiūrėdamas šiuolaikines kostiumines dramas. Filmas vizualiai gražus, scenos apgalvotos, dialogai geri. Tiesiog geras ir skoningas klasikinis filmas, sakyčiau. 

Žinoma, labiausiai mane nustebino, kad prisiminiau, jog vaikystėje visgi buvau matęs šitą filmą – nuotrupos ir nuolaužos visgi iškilo atmintyje. Filme taip pat stebino ir tai, kad tai filmas filme (padėkokime rašytojui) – tai Viktorijos laikų filmas, kurį stato devinto dešimtmečio aktoriai, tačiau filmų perėjimai tokie specifiniai, lyg žiūrėtume du filmus atskirai ir tik pabaigoje, kai aktoriai parodomi ano filmo dekoracijų apsuptyje, paaiškėja, kad perėjimas padarytas išties gražus. Aišku, analogiškai ir paraleliai eina tos pačios meilės istorijos, todėl aktoriai sukuria dvigubus vaidmenis skirtingose epochose, todėl istorija nevienkryptė, o paraleliai daugiasluoksnė. Už šį vaidmenį Meryl Streep buvo nominuota „Oskarui“ ir ji filme atrodo išties puikiai. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie mano mėgstamą Jeremy Irons, kuris šiam vaidmeniui įdėjo ne ką mažiau sielos, tik „Oskarui“ kažkodėl nebuvo įvertintas. 

Filmas gražus, nebanalus ir tiesiog man tiko ir patiko. Geri aktoriai, scenarijus, kostiumai, atmosfera, vaidyba ir garso takelis. Nežinau, kodėl filmas neturėtų patikti kino gurmanui.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Raudonasis sausas vynas: Consigna Shiraz 2013 (Felix Solis)

Sveiki,

Nežinau, kiek pasiteisino iki tol mano įrašai apie raudonuosius vynus, tačiau vėlei užsimaniau parašyti. Šįkart apie raudonąjį sausą vyną Consigna Shiraz 2013. Na, tai ispanų vynas su itin švelnia vynuoge, kurią pamėgau australiškame vyne, todėl norėjusi ją prisijaukinti ir Europoje. Tiesą sakant, panašumų daug su australišku variantu. Vynas gana lengvo skonio, „minkštas“, nedegina ir netraukia gumurio, todėl jį visai gali pamėgti ir tie, kurie bijo aitriųjų vynų. 

Nepasakyčiau, kad tai itin skanus vynas, bet man jis tiko ir patiko labiausiai dėl mėtų poskonio – jis kelia truputį šaldomo gomurio įspūdį. Taip pat pajutau ir prislopintų mišrių vaisių skonį. Vynas nėra itin charakteringas, bet subtilus ir ramus, todėl tinka jaukiems vakarams su geru filmu, o kas man dar labai patiko, kad prislopinti vaisių aromatai neturėjo vandeningumo jausmo, kas neretai nutinka perkant „vaisingus“ vynus. O štai Consigna Merlot 2013, kurį ragavau seniau, tokių gerų sentimentų nekėlė.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Mėlynojo mėnulio paveiktas: Paparacų siųstas mėnulis

Sveiki gyvi,

Šiemet „Mėlynąjį mėnulį“ pasitikau žiūrėdamas devinto dešimtmečio filmus, kuriuose Meryl Streep buvo nominuota „Oskarui“. Ir tikrai, pro langą, tarp miesto žibintų, tvieskė balto sūrio akis, todėl pasijutau nejaukiai, lyg įžymybė, prigauta paparacų fotoobjektyvų. Pritraukiau užuolaidą, o tas mėnuo po pusvalandžio, vėl pasislinkęs dangaus skliaute, žiūri į mane. Pagalvojau: nė velnio ten jis ne akis, o veikiau plūduriuojančios smegenys, nes žino, kur judėti ir kaip patekti pas mane į kambarį. Staiga pasijutau, kaip mergina iš kostiuminių dramų, kurią naktį aplankė meilužis, įlipęs sodo pynutėmis per balkoną. Būtent taip: neištikimas kitiems dangaus kūnams. Žinoma, Meryl Streep, stovėdama per audrą ant molo filme „Prancūzų leitenanto moteris“, irgi jautėsi nemažiau išdavike. Tik vėliau paaiškėjo, kad ji taip jautėsi todėl, kad pati to norėjo, nors nieko nebuvo išdavusi. Ir visgi. Kaip šiandien pažiūrėti Saulei į akis, kai buvau susitikęs su Mėnuliu?

Jūsų Maištinga Siela