Filmas: "Žvaigdžių kelias" / "Star trek"

Sveiki,

Na, pažiūrėti „Žvaigždžių kelias“ (angl. Star trek) (2009) jau planavau labai seniai ir pradėjau nuo visai atsinaujinusios epopėjos dalies, kurią nepaprastai pripažino kino kritikai ir žiūrovai. Šiaip „Žvaigždžių kelias“, kaip ir „Žvaigždžių karai“, turi gana senas fantastinio kino ištakas iš aštunto dešimtmečio ir, berods, „Žvaigždžių kelias“ turi net 8-10 skirtingus filmus, buvo kuriamas ir serialas, tačiau režisierius J. J. Abrams 2009 metais pristatė visiškai naują versiją su naujais personažais, 2013 metais jis sukūrė ir šios dalies tęsinį, kiek man žinoma, šiuo metu kaip tik filmuojama trečioji dalis.

Tai tikrai labai išliaupsintas filmas, taigi kodėl man jo nepažiūrėjus, pagalvojau. Ir tiesą sakant, visai smagiai praleidau laiką. Fantastikos mėgėjai, kurie dar nematė šio filmo, turėtų suklusti, nes jis, mano akimis, tikrai neblogas. Režisierius laikosi visų šio žanro taisyklių – vaizduoja herojinius personažus, kurie susiduria su žmogiškosiomis vertybėmis, pasiaukojimu, galaktikoje grumiasi „gerieji“ ir blogieji“, kažkas kažką gelbsti, truputį meilės, truputį praradimų ir, žinoma, specialieji efektai. Gana neprastas, sakyčiau, scenarijus, nors vėlgi jis nieko manęs pernelyg ir nenustebino, tiesiog viskas buvo gerai. Nauja žinomų aktorių karta atrodė taip pat padirbėjusi iš peties, tačiau jie įrėminti, vienkrypčiai, nesukuria kažko ypatingo, personažai turi savo komiksams būdingos patirties, todėl į filmą reiktų žiūrėti ne kaip į novatorišką kūrinį, bandant apčiuopti personažų „sudėtingumą“, bet veikiau kaip į totalų pramoginį „komiksinį“ produktą, tinkantį masėms patenkinti. Netgi tai suvokus, filmas tikrai nėra pats prasčiausias visame tame herojinių galaktinių kelionių mišrainėje.

Kas galbūt man nepatiko? Tai tikriausiai, kad iš pradžių buvo sunkoka „įsivažiuoti“, režisierius pradžioje rodo tikrosios istorijos priešistorę, pasiaukojimą, gabalėlį herojaus vaikystės ir po to besimezgančią meilės istoriją... Vėliau, po 40 minučių, buvo lengviau atsispirti nuo pagrindo ir jau mėgautis veiksmu ir specialiais efektais.

Iš esmės man visai patiko, nesigailiu žiūrėjęs. Juokingiausia tai, kad niekaip neatpažinau aktoriaus Eric Bana, ir tik filmui pasibaigus, ištiko šokas, kad po tuo storu grimu slėpėsi mano mėgstamas aktorius.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetima šalis" / "Strangerland"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tikriausiai daugelis, kaip ir aš, šio filmo nė nebūtų žiūrėję, jeigu ne aktorė Nicole Kidman. Tokia liūdna tiesa, kai pažiūrėjau „Svetima žemė“ (angl. Strangerland) (2015) – tai australų režisierės Kim Farrant debiutinis ilgametražis filmas. Pirmas įspūdis – filmas ne holivudinis ir skirtas intelektualiam žiūrovui, bet šį įspūdį greitai eliminuoja keistai neįtikinama šeimos drama. Sakyčiau, pati istorija ganėtinai nuobodoka, skurdoką scenarijų papuošia Australijos dykynės, dulkės ir miestelio nuintelektualinti žmonės, tarp kurių turi gyventi dėl skandalų atsikrausčiusi didmiesčio šeimyna. Na, ir dingsta jų vaikai, prasideda abejonės, dramos, savigrauža, paieškos...

Kažko labai tame visame chaose trūko. Išskirčiau labiausiai pačios intrigos stokos, nes režisierė blaškosi bandydama suderinti šeimos dramą ir kančią su detektyvine istorija. Ar pati šeima tvirkino savo vaikus? Lyg ir bandoma šiuo klausimu manipuliuoti, mesti meškerę žiūrovui – netgi pats suklusau, kai prasidėjo šio įtarimo užuominos, bet netrukus viskas užgesinama ir jau rodoma, kaip vyras kumščiais mala savo susikurto įtariamojo snukį, motina dykvietėje plėšosi drabužius. Aišku, niūrumo, dulkių ir graužaties tikrai netrūksta. Kaip ir truputį atgyvenusių poetinių potėpių, kaip tabaluojanti skalbinių virvė, skaitomos mergaitės eilėraštis, rodant besileidžiančią saulę... Jeigu norite pakvėpuoti Australijos dulkėmis – pirmyn, tačiau inovacijos nesitikėkite, o metaforos ir simboliai, kurių pripiešiama tarp veiksmų ir dialogų, atrodo, kad tuo visas „nepriklausomo kino“ efektas ir pasibaigia. Žodžiu, poetizavimas gražus, „minkštas“, tačiau svarbiausia, kad manęs nė kiek neįtikino pati šeimos drama, ypač aktoriaus Joseph Fiennes sukurtas tėvo ir vyro personažas – kažkoks be didesnių įdomesnių charakterio savybių, o jo elgesys priminė ištisą šabloniškų holivudinių filmų virtinę – aha, čia pamalu snukį, čia susipykstu su žmona, čia šiek tiek pageriu alaus, truputį pavaizduoju detektyvą... Jo būvimas tiesiog nuobodi mechanika, todėl ir aktoriaus vaidyba neįtikino.

Visiškai priešingai galiu pasakyti apie Nicole Kidman, kurią jau kai kas vadina „nurašyta aktore“. Jokia ji nenurašyta, šiame filme ji vienintelė atrodė gyva, jos skausmas įtikino, bet gal ne visi veikėjos veiksmai, tačiau tai ne aktorės, o scenarijaus kaltė. Kai kuriose scenose net krūptelėjau, nes jos pastangos buvo visa galva aukštesnės už kolegos J. Fiennes. Ko galbūt šiandien trūksta N. Kidman, kad susigrąžintų puikios aktorės pozicijas? Tai puikių ir stiprių režisierių bei projektų, nes pasirinkdama vidutiniškus projektus, jos vaidyba nebevertinama, nes visų pirma gero filmo turi būti gera visuma, o ne vien geras aktorius.

Filmą galima lyginti tik iš dalies su kitu N. Kidman panašiu vaidmeniu – „Triušio urvas“, bet anas filmas nepalyginamai stipresnis ir geresnis. „Svetima žemė“ visgi nėra prastas filmas, sakyčiau, tik gana vidutiniškas ir prie daug ko galima prisikabinti, tačiau daugiausiai dėl skonio reikalo. Nesigailiu žiūrėjęs, buvo įdomių epizodų, bet prieš kam nors rekomenduodamas, gerai pagalvočiau. Tiesa, filmo pabaiga gerokai nuliūdino, nes ji nepateisino nei stiprios dramos lūkesčių, nei geros detektyvinės pabaigos.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Metro Manila" / "Metro Manila"

Sveiki,

Ilgokai mano žiūrėtinų filmų sąraše laukusi britų režisieriaus Sean Ellis drama „Metro Manila“ (ispn. Metro Manila) (2013) sukėlė begalės primirštų emocijų, kurias buvau primiršęs, žiūrėdamas senesnį ir komercinį kiną. Šis režisierius unikalus – kuria nepriklausomą gerą kiną su įvairių tautų aktoriais, jų gimtinėse, šįkart mus jis nukelia į tolimuosius Filipinus ir vaizduoja sudėtingą mažojo sąžiningo žmogaus paniekinamą būvį socialiniame dugne. Darbšti ir sąžininga šeima atvykstą į sostinę Manilą ir bando įsidarbinti, kad išmaitintų vaikus, tačiau jau nuo pat pirmųjų dienų susiduria su itin žiauria realybe – skurdas, apgavikai, pavojai...

Galvoju, kad jei toks filmas būtų nufilmuotas JAV, jis nebūtų toks geras, nes filmui labai daug savitumo ir įtaigos, emocinės energetikos duoda tautinė aplinka, klimatas ir net rasė. Tai labai liūdnas filmas, pilnas sunkiai pasiturintiems suvokiamomis gyvenimo sąlygomis. Aišku, toks veikėjų sąžiningumas ir socialinio dugno „taisyklės“ iškreipia net pačią tyriausią širdį ir tikėjimą, todėl vyras pradeda dirbti pavojingiausią Maniloje darbą – perveža pinigus į banko saugyklas, o jo žmona naktimis dirba striptizo klube... Išties, daug niūrumo, socialinio pažemino ir... visgi labai geras scenarijus, režisierius visoje toje aplinkoje visgi sukuria ir ganėtinai žmogaus moralines vertybes išmėginantį dinamišką trilerį. Tai vienas iš tokių filmų, kuris vertas tikros gurmano akies, jautrių emocinių išbandymų ir tiesiog... Ar neužtenka kartais pasakyti, kad tai geras filmas, darantis puikų įspūdį, o po filmo lieka dar daug emocinių drumzlių bei apmąstymų? Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias" / "Mad Max: Fury Road"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tiesą sakant, niekada nebuvau didelis šios epopėjos mėgėjas, tačiau kažkaip vis tiek nejučiomis laukiau pačios naujausios dalies – „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“ (angl. Mad Max: Fury Road) (2015), kuri tikriausiai tapo pati geriausia filmo dalis apie Maksą. Ilgus dešimtmečius nuo paskutiniosios dalies tylėjęs režisierius George Miller tiesiog sprogo Kanų kino festivalyje, pristatydamas tikriausiai geriausią savo karjeroje darbą.

Naujos technologijos, puiki režisūra, įdomi „atskilusios“ civilizacijos iškrypimo ir valdymo formos vaizdavimas ir neblogas scenarijus tiesiog neleidžia atsiplėšti nuo ekrano, o emocijos veržiasi kartu su veiksmu – taip galėčiau pasakyti apie filmą, jį pabaigęs vos tik žiūrėti. Patiko ir paliko labai gerą įspūdį. Labiausiai stebino nuostabi grafika, ryškios dykumų, karščio ir skurdo spalvos bei šiame fone režisuojamas greitis. Pirmosios filmo minutės tiesiog nuostabios, kaip ir antroji filmo pusė.

Kas galbūt man šiek tiek galbūt krito į akis? Pats filmo turinys. Ką filmas norėjo mums pasakyti per tą visą greitį ir veiksmą? Ar tik ne dar vieną holivudinę sentenciją? Kad žmonėms grąžinama viltis? Galbūt. Tačiau filmas nesivelia į jokius filosofavimus ir taikosi į nuotykių trilerį, kur svarbiausia prikaustyti žiūrovą ir, manyčiau, režisieriui tai pavyko. Puikus Tom Hardy pasirodymas – paskutiniu metu šis aktorius mane labai stebina savo vaidmenimis, o šis darbas tikrai jo karjeroje nepadarė gėdos. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie vienarankę Charlize Theron sukurtą Furiosa personažą – „kieta boba“, tačiau įtikinama, jaudinanti, nešanti akyse didelį skausmą ir atpirkimo troškulį. Filme tik iš akių atpažįstamas Nicholas Hoult irgi, sakyčiau, pakrikštijo dar vieną sėkmingą projektą savo jaunoje karjeroje.

Aišku, filmas galiausiai užsibaigia gana holivudiškai – blogiukai gauna į kaulus, o gerieji laimi, tačiau jau dabar kalbama apie būsimo filmo tęsinį, matyt, filmo kūrėjai bus atradę žąsį, dedančią aukso kiaušinius, bet tebūnie, jeigu kita dalis bus bent neprastesnė už šią, tada palaiminu būsimą tęsinį! 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Bebe "Respirar"

Sveiki, muzikos mėgėjai,

Jau ilgus metus vis seku ispanų atlikėjos Bebe muzikinę karjerą, kuri prasidėjo 2004 metais su fantastišku debiutiniu albumu! Antrasis albumas irgi man patiko, trečiasis atrodė gana žaismingas ir jame buvo daug rokenrolo, tačiau šiek tiek komerciškai nesėkmingas ir štai šiemet jau interneto parduotuvėse galima įsigyti ketvirtąjį studijinį atlikėjos albumą „Cambio de piel“ (liet. Keičiu odą). Kol kas nežinau, kokios koncepcijos bus albumas, nes neteko išgirsti kitų dainų, tačiau atlikėja jau pristatė pirmąją dainą ir singlą, spėjo nusifilmuoti ir vaizdo klipe.

Tiesą sakant, pirmasis įspūdis buvo: „Kokia ramybė ir pozityvumas“. Su šiuo singlu jaučiu didžiulį poreikį iš pačios atlikėjos atsinaujinti ir šio atsinaujinimo šviežumą. Pirmoji daina vadinasi „Respirar“ (liet. Kvėpuoti) ir su juo jaučiu, vėl atlikėja nutolsta nuo pašėlusių rokenrolo ritmų ir grįžta prie savo antrojo albumo gaivumo ir kartu įveda naują laisvės ir gamtos gaivalo potyrį. Gal šis singlas neprilygs socialinėms pirmojo albumo dainoms, tačiau klausantis jau penktą sykį ėmiau nejučia ir pats niūniuoti, o tai tikrai nėra prastai.

Siūlau pasimėgauti atlikėjos ramybe, sodriu ispanišku balsu, kalba ir tuo šviežumu ir vėju, kuriuo galima kvėpuoti, klausantis šios dainos:

Jūsų Maištinga Siela