Filmas: "Mirtina tyla" / "Dead Calm"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart trumpai apie filmą „Mirtina tyla“ (angl. Dead Calm) (1989), režisuotą trilerių meistro Philip Noyce, kurį galbūt kai kas geriau žino kaip „Druska“ (2010) ar „Kaulų kolekcionierius“ (1999) režisierių. Patyręs ir išmanantis šį žanrą režisierius mums siūlo su Nicole Kidman ir Sam Neill paplaukioti po Ramųjį vandenyną. Trijų veikėjų filmas (neskaitant to išprotėjusio šuns Beno), sakytume, labai minimalistinis, tačiau jūros platybės ir sudėtingos filmavimo sąlygos leidžia pasinerti išties gerai psichologinei įtampai.

Apskritai kuo toliau, tuo manau, kad trilerio žanras yra tas žanras, kuris daugelyje filmų išlieka gana aukštos kokybės, kur kas sunkiau sukurti gerą dramą ar komediją. „Mirtina tyla“ neabejotinai įtraukia ir net šiek tiek baugina savo siužetine linija – bejėgė moteris lieka vienui viena su maniaku, o vyrukas skęstančiame laive, už daugelių kilometrų kovoja už gyvybę. Na, ir viskas pagal proporcijas ir trilerio taisykles... Dar visai jaunutė N. Kidman, jau patyręs S. Neill ir keistokos išvaizdos Billy Zane tiesiog šoka pagal režisieriaus dūdelę ir vaidina kuo puikiausiai. Neretai trileris neatskleidžia aktorių meistrystės, tačiau „Mirtina tyla“ nėra iš tų sausų filmų vaidybos atžvilgiu ir leidžia pasimėgauti aktorių vaidyba – visų trijų aktorių veikėjai turi savo „cinkelį“ ir nėra vien tik sukalti pagal šablonų kiautus.

Nežinau, kaip kitiems, bet man šis senstelėjęs trileris pasirodė grieko vertas filmas. Rekomenduoju aštresnio kino mėgėjams, kurie dar pasiilgsta ir geros vaidybos.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kapų ieškotojai" / "Grave Encounters"

Sveiki, skaitytojai,

Siaubo filmas „Kapų ieškotojai“ (angl. Grave Encounters) (2011) įšoko visai netikėtai, dėl labai gerų komentarų ir atsiliepimų gausos, todėl nutariau pažiūrėti. Jau sukurta ir antroji šio filmo dalis, kiek žinau, bus režisuojama ir trečioji.

Kuo ypatingas šis daugeliui patikęs filmas? Ogi niekuo. Režisūriniu atžvilgiu filmas mažiau už vidutinį, režisūra skurdoka, šabloniška ir neįdomi. Siužetas irgi ne itin įdomus – paslaptinga psichiatrijos ligoninė, kuri jau 50 metų užrakinta, laidų kūrėjai apie vaiduoklius nutaria kurti laidą apie tai, kaip čia naktimis vaidenasi, bet, kaip galite įspėti, jiems patiems geruoju nesibaigia. Vėl charakterių personažų stygius, scenografija kaip nuo akmens amžiaus laikų – visur su savimi tampoma kamera, kvaili charakterių stereotipai ir nuobodi atmosfera. Neseniai teko matyti „Deboros Logan apsėdimas“, kuris sukurtas tokiu pačiu principu, tai ten buvo dar šioks toks rusenimas, o šiame filme jau norėjosi žiovauti, netgi per šmėklų pasirodymo momentus. Tikriausiai reikia nustoti žiūrėti tokio tipažo pigius niekalus ir skirti laiką geresniam kinui.

Tiesiog pasakysiu taip: nieko daug neprarasite, jeigu šio filmo nepamatysite, o jeigu nuspręsite pažiūrėti, tada pirmyn, aš jau antrajai dalei nebesiryšiu.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 6.1 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Juodoji našlaitė" / "Orphan Black" (3 sezonas)

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Na, štai, pagaliau pamačiau „Juodoji našlaitė“ (angl. Orphan Black) sezoną ir belieka laukti ateinančių kitų metų, kai vėlei pasirodys šis serialas. Nieko pernelyg daug neanalizuodamas, galiu pasakyti, jog šį serialą taip lengva atsipūtus žiūrėti, kad nebepajauti, kaip praskrieja laikas. Nors šį kartą jį žiūrėjau kur kas ilgiau, nors viso labo tik 10 serijų, bet to pakako ir net nežinau, ar norėčiau, kad būtų daugiau serijų sezonuose.

Kas naujo šiame sezone? Tiesą sakant, pirmoji šio sezono pusė (pirmosios 5 serijos) buvo vienos nuobodžiausių per visus tris sezonus. Tas baisus „Dajados“ kalėjimas, kuriame pabuvojo tiek Sara, tiek Helena, man pasirodė pernelyg ištęstas ir nuobodus. Nenustebino ir mokslininkės Virdžinijos atkaklumas kažką išgauti iš vyriškosios lyties klonų. Žodžiu, kai serialas persirito į antrą pusę, vėlei pagavau azartą žiūrėti, nes jame kur kas mažiau „Dajado“, o ir įvykių pačių pačiausių.

Antrajame sezone kiek mažiau patikusi Alison pasakojimo istorija, šiame sezone išties tapo įdomi. Ji save kandidatuoja į vietos valdžios rinkimus, bet įsivelia ir į narkotikų platinimo verslą. Tai išties netikėta. Bene labiausiai nustebino Delfinos vaidmuo, kuri pakeičia ligoninėje sveikstančią Reičel. Ir žinoma, ji perima ne tik valdžios funkcijas, bet ir iš dalies Reičel šaltakraujiškuma, bet deja, taip įvykiai susiklostė, kad kitame sezone Delfinos jau nebeišvysime, kaip ir aktoriaus Dylan Bruce, kuris atliko Polo vaidmenį. 

Šiame sezone kur kas daugiau vietos skiriama aktoriui Ari Millen, kuris sukūrė irgi daug skirtingų klono vaidmenų. Jo meilės istorija su Greise ir įsitraukimas, ieškant originaliojo genomo, kad būtų užkirstas kelias klono mirtims vietomis netgi nukonkuravo ir pačios Saros istoriją, kol ji kalėjo „Dajados“  būstinėje. Tiesa, tarp visų tų originaliojo genomo paieškų, man jau susisuko visai galva, nes pasirodo jie turėjo būti iškasti kūdikio palaikai, o pabaigoje išvis stebuklas – ji ponios S motina, kuri, pasirodo tampa Saros tikra seserimi ir, žodžiu, vėl per giminystės ryšius viskas apsiverčia ir kur kas maloniau žiūrėti, kaip Alison verda muilą rinkimų kampanijai.

Kaip ir anksčiau, taip ir šiame sezone, atsiranda vis nauji klonai. Šįkart manikiūro specialistė Kristen.

 Aktoriai per trečio sezono pristatymą.

Pagrindiniai klonai: Helena, Sara, Alison, Kosima. 

 Viena juokingiausių scenų šiame sezone - Alison ir jos vyro donio purvinas pinigų šokis lovoje.

 Daug vietos šiame sezone vyriškajai klonų linijai.

Serialo vyrukai.

 Kadras iš paskutinės serijos. 

Helena kaunasi su Rudžiu.

Kosimos gyvenimas irgi klostosi „įtartinai“ – taip ir neaišku, kaip ji pasveiko po to baisingo kosėjimo. Šiame sezone ji susiranda draugę lesbietę, tai suprantama, eina emocinis frontas su staiga sužvaigždėjusia Delfina. Visą sezoną vis trypiama vietoje, bet tikroji valdžia vis dar lieka už uždangos ir ji neatskleidžiama. Tikriausiai apie ją bus ketvirtasis sezonas, į kurį viena koja mus įveda keistas Reičel įkalinimas jaukiuose apartamentuose, tačiau žaidimas tuo dar nesibaigia. Vėl visi stumdosi, perbėginėja iš priešų linijos į Saros pozicijas ir t. t. Kartais net juokinga ir net nevisai logiška, kaip elgiasi tie žmonės, nors ir žino, kokiuose pavojuose jie yra atsidūrę, bet... Toks jausmas, kad daugelis iš jų geriau neišduos savo darbo, bet geriau numirs.

Apskritai apie šį sezoną galiu pasakyti taip: pirmoji pusė buvo šiek tiek susvyravusi ir beprarandanti dėl šalutinių siužetinių linijų plėtojimo savo intrigą, tačiau nuo sezono vidurio vėl pamažu grįžtama prie Saros ir „Klono klubo“, o sezonas užbaigiamas efektingai su aliuzijomis į kitąmet pasirodysiantį ketvirtąjį „Juodosios našlaitės“ sezoną. Ir žinoma, baisu, kad kūrėjai neišsikvėptų ir nenusivažiuotų į lankas, suteikdami daugiau dėmesio kitiems personažams, nes nesinori, kad iš nuostabiosios aktorės Tatianos Maslany kas pagrobtų pagrindinį vaidmenį ir iš „Juodosios našlaitės“ serialas taptų „Juodasis našlaitis“, o juk tokių atvejų serialų istorijoje būta ne kartą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svaigulys" / "Vertigo"

Sveiki, mieli skaitytojai,

Lėtai, bet tęsiu geriausių Alfred Hitchcock filmų peržiūras ir šįkart jau trečioji mano matyta jo juosta „Svaigulys“ (angl. Vertigo) (1958). Šį filmą pasirinkau Helovyno nakčiai, nors jame maža to siaubo, bet žiūrėjimo malonumas užtat buvo garantuotas. Prieš tai matyti „Psichopatas“ ir „Langas į kiemą“ taip pat buvo tikra karamelė akims ir sielai, tai lyginant su jais „Svaigulys“ man pasirodė įdomesnis ir geresnis už „Langą į kiemą“.

Apskritai filmas pagal įvairius topus yra laikomas vienas geriausių per visą kino industriją. Šio titulo „Svaigulys“ gviešiesi ilgus dešimtmečius vis nenumaldomai kildamas ir pagaliau 2012 m. (topas pertvarkomas kas 10 metų) jam pavyko įsitvirtinti geriausiųjų pozicijos viršūnėje. Apskritai kalbant, filmas išties geras. Jame yra visko – lėtos draminės tėkmės, intrigos, jausmų pertekliaus, detektyvo, bet labiausiai filmą „puošia“ scenarijaus cinkelis duoti pagrindiniam personažo aukščio baimės ligą, kuri suteikia personažui svaigulį. Svaigulys įgauna metaforinę galią ir jis įsiviešpatauja ne tik kaip liga, bet apskritai kaip detektyvo dvasinės būsenos susverdėjimas, iliuzijų pasaulio patikrinimas. Veikėjai pradeda balansuoti tarp tikrovės ir vaiduokliškai iliuzinės tikrovės – šitoks balansavimas anuomet kine buvo tikrai nuostabus. Jis ir tebėra nuostabus netgi lyginant su Ingmar Bergmano „Žemuogių pievele“, kur ryškiai akcentuojama sapno plotmė.

„Svaigulys“ be jokios abejonės yra ir klasikinė sentimentalizmo istorija. Tiesiog nualpti galima, kaip vyrukas spaudžia moterį pasikeisti išoriškai, kad patikrintų praeities įvykius, net galvoj netelpa, kaip jis nemato, kad tai yra ta pati moteris! Žinoma, visi romantiniai apsikabinimai, simfoninis garso takelis – tiesiog viskas puiku, nors ir panašėja į šiuolaikines muilo operas. Visgi filmas labiau detektyvinis, su mistikos elementais. Viena gražiausių ir įspūdingiausių scenų, bent man, yra pasivaikščiojimas po sekvojų mišką ir rąsto rievių analizė, per kurią bandoma sumistifikuoti veikėjos psichinę būklę. 

Filmas tiesiog vertas savo žiūrovo. Nemirštanti klasika, kaip ir visi A. Hitchcocko aktoriai, kuriais gėrėjausi ir gėrėjausi...

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 8.4 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Deboros Logan apsėdimas" / "The Taking of Deborah Logan"

Sveiki,

Vienas iš Helovyno mano pasirinktų filmų buvo siaubo žanro juosta „Deboros Logan apsėdimas“ (angl. The Taking Deborah Logan) (2014) – filmas totaliai niekuo neišsiskiriantis iš kitų, žadantis įprastinį apsėdimo scenarijų, todėl ir pažiūrėjau. O kada, jeigu ne šią dieną? Ir tiesą sakant, neklydau dėl filmo scenarijaus ir režisūros – viskas nuo „Bleiro Raganos“ laikų, tik čia kur kas daugiau specialiųjų efektų.

Iš esmės filmas nėra itin prastas, jis ir baugina, bet kartu ir erzina. Nesuprantu režisierių, kurie nueina lengviausiu ir paprasčiausiu būdu ir bijo eksperimentuoti – gal tai nuo užsakovų ar mentorių priklauso, kurie sako: ei sukurkite mums filmą panašų į tą ar aną, kad žmones pritrauktų. Toks būtent ir yra filmas „Deboros Logan apsėdimas“, kuris iš esmės pasakoja apie grupelę jaunų stebėtojų, kurie nutaria sukurti filmą apie Alzheimerio kamuojamą močiutę, bei jos lesbietę dukrą, kuri susiduria su sunkumais. Būtent šios siužetinės krypties originalumas ir yra tai, kad mokslininkai tiria ne paranormalius reiškinius, o ligas, ir žinoma, viskas tuo pasibaigia. Vėl visur tampoma kamera, vėl visur trukdžiai, veikėjai vienpusiai, kvaili bukapročiai, ambicingi savimylos, kurie nesupranta tikrojo pavojaus. Tiesiog vėl visa mėsmalė ta pati, kaip ir eiliniame amerikiečių filme ir jokių naujų rakursų, įsimintinų personažų, tie patys įtampos elementai, kurie jau atbukę ir atrodo atgyvenę tiek, kad nebeįdomu žiūrėti.

Taigi, kuo gali filmas pasigirti? Nebent šiurpiais vaizdais ir grimu, kai kuriais montažo elementais. Istorija šiaip kraupi, bet gerai yra tai, kad viskas nėra vilkinama iki finalo, o vos ne nuo pat pradžių prasideda apsėdimo požymiai, yra daug lakstymų, klyksmų ir apskritai tiesiog daugiau šiurpumo ir apsėdimo rodymo, nei paprastai būna tokio tipažo filmuose. Nepaisant to, filmas labai vidutinis, žiūrėti tikrai galima ir su užsidegimu, bet kažko naujo ar įspūdingo tikrai nepamatysite, nebent apskritai nesate tokio tipažo filmų matę.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela