Iki šiol man nežinomas
australų režisierius Justin Kurzel su savo antruoju ilgametražiniu filmu „Makbetas“ (angl. Macbeth) (2015) privertė ploti Kanų festivalio žiūrovus, o
grandiozinis projektas ir sodrus batalinių kovų filmo anonsas žadėjo išties
nepamirštamą V. Šekspyro pjesės ekranizaciją. Tikėjausi, prisipažinsiu, išties
labai daug, nes jau vien tokio aukšto rango aktoriai kaip Michael Fassbender ir
Marion Cotillard žadėjo tiesiog ne šiaip filmą, o triuškinantį triumfą.
Buvo metas, kada
ketinau šį filmą specialiai žiūrėti kino salėje, tačiau viena ausimi nugirdau –
neverta, geriau jau rinktis kitą filmą. Tąkart ir paklausiau. Po dabartinio
seanso namuose galiu pasakyti, kad visai nesigailiu, jog nėjau, nors filmas
pakankamai geras. Visų pirma – pritrenkiantys aktoriai, ypač M. Fassbender‘is,
kuris kaip visada mane abstulbina. V. Šekspyro pjesės parašytos prieš 400 metų,
tačiau jos genialios savo vidiniais veikėjų išgyvenimais tarp pasirinkimo ir
visiško pamišimo, akivaizdu, kad filmas orientuotas į Makbeto vidinę
priešpriešą tarp dorybių ir dorybių išsigimimo, kurį paskatina valdžios ir
garbės troškulys, o dar ir iškreiptas kaltės jausmas, kuris tampa karštligiška baime.
Pagrindinis veikėjas iš esmės tobulas Makbetas – susipriešinęs, karalius
beprotis, karalius žiaurusis. Kaip ir visada V. Šekspyro dramose, taip ir šioje,
nevengiama mirties ceremoniškumo ir manieringumo, jeigu krenta didvyriai, tai
būtinai taip, kaip krenta gulbės – stilingai, garbingai, su aukštomis frazėmis
lūpose. Žinoma, mane šokiravo režisieriaus noras kuo labiau kabintis į V.
Šekspyrą ir kuo mažiau interpretuoti, netgi pjesių kalba patiko statiškai
literatūriškai epiška ir todėl natūralumas, kurį mums žadėjo batalinės kovos,
lyg ir įtraukia į kiną-teatrą. Ir tai visai ne „Ana Kareninos“ naujausia
ekranizacija, kai veiksmas butaforiškai vyksta teatro montuojamoje scenoje.
Visgi išliko daug V. Šekspyro, ir kalba yra viena didžiausių stoiško pasakojimo
atramų.
Kitas dalykas – filmo vizualumas,
kuris reiškiasi ne tik mūšiais, bet ir kadrais, ugnies nušviesti veidai ir
pasirodančios laumės, kurios papildo veikėjo vidinę priešpriešą ir pasirinkimo
paklydimą. Vaiduokliai tampa Makbeto sąžinės balsu, o ledi Makbet pamažu vis
labiau praranda kaip realaus gyvenimo koordinuotoji svarbą, todėl Makbetą
pamažu uzurpuoja iliuzija ir dorovės iškrypimas. Iš esmės tai istorija apie
tai, kaip idėja tampa mintimi, mintis tampa veiksmais, o veiksmai tampa veikėjo
likimu.
Filmas iš esmės geras,
nešantis tikrojo „Makbeto“ potekstes ir veikėjo dvasinės ligos diagnozes,
tačiau tas, kuris tikisi didingo intrigų, paskalų ir išorinių veiksmų
dirgiklių, kokie dažniausiai būna istoriniai epiniai filmai, gali labai
prašauti. Aš tai prašoviau, tačiau vis tiek nesigailiu žiūrėjęs.
Nutariau
brūkštelti savo nuomonę dėl „Eurovizijos“ atrankos į Švediją. Noriu
pasidžiaugti, kad į atrankas šiemet kaip niekad sugrįžo tikri scenos vilkai ir
veteranai t. y. profesionalai, kurie tikrai turi sceninį įdirbį.
Paskutiniuosius dvejus metus buvo labai sudėtinga sistema, kada siūlomos
dainos, jas perdainuoja kas savaitę įvairūs atlikėjai, tai tiesiog žvėriškai
kūrybiškai ir fiziškai išvargindavo pačius atlikėjus, nors stebėti būdavo gana
įdomu, nes lygis prieš dvejus metus atrankos buvo labai smukęs ir dalyvavo
praktiškai vien diletantai.
Šiemet
atranka šiek tiek supaprastinta ir atlikėjams nereikia kas savaitę perdainuoti
kažkieno kūrinio. Mažiau atlikėjams streso, o ir kokybės galima pasiekti
geresnės. Tie dveji metai parodė, kad vis tiek atsinešta atlikėjų daina sutampa
su pirmuoju atlikėju ir kažkokia kita daina kitam atlikėjui neatitekodavo,
vadinasi, šis metodas nepasiteisino.
Stebėjau
jau ketverius savaitgalius atranką ir kol kas turiu aiškius lyderius, kuriuos
įsivaizduoju Švedijoje. Neslėpsiu mano simpatijomis dalinasi Aistė Pilvelytė ir
Donatas Motvydas.
Kas
įstrigo iš visos atrankos? Gana aukštas lygis, lyginant su atrankomis,
vykusiomis 2004-2005 metais, kai reta daina, kuri praskambėdavo ant scenos.
Diletantų drąsa. Nemanau, kad Ištvano čigoniškas pasitikėjimas (nieko rasistiško!)
atneštų kokią nors pergalę, jo duetas tiesiog pernelyg nuobodus, galiu tik
pasveikinti su geru atlikimu. Evelina Jocytė, paaukojusi Veneciją dėl atrankos,
– man daina pasirodė pernelyg nuobodi „Eurovizijos“ publikai, nors drąsus
žingsnis kelti lygį, o juk ir jos stovėsena kaip operos divos, bet pagal
komisiją kažkaip išvis silpnai pasirodžiusi. Nepatiko man Robertos Timinskaitės
nei daina, nei pasirodymas, Eglė Jakštytė, vadinamoji lietuviška Christina
Aguilera – pirmasis pasirodymas su klubinės kekšės šokiu atrodė gerai, tačiau
vokalui toli iki Aguileros, antrasis jos pasirodymas vokaliai geresnis, bet, dievaži,
tame baltame maiše atrodė kaip vaiduoklis Kasparas, o mergiotiška šukuosena,
juk ne Telebimbam!
Visų
išgirta Rūta Ščiogolevaitė, sakyčiau, visai nieko. Antrojo pasirodymo atlikimas
man dar labiau patiko ir Europai idėja graži – vienytis, bet kaip paminėjo
Gagariną, iškart atlyžau, juk Gagarinos pasirodymas ir daina perpus geresnė už
Rūtos, tad visgi nuskęstume. Jakaterina Pranevič (Catrinah) – pirmas pasirodymas
šiukšlių maiše man nelabai, antrasis – vokaliai kur kas geresnis ir pasistengta
iš peties. Labai nustebino ją palaikančių žiūrovų balsai tiek iš Lietuvos, tiek
iš užsienio, o man asmeniškai daina erzinanti, tas „Be Free...“ tiesiog
pabaigoje kaip koks Hitlerio įsakymas, net nebeskanu darosi klausytis, nors
sceninių niuansų, kaip šarvų nusitempimo paieškojusi neblogai. Neringa Šiaudikytė
pagaliau sudainavo laisvai ir tikriausiai be klaidų, vokaliai patobulėjusi, bet
daina manęs neužbūrė, ir vėl iš Šiaudikytės repertuaro, lyrinė, bet ne ta, kuri
užkabintų. Dar vienas Kastytis Kerbedis – Vladas Lacko žiūrisi mums provincialo
akimis, nors vyruko balsas gražus, aukštas, stiprus, skaidrus, bet lyg ir kažko
trūksta jam pačiam. Be jokios abejonės antrasis Lacko pasirodymas kur kas
stipresnis. Jo vis tiek nesiųsčiau į Euroviziją.
Kas
dar? Alice Way man iš pirmo karto nepatiko. Antrąkart daina „Hero“ atpažįstama,
bet dievaži, mergelė tokia susikrimtusi, kad, rodos, jai bloga nuo to
dalyvavimo ir nori pabėgti nuo scenos ir atsakomybės. Nieko, žiūrovai tai
įvertino. Komisija irgi. Grupė „Behind The Moon“ – drąsus mėginimas, tik
nesuprantu, kodėl apie tas vėliavas kalbama daugiau, nei apie patį kūrinį. O kūrinys
šiaip sau, smagi ta Ugnė ir visa kita, tačiau akivaizdu, jog jie į Euroviziją
nevažiuos, tačiau po šios atrankos taps žinomesni tai tikrai. Erica Jennings –
pirmasis jos pasirodymas, kaip ir komisijai, taip ir man, patiko labiau, nes ji
buvo laisvesnė, šiltesnė, dabar per daug įtampos, o jau antrojo pasirodymo
suknelė – atleiskite, kodėl nudažyta agro plėvelė tokia populiari? Baisu
žiūrėti į tą nudriskusį sijoną, nors daina labai graži, bet kažkur dar reikia
pasistengti. Ieva Zasimauskaitė – ėjo ir praėjo, jokio įspūdžio nepaliko, kokį
dažniausiai palikdavo ankstesniais metais, kai dalyvaudavo, nebalsuočiau už ją,
bet ji tokia miela, ak. Saulenė Chlevickaitė su daina „Strong“ – na, nežinau,
atlikimas lyg ir geras, daina su energija ir Saulenė moka dainuoti, kai kažkas
palygino su Hilary Duff – visai sutikčiau, bet nežinau, ar reikėjo ant galvos
to keisto papuošalo? Dainos visgi nesiųsčiau, bet tai nėra bloga daina, užima
tą vidutinę terpę atrankoje.
Milda
Martinkėnaitė su country stiliaus
daina pasirodė irgi vidutiniškai, kaip ir pati daina, nėra nei ko peikti, nei
per daug kažko girti. Grupė „4 Roses“ man apskritai labai patinka – o kodėl jos
tik trys? – pirmas klausimas. Tiek to, o prilyginama Marijos Serifovič „Moltva“
pasirodymui, man visai patiko, nors „Eurovizijai“ klausosi gana sunkokai, ne
taip lengvai gal dėl tempo, nežinau. Deivydas Žygas pasigyrė, kad turi daug
visokiausių apdovanojimų, užlipęs ant atrankos scenos subliuško – klausėsi kaip
diletantas, neįdomiai, silpnai, neprofesionaliai, nors gal daina visai ir
turėjo potencialo, bet visgi, pripažinkime, Deividui dar reikia augti. Ir
gerokai. Baiba „Mayday“ man daina visai patiko, priminė disco Kylie Minogue
dainų dvasią – smagi šiaip paklausyti ir turi ilgą „Eurovizinę“ tradiciją, o ir
Baiba dainuoja gerai, bet juk Jūs žinote, tokia daina visgi pražūtų pačioje „Eurovizijoje“.
Vaikinų grupė „E.G.O.“ nuskambėjo saldžiai ir lygiai, to tikriausiai ir buvo
siekta, o dar žinant, kaip po One Direction sėkmės visi mėgsta vaikinų grupes
pasaulyje, gal perspektyvos ir būtų, tačiau manęs kūrinys „nevežė“, gerai, be
tas „gerai“ vidutiniškumo lygyje. Ruslanas Kirilkinas – mačiau dar tik vieną
pasirodymą, bet man visai patiko, gal tas spektaklis pernelyg už nugaros atrodo
primityviai demonstruojamas, dar reiktų kažko paieškoti, tačiau daina graži,
kabinanti, vokalas gražus ir tikiu, kad eis daina aukštai finale.
Kas
dar? Lawreiga, kurią norisi apibūdinti „na, ta, kuri su raudonais plaukais“. Ir
viskas. Daina totaliai ne mano skonio, primena kažką iš buvusių Turkijos
kūrinių. Niekada nesiųsčiau, atleiskite. Elena Jurgaitytė turėjo paklausyti
Mios ir atrankoje nedalyvauti, nes žiūrėjosi prastai, klausėsi neįdomiai, bet
ką gi, sudalyvavo ir iškrito. Dovydas Petriošius – skrybėlė atrodė juokingai,
užsidegimas vos kibirkščiavo, vokalas nesiklausė ir truputį priminė
bliovimą-mekenimą, gal daina netiko, tempas ar kažkas, tačiau klausėsi prastai,
neįsimintinai ir tiesiog reikia dar kaip ir Deivydui augti ir augti. Vienas
juokingiausių atlikimų ir pasirodymų, atleiskite, nenoriu šaipytis, buvo
jaunojo Vlad Max, dirbančių su Adele mokytojų rengiamas vaikinukas, kuris taip
pasitikėjo, taip tikėjo savo daina, o prajuokino visus. Žodžiu, mano topas:
1. Aistė Pilvelytė „You Bet“
Prieš gal
ketverius-penkerius metus Aistė dalyvavo su daina „Melancolia“ ir, mano
nuomonė, turėjo važiuoti į „Euroviziją“, tačiau Inculto tąkart palaikė žiūrovai
labiau. Šiemet reiktų tą klaidą ištaisyti, nes daina daugiau nei stulbinama,
turint galvoje, kad Aistė čia atlieka smarkiai karščiuodama ir sirgdama
kvėpavimo ligomis + bronchitas. Daina verta „Melancolijos“ ir gal net dar
stipresnė. Būtų labai apmaudu, jeigu Aistė liktų antra...
2.
Donatas Motvydas „I‘ve Been Waiting For This Night“
Kol nepasirodė Aistė,
vos tik pamačiau Motvydo pasirodymą su šia daina, pamaniau, viskas, jis turi
važiuoti, nes tai geriausia, ką šiemet turime. Ir išties daina šiuolaikiška,
sukalta kaip hitas, skamba kaip hitas, o atlikimo charizma nepakartojama. Labai
palaikau šį kūrinį. Ir jeigu Aistei nepasisektų, tai antru numeriu noriu, kad
važiuotų Motvydas. Tiesiog daina, kurią malonu klausytis.
3.
Petunija „Tomorrow“
Petunija šiaip man
patiko. Nežinau, kaip kontekste vertinti dainą, bet jos tiesiog malonu
klausytis, užburia kažkaip ir tiek. Tiesa, antrasis atlikėjos pasirodymas buvo
gerokai silpnesnis vokaliai ir energetiškai, o ir šokis kažkaip neatrodė
gražiai, ypač tie prisilietimai prie atlikėjos – žiūrėjosi nelabai skaniai.
Nepaisant visko, kūrinys man patinka.
P. S. Dar kartą
pasiklausykime mane prajuokinusio atlikėjo Vlad Max:
Tikriausiai jau
užkietėję kinomanai matė arba bent jau girdėjo apie filmą „Paauglės dienoraštis“ (angl. The
Diary of a Teenage) (2015), kuris kai ką, kaip teigia antraštės, šokiravo
ir pritrenkė savo intymumu. Tai gana jaunos amerikiečių režisierės Marielle
Heller puikus pilnametražis darbas, pasakojantis apie penkiolikmetę Minę iš
aštunto dešimtmečio vidurio, kuri savo kambaryje įrašinėja į juosteles erotines
istorijas apie mamos vaikiną. Išties filmas „nepatogus“ tampa jau po 10 pirmųjų
minučių, kai žiūrovui išties nepasirodė, jog tai ir bus neleistini santykiai
tarp paauglės ir jau gerokai jį peraugusio vyro, kuris tiktų jai į tėvus.
Filmas sodrus ir įdomus
ne vien dėl intriguojančios tematikos, bet ir dėl sodraus aštunto dešimtmečio
pajautos, The Beatles ir roko laikai, seksualinė revoliucija, cigaretės,
kokainas ir laisvas bohemiškas naujosios kartos gyvenimas. Filmas sodrus kaip
kokainas, laikmečio rekonstrukcija, spalvos, kostiumai, daiktai ir interjero
detalės – mėgstu, kai viskas labai kruopščiai patiekiama. Kitas dalykas –
pagrindinė aktorė Bel Powley, kuri atliko naiviosios Minės vaidmenį. Nestandartinio
sudėjimo mergina, didelės akys, išskirtinė vaidyba ir įtikinamas būvimas kadre
čia ir dabar. Gal nestandartiniai fiziniai duomenys jos ir buvo įdomiausias
dalykas – kaip tokia pilka pelė sugeba dulkintis su visais, kas tik kruta?
Labai patiko jos pasirodymas, šiuo metu aktorė kaip tik filmuojasi populiarios
knygos „Tarp pilkų debesų“ apie lietuvių tremtinius į Sibirą ekranizacijoje ir
tikriausiai ši aktorė tikrai užsitvirtins geros ir neeilinės aktorės statusą.
Puiki buvo ir aktorė Kristen Wiig, o ką jau sakyti apie visų numylėtinį
Alexander Skarsgard? Tiesiog žvaigždė.
Apskritai filmas
glumino tik pirmąsias 20 minučių, po to buvo daugmaž aišku, link kur mus veda
ši istorija ir kad geruoju visa tai nesibaigs. Įdomiausias dalykas, ką mums
pateikia istorija yra diskusija: ar paauglė sąmoningai mezgė romaną su
vyriškiu? Ar vyriškis ja pasinaudojo? Ar įvyko prieš mus seksualinio akto
nusikaltimas, ar visgi viską galima pateisinti? Atsakymai slypi kiekvieno
žmogaus sąžinėje ir jo suvokime.
Kol visas pasaulis tik
kol kas dar laukia šiemet pasirodysiančio ketvirto „Oranžinė – tai nauja juoda“ (angl. Orange is the new Black) sezono, aš po sąmoningai padarytos
pertraukos surijau antrąjį sezoną. Vienas sėkmingiausių kanalo Netflix, kuris
nuo šiemet jau prieinamas ir Lietuvos vartotojams už atitinkamą mėnesinį
mokestį. Sakyčiau, puikus būdas nors šiek tiek kovoti su piratavimu. Antrasis
šio serialo taip pat jaudinantis ir įdomus, kaip ir pirmas. Trumpai pasidalysiu
savo įspūdžiais.
Žinote, tai tarsi
grįžimas į kalėjimą kaip į šeimą. Panašiai atsitinka, kai po pertraukos
prasineri į taip įtraukusį serialą. Patiko man šis sezonas, jis yra pirmojo
sezono tąsa ir iš esmės serialo kūrėjai toliau tęsia pasakojimą panašiu
principu – kiekviena serija skiriama kokios nors kalinės, dar neanalizuotos
praėjusiame sezone, gyvenimo istorijai, nepamirštant kalėjimo intrigų ir
realijų. Šįkart didelį vaidmenį sezone suvaidina vėžiu serganti moteris Mis
Roza, kuri ryžtasi šio sezono pabaigoje neįtikėtiniems žygdarbiams. Mažos
istorijos šįkart skiriamos būtent amžinajai kalėjimo nuotakai, furgono
vairuotojai Lornai (aktr. Yael Stone),
kuri šį sezoną dar labiau suvokia savo skaudžią tiesą, jog niekada nebus mylima
savo svajonio jaunikio Kristoferio. Taip pat papasakojama Teistės (akr.
Danielle Brooks) istorija, kuri smarkiai susijusi su nauju kalėjimu personažu,
jos globėja, kuri antrą kartą patenka į kalėjimą – Parker, dar kitaip vadinama,
ponia Vee. Parker išties įdomus personažas, įnešantis iš esmės naujus sraigtus
į šio sezono įvykių epicentrą, nes ji nori sugrąžinti juodaodžių moterų būrio
vadovavimą visame kalėjime. Ji kuo puikiausiai manipuliuoja, moka prisijaukinti
moteris, greitai sužino, kas kur ir kaip, viską sustato į savo vietas. Raudona,
buvusi virtuvės šefė, nebetekusi galios, randa naujos veiklos ir atsitiesia po
netekties. Išties ji randa naujų kelių kontrabandai platinti ir ponia Vee nori
jos galios šaltinio. Iš esmės šio sezono esmė yra tylus karas tdėl įtakos ir
kontrabandos, nuo virtuvės, šiltnamio ir marichuanos platinimo verslo, kurį
pradeda juodaodės kalinės. Šiaip labai įdomūs sprendimai, įtampos netrūksta...
Nereikia pamiršti, kad
visgi pasakojama Piper Chakman gyvenimo istorija, kuri sezono pradžioje
nuskraidinama į Čikagoje esančią moterų kalėjimą, kur vyksta jos teismas.
Naujos išdavystės, nauja vieta, stresas, bet po jos ji vis dar grįžta į savo
kalėjimą, kur maniusi nužudžiusi kalėjimo religinę fanatikę. Visgi labai
simpatingas Paper personažas šiame sezone gerokai papilkėjęs, daugiau pozicijų
užleidžiama juodaodžių moterų istorijoms ir kalėjimo įvykiams. O ir Piper
sugrįžusi iš Čikagos tampa lyg cementuota, mažiau jausmų, daugiau
šaltakraujiškumo, tačiau dramų jos gyvenime nestinga, nes jos vaikinas Laris
laisvėje susideda su geriausia jos drauge. Iš esmės šis meilės trikampis,
neskaitant Aleks, kuri šiame sezone gerokai nutolusi, primena muilo operos
scenarijų ir truputį net banaloka – Laris su geriausia Piper drauge. Kažkaip
net neskaniai nuspėjama, bet visas priėjimas ir susitarimas su Piper visgi
padarytas žmogiškai, nenutolus nuo realybės. Piper, nors, mano akimis, ir
praradusį dalį savo įdomumo, visgi išlieka įdomus personažas.
Staiga du vieniši žmonės ima ir suranda kažką artimo...
Miss Rosa gyvenimo istorija panaši į Boni ir Klaidą.
Aktyvi protestuotoja Brook Soso šiame sezone naujas veidas, tačiau jau spėjanti savo plepalais įgrįsti visoms iki kaulo.
Aktorė Uzo Aduba už kvailutės Siuzanos vaidmenį pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą. Tiesą sakant, sunkiausi prie šio personažo priprasti, jis toks unikalus ir bauginantis, kad tiesiog reikia paploti aktorei.
Kalėjimo valdžiai dienos suskaičiuotos.
Amžinoji kalėjimo nuotaka.
Memuarų autorė Piper Kerman yra tikroji Piper gyvenime.
Puošnios "Oranžinė - tai nauja juoda" aktorės.
Dar vienas aktorės Uzo Aduba triumfas apdovanojimuose.
Raudona niekada nepasiduoda. Praradusi virtuvę, ji įsikuria šiltnamyje.
Kalinės ruošiamos darbo pokalbio konkursui. Nepamirštamos ir socializavimosi pamokos.
Raudona prieš Parker.
Aktorė Taylor Schilling.
Šiame sezone be neteisėto
„verslo“ toliau plėtojamos ir kitos dramos – prižiūrėtojo ir nėščiosios kalinės
iš Lotynų Amerikos būrio, artėjantys skandalai dėl sugadintų dušų, plaunamų
pinigų ir kalėjimo vadovės griūties – nemažai iš veikėjų gauna tai, ką iš
tikrųjų nusipelno. O kur dar lesbietiškos intymios istorijos, Bū ir Niki „nuraškytų
mergaičių“ konkuravimas, kalėjimo laikraščio leidimas ir susirūpinęs Semas,
kuris imasi rengti „Saugios vietelės“ pasikalbėjimo seansus, bandydamas
išspręsti savo santykius su ruse žmona. Visiškai netikėtai buvo prižiūrėtojo Mendeso
sugrįžimas ir dar daug kitų dalykų...
Iš esmės sezonas, kaip
ir sakiau, nėra kažkuo prastesnis už pirmąją, tačiau iš būsimo trečiojo sezono jau
norėtųsi dar kai ko daugiau, nežinau, gal net kokio labai svarbaus įvykio,
kuris apverstų viską aukštyn kojomis! Kol kas trečiąjį sezoną patausosiu
pavasariui, bet iš esmės laukiu nesulaukiu, kada galėsiu pažiūrėti, kas toliau
dedasi tame moterų kalėjimo pasaulyje. Išties įtraukiantis serialas.
