Pirmoji 2017 m. nacionalinė "Eurovizijos" atrankos laida: įspūdžiai ir komentarai

Sveiki,

Vakar praūžė pirmoji šiais metais nacionalinė „Eurovizijos“ atranka. Kaip ir kasmet šeštadienio vakarus pažiūriu „ant sofutės“ ir kaip kasmet turiu ką nors vis pakomentuoti apie atlikėjus, komisiją ir pasirodymus. Taigi...

Gerai, kažkaip visai gerai tos dvi vedėjos žiūrėjosi ir Arūno Valinsko nepasigedau anei Simonos Nainės, kurie pernai vedė nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, užtat jas pakeitė dvi moterys, kuri viena atrodė stoiškai profesionali (Miss Lietuva) ir kita pernelyg spontaniška, iš kurios akivaizdžiai galima laukti ir „iškirpto kadro“ (Ieva). 

Einant prie esmės, galiu pasakyti, kad konkurso taisyklės ne itin pasikeitusios nuo pernykščių, na, tik tai, kad nebereikia skambinti į užsienį ir teirautis rezultatų, matyt, tai per daug kainavo pernai laidos kūrėjams ir kur kas paprasčiau tiesiog susumuoti „krėsto“ komisijos balus su žiūrovų balsais. Tiesą sakant, gal taip ir paprasčiau, tačiau tikrai neįdomiau, kadangi būtent „blaivas“ užsienio komisijos žvilgsnis anuomet ir buvo įdomiausias dalykas, nes jis gerokai skirdavosi nuo apsitrynusių tautiečių, kurie jau turi išankstinę nuomonę apie atlikėjus. 

Pirmojoje laidoje kažin ko įdomaus ir prasmingo neišvydau. Komisijoje praktiškai sėdi beveik tie patys žmonės, kurie kalba tomis pačiomis frazėmis. Įdomiau paklausyti Ramūno Zilnio, kuris neabejingas pop muzikai, Užkuraitis pernelyg, atrodo, Opus stiliaus dainų angažuotas, Sigutė apie natas, Neda apie lietuviškus tekstus... KĄ AŠ ŽINAU. Pastatykite mane ten, irgi kukuosiu panašiomis frazėmis, nes kitaip tikriausiai neįmanoma kalbėti, neįžeidžiant atlikėjų. 

Pabandysiu sureitinguoti pasirodymus pagal save.

1. Edgaras Lubys – Could it be?

Labiausiai tą vakarą man patiko Edgaras Lubys, kuris ir užėmė, kurio balso tembras, skambesys ir muzikos pasirinktas stilius išsiskyrė savo švarumu iš visos karnavalinės kultūros. 

2. Sasha Song – Never Felt like this before

Niekada nesimpatizavau Sashai Song (ne mano tipo atlikėjas), tačiau iš to, ką mačiau tą vakarą, daina bene vienintelė, kurią po to galėjau paniūniuoti. Šiuolaikiška muzika, gal kažką net primenanti iš pasaulinių hitų, tačiau gal tai ir nėra blogai. Aišku, tai daina nėra stipresnė už pernykštę Montvydo ir „Eurovizijoje“ paskęstų, tačiau kaip pirmam vakarui, sakykime, nebloga.

3. Golden Monkeys – Septyni dievai

Angliškas pavadinimas, o daina lietuviška... Gal ir pasiteisins. Prieš kokius ketverius metus būčiau pasakęs, kad tokią dainą siųsti yra nesąmonė, bet tenka pritarti Nedai, kad būtent tokios dainos, kuriose skamba etniniai niuansai (prisiminkime Jamala!) kažkaip pralenda į dešimtukus. Balkanai skoningai ilgai grojo šiuo smuiku, tai kodėl roko baladė negali to padaryti? Daina man priminė „Jūratė ir Kastytis“ miuziklo repertuarą, bet tai Europa gi šito nežino, todėl daina su įdomia perspektyva.

4. Benas Malinauskas – Rolling

Benas... Nepaprastai pozityvus, įdomus balso tembras, vykęs skambesys ir jam tinkanti daina. Kažkaip išsižiojau pačioje pradžioje, tačiau vėliau viskas tapo pernelyg monotoniška, tačiau visumoje to vakaro buvo vienas iš geresnių pasirodymų.

Toliau nebeturiu už ką balsuoti. Praktiškai niekas nepatiko ir net tarp patikusių ryškaus laimėtojo dar nepamačiau. Daug tikėjausi iš Augustės, kuri turi superinį vokalą, tačiau daina nesužibo, plaukė ir praplaukė, o štai prieš 10 metų jos pasirodymai vertė aiktelėti. Jai reikia stipraus kūrinio. Dagna pasirodė gerai, ji turi kai ko dainavime, ko negalėčiau įvardyti – techninės galimybės? Tačiau daina nepatiko, pasirodymas per daug Eurovizinis. Na, o kiti atėjo, pagiedojo ir nulipo be didesnio įdirbio ir pasiruošimo. Tiesiog šiaip sau, kad net norėjosi užsikimšti ausis. Labai nepatiko visų liaupsinama Paula, kuri įdomi buvo vos 15 sekundžių, vėliau daina paskandino atlikėją ir jos ambicijas – nuobodu per visą pilvą, lieka tik akys ir batai. Mano kuklia nuomone, to neužtenka.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Darvino apdovanojimai" / "The Darwin Adwards"

Sveiki,

Ko galima tikėtis iš filmo, kuriame vaidina mano mėgstama Winona Ryder? Dvejopų rezultatų: filmas arba geras, arba visiška nesąmonė. Niekada nesi apsaugotas dėl filmo turinio, netgi jei aktorius garsėja ir puikiais projektais. Panašiai nutiko su filmu su iškalbingu pavadinimu „Darvino apdovanojimai“ (angl. The Darwin Adwards) (2006), kuris tikriausiai buvo vienas labiausiai nejuokingiausių komedijų per pastarąjį pusmetį. 

Filmo idėjos gana šmaikščios: pagrindiniai veikėjai, vadovaudamiesi tikimybių nelaimių teorijomis, gyvena detektyvinį gyvenimą ir jį taiko asmeniniame gyvenime. Dokumentiniu braižu filmuojama juosta pasakoja totalių nevykėlių istorijas ir šmaikščias (netgi visai išmoningas!) nelaimingas situacijas. Būtent tik dėl tų netikėtų situacijų ir pagrindinio veikėjų versijų galima šį filmą dar palaikyti originaliu ir šiek tiek kitokių nuo lėkštų amerikietiškų nesąmonių, tačiau realizacija ir vaidyba... Dieve tu brangus! Filmas absoliutus pigumas, atrodo, kad režisierius sukvietė savo pažįstamą „chebrytę“ ir per kelias dienas nufilmavo anekdotines situacijas ir sukalė šį nejuokingą filmą. Filmo idėja pasilaidojo po itin nekokybišku režisūrine tinginyste, gal net ne tinginyste, o absoliučiu talento neturėjimu. Situacijos su filmo operatoriumi – nejuokingos, kai kurie juokeliai labai pigūs ir jau matyti, primena „Vienas namuose“ parodiją, komedijinė pora stereotipinė, o montažas – apsaugok tu, Dieve! 

Vienintelis filmo pliusas aktorių pora, kuri įmesta kaip vištos tarp skiedrynų, beprasmiškai bando kažką nuveikti. Kapstosi su režisieriaus nevidono nevykusiu žiūros tašku. Filmas prastas absoliučiai visomis prasmėmis. Tiesiog net gėda kam nors rekomenduoti.

Mano įvertinimas: 2/10

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Apu trilogija "Kelio daina" / "Pather Panchali"

Sveiki, skaitytojai,

Apie legendinį indų režisierių Satyajit Ray, tiesą sakant, negirdėjau nieko. Gal dėl to, kad mažai domiuosi pačia kino istorija ir režisierių įtakomis kino raidai, tačiau sutikau žmonių, kurie primygtinai rekomendavo pažiūrėti Apu trilogiją. Aš, aišku, nesipriešinau ir turėdamas daugiau laisvo laiko pažiūrėjau pirmąją trilogijos dalį pavadinimu „Kelio daina“ (hind. Pather Panchali) (1955). Senas geras kinas iš Indijos neturi praktiškai nieko bendro su Bolivudo melodramomis, todėl tas, kas įkalė jums į galvą, kad Indijoje kuriami tik vieno tipažo juostos, vertėtų šiek tiek išsiblaivyti nuo stereotipų.

„Kelio daina“ neabejotinai įstabi, originali ir prasminga kino klasika. Visų pirma mane nustebino puiki juostos rekonstrukcija ir puikios retro spalvos. Kasdienybės filosofija dvelkiantis filmas pasakoja apie Apu vaikystės dienas, apie jos seserį, skurdžiai kone tarp griuvėsių gyvenančius tėvus bei mirti besiruošiančią tetą. Filmas atskleidžia ne tiek religinius ir indų kultūrinius niuansus, kas neretai akivaizdžiai perspaustai demonstruojama kai kuriuose filmuose, bet taip natūraliai tarpusavių žmonių santykių raidoje iškylantys vertybiniai ir moraliniai žmonių kontinentai. Filmas tarsi kasdienybė – lėtas, skausmingas, nebanalus, kartu vaikiškai žaismingas, svajingas ir kartu vaizduojantis siaubingą nepriteklių. Akivaizdu, kad veikėjus paralyžiuoja kaip ir visais laikais ne skurdas, bet žmogiškasis orumas, garbė, padorumas ir gėdos jausmas. Žiūrovas regi materiją, bet veikėjų judesiai ir diktuojami pažeidžiamo orumo sprendimai mums pasakoja apie visai kitą žmogaus pasaulį.

Tiesą sakant, net nesitikėjau tokio gero filmo, dar sunkiau patikėti, kad filmas „sukaltas“ XX amžiaus viduryje, kai kinas iš esmės sirgo savo laikmečio klišėmis – vaizduoti to negalima, o tą galima ir pan. Moralės filmas iš esmės draudė daug dalykų, gal dėl to taip atokiai nuo kino tėvynės ir pavyko sukurti kažką nepaprasto, egzotiško, bet vertybiškai taip artimo kiekvienos kultūros žmogui. Puikus filmas, kuris turi puikią raišką, savo nuostatas, kultūrinį klodą ir vidinį veikėjų monologą. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela