Daug kam žinomas
prozininkas Jurgis Kunčinas su romanu „Tūla“, perleistu jau nebesuskaičiuoju
kelintą sykį, regis, gerbėjus ir kolekcionierius nustebino savo poezijos
kūryba. Jo eilėraščių rinkinį „Malūnų gatvė be malūnų“ išleido Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, sudėjusi į šią knygą rinktinius kūrinius iš įvairių
autoriaus rinkinių ir periodinių leidinių.
Eilėraštį „Atspindys“
dalijuosi ne šiaip sau, o dėl to, kad aptikau jį Rašytojų sąjungos puslapyje ir
negalėjau nepasidalyti: koks paprastas, urbanistinis pozityvumas, kai visi
ieško tik trupančių formų ir išreikšti sutrūnijusios dvasių polėkių, šis
eilėraštis tiesiog kaip balzamas žaizdoms.
Bevartydamas šios
savaitės leidinį „Literatūra ir menas“ net aiktelėjau, kad du straipsniai apie
Jurgą Ivanauskaitę. Buvau visiškai užmiršęs, kad šio vasario 17 dieną suėjo (sukako sakyti būtų pernelyg makabriškai)
lygiai dešimt metų, kai ji mirė... Rodos, dar lapkritį minėjau gimimo (sukaktį?)
šiandien, žiūrėk, jau mintijama ir mirties dieną. Lyg visai ne šventę, bet
kažkuo įsimintiną dieną.
Taigi bevartydamas „Literatūrą
ir meną“ aptikau Ugnės Žilytes atgaliniame viršelyje piešta Jurgos
Ivanauskaitės portretą ir nutariau, kad tai bus šios dienos nuotrauka, jeigu
autorė neužpyks. Ir pridėsiu dar vieną savaitraščio numeryje publikuotuose Jurgos
laiškuose išsakytą mintį apie kūrybiškumą, kuris paskutiniu metu mano mintyse
gana plačiai apmąstomas. Tai galite perskaityti pačioje nuotraukoje, na o aš...
Neturiu nieko palinkėti. Ir
nenoriu. Noriu tiesiog būti ir žinoti, kad esu. Kartais užtenka tik tiek.
Labai ilgai atidėliojau
šį filmą, nes kilo visokiausių abejonių prisiskaičius komentarų ir recenzijų. Tačiau
norisi vis grįžti prie psichologinio trilerio žanro, kurį esu jau kuris laikas
apleidęs. Gal dėl to tokiomis šviesiomis akimis sužiūrėjau filmą „Mergina traukiny“ (angl. Girl on the Train) (2016), kuris sulaukė
gana nemenko dėmesio ir neaplenkė mūsų kino teatrų. Na, filmas ekranizacija
pagal to paties romano pavadinimą, kurį turime išsivertę į lietuvių kalbą. Po šio
filmo skaityti kūrinį jau tikrai niekada nebenorėsiu, nors gal knyga ir
pranoksta.
Iš esmės filmas prasideda
gana tipiškai, kaip koks trileris vaizduoja sumišusios alkoholikės sąmonę ir
veiksmus, viskas sukarpoma ir klijuojama padrikai. Tai iš esmės erzina, nes jau
galima numanyti visą eigą, tačiau viskas gana pateikiama suprantamai ir kažkur
matytai: moteris negalėjusi susilaukti kūdikio lyg pamišėlė trinasi aplink
buvusio vyro namus. Aišku, lauk nelaimės ir, aišku, lauk tai, kad alkoholikė
vienaip ar kitaip kažką atkas ir bus teisi, o ja niekas nepatikės, nes ji ir
taip puolęs angelas. Nors veiksmų ir atoveiksmių grandinė jau aiški po
pusvalandžio, kažkodėl šį filmą žiūrėti buvo vis tiek įdomu, nes kiek
siužetiškai „išmėsinėtas“ ir sukonstruotas pasakojimas toli gražu ne pats
prasčiausias – čia tikriausiai reiktų dėkoti knygos autorei.
Be mįslės įminimo, kas
būdinga trileriui, viena stipriausių filmo pusių, kaip ir buvo galima tikėtis,
buvo aktorės Emily Blunt vaidyba, kuri šįkart atlieka pagrindinį alkoholikės
Reičel vaidmenį. Įtikinama vaidyba ir vidutiniškas siužetas apie kūdikių
praradimus ir sąmonės aptemimus lyg ir jau kažkur tikrai regėta, bet
tikriausiai buvau pernelyg išsiilgęs tokių dramų, tai vertinsiu filmą kiek
aukštėliau nei galbūt būčiau vertinęs trilerių srauto grūstyje.
