Filmas: "Kukurūzų sala" / "Corn Island"

Sveiki,

Filmas „Kukurūzų sala“ (angl. Corn Island) (2014), kuris buvo pristatytas Scanoramos festivalyje, gali kai kuo pasigirti. Gruzinų filmas apie upėse statomas trobeles ir per sezoną auginančius kukurūzų derlių žmones, atrodyti agrarine prasme nuobodus, bet kai šalia lekia gruzinų ir abchazų kulkos, istorija tampa politiškai įtempta be jokių paikų debatų ir politikų. 

Iš esmės filmas stiprus, tik jam reikia nusiteikti. Čia nerasite įtemptų siužetų, įdomių dialogų, kažin kokių nesuprantamų metaforų, simbolių, viskas išgryninta ir aišku net moksleiviui. Filmas pulsuoja gamtos ir žmogaus dermės gyvastingumu: skurdūs valstiečiai taikiai gulasi ir keliasi su saule, dirba sezono darbus ir taip, rodos, iš kartos į kartą. Kone meditacinio pobūdžio kinas labiau artimesnis būtų Azijos kino tradicijai, nei europietiškajai. Kiek priminė Pietų Korėjos šedevrą „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir ... vėl pavasaris“, kur vandens, salos ir žmogus jame kaip skruzdėlytė dėliojasi savo gyvenimą, kad net graudu lyginti mūsų įtemptą ir skubantį gyvenimą su kine įsiviešpatavusia kone sakralia palaima gyventi vien tam, kad gyventi, o ne perkąsti gerkles ir uždirbti kuo daugiau.

Veidų krustelėjimai, sunkūs darbai, gamtos apsuptis, vykstantis karas kuria kontrastingas prasmių ir pozicijas, veda prie paradoksalių pamąstymų apie žmogų kaip vieną asmenį ir nesibaigiančią civilizacijoje besiriejančių tautų dėl laisvės beprasmybę. Visgi visoje šioje virtinėje į filmą galima pasižiūrėti ir kiek kritiškiau – lyg ir viskas žavu, viskas išpildyta estetiškai ir minimaliai kruopščiai, tačiau visgi tuose žvilgsniuose, darbuose ir tylėjimuose vyraudavo kažkoks teatras, netikruma. Režisieriui pavyko išgauti savitumą, tačiau iš kitos pusės vieniems žiūrovams filmas gali pasirodyti negyvas, tačiau tai ne pramoginis filmas ir jis atlieka kiek kitokią kalbėjimo funkciją – metaforinį, simbolinį, kiek primenantį Rytų išminčių pamokymus apie dervišus, bet greta to ir apstu  biblijinių analogijų. Rimtas, estetiškas, nepataikaujantis ir išminties, kurią susilipdo pats žiūrovas, kupinas filmas. Deja, tenka pripažinti, skirtas ne kiekvienam. Bet juk tai ir yra puiku!

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasaulinis karas Z" / "World War Z"

Sveiki,

Ir dar vienas filmas apie zombius, ir dar vienas filmas apie tai, kaip „šaudo ir gaudo“... Ir aš irgi tokius filmus žiūriu. Šįkart apie jau seniai tikriausiai visų regėtą „Pasaulinis karas Z“ (angl. World War Z) (2013), kurio tęsinio jau laukia kai kurie žiūrovai, nors kur čia belauksite, jau tikriausiai užmiršote ir šį filmą, ir kas jame vaidina, ir menkai galėtumėte atmintyje atgaminti siužeto vingius.

Tiesą sakant, filmas sukurtas didelėms masėms, kuriame siužetiškai ir raiškos būdu naudojami jau seniai patikrinti receptų ingredientai: truputis siaubo, truputis veiksmo, truputis pasiaukojimo, viena kita įtampos aštri scena ir viską išplakus išeina standartinis kino kokteilis, kuris dažniausiai patenkina statistiškai neišrankų žiūrovą, kuris išėjęs iš kino salės gali pasakyti: „Vau, buvo geras, būtinai eikite ir pažiūrėkite, na, buvo NEREALIAI!“ Tačiau argi tikrai? Jeigu viskas vidutiniška ir jau kažkur matyta, kas kad tik kitą istorija?

Iš esmės filmas klišių klišė. Šeimynėlė važiuoja automobiliu ir netrukus prasideda zombių ataka, žmonės masiškai virsta zombiais ir vyrukas (aktorius Brad Pitt) iš kailio neriasi, kad išgelbėtų savo šeimą. Didelių jausmų nekeliantis filmas verčia sirgti kaip kompiuteriniame žaidime tik už vieną šeimą, o aplinkinių dramos mažai kuo jaudina, išskyrus tos masinės scenos, kurios iš esmės sukuria didingumo įspūdį, bet tragedijos masto žmonijoje mažai kaip teatskleidžia. Galiausiai vyrukas palikęs tradiciškai moterį ir vaikus leidžiasi kaip pirmykštėje visuomenėje į medžioklę t. y. į karą už žmoniją. Pakeliui patiria nemažai nuotykių, prišaudo zombių, pats susižeidžia ir bla bla – žodžiu, viskas vyksta taip, lyg visas siužetinis vyksmas būtų įkinkytas į vienas ir tas pačias vadžias – žiūrovas jau žino, kas ir kaip įvyks ir kad herojus būtinai išliks ir pasieks savo. Tokių filmų būta tikrai ne vienas ir kažkiek man priminė „Invazija“ (2007) su Nicole Kidman.

Ar filmas geras? Tik tiek, kiek joje yra įtampos ir aštrių scenų, tačiau visumoje įvykiai jau matyti, veikėjai veikia pagal šablonišką įvykių braižą, trūksta netikėtumo, tačiau daug ką atperka geri vaizdai, neblogai perteikta pasaulio apokalipsės masto didingumas, tačiau tikrosios tragedijos pajusti per vienos šeimos traumas iki galo taip ir nepavyksta ir, savaime suprantama kodėl, nes paprasčiausiai siužetiškai filmas orientuojasi į dirbtinai konstruojamą herojų ir pramoginį veiksmo žanrą, nei į pasaulio pabaigos ir gyvybės nykimo esmę.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rolandas Rastauskas "Privati teritorija"

Rolandas Rastauskas. „Privati teritorija“ – Vilnius: Apostrofa, 2009.

Sveiki,

Lietuvių literatūroje eseistikos žanras tiesiog klestėti klesti. Kasmet sulaukiame bent vienos itin kokybiškos ir vertos dėmesio eseistinės knygos, tad, neatsilikdamas nuo laikmečio, suskubau perskaityti Nacionalinės kultūros ir meno laureato knygą Privati teritorija (2009). Nors pernai pasirodė Trečiasis tomas, kuris vainikuoja šią eseistikos trilogiją, tačiau būtent pirmoji dalis Kitas pasaulis (2004), kuri kaip mat tapo pastebėtas ir įvertintas kritikų bei skaitytojų, atnešė autoriui ryškiausią pripažinimą. Privati teritorija yra antroji trilogijos dalis ir pradėjęs nenuosekliai skaityti, visgi ryžausi pasidalyti įspūdžiais, komentarais, pastebėjimais.

Itin gerų eseistų neturime tiek ir daug, be R. Rastausko, kitaip dar vadinamo literatūriniame pasaulyje visiems suprantamu trumpiniu RoRa, tikriausiai Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė (kuriuos autorius irgi mini Privačioje teritorijoje), dar galėtume pridėti Mindaugo Kvietkausko pavardę. Rolandui Rastauskui pavaldus ne vienas literatūrinis žanras, tačiau jo eseistika savita, kaip savita ir Privati teritorija. Pats pavadinimas įspėja, kad įžengiame į itin intymią ir privačią žmogaus asmenybės zoną, vėliau, paaiškėja, kad ne tiek jau daug ir sukelia diskomforto. 

Privati teritorija suręsta pagal atrastą ir patogią autoriui struktūros harmoniją, kuri patogi skaitančiajam – skyreliai suskirstyti temomis ir numeriais, kurie siejasi įvairiai: vienąsyk skyreliai tampa istorijų tęsiniais, kai kada juos jungia tik panašios tematikos paralelinės istorijos. 

Eseistika yra „slidus“ žanras, kadangi labai greitai sensta. Šiandien ji atliepia aktualias tema, o rytoj, žiūrėk, ji jau nebeaktuali. Tai kokia ta išliekanti RoRa eseistikos ypatybė? Sakyčiau, išliekamoji po ES įstojimo pirmųjų penkerių metų istorinė-archyvinė empirinė emociškai išlaikyta visuma, kuri gana lengvai atpažįstama kiekvienam nors kiek laikmečius apmąstančiam skaitytojui. Tekstai čia surinkti ir sustyguoti iš 2005–2009 laikotarpio, todėl skaitant daug kas atpažįstama kultūriškai jau įsišakniję iš vieno teksto į kitą: kilusi emigracijos banga į Airiją, ekonominės krizės niūrumas, tuštėjantys Lietuvos didmiesčiai... Šiandien, praėjus aštuoneriems metams nuo knygos pasirodymo, kažkodėl šie tekstai atrodo turintys archyvinį dvelksmą – šalis šiandien susiduria (kaip ir visas likęs pasaulis) su naujomis problemomis, naujais iššūkiais. 

 Rolandas Rastauskas

Nepaisant atitolusių laikmečio tendencijų, tekstai išlieka unikalūs dar ir dėl daugiaklodiškumo, nes RoRa eseistika ne tik laikmetį atliepianti rašliava, bet nesibaigianti asmeninė erudito kelionė per pasaulį (intelektualinį ir geografinį). Daug kelionių įspūdžių (tą dvasios kelionę) papildo estetiškai įterpti kaip iliustracijos esantys kelionių bilietai. Neretai nuotykiai kur nors Bulgarijoje primena kriminalinį trilerį su Q. Tarantinui būdingu sarkazmu, brėžiant punktyrą tarp rimto pasaulio ir rastaukiškai ironizuoto jaunatviško kelionių nuotykių polėkio, kokį retsykiais galėjome užčiuopti, kad ir Jurgos Ivanauskaitės Kelionių alchemijoje. Neretai eseistas retrospektyviai grįžta į sovietmetį, prisimena keliones į Piterį, Maskvą, brėžia analogiškas tendencingas prasmių paralelias su nūdienos 2005-2009 metų gyvenimu.

Intelektualumo žaismė ir netgi savęs ironizavimas leidžia mėgautis tekstais ir kiek prisiminti mūsų pačių pasivaikščiojimus, keliones ir nuotykius. Štai „kedo pabučiavimas“ RoRa nuvežė į ligoninę – iškritimas iš rikiuotės, atsijungimas leidžia kartu empiriškai su pasakotoju patirti ir savo ekstremalius išgyvenimus, prisiminti tą jausmą, kai laimė susimaišo su pažeminimu ir t. t. Esminiai klausimai, kodėl vieni renkasi gyventi intelektualiai ironišką gyvenimą, traukia į keliones, o kiti lieka kriminalinio pasaulio liūne, verčia save priskirti vieniems arba kitiems. Štai ką autorius rašo apie vietinius chuliganus, kurie šypsojosi ir žvengė fotografuojami policijos nuovadoje: „Prieš nugarmėdami kalėjimų nebūtin, jie dantimis iškanda savo 15 minučių nešlovės, kuri suvokiama priešingai. Ir tas nešlovės albumas pampsta akyse, žaižaruoja visom kraujosruvų varsom. Atvirkščias žmogus nutraukia virkštelę, siejančią jį su šviesa, tiesa ir kitais... fantomais (p. 45)“.  

Gale knygos autorius taria savo paskutinį žodį apskritai apie eseistiką. Lygina Jūratės Baranovos ir Julijos Baranovos žvilgsnį į eseistiką, pats pažeria taikliai šmaikščių „kirčių“ apie šį gyvatišką žanrą, tad pagalvojau, kad toli dairytis informacijos apie esė ir nebereikia – užtenka atsiversti paskutinį Privačios teritorijos tekstą ir jame su visomis aliuzijomis rasite viską apie šią literatūrą.

Visgi skaitant tekstą po teksto ir pamažu perkopus antrą knygos dalį, pasidarė šiek tiek monotoniška, literatūriniai laukai išsiplėtė, kultūrinės patirtys ir kelionės tapo dar platesnės, temos įvairesnės ir kai kada dar įmantriau išreikštos, kad tiesiog norėjosi, kad knyga greičiau pasibaigtų. Gal tiesiog ji dėl savo sodrumo (kas dažniausiai būna tik knygos privalumas), pasidarė monotoniška – ta pati ironiška žaismė, ta pati struktūra, panaudoti biblijinio kalbėjimo motyvai Skrajojančiame katine, kad viskas ėmė lietis į vientisą sunkiai išmatuojamą žmogaus teritoriją. Visgi tekstai, kad ir kokie būtų asmeniniai, kad ir kokie būtų apie autoriaus gyvenimo potyrius ir apmąstymus, ji iš esmės aprėpia kiekvieną mūsų asmeninę kelionę po kultūrinį ir egzistencinį (nors ar tai pas RoRa nėra vienas ir tas pats?) gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela