Filmas: "Fani ir Aleksandras" / "Fanny och Alexander"

Sveiki, 

Kino šedevrus vertinti iš vienos pusės sunku, kadangi nesinori nuvilti to žiūrovo, kuris iš filmo vertinimo tikisi to paties vertinimo sutapimo, o iš kitos lengva, nes pats gali spjauti į visą tą klasiką ir mitą ir subjektyviausiai išsakyti savo nuomonę, kuri nebūtinai gali sutapti su visų nuomone. Ingmar Bergman filmas „Fani ir Aleksandras“ (angl. Fanny and Alexander) (1982) gali visais atžvilgiais pasirodyti perlų perlas – daugybė apdovanojimų pelniusi švedų juosta iki šiol randa savo žiūrovą.

Nesu tikras, kad filmas man tiko ir patiko. Nesiginčysiu dėl techninės inovacinės režisieriaus dalies -  ji išties epiškai stipriai sukalta ir išlaikyta kontrastinga atmosfera: čia gėlėtu gobelenu išmušti jaukūs Viktorijos laikų stiliaus namai, kur viskas gyva, ir asketiškas pastoriaus namas, kuris labiau primena kalėjimą... vienos šeimos istorija tęsiasi trijų valandų veiksme, kurio centre lyg ir būtų jaunosios atžalos, kurios patiria daugybę sukrėtimų, dėl kurių ima regėti vaiduoklius ir t. t. Lyg filmas kažkuo sietųsi su A. Tarkovskio „Ivano vaikystė“, tačiau Tarkovskio filmas nepalyginamai man artimesnis ir pasirašau po juo kaip po šedevru, o štai „Fani ir Aleksandras“ pasirodė pernelyg ištęstas, neskubus, užaugintas kūrinys, kuris tik labai pamažu įtraukia į savo pasakojimą. Režisierius užuot pasirinkęs aštrias ir sadistines scenas, kuria minkštą šiek tiek „Džeinę Eir“ primenančią istoriją.

Tiesą sakant, geras scenarijus, turime į lietuvių kalbą išsivertą ir šią apysaką – bibliotekose dar galite ją aptikti. Geras ir ilgas filmas tikriausiai žada patikti jau patiems ištikimiausiems kino gurmanams, kurie vertina išlaikytą ir kažkada buvusį inovatyvųjį kiną. Ingmar Bergman yra vienas iš tų režisierių, kuris prisidėjo prie kino evoliucijos ir net jau „Fani ir Aleksandras“ rėkte rėkia kaip atsvara amerikietiškam holivudiniam kinui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 100/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių" / "Fifty Shades Darker"

Sveiki, 

Būna filmų labai gerų, būna silpnų ir būna absoliučių nesusipratimų. Tą galima pasakyti apie knygą „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“ (angl. Fifty Shades Darker) (2016). Žinote, nėra čia pernelyg ką ir įžvelgti prastos knygos dar prastesnėje ekranizacijos variante. Tiesiog net keista, kad taip aukštai įvertinau pirmąją šios juostos dalį, nes man pasirodė įdomus veikėjos drovumas, Grėjaus vidiniai demonai ir valdingumas, tačiau šioji, kuri lyg ir turėjo tęsti pirmosios dalies intrigą, staiga pasmerkia žiūrovą nuobodžioms kančioms.

Visų pirma, filmas apie nieką, nors aiškiai buvo galima suprasti, kad daug laiko skiriama Grėjaus ir Anastasijos santykiams, tačiau jie tokie nuobodūs, kad galima šalia filmo žiūrėti kokią nors muilo operą. Nuobodi Anastasija, kuri ožiuojasi, jog ji tėra dar viena Grėjaus ožkelė, o Grėjus vaikšto ant piršto galų ir stengiasi, kad šioji neįsižeistų. Ak, tiesa, jie dar kas dešimt minučių, atseit pavargę nuo vienas kito įtarinėjimų ir darbinių įtampų, pasidulkina duše ir vėl viskas prasideda iš naujo... Tarsi kažkokiais idėjiniais ratais vaikščiotų, bet paprasčiausiai čia gal net ne filmo kūrėjai kalti, tiesiog knygos autorė tempė gumą ir rašė tiesiog paviršutiniškus veiksmus, daug galios ir kūrybos neskirdama tikriesiems veikėjų jausmams...

Apskritai filmas labai prastas ir man labai gaila tų standartinių masinių filmų žiūrovų, kuriems dėl komercinių sumetimų išmetamas į rinką toks šlamštas, kuris neturi ne tik BDSM praktikuojančiųjų kultūrinių niuansų ir seksualinės erotikos, kokią galbūt iš dalies buvo užgriebusi pirmoji dalis. Šis niekalas ir liks niekalu.

Mano įvertinimas: 1/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 4.7

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: Oskaras Koršunovas "Pašaliniams draudžiama"

Sveiki,

2016 gruodį įvykusi Oskaro Koršunovo spektaklio „Pašaliniams draudžiama“ premjera mane pasiekė praėjus pusmečiui. Neslėpsiu, kad kol kas mano mėgstamiausi režisieriai yra Rimas Tuminas ir Oskaro Koršunovas. „Pašaliniams draudžiama“, manding, ne toks koršunoviškas spektaklis, lyginant su kai kuriais kitais jo darbais. Tam įtakos tikriausiai turėjo tai, kad spektaklis statytas su Klaipėdos dramos aktoriais ir didelės įtakos turėjo pats pjesės autorius Gintaras Grajauskas, kuris per visą spektaklį gale scenos su suburta grupe groja gyvo garso muziką.

Nesu tas, kuris mėgsta muzikinius spektaklius, todėl šiek tiek neįprasta matyti O. K. spektaklį tokį muzikinį ir be jo teatrui atsidavusių aktorių, tačiau nuo to nieko prasčiau čia nesama. Viskas nuo pat pradžių šiuolaikiška, veržlu ir atpažįstama, kaip socialinė, pop kultūros kritika. Jaunystės kulto pradžia: raitosi jaunos merginos, geriantys jaunieji menininkai, viskas kiek tamsu, agresyvu ir, rodos, spektaklis žada būti toks, kokį mėgsta itin jauni debiutuojantys režisieriai: daug alkoholio, narkotikų, kritikos, kitaip sakant, gyvenimo dugno ir beprasmybės, kurios spektakliuose irgi nelabai mėgstu. Bet klydau, beregint spektaklis įgauna stuburą ir išryškėja pagrindinė jau pripažinto menininko tapatybės problema – naujajam pasauliui niekam nereikia poetų. Tai jokia profesija ir darbas, tiek pjesės autorius, tiek O. K. leidžia ironizuoti meno vertintojų akimis meno pasaulio žmones. Kaip ir gyvenime, taip ir spektaklyje, kad menininkas išgyventų, jis priverstas ne dirbti savo darbą, o atsiduoti žurnalistiniams brutaliems leidiniams, pop seksualinės šikimo mitybos grožio banalybes atliepiančias rašliavas. Tai žlugdo kiekvieną menininką ir jį sekina, tačiau kaip prisitaikyti?

Nuolatinis paieškos aš esu poetas ir aš esu kaip ir visi tampa esmine pjesės ir spektaklio problema, kuri ypač skaudžiai atpažįstama menininkams, kurie yra susidūrę su realizavimo problemomis. Spektaklis užgriebia ir kitų temų: meilės, savižudybės, gyvenimo kokybės, darbo beprasmybės, alkoholizmo ir draugystės temų. Man asmeniškai gražiausi momentai buvo bitininko poeto ir jaunojo poeto filosofiniai pasikalbėjimai ant ratukais sukamo suolelio – labai aštrūs, tikslūs dialogai, atliepiantis tikriausiai paties pjesės autoriaus G. Grajausko matomo pasaulio gaires, kurios tokios suprantamos ir aiškios kiekvienam nors kiek rašančiam šių dienų rašytojui, todėl stipriąja šio spektaklio dalimi visgi laikau ne vizualumą ir pateiktį, bet būtent pjesę.

Gyvo garso muzika taip pat praturtina spektaklį, o eilėraščiai-monologai tiesiog prikausto dėmesį. Nepaisant itin gerų ir jautrių įspūdžių, šventai tikiu, kad šis spektaklis (kaip ir daugelis O. K. darbų) yra tiesiog ne visiems. 

Jūsų Maištinga Siela