Šios dienos daina: Nina Simone - "Mr. Bojangles" (Robbie Williams, Sammy Davis Jr. versijos) [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Tikriausiai visas pasaulis žino žymiąją dainininkę Nina Simone (1933-2003), kuri per savo karjerą buvo tokia populiari, kad savo muzika darė įtaką visai muzikos industrijai. Atlikėja didžiąją gyvenimo dalį kovojo už civilines ir juodaodžių teises. Šiandien noriu pasidalyti jos atliekamą dainą „Mr. Bojangles“, kurią Nina Simone įrašė 1971 metais ir kuri yra įtraukta į geriausių atlikėjos dainų sąrašus.

Iš tikrųjų pirminę dainos versiją sukūrė ir įrašė Jerry Jeff Walker 1968 metais. Walkeris pasakojo, kad dainą įkvėpė parašyti jo susitikimas su nuteistu gatvės atlikėju Naujajame Orleane, todėl iš pažiūros linksmai melancholiška daina slepia gilią patirties potekstę. Nors daina nepasiekė itin didelių aukštumų, bet ji įėjo į istoriją kaip labai pamėgta perdainuoti kitų atlikėjų, o tokių pačių ryškiausių yra per 30, įskaitant Elton Jhon, Whitney Huoston, Bill Joel ir t. t.

Tiesą sakant, net neperklausiau jų visų, bet Nina Simone kol kas labiausiai mane sujaudino, jos versija labai subtili ir tokia, kurią norėčiau įsidėti į vinilinių plokštelių kolekciją. Šiandien taip pat pristatau ir Sammy Davis Jr. atliekamą versiją, kuri taip pat man patiko savo skaidrumu ir paprastumu. 2001 metais garsus britų atlikėjas Robbie Williams į savo albumą įrašė savo šio dainos versiją, tačiau ji nebuvo tokia „kabinanti“ įdedu palyginimui, galite paklausyti.

Svajinga bliuzo daina, manau, patiks ne vien bliuzo mėgėjams, bet ir tiesiog geros muzikos klausytojams.

Nina Simone – Mr. Bojangles

Sammy Davis Jr. – Mr Bojangles

Robbie Williams – Mr Bojangles

Žodžiai / Lyrics

"Mr. Bojangles"

I knew a man Bojangles and he'd dance for you
In worn out shoes
With silver hair, a ragged shirt, and baggy pants
The old soft shoe
He jumped so high, jumped so high
Then he lightly touched down

I met him in a cell in New Orleans I was
down and out
He looked to me to be the eyes of age
as he spoke right out
He talked of life, talked of life, he laughed
clicked his heels and stepped

He said his name "Bojangles" and he danced a lick
across the cell
He grabbed his pants and spread his stance,
Oh he jumped so high and then he clicked his heels
He let go a laugh, let go a laugh
and shook back his clothes all around

Mr. Bojangles, Mr. Bojangles
Mr. Bojangles, dance

He danced for those at minstrel shows and county fairs
throughout the south
He spoke through tears of 15 years how his dog and him
traveled about
The dog up and died, he up and died
And after 20 years he still grieves

He said I dance now at every chance in honky tonks
for drinks and tips
But most the time I spend behind these county bars
'cause I drinks a bit
He shook his head, and as he shook his head
I heard someone ask him please

Mr. Bojangles, Mr. Bojangles
Mr. Bojangles, dance..

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Enya "The Very Best of Enya" [Vinyl, 2LP] (2009)

Informacija apie apie albumą: Enya "The Very Best of Enya" [Vinyl, 2LP] (2009)

Vinilinė plokštelė: Lana Del Rey "Lust for Life" [Vinyl, 2LP] (2017)

Informacija apie albumą: Lana Del Rey "Lust for Life" [Vinyl, 2LP] (2017)

Vinilinė plokštelė: Gwen Stefani "Love. Angel. Music. Baby" [Vinyl, 2LP] (2004)

Informacija apie vinilinę plokštelę: Gwen Stefani "Love. Angel. Music. Baby" [Vinyl, 2LP] (2004)

Filmas: "Pragaras" / "Brimstone"

Sveiki,

Geri filmai šalikėlyje nesimėto, tad niekada nežinai, koks „pakeleivingas“ filmas įšoks į tavo rūtų darželį. Ir kartais tikrai norisi, kad įšoktų kažkas visiškai netikėto. Šįkart taip ir nutiko – Martin Koolhoven režisuota juosta „Pragaras“ (angl. Brimstone) (2016). Niekada nebuvau susitikęs su šio olandų režisieriaus darbų, net kiek atbaidė iš pradžių vesterno įvardytas žanras, tačiau kiek šiame filme to vesterno, tiek tikriausiai kisieliuje galima aptikti degtinės – tai absoliuti Naujojo pasaulio laikų istorija su ryškiais dramos potėpiais.

Gerbiu tuos režisierius, kuriems svarbu įtaigiai papasakoti istoriją, o šis režisierius tai daryti tikrai moka, nors filmas kino kritikų kiek ir sumenkintas. Taip, nemažą klišinių dalykų galima įžvelgti, tačiau pati istorija labai žiauri, jausminga ir kiek hiperbolizuotai netikėta, bet... Tokių istorijų ir tikiuosi! Apie liežuvio netekusią jauną ir nuo mažumės žiaurumu auklėtą moterį-motiną. Laikmečio atmosfera tik iš dalies įtikina, nes akivaizdu, kad ši istorija yra dar prieš vesternų priešistorę, bet aplinkos detalės labiau primena Salemo prietarų metus, kai didžiausią valdžią vis dar turėjo fanatikai pastoriai... Viena didžiausių fanatizmo problemų ir žiaurumų yra pastoriaus potraukis savo dukrai, kuris ir trikdo žiūrovą ir leidžia mėgautis ne vien „gilios“ dramos potekstėmis, bet ir apskritai nuotykiniu žanru, nes bėganti mergaitė nuo fanatiko tėvo dar išgyvena ir pabėgėlės dramą. Pasakojimo struktūra išsidėsčiusi ne pagal chronologiją tik sustiprina gerai pasakojamos istorijos įspūdį ir primena Q. Tarantino pamėgtą pasakojimą skyriais.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė net du „Sostų karų“ aktoriai, prie jų prisidėjo Dakota Faning bei Guy Pearce, tad nemažai žvaigždūnų neholivudiniame amplua tik dar padaro filmą įdomesnį. Nežinau, paskutiniu metu nieko gero negalėjau rekomenduoti pažįstamiems iš naujų filmų, tačiau šį išdrįsčiau pasiūlyti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėjų upė" / "Wind River"

Sveiki,

Būna tokių mistinių kriminalinių filmų, nuo kurių negalima atitraukti akių ir būna tokių, kur darydamas arbatą virtuvėje jauti, kad nieko pernelyg nepraleisi, tai filmas „Vėjų upė“ (angl. Wind River) (2017) yra vienas iš tokių.

Tiesą sakant, ilgą laiką atmečiau visus žinomiausius režisieriaus Taylor Sheridan darbus: „Sicario“ man pasirodė pernelyg lėkšta ir sureikšminta drama apie narkotikų prekeivius, o štai Kino pavasaryje pristatyta „Bet kokia kaina“ (2016) absoliučiai buvo nuobodi, kad net nebaigiau žiūrėti. Šiaip paskutiniu metu nesu pakantus režisieriams, kurie mane nesužavėjo bent iš dviejų filmų ir esu linkęs praleisti, tačiau dėl aktorės Elizabeth Olsen ryžausi visgi pažiūrėti „Vėjų upę“ ir galiu pasakyti, kad filmas gal ir nesužavėjo, tačiau pakankamai vietomis intrigavo, kad pamirščiau arbatą.

Kriminalinė drama sniegynuose apie kerštą, netektis ir atleidimą. Filmas labai lėtas, įtampa kuriama ne tiek per trilerį, kiek per žmogaus vidinę kančią, todėl juosta turi nemažai dramos prieskonių, bet būtent kriminaliniai niuansai verčia filmą žiūrėti iki pabaigos. Niekas čia nei šokiruoja, nei labai itin kažko audrina: filmas nufilmuotas visgi standartiškai ir čia nagrinėjama kiek pernelyg tipinė tema. Akivaizdu, kad realybėje veikėjai elgtųsi ir kalbėtų kiek kitaip, todėl po šiaurietišku šalčiu dvelkia negyvumas, netikrumas, pasakos motyvas, kurį jau esame regėję kituose „rimtuose“ ale Holivudo projektuose, kurie būtinai prisirausia iki vienokios ar kitokios „Oskaro“ nominacijos.

Tiesą sakant, „Oskaro“ čia neįžvelgiu, nors temos gana biblijinės ir rimtos, tačiau perteikimas kiek pabodęs, nuvalkiotas kaip ir kituose pernelyg rimtai priimamuose šio režisieriaus filmuose. Unikalumo ir to užtaiso, kurio norėtųsi visgi pritrūko ir „Vėjų upėje“, tačiau daug ką atperka filmo atmosfera, indėnų etninis rezervatas, kuris ale suokalbiškai potekstėmis byloja apie rasistines problemas, tačiau visumoje veikėjai kalbantys ištęstomis pauzėmis toli gražu įtaigos pačiai istorijai neduoda, o „pauzių estetika“ kažin, ar tokiai istorijai reikalinga. Žiūrėti galima, tačiau ypatingo žvilgsnio ir pritrūko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 38 (3634), 2017 spalio 20 d.

Sveiki,

Kur geriausia sekmadienio popietę skaityti Literatūrą ir meną? Iš esmės koks gi skirtumas, svarbu, apsibrėžti sau neformalią ir jaukią aplinką ir kad tekstas tenkintų! Šįkart kinų restorane užsisėjau su visais padažais, lazdelėmis ir savaitraščio tekstais. Pasidaliju pirmaisiais įspūdžiais.

Taigi... Viršelis sako, kad Vilnių užpuls renginys „Vilnius Jazz“ ir vilniečiai niekur nedings, tačiau visgi viso šio numerio ašimi tapo ne džiazas, bet propagandinio karo prieskoniai ir Europos (bei viso pasaulio) ateitis. Saulius Vasiliauskas parengė straipsnį apie Tomą Venclovą, kuriame taikliai paklausė apie tolerancijos periferinę problemą, į kurią gerbiamas rašytojas atsakydamas pasitelkė ir kitą sąvoką – įstatymas, be kurio nelabai orientuotumėmės. Štai griežtomis recenzijomis garsėjanti Virginija Cibarauskė po Eumenidžių giraitės minėjo poetą esant stoišką, kuris išlaiko klasikinę poezijos lygį, ko pasigendanti šiuolaikiniuose poetuose. Tolerancijos paminėta tema smarkiai politizuota ir greitai „persimeta“ į kur kas aštresnį Laimanto Jonušio straipsnį Už tiesą po tiesos, kuriame vertėjas aprašo PEN International Congress įvykius iš Lvovo.

L. Jonušys iš esmės perkrato propagandino informacinio karo faktus, kaip pasaulis dėl malamo mėšlo skylinėja į Rusijos ir Vakarų frontus, neišvengiamai dėmesio centre – Krymo politika ir pastarųjų kelerių metų įvykiai Ukrainoje. Netyčia prisiminiau, kad berods bulgarė Vanga buvo išpranašavusi, kad trečiasis Pasaulinis karas bus informacinis karas ir jį jau vykdo Peterburge įkurtame komentarų ir klaidingų straipsnių fabrike, apie tokį fabriką liudija ten dirbę pabėgėliai... Žiauru, ką?

Tęsiant propagandinį naratyvą, kitas straipsnis Marco Aime Grynumas yra apertheidas, rasės neegzistavimas, kurį išvertė iš italų kalbos Toma Gudelytė. Straipsnyje prieinama prie to, kad iš esmės rasės neegzistuoja, kitaip sakant, nėra grynosios rasės, nes viskas turėjo priešistorę, tiek kalbiniu atžvilgiu, tiek genais, tad arijų rasė iš esmės  yra klaidinga fikcija, smegenų plovimas, kuriuo taip žavisi fašistai ir visokio plauko ir kvapo nacionalistai. Žmonija iš prigimties yra vientisa ir hibridinė, todėl rasistinės problemos tėra politinių bazių valdymo įrankis, kartais labai skaldantis ir kiršinantis žmoniją.

Savotiškai šią temą pratęsia ir Rolandas Kaušas straipsnyje Amerikietiški kalneliai, kur ironiškai pateikiama ekologija kaip ekoseksualumas, Motiną Gamtą keičia Gamta Meilužė, kuri byloja, kad peržengti ribų sąvokose nėra jokių ribų ir tai vyksta kasdien. Iš esmės straipsnis vėl į Trump‘o politikos kritikavimą, ypač dėl nelegalių meksikiečių. Statistika plius ironija, plius eseistinis mąstymas – R. Kauko straipsnis daug kam pasirodys smagus kritinis užtaisas, perfiltruojant dar sykį tai, ką jau daugelis ne sykį aptarė.

Benigna Kasparavičiūtė toliau nestokoja saviironijos ir dienoraščio forma apžvelgia savo egzistencinius socialinius kaip menininkės potyrius, įveldama Vilniaus merą ir negailėdama spalvų ir nuotaikų. Bet iš esmės pasigedau struktūrinio prasmės konteksto – tai apie kokius ten sunkumus ir estų perfomensų meistrus buvo būgštaujama?

Štai vokiečių literatūros pasaulyje prestižiškiausią apdovanojimą pelnė Robertas Menasse (g. 1954), kuris su romanu Sostinė kritikuoja Briuselio vykdomą politiką. Staiga užsigeidžiau, kad šis romanas būtų išverstas į lietuvių kalbą – burnojantiems „taigi išmok vokiečių kalbą ir skaityk!“ iškart sakau, kad užsičiauptų. Taigi.

Lina Ožeraitytė Knygų prese apžvelgia tris knygas: H.G.Wells Laiko mažina ir Daktaro Moro sala, Romain Gary Mirusiųjų vynas bei Jochananas Fainas Berniukas su smuiku. Tiesą sakant, kažkada domėjusi Berniukas su smuiku, bet paskutiniu metu atsibodo ta holokausto tema, nuo tų filmų, serialų ir vis kaskart „smarkiai kitokių“ literatūrų, kurios pasirodo, ne tokios jau ir kitokios. Daktaro Moro sala ir Laiko mašina irgi nesudomino, nors ir L. Ožeraitytė gerai aprašė, tačiau bijau, kad tokia literatūra savo idėjos raiškos lygiu jau nebėra paveiki, tad labiausiai domino Mirusiųjų vynas, jau vien kaip pragare vienuoliai tempia virvę, kad pamasturbuotų Dievo penį, atrodo, šventeiviškai „žavu“. Ar tik nebūsiu išsiilgęs makabriškos literatūros, tačiau recenzentė pažymi, kad tai toli gražu nėra itin geras R. Gary debiutinis romanas.

Tarp viso to labai sudomino Man Booker premijos George Saunderso romanas Linkolnas bardo būsenoje. Tikiuosi, kad intelektualai išvers į lietuvių kalbą, pvz., koks Marius Burokas?

Du straipsniai apie Rusijoje furijas sukėlusias filmą Matildą – praleisiu, bent jau filmą reikia pamatyti.

Įdėti fotografiją su nuogais vyrais ir jų genitalijomis – drąsu, net pasijutau skaitantis nepadorų žurnalą, tik staiga susivokiau, kad gyvenu klišėmis ir nuogas kūnas čia nieko nepadoraus! Sukrimtau danų rašytojo ir režisieriaus Jorgen Leth straipsnį Antropologas Bronislawas Malinowskis. Tekstas kontekstinis ir papildantis Pasaulio tautų sąrangos problemos krantus. Kaip lenkas prie Australijos ieškojo civilizacijos (ir ją rado)! Straipsnis dar kartą sako, kad kartais žiūrėdami iš savo susireikšminusių išsivysčiusių civilizacijos paraščių, nuvertiname kitas kultūras, kurios turi visai kitas formas, bet iš esmės yra tokie patys žmonės kaip ir mes.

Bandžiau įveikti Aido Jurašiaus Raudonkepuraitę – (alegorinę?) ištrauką iš būsimo apsakymo rinkinio, tačiau neužkabino – įmantriai plepu ir didelis noras sukelti cool literatūros įspūdį – tokia literatūra visada ras savo skaitytoją, deja, ne mane.

Bene geriausią frazę šiame numeryje išrašė šių laikų patriarchas Vytautas Landsbergis Iš literatų užrašų, sakydamas: „...o juk literatūra ir yra draugystė su šmėklomis“. Norėtųsi, kad bendrame kontekste nūdienos pasaulis turėtų optimistinių siekių, tačiau visas savaitraščio numeris byloja vien apie politinių krypčių keliamą įtampą, kuri tampa ir feminisčių, ir rasistinių, ir tautų... skauduliu. Ak, kad tik mūsų gyvenimai netaptų vien šmėklomis.

Jūsų Maištinga Siela