Aktualijos: Lapkričio 14 d. - Jurgos Ivanauskaitės diena, kuri buvo ne tik kalendoriuje

Sveiki,

Lapkričio 14 diena paženklinta vienos fenomenaliausių Lietuvos rašytojų gimimo dienos data – Jurgos Ivanauskaitės. Gimusi po aistringu skorpiono ženklu. Pamenu, debiutinėje jos knygoje  „Pakalnučių metai“ (1985) yra tokia novelė, kurioje pagrindinis herojus atsikelia ryte ir žiūri, kad kalendoriuje atsirado diena, kuri realiai neegzistuoja, novelė vadinasi „Diena, kurios nebuvo“...

Tačiau lapkričio 14 diena  yra ir šiandien ant mano stalo iš knygos stirtų guli būtent ne knygos, kurios labiausiai mane paveikė, bet „Pakalnučių metai“, kurią perskaičiau... eeee... prieš gal dvylika metų. Dar buvau mokinys, klasiokės namuose, kiaurą naktį iš nosies bėgo kraujas, anksti auštant, kai visi dar miegojo, slapta pradėjau, nes buvau apsvaigintas „rimtųjų“ rašytojos kūrinių.

Šiemet, vasario 17 d. jau dešimt metų, kai autorė mirusi. Jos knygos vis dar skaitomos.

Šiandien kirbėjo vėl perskaityti „Pakalnučių metus“, bet praverčiau ir aprimau. Dar ne laikas. Dar tegu Jurga ilsisi mano knygos lentynose ir kažkaip net baugu, kad po šitiek paveikios literatūros, jos raštai dar švyti kaip kasmet uždarytas ir spalvą keičiantis vynas. Švyti iš mano patirtinės skaitytojo praeities.

 Jurga Ivanauskaitė "Pakalnučių metai".

Jurgos Ivanauskaitės knygos iš mano bibliotekos.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Juan Gabriel Vásquez "Taip skamba krintantys"

Juan Gabriel Vasquez. „Taip skamba krintantys“ – Vilnius: Vaga, 2016. – 256 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Ne visiems patinka šiuolaikinė Lotynų Amerikos literatūra, nors jos neturime tiek išverstos, kad galėtume daryti reikšmingus palyginimus, tarkime, su verstine skandinavų literatūra. Šįkart sumaniau su literatūra „pažaisti pokerį“ ir pasirinkau vieno reikšmingiausio kolumbiečių rašytojo Juan Gabriel Vasquez romaną Taip skamba krintantys (ispan. El ruido de las cosas al caer), kurį autorius rašė 2008-2010 metais, kai Kolumbija buvo jau gerokai atsitiesusi po narkotikų karų ir narkotikų barono Pablo Escobaro įvarytos baimės, kas iš esmės tampa vienu iš kertinių akmenų šiam truputį neįprastu pavadinimu romane.

Vertėjas ir literatūros apžvalgininkas Marius Burokas labai džiaugėsi, kad šis romanas pasirodė lietuvių kalba, nes, rodos, po Gabriel G. Marquez literatūra iš Pietų Amerikos vos pulsavo. Apie ką gali rašyti šiuolaikinis autorius iš Kolumbijos? Žinoma, apie tai, ką skauda sopulingai nukamuotoje Kolumbijoje. Iš esmės romanas daugiabriaunis ir autorius apjungia savo meilės istorijoje savo šalies istorinius įvykius, įpina detektyvinių ir net poezijos elementų, kurių visuma padėjo išgauti gana sodrią, novatoriškai balansuojančią istoriją tarp populiariosios ir intelektualiosios grožinės literatūros.

Pirmajame plane pasakoja protagonisto Antonijaus istorija, kuris veda besilaukiančią Aurą, tačiau, rodos, pasąmonėje yra kažkur įstrigęs ir pasilikęs kitame laikmetyje, tarsi abejingas savo paties gyvenimui. Kur nuneša Antonijaus sąmonės srautas? Ogi į jo vaikystę, kuri prabėgo siaučiant narkotikų karams, kai žmonės viešojoje erdvėje jautėsi nesaugiai ir nuolat gyveno baimėje, jaudindamiesi dėl savo ir artimųjų gyvybių. Tokioje terpėje užaugęs Antonijus yra dvasiškai amžiams suluošintas žmogus, per kurio biografiją papasakojama ištisa Bogotos gyventojų kartų stigmatizuota istorija. Nepaprastai įdomiai autorius išreiškia kolumbiečių mentalitetą, pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą kitų Lotynų Amerikos šalių ir galiausiai viso pasaulio kontekste, kai mes, lietuviai, visą Pietų Amerikos kontinentą daugelis regime daugiau ar mažiau kaip vientisą kultūrinį regioną. Nori nenori romanas lietuviui skaitytojui tampa edukacine kelione po kolumbiečių viduriniosios kartos patirtis tiek dvasine, tiek istorine, tiek geografine prasmėmis.

Rašytojas Juan Gabriel Vasquez.

Kita pasakojimo linija yra Antonijaus pastangos tirti gatvėje sušaudyto pažįstamojo Rikardo gyvenimo istoriją, kuri tampa jo paties apmąstymu raktu į tą laikmetį, kuris suformavo Antonijų kaip asmenybę. Keliaudamas pas Rikardo dukrą Mają, pasakojimas ima maišytis su mirusio Rikardo asmenine istorija septintajame dešimtmetyje. Dvi lygiagrečios istorijos gana panašios, paįvairintos politinių Kolumbijos peripetijų ir aviacijos istorijos. Šalia eina viena ryškiausių romano meninių priemonių – poetinis metaforinis kryčio žemyn elementas, kuris kaip Mažajame prince, taip ir šiame romane reiškia esmines gyvenimo permainas, bet dažniausiai byrančio ir nykstančio vienišo gyvenimo pabaigą. Antonijus nešiojasi juostelę iš per katastrofą išlikusios juodosios dėžės, kurioje skamba pilotų pokalbis prieš katastrofą – taigi mirusiųjų pašnekesiai pinasi su Antonijaus pokalbiais ir autorius išgauną ritmingą kažin kokį sunkiai žodžiais nusakomą kryčio skambesį, metafizinį sakralų veikėjų būvį laikmetyje, savo atmintyje, dabartyje ir žlugusiose dėl savo tautos istorinių įvykių viltyse. Prisipažinsiu, šis eilėraščių ištraukų tiek ritmui, tiek prasmei nusakyti panaudojimas proziniame tekste labai sužavėjo.

Maja ir Antonijus aplanko istorinį zoologijos sodą, kurį buvo įkūręs P. Escobaras, iš kurio, beje, pabėgo hipopotamas (dar viena knygos metafora, simbolis), kuris galbūt galėtų reikšti ilgai baimėje gyventą kolumbiečių dvasią, kuri ištrūkusi į laisvę nebegali pritapti, kaip ir kolumbietis po Pablo Escobaro laikotarpio nebegali atsikratyti „sukauptų“ stigmų.

Rodos, Antonijaus meilės ir aklavietės istorija gana banali, tačiau J. G. Vasquez literatūrinio talento dėka sugeba visa tai padaryti tautos likimo ir žmogaus vienatvės apmąstymo pasakojimu. Bene labiausiai šioje istorijoje jaudino paskutinis romano sakinys, kuris užpildė metafizinę ir egzistencinę istorijos duobę, privesdamas skaitytoją panirti į melancholiją: „Ar stengčiausi ją įtikinti, įrodyti, kad kartu mes geriau apsigintume nuo pasaulio blogio, kad pasaulis yra pernelyg pavojinga vieta vaikščioti po vieną, be ko nors, kas lauktų mūsų namuose, kas rūpintųsi, kai negrįžtame, ir kas galėtų eiti mūsų ieškoti? (p. 251)“.

Taip skamba krintantys yra poetizuotas dvasinis labirintas, kuriame esti teksto prasmių gylis, istorija,  poetika ir populiariosios literatūros siužetinių linijų. Smagu, kad vertėja Aistė Kučinskienė gana kruopščiai perteikė tekstą, išnašose paaiškindama menkai arba visai nežinomas istorines asmenybes ar situacijas. Iš esmės man pasirodė stipriausios vietos romane pradžia ir pabaiga, kadangi autorius kėlė sakralumo filosofinę jėgą, kuri padėjo sutvirtinti šiaip jau truputį pradėjusią migdyti Rikardo ir Elenos meilės istoriją. Tačiau Taip skamba krintantys svarbiausia gi yra ne tos meilės istorijos, kurių, rodos, romane yra nemažai, bet tos išmoningai nutylėtos kryčio žemyn garse paiktos vienatvės istorijos. Gera knyga, ką ir bepridursi.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 41 (3637), 2017 lapkričio 10 d.

Sveiki,

Praėjo dar viena savaitė ir „Literatūra ir menas“ neatsilikdamas nuo realijų, reaguoja į tuos pokyčius, kurie vyksta pas mus. Apie Gedimino slenkantį kalną šįkart nė kvapo, tačiau spaudos cenzūrai ir Rūtos Vanagaitės skandalui vietos šiame numeryje nemažai.

Šįkart pirmasis interviu su iš Klaipėdos kilusia debiutante prozininke Virginija Rimkaite, kurią kalbina Marijus Gailius. V. Rimkaitė neseniai pristatė savo apsakymą „21 a.“, kuris ėmė ir mane sudomino, tad jau dairausi, kur įsigyti. Vadinasi, interviu ir recenzijos gerai veikia kaip reklama! Tiesa, interviu labiau priminė šmaikštų chat‘ą, nei rimtą pokalbį rimtam leidiniui – gal tas ir gerai! Iš interviu galima nemažai spręsti ir apie autorę, kuri pademonstravo sveiką humoro jausmą ir gebėjimą reflektuoti tai, kas vyksta ne tik literatūroje, bet ir pasaulyje.

Tęsiant V. Rimkaitės temą, Saulius Vasiliauskas knygų preso skiltyje skelbia šios knygos recenziją, kurioje palankiai įvertino debiutantę. Palankiai jis įvertino ir antrąją knygą „Šimtmečių melancholija“ pristačiusį irgi klaipėdiškį Mindaugą Joną Urboną – jaunoji karta ateina į lietuvišką prozą ir S. Vasiliauskas randa tarp šių dviejų autorių bendrų teminių taškų – visuomenės susvetimėjimas ir patvarių ryšių ilgesys.

Pradžioje publikuojamas Rolando Rastausko (RoRa) eilėraštis „parsigabentas“ iš plačiosios Rusijos. Eilėraštis, papildytas fotografija, nebuvo toks įdomus, koks smulkesniu šriftu jo pa(si)aiškinimas puslapio apačioje apie tą apsmurgusį (atsiprašau, bet taip kartais ir atrodo) vidutinio amžiaus lietuvio žvilgsnį, prisimenant sovietinius laikus, kuriuos RoRa pavadina gana makabriškai taikliai – Naujoji Atlantida. Niekada nesuprasiu, kaip galima ilgėtis botago, cenzūros, sovietizacijos ir pilkos kasdienybės už padovanotą butą ir pastovią darbo vietą už 90 rublių?

Bene didžiausia (bent man) naujiena yra 2017 brolių Goncourt‘ų paskelbta literatūrinė premija, kurią pelnė menkai kam žinomas autorius Eric Vuillard (g. 1968), parašęs knygutę viso labo 160 puslapių apie Hitlerio iškilimą pavadinimu „Dienotvarkė“. Įdomiausia tai, kad autorius net 18 metų gyvena Kaune! Iš Kauno prancūzas laimi preciziškiausią Prancūzijos literatūrinę premiją? Kosmosas. Bet tai tik rodo, kad komisija dirba nešališkai ir vertina ne žmogų ir jo biografiją, bet iš esmės kūrinį ir tik kūrinį. Pats autorius absoliučiai nesitikėjo ir teigė, kad buvo mitinai pritrenktas tokios žinios.

Donatas Petrošius publikacijoje Kas užsako muziką iš pradžių gvildena literatūros pristatymuose kaip papildomą ir kartais nustelbiančią autorių ir knygą pačią muziką, o galiausiai lygina kaimo muzikos skonį tikriausiai su savuoju skoniu, tačiau rašinį užbaigia vykusia filosofiška mintimi, kad kuo garsiau skamba mums muzika fone, kad nesusikalbėtume, tuo mažiau girdime kitus ir pačią muziką, nes girdėti fone muziką tapo tiesiog „normalu“.

Tomo Kriaunevičiaus straipsnis apie R. Vanagaitę papildo ir Elžbietos Banytės Žibalas į ugnį deginant raganas – apie šių laikų spaudos cenzūrą ir susidorojimą su piktadariais ir purvo drabstytojais. Autorė (kaip ir aš) gana refleksyviai stebi, kaip greitai liepsnoja laužai, kaip pilietiškai visi skuba griebti akmenį ir užmušti niekdarį, šitaip išreikšdami pagarbą brangiai tėvynei. Autorė svarsto, kaip išlikti toje tarpinėje ir sunkiai ribas išmatuojančioje situacijoje tarp smerkiančio vaidmens ir orumo gynėjo. Toma Gudelytė išverčia panašia tema Primo Levi straipsnį Cenzūra Britanijoj, kurioje paliečiamos įdomios temos, ypač mentorystės klausimas literatūroje. Mentorius – tai „laisvo“ žodžio pirkėjas ir būtent jie formuoja pasaulėžiūrą, kas iš esmės yra ir su mūsų komercinėmis leidyklomis rakštis.

Šįkart žvilgtelėjau ir į kino skiltį, labiausiai domino Emilijos Visockaitės verstas Jess Joho straipsnis „Motina!“ pažodžiui, kuriame apžvelgiama intriguojanti juosta „Motina!“, tačiau kai susizgribau, jog noriu pamatyti, mano miesto kino teatruose jo jau neberodo! Reikėjo ankstėliau publikuoti šį straipsnį, o dabar jau teks prisijungti prie piratautojų chuliganų ir filmą kaip nors pažiūrėti nelegaliai.

Štai tiek šįkart iš mano skaitinių.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Sam Smith - "I'm Not The Only One" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Britų atlikėjas Sam Smith šiuo metu išgyvena vieną keisčiausių transformacijų ir tai tikriausiai jaučiasi visoje jo muzikoje ir dvasioje. Po pirmojo debiutinio albumo milžiniškos sėkmės, dėl kurios buvo nominuotas net šešiems „Grammy“, pasiekė beveik Adele sėkmės lygį, kitąmet jau pristatys antrąjį solo albumą. Kovojęs su antsvoriu, prisipažino esąs homoseksualus, jis vėl grįžo į sceną fiziškai ir dvasiškai pasikeitęs. Ką jis pasiūlys savo klausytojams?

Visgi norėčiau grįžti prie jo ankstesnio albumo „Lonely Hour“, iš kurio kol kas man labiausiai patinkanti daina yra „I‘m not The Oly One“ (2014) – pianino stiliaus baladė, kuri kabina savo emocionaliu vokalu ir ritmiška muzika. Iš esmės į šią baladę sueina ne tik pianinas, būgnai, bet ir bažnytinės muzikos elementai, kas padeda sukurti aksominį ir jaukų muzikinį foną. Nesu kažin koks didelis Sam Smith gerbėjas, bet šį kūrinį iškart pastebėjau ir pamėgau.

Daina taip pat viena sėkmingiausių atlikėjo karjeroje. YuoTube kanele tuoj pasieks milijardinę peržiūros kartelę, o pagal pardavimus šio singlo vien JAV parduota per 5 milijonus – penkiskart platininis singlas. Platininiu tapo tokiose šalyse kaip Švedija, Danija, Kanada ir kt. Vien Pietų Korėjoje jo parduota per 2 milijonus kopijų. Billboard hot reitinge jis pasiekė 5 vietą. Iš esmės muzikos kritikai dainą gyrė dėl tų pačių priežasčių, dėl ko ji man ir patinka. Dalijuosi:

Žodžiai / Lyrics

"I'm Not The Only One"

You and me, we made a vow
For better or for worse
I can't believe you let me down
But the proof's in the way it hurts

For months on end I've had my doubts
Denying every tear
I wish this would be over now
But I know that I still need you here

[Chorus:]
You say I'm crazy
'Cause you don't think I've known what you've done
But when you call me baby
I know I'm not the only one

You've been so unavailable
Now sadly I know why
Your heart is unobtainable
Even though Lord knows you kept mine

[Chorus:]
You say I'm crazy
'Cause you don't think I've known what you've done
But when you call me baby
I know I'm not the only one

I have loved you for many years
Maybe I am just not enough
You've made me realize my deepest fear
By lying and tearing us up

[Chorus x2:]
You say I'm crazy
'Cause you don't think Ive known what you've done
But when you call me baby
I know I'm not the only one

I know I'm not the only one
I know I'm not the only one
And I know
And I know
And I know
And I know
And I know
And I don't know
I know I'm not the only one

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Imagine Dragons - "Rise Up" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Paskutiniu metu negaliu atsistebėti naujausiu grupės „Imagine Dragons“ albumu „Evolve“ (2017). Tikriausiai tai geriausias pop roko albumas nuo to laiko, kai pasirodė grupės Fall Out Boys albumas „American beauty / American Psycho“. Šios dienos rubrikoje siūlau pasiklausyti kol kas dar tik potencialiu albumo singlu laikomą dainą „Rise Up“, kuri išsiskiria išties labai greitai užkabinančiu pop roko priedainiu – tokios dainos tiesiog lyg uraganas nušluoja klausytojų stadionus ir visus priverčia baisiausiai rėkti.

Šiuo metu grupė koncertuoja po įvairias šalis ir kol kas į Lietuvą užsukti neketina, bet net neabejoju, kad ši muzikos grupė turi ir Marijos žemelėje ištikimų savo gerbėjų (na, bent vieną tai tikrai). Trečiasis jų albumas „Evolve“ jau JAV tapo platininiu ir yra parduota per vieną milijoną kopijų. Auksinį sertifikatą pelnė tokiose šalyse kaip Prancūzija, Lenkija, Austrija ir Italija. Manau, kad albumas potencialiai dar tik kils ir populiarės.

Na, o roką aš tikrai mėgstu. Daina „Rise Up“ išties, bent man, viena geriausių albumo kūrinių, kurią įsiminiau ir pamėgau vos iš vieno perklausymo, kas gana retai nutinka, nes mėgstu reflektuoti, ką išgirstu ir neretai atmetu, kaip nepatinkantį kūrinį, kuris po kelerių metų grįžta su jėga, tai šiuo atveju taip nenutiko. Siūlau paklausyti užvedančio gabalo.

Žodžiai / lyrics

"Rise Up"

I was hoping for an indication
I was seeking higher elevation
(Ey ey ey, ey ey ey)
I've been shaken waking in the night light
I've been breaking hiding from the spotlight
(Ey ey ey, ey ey ey)

The more I stray the less I fear
And the more I reach the more I fade away
The darkness right in front of me
Oh it's calling out and I won't walk away

I would always open up the door
Always looking up at higher floors
Want to see it all give me more (rise, rise up)
I was always up for making changes
Walking down the street meeting strangers
Flipping through my life turning pages (rise, rise up)

Like a prayer that only needs a reason
Like a hunter waiting for the season
(Ey ey ey, ey ey ey)
I was there but I was always leaving
I've been living but I was never breathing
(Ey ey ey, ey ey ey)

The more I stray the less I fear
And the more I reach the more I fade away
The darkness right in front of me
Oh it's calling out and I won't walk away

I would always open up the door
Always looking up at higher floors
Want to see it all give me more (rise, rise up)
I was always up for making changes
Walking down the street meeting strangers
Flipping through my life turning pages (rise, rise up)

I'm bursting like the Fourth of July so color me and blow me away
I'm broken in the prime of my life so embrace it and leave me to stray

I would always open up the door
Always looking up at higher floors
Want to see it all give me more (rise, rise up)
I was always up for making changes
Walking down the street meeting strangers
Flipping through my life turning pages (rise, rise up)

I would always open up the door
Always looking up at higher floors
Want to see it all give me more (rise, rise up)
I was always up for making changes
Walking down the street meeting strangers
Flipping through my life turning pages (rise, rise up)

(Rise, rise up)
(Rise, rise up)

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Lana Del Rey - "American" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Vėl apie Laną Del Rey... Kiek ilgėliau pas mane užsigulėjusi jos plokštelė „Paradise“ yra antrojo jos albumo „Born to Die“ tęsinys, kuris buvo nominuotas „Grammy“. Anksčiau maniau, kad šiame albume geriausios dainos yra „Blue Velvet“ ir „Gods and Monsters“, tačiau visai neseniai pradėjau nei iš šio, nei iš to niūniuoti praktiškai nepastebėtą dainą „American“.

Su įvairiais smagiai švelniais pasišvilpavimais daina papildo „Paradise“ viziją kalbėti apie amerikiečių praeities kultūros reiškinius ir yra šiek tiek melancholiškai nacionalistinė. Melodingas priedainis tiesiog užliūliuoja, kaip ir daugelis Lanos Del Rey dainų, todėl ypatingai mėgstu klausytis jos dainų prieš miegą po sunkios darbo dienos. Ši daina niekada netapo itin populiari, ji netapo ir singlu, nors, mano galva, ji ne ką mažiau klausoma nei kitos albumo dainos.

Jūsų Maištinga Siela

Žodžiai / Lyrics

"American"

Play house, put my favorite record on
Get down, get your crystal method on
You were like, tall, tan, driving 'round the city
Flirtin' with the girls like, "You're so pretty."
"Springsteen is the king, don't you think?"
I was like, "Hell yeah, that guy can sing."

Like ooh, ooh, ooh-ooh-ooh
Ooh, ooh, ooh-ooh-oh

You make me crazy, you make me wild
Just like a baby, spin me 'round like a child
Your skin so golden brown
Be young, be dope, be proud
Like an American
Ooh-ooh ooh-ooh, ooh-ooh ooh ooh-ooh
Like an American
Ooh-ooh ooh-ooh, ooh-ooh ooh ooh-ooh

Drive fast, I can almost taste it now
L.A., I don't even have to fake it now
You were like so sick, everybody said it
You were way ahead of the trend, g-get it
Elvis is the best, hell yes
Honey put on that party dress
Like Oh oh oh ohooh
Oh oh oh ohoowoow

You make me crazy, you make me wild
Just like a baby, you spin me round like a child
Your skin so golden brown
Be young, be dope, be proud
Like an American
Ooh-ooh ooh-ooh, ooh-ooh ooh ooh-ooh
Like an American
Ooh-ooh ooh-ooh, ooh-ooh ooh ooh-ooh

Everybody wants to go fast, but they can't compare
I don't really want the rest, only you can take me there
I don't even know what I'm saying, but I'm praying for you

You make me crazy, you make me wild
Just like a baby, you spin me round like a child
Your skin so golden brown
Be young, be dope, be proud
Like an American
Oh oh ohoh oh oh oh ohoohh
Like an American
Oh oh ohoh oh oh oh ohoohh
Like an American
Oh oh ohoh oh oh oh ohoohh
Like an American
Oh oh ohoh oh oh oh ohoohh
Like an American

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujoji karta Z" / "The Girl with all the gifts"

Sveiki,

Apokalipsinių filmų bumas niekaip nesibaigia. Vienas iš tokių „Naujoji karta Z“ (angl. The Girl With All the Gifts) (2016) irgi iš šios serijos. Ilgai galvojau, kodėl lietuviai pasirinko tokį keistą filmo vertimą, nes šiaip Z kartos vaikai dažniausiai apibūdinami kaip vieniši emigrantų vaikai, palikti Lietuvoje, tad susieti jų kartos pavadinimą su siaubo filmu buvo makabriškas triukas, netgi diskriminuojantis jų būklę ir pažeidžiamumą, o štai filmo pagrindinė veikėja mergaitė neatrodo tokia pažeidžiama, kaip paprasti žmonės mirtingieji.

Šiaip filmo siužetas gana neblogai išvystytas ir intriguoja nuo pirmųjų kadrų. Gan niūrokas filmo fonas tenkina, bet kaip ir visuose tokiuose su genetika, zombiais ir t.t. susijusiuose filmuose nerimastingai žiūrovo protas (aišku, jeigu jis „įjungtas“), ieško logikos elementų, tai šįkart pasigedau tik vienoje vietoje: kurių galų mokyti vaikus-kraujasiurbius aukštosios grožinės literatūros ir kitų dalykų, jeigu juos pakaitom pamažu pakvaišusi mokslininkė skerdė kaip višteles? Kam juos ugdyti intelektualiai, jeigu jų tikslas tėra suteikti organus? Kažkaip intelektualinis jų stebėjimas labai jau nevykusiai motyvuotas...

Visa kita išties perteikta neblogai, yra įtikinamų ir vykusiai įtampą keliančių scenų, tačiau kalbant apie zombių pasaulį ir grybelį, kuris uzurpuoja žmonių smegenis – gal ir nebloga mintis, tačiau visgi filmas labiau trilerio pagrindu  ir svarbiausia čia yra išgyventi žmonėms, kurių charakterių tipažai nori nenori visgi pernelyg tipiniai: yra savanaudžiai ir yra altruistai, kurie gaili šių vaikų. Aišku, finišo tiesiojoje altruistei nuskyla labiausiai, o blogiukams baigiasi ne taip gerai. Nepaisant mokslinės fantastikos išmonės, filmo charakterių šachmatų lenta pernelyg „teisinga“ ir nekelianti pernelyg daug diskusijų, kas iš esmės filmą prigesina ir padaro jį „dar vienu filmu apie zombius“, kuris turi potencialo paskęsti filmų sraute, tačiau tikriausiai dėl aktorių Glenn Close ir Gemma Arterton buvimo kadruose filmas, bent pas mane, užsiliks atminty kurį laiką ilgėliau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela