2018 m. kovo 3 d., šeštadienis
2018 m. kovo 1 d., ketvirtadienis
Knyga: Richard Flanagan "Siauras kelias į tolimąją šiaurę"
Richard
Flanagan. „Siauras kelias į tolimąją šiaurė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017. –
416 p.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
Yra kelios priežastys,
kodėl pasirinkau australų rašytojo Richard
Flanagan romaną Siauras kelias į tolimąją šiaurę (angl. The Narrow Road to the Deep North). Tiesą sakant, knyga mano knygų
lentynoje pragulėjo apie metus, nors įsigijau su tuokart bemaž kartu
pasirodžiusia Ruth Ozeki romanu Knyga
laiko būčiai – pastaroji paliko neišdildomą įspūdį, nors ir buvo tik
nominuota Man Booker literatūrinei
premijai, o štai R. Flanagan jį už šį kūrinį net pelnė. Negana to, šios knygos
susietos su Japonija ir apskritai abi vienoje recenzijoje įvardytos kaip „pagalba
suprasti Japoniją“.
Nemanau, kad iš knygų
įmanoma kaip nors suprasti ar patirti kitos šalies kultūrą, tačiau suvokti šį
bei tą apie pasaulį ir literatūrą visgi galima, kitaip nebūtų jokios prasmės
skaityti. Taigi kita priežastis – vertėja Violeta Tauragienė, kuria
besąlygiškai pasitikiu kaip vertėja ir kaip kūrinių „pateikėja“.
Turėjome mes ir iki tol
išverstų R. Flanagan kūrinių į lietuvių kalbą, tačiau šioji – pirmoji, kuri „įkrito“
man į rankas. Tenka pripažinti, kad pats skaitymo procesas nebuvo gana lengvas.
Pirmuosius 150 puslapių galynėjausi tarytum su lokiu. Kėliau sau abejotinus
klausimus: ar tikrai šioji knyga tokia ypatinga? Ir kas joje ypatinga? Išskydusi
istorija, banalumo perteklius, ryškios amerikietiškojo romano imitacijos, maniera
bei struktūra, kad net nežinojau, už ką šią knygą būtų galima pagirti, tačiau
nepasidaviau ir tęsiau skaitymą. Anot Giedros Radvilavičiūtės, jeigu knyga „neužkabina“
per pirmuosius 50 puslapių, jos skaityti nebeverta. Šįkart reikėjo pasistengti
kone trigubai.
Vėliau, žinoma, įvyksta
esminis lūžis ir knyga išties „sukrenta“ į išties puikiai suvaldytą ir pajaustą
istoriją. Klausimas: kodėl kankinausi tuos 150 puslapių? Paskutiniu metu
nebegaliu pakęsti banalybių ir kaip velnias kryžiaus vengiu literatūrinių
saldžių klišių. Tiesiog buvo pragaras skaityti pagrindinio veikėjo
nuodėmingosios meilės užuomazgas prieš karą, kaip Dorigas Evanas prieš
pašaukiamas į karą užmezga intymius santykius su savo dėdės sužadėtine. Tas susitikimas
knygyne, nusaldinti žvilgsniai, pavydas, meilė-nemeilė, aistra, žiedas plaukuose...
Net detalės, rodos, paimtos iš pigiausių meilės istorijų, kad net žagsėjau: už
ką šis rašytojas, po galais, gavo Man
Booker?
Rašytojas Richard Flanagan.
Galiausiai perkopus
esminį knygos lūžį, įvyko stebuklas ir aprašomi „tiršti“ įvykiai tiesiant
Siamo-Birmos geležinkelį australų belaisvių prakaitu ir krauju, pasidarė išties
įdomu. Jau seniai nebežavi ir atviros aprašomos scenos kankinių, gyvenusių
įvairiose koncentracijos stovyklose (to jau prisižiūrėta dešimtyse pačių
geriausių ir jautriausių filmų virtinėse), tačiau tikriausiai buvau atitokęs
nuo „kankinių“ literatūros, kad net labai jautriai (dar pamasintos egzotiška
Azijos gamta) suskaičiau šią istorijos dalį. Išties tos scenos ir neadekvačiai
žiaurios situacijos kaip antai choleros epidemija ar kojų amputacija sužadino
tai, ko iš esmės negalime pamatuoti, tik įsivaizduoti, kaip iš žmonių atimamas
žmogiškumas. Jaunų vyrų traumos ir kova su mirtimi itin artima Primo Levi romanui
Jei tai žmogus ar net lietuviškam Balio
Sruogos šedevrui Dievų miškas.
Visgi stipriausią ir
paveikiausią knygos dalimi pavadinčiau autoriaus gebėjimą vaizduoti karą
išgyvenusius jaunuolių gyvenimus, kai šie grįžta į įprastas vėžias, kas iš
esmės nebeįmanoma. Apie gyvenimo prasmės netekimą, besaikį gėrimą, dvasines
traumas, sudaužytus gyvenimus. Šioje pasakojimo dalyje autorius išplėtoja ir
japonų, dalyvavusių geležinkelio tiesimo istorijoje, pasakojimus. Lygindamas išgyvenusių
karo nusikaltėlių ir belaisvių likimus „po visko“, R. Flanagan išgauna retą
literatūriškai išplėtotą gėrio ir blogio, atpirkimo ir susinaikinimo, gebėjimo
rekonstruoti ir negebėjimo atsinaujinti dvasios žemėlapį.
Kyla nemažai etinių ir
moralinių klausimų. Kodėl štai karo japonų nusikaltėlis staiga atsiverčia į
altruizmą ir bando atstatyti pusiausvyrą, o štai karo belaisvis, patyręs
baisiausias kankinimo formas, ima po karo ir viską naikina? Kur slypi blogio
šaknys ir kada žmogus pasiduoda iš esmės? Šitos traumuojančios ir niekada žmogų
„nebeatstatančios“ patirtys vėlgi labai siejasi su režisieriaus Michael Cimino
filmu Elnių medžiotojas (1979) ir net
su Svetlanos Aleksijevič knyga Cinko
berniukai.
Knyga kai ką iš esmės
sukrės. Ypač kruopščiai ir įtaigiai aprašyti kankinimai, tačiau labiausiai
visada šokiruoja ne pjaustomi ir naikinami kūnai, kiek iškreiptas skirtingų
ideologijų susidūrimas, kai viena ir kita pusės jaučiasi besąlygiškai teisios,
kad net imame abejoti, kokioje mes patys iškreiptoje tiesoje murgdomės. Šiame romane
liūdnai suskamba japoniškas klasikinis haiku, kuris iliustruoja tradicinį
patriotišką japono mąstyseną, pagrįsta imperijos idealizmu ir tai, bent jau
man, buvo taip atpažįstama, kai kalbame apie Europoje dar visai neseniai
gyvavusias imperijas. Iš esmės romane yra trūkumų, gal veikiau ne trūkumų, bet man
itin nepatinkančių dalykų, tačiau visumoje tai užbaigtas, gerai surėdytas ir „aidintis“
giliomis prasmėmis kūrinys apie mūsų žmonijos sudėtingą prieštaringumą, o
galiausiai apie gėrio ir blogio kovą pasaulyje ir žmogaus dvasioje. Knyga, po
kurios lieka apie ką pamąstyti.
Jūsų Maištinga Siela
žymės:
Balys Sruoga,
Baltos lankos,
knyga,
literatūra,
Primo Levi,
recenzija,
Richard Flanagan,
romanas,
Siauras kelias į tolimąją šiaurę,
Svetlana Aleksijevič,
Violeta Tauragienė
Šios dienos daina: Leon Somov & Jazzu - "Po mano oda" [žodžiai / lyrics]
Sveiki,
Šiandien man gražiausia Leon Somov ir Jazzu daina yra „Po
mano oda“ – itin jautri lietuviška baladė apie meilės ir santykių
paliktas žymes kūne ir sieloje. Jazzu gyvo garso koncerte prasitarė, kad šioji
daina jai pačiai yra jautriausia ir visada ją dainuodama smarkiai jaučia
emocijas. Kokias? Tikriausiai pati daina viską pasako.
Perklausęs praktiškai visas
šio dueto dainas, manau, vokalo prasme šis kūrinys labiausiai „išpildo“ Jazzu
vokalą, nes atlikėja šiaip nesistengia niekada plyšauti ir demonstruoti balso,
nors jį ir turi galingą ir jaudinantį. Šioji viena iš nedaugelio Jazzu ir Leon
dainų, kur Justės balsas išties atsiveria galingu spektru. Siūlau paklausyti:
Po mano oda
(Leon Somov ir Jazzu)
Atimki dienas
Paliki man naktis
Aš noriu matyt
Atmerki man akis
Atriški rankas
Ir kojos atsispirs
Sukelki audras
Bet tylą sugrąžink
Priedainis:
Po mano oda
Kvėpuoji tu
Palieski ranka
Kiek daug randų
Man taip baisu
Aš stoviu nuoga
Atsisuk
Atimki mintis
Paliki svajones
Pasiimki metus
Palik man sekundes
Sugriauki viltis
Grąžinki man maldas
Ir kas benutiks
Paliki man dainas
Priedainis:
Po mano oda
Kvėpuoji tu
Palieski ranka
Kiek daug randų
Man taip baisu
Aš stoviu nuoga
Atsisuk (2 kartus)
Nebekalbėk
Nes žodžiai atsimuš
Ne į mane
Į mūsų tuštumą.
Jūsų Maištinga Siela
Paskutinis albumas: CD LEON SOMOV & JAZZU "GAME OVER - THE BEST OF" (2018)
Sveiki,
Tiesą sakant, niekada
nebuvau itin didelis Leon Somov ir Jazzu
dueto gerbėjas, nors ilgą dešimtmetį dėl jų daugelis kraustėsi iš proto ir net
jie užsitarnavo etaloninės lietuviškos pop muzikos vardą. Po gyvo garso
atsisveikinimo koncerto Vilniaus knygų mugėje įsigijau neseniai išleistą jų
dainų geriausių dainų rinkinį, tad prieš miegą sukasi pas mane miegamajame
dainos. Dabar suskaičiuoju bent keturias-penkias dainas, kurias įvardyčiau
išties labai puikiomis ir net „pasaulinio“ lygio hitais.
Dalijuosi naujuoju Leon
Somov ir Jazzu kompaktu „Game over“ (liet. Žaidimas baigtas). Su draugais
nuogąstaujame: argi taip ir nepasirodys šio dueto vinilinė geriausių dainų
vinilinė plokštelė?
Jūsų Maištinga Siela
2018 m. vasario 27 d., antradienis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)












