Šios dienos nuotrauka: Dainininkė Rihanna turi ką pasakyti apie Donald Trump

Sveiki,

Tiesiog amerikietiška svajonė. O kas nenorėtų gyventi Amerikoje arba bent kartą ten apsilankyti? Bet tiesa yra kur kas paprastesnė: patys amerikiečiai nori tapti kanadiečiais. O kas bent yra pas mus kalbėjęs apie Kanadą kaip apie svajonę? Galbūt pavieniai, negarsiai. Štai Rihanna, kuri turi kai ką pasakyti.

Taigi.

Klintonas privertė mane tikėti.

Bušas privertė mane būti protingu.

Barakas privertė mane tapti geresniu.

Trampas privertė mane trokšti būti kanadiete.

Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Ramunė Jurkuvienė apie vaiko paėmimą iš šeimos

Sveiki,

Užklysti „ant straipsnio“ ir galvoji, kokia taikli mintis, kad turi tai pamatyti ir daugiau žmonių. Ramunės Jurkuvienės mintys vaiko globos klausimais ir ne vien tik tuo klausimu, bet apskritai apie žmonių supratimą, kaip turi būti sprendžiami šie klausimai ir požiūris į individą.

Visą straipsnį galite paskaityti ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Demi Lovato - Sober [lyrics / žodžiai]

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien noriu pasidalyti naujausiu Demi Lovato kūriniu „Sober“ (liet. Blaivi). Kai tik vakar sužinojau, kad ši stipri atlikėja netikėtai palūžo ir atsidūrė ligoninėje be sąmonės. Šaltiniai teigia, kad Demi Lovato perdozavo narkotikų. Tai išties netikėta, kadangi „Sober“ daina pasirodė tą dieną, kai sukako lygiai šešeri metai, kai atlikėja po reabilitacijos nieko nebevartojo. Bet tikriausiai pati aukštuma ir saugumas yra toji pati pavojingiausia riba, kai galima priklausantiems paslysti. Atlikėja atsigavusi ligoninėje, visas pasaulis siunčia Demi palaikymą ir linkėjimus, na, o aš klausausi jos anksčiau neįvertinto kūrinį „Sober“ ir žinote, man ta daina kuo toliau, tuo labiau patinka.

Dainoje Demi Lovato stulbinamai atvira ir prisipažįsta, kad po šešerių metų pertraukos vėl įniko į alkoholį. Retas pop atlikėjas, kuris gali dainuoti apie savo priklausomybes esamas, o neįveiktas. Dainoje ji atsiprašo mamos, kad nebėra blaivi ir tėčio, kad vėl užpylė grindis alkoholiu... Išties jautrus tekstas. Amerikos Billboard tope pasiekė 58 vietą, skaitmeniniuose pardavimuose 3 vietą.

Daina nėra itin sėkminga, lyginant su kitais Lavato kūriniais komercine prasme. „Sober“ tik Naujojoje Zelandijoje iškopė 1 vietą. Daina kol kas buvo išleista tik komerciniais tikslais, nepriklauso nė vienam Lovato albumui. Šiaip atlikėja šiemet aukštumoje – koncertiniai turai po visą pasaulį, kurie nutrūko, įvairūs duetai – Clean Bandit, Christina Aguilera ir kt. Atrodo, moteris viską turi, bet toji daina tikriausiai laiku ir vietoje išėjęs į pasaulį ne vien tik atsiprašymas, bet ir pagalbos prašymas. Pasiklausykime:

Gyvas atlikimas:

Žodžiai / Lyrics

"Sober"

I got no excuses
For all of these goodbyes
Call me when it's over
'Cause I'm dying inside
Wake me when the shakes are gone
And the cold sweats disappear
Call me when it's over
And myself has reappeared

I don't know, I don't know, I don't know, I don't know why
I do it every, every, every time
It's only when I'm lonely
Sometimes I just wanna cave and I don't wanna fight
I try and I try and I try and I try and I try
Just hold me, I'm lonely

Momma, I'm so sorry I'm not sober anymore
And daddy, please forgive me for the drinks spilled on the floor
To the ones who never left me, we've been down this road before
I'm so sorry, I'm not sober anymore

I'm sorry to my future love
For the man that left my bed
For making love the way I saved for you inside my head
And I'm sorry for the fans I lost
Who watched me fall again
I wanna be a role model, but I'm only human

I don't know, I don't know, I don't know, I don't know why
I do it every, every, every time
It's only when I'm lonely
Sometimes I just wanna cave and I don't wanna fight
I try and I try and I try and I try and I try
Just hold me, I'm lonely

Momma, I'm so sorry I'm not sober anymore
And daddy, please forgive me for the drinks spilled on the floor
To the ones who never left me, we've been down this road before
I'm so sorry, I'm not sober anymore

I'm not sober anymore

I'm sorry that I'm here again
I promise I'll get help
It wasn't my intention
I'm sorry to myself

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: pamestų daiktų kronikos arba pelėdžiuko sapnas vasaros kaitromis

Sveiki,

Pastaruoju metu namuose dienomis gana tvanku. Norisi tik gulinėti, skaityti, ilgai miegoti, tad visai nenuostabu, kad gyvenu labiau naktimis nei dienomis. Naktiniai pasivaikščiojimai po savo kvartalą tampa tokie pat įprasti, kaip ėjimas į parduotuvę ar pašto dėžutės tikrinimas.

Vakar buvo toji naktis, kai išėjau naktį atsigaivinti pravėsusiu oru. Yra parkelis ir patogus takelis su žibintais aplink gražią cerkvę. Ten ir radau šią pelėdą, kurią matote nuotraukoje.

Ją pametė tikriausiai mergaitė. Galbūt jis buvo raktų pakabutis, o gal pakabutis ant kaklo. Mėlyna pelėda man iškart priminė Janinos Degutytės pasaką „Pelėdžiuko sapnas“, kurioje pasakojama, kaip molinis namų pelėdžiukas ištrūko į miestą ir galiausiai nusidanginęs į mišką, prasmego gilioje žiemos pusnyje. Išties pasaka graži ir liūdna. Mano rastas mėlynas pelėdžiukas tikriausiai irgi klampojo per vasaros tvankius orus į laisvę. Deja, nepavyko ir atsidūrė mano rankose, vėliau ant mano rašomojo stalo.

Galvoju apie tą pelėdžiuko savininkę. Kiek jai galėjo būti metų? Ar ji ieškojo jo? O jei ir ieškojo ir nerasdama ar daug sielvartavo? Sakoma, kad negalima daug išgyventi dėl pamesto daikto, nes atradusiam žmogui gali nutikti nelaimė, nes tos energijos, mintys ir troškimai per atrastus daiktus cirkuliuoja ir mainosi.

Kiek prisimenu savo pamestus daiktus. Dažniausiai pametu pirštines. Iškrenta nelemtosios iš palto kišenių ir kiekvieną sezoną vis reikia kitų pirštinių. Pykstu ant savęs. Bet mano pirštinių tikrai niekas pakelėje nerenka, o tuo labiau parsinešę negalvoja, kam galėjo priklausyti. Veikiau sakytų: neimk, nešvari, gal kokio bomžo... Bet juk dažniausiai gaila ne rūbo, ne bato, ne šlepetės, o pamestų papuošalų. Dar labiau – telefono, palikto kur nors ant sėdynės taksi mašinoje ar parke ant suolelio...

Nors sveiku protu ir suvokiama: visi šio pasaulio daiktai tėra daiktai ir jie priklauso pasauliui ir tik laikinai mes juos galime „padėvėti“. Nes šiaip ar taip jie liks, kai mūsų jau pačių nebebus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Toni Morrison "Mylima"

Toni Morrison. „Mylima“ – Vilnius: Vaga, 2000. – 359 p.

Sveiki,

Ką žinote apie juodaodžių vergystės vargus grožinėje literatūroje, išverstus į lietuvių kalbą? Aš prisimenu nebent vaikystėje skaitytą Hariett Beecher Stowe Dėdės Tomo trobelė, kai braukiau ašaras, yra pas mane užmesta ir Harper Lee Nežudyk strazdo giesmininko. Ir žinoma, jau seniai skaitytas Toni Morrison (g. 1931) romanas Sula. Daugiau, kažin, ar beatkapstyčiau. Visgi Sula buvo išties poetiškai jautrus romanas, kuris pasižymėjo geru vertimu, aštria tolerancijos tema ir skaidria kalba. Apsilankęs skaitytų knygų knygyne, nusprendžiau griebti ant knygų stirtos padėtą Toni Morrison romaną Mylima (angl. Beloved), kuri per aštuoniolika metų Lietuvoje nebuvo nė karto perskaityta – turiu galvoje retro knygyne įsigytą egzempliorių.

Romanas apdovanotas Pulitzerio (1988) ir Nobelio (1993) premijomis. Kaip teigia knygos perrišta popierinė reklaminė juostelė, autorė dar pelnė septynias itin prestižines literatūrines premijas. Net kontekste apie šią autorę, kalbant apie grožinę literatūrą, retai ką nors išgirsite, tačiau jos literatūra ypatinga. 1998 metais pasirodė tokiu pačiu pavadinimu ekranizacija, kurioje nusifilmavo Oprah Winfrey.

Romanas Mylima pasakoja apie moterį juodaodę Sitę, kuri pabėgo nėščia iš juodaodžių vergijos į šiaurines valstijas, kur vergija jau buvo panaikinta. Tai JAV politinių permainų metas, tačiau autorė nesistengia nieko politizuoti, tuo labiau užgriozdinti tekstą faktografija, atrodo, kad tos permainos nuo Sitės labai toli. Autorei rūpi bendražmogiški dalykai, potrauminė Sitės būsena. Milijonai vergų atgavę laisvę negrįžtamai pakeitė Amerikos veidą, tačiau dažnai tiek literatūroje, tiek kine orientuojamasi į patį politinį išsilaisvinimo aktą ir labai mažai dėmesio skiriama potrauminei sričiai: o kaip toliau gyventi žmogui, kuris visą gyvenimą gyveno kaip šuo?

Sitės sužalota siela stebina jautrumu. Dar labiau stebina Toni Morrison gebėjimas sudėtingu pasakojimo koliažu atskleisti vergystės laikmečio tendencijas. Daugybę vaikų prigimdžiusi vergė nuo skirtingų baltųjų, myli savo dukrą Denver ir jau yrančiuose, bet laisvuose namuose, kuriuos paliko Sitės sūnūs, liko tik ji ir dukra Denver. Denver izoliuota, ji niekur neišeina, gyvena savo pasaulėlyje ir kiek keista, kad Sitė ir Denver niekur neišeina. Juos aplanko dar vergystės laikotarpiu Sitę pažinojęs vergas Polas A, kuris yra buvusio Sitės vyro Heilės tikrasis brolis. Tarp jų užsimezga romanas, tačiau visa toje jų meilės istorijoje yra tik viena didelė rakštis – potrauminė neišgydoma ir neištrinama patirtis, kuri vis įtraukia į prisiminimus. Jiedu mokosi iš naujo mylėti, globoti ir prisirišti, tačiau jiems sunkiai sekasi.

Sitė turi paslaptį – jos nugara išvagota randų. Ją nėščią plakė už tai, kad norėjo pabėgti, tačiau didžiausia jos paslaptis, kad ji norėjo iš meilės, kad jos vaikai nepakliūtų vergvaldžiams, juos visus nužudyti. Tiesa, ji pjūklu nužudo savo dukrytę ir per tuos daugybę metų jaučiasi tuščia ir visų aplinkinių smerkiama...

Toni Morrison

Netikėčiausias T. Morrison sprendimas yra išgauti dvasios pritvinkusį pasakojimą, suteikiant jam vaiduokliško metafizinio lygmens. Mergaitė vardu Mylima po daugel metų sugrįžta įsikūnijusi į juodaodę ir šis kadaise žudymo aktas permąstomas iš naujos perspektyvos, beprotiškai „plakant“ praeities įvykius su dabarties ir išgaunant kartu traumą patyrusių visų juodaodžių problemą. Kartais T. Morrison negailestinga, bet atsargi pasakotoja. Nesistengia atvirai aprašyti kiekvieną sadistinį aktą, tačiau kartais vos keliais sakiniais ji perteikia sveiku protu nesuvokiamą tų veikėjų patirtį, pavyzdžiui, kaip Polas A supančiotas ir su metaliniu žabtu dantyse stebi kieme išdidžiai strikinėjantį gaidį, kurį kadaise pats išsaugojo, kai šis tebuvo tik viščiukas. Bejėgiškumo vaizdavimo potekstė skrodžia širdį: kieme gaidys – karalius ir turi daugiau laisvės ir teisių būti gaidžiu, nei Polas A kada turėjo teisę būti žmogumi. Tokių prasminių laisvės, kančios ir priklausomybės taiklių rakursų pilnas romanas.

Negalėčiau pasakyti, kad Mylima priklausytų magiško realizmo literatūrai, nors metafizikos pasakojime išties daug. Kai kas bandė komentaruose lyginti su G. G. Marquez Šimtas metų vienatvės. Tam tikrų sąsajų, žinoma, raiškoje galima rasti, tačiau T. Morrison Mylima magija nėra tiesioginė, veikiau ji pasireiškia tik kaip veikėjų jausmų, patirčių ir pasaulėžiūros filosofija ir psichikos sutrikimais. Nes iš tikrųjų Mylimos atsiradimas po daugel metų nėra jokia magija, tai tik Sitės ir Denver sukurtas pasaulėžiūros būdas atpirkti tai, kas buvo prarasta. Tai beprotiškai knygoje veikia, kad net skaitytojas įtiki, kad tai tikra Mylimos reinkarnacija, tačiau tai viso labo išsigandusi ir gyvenimo nemačiusi mergaitė, kurią prievartavo ir visą gyvenimą laikė kambaryje. Tas nesusišnekėjimas su Mylima arba šnekėjimas iš skirtingų patirties perspektyvų sukelia tokį aklumo disonansą, kad atrodo, kiekvienas veikėjas gyvena savo hermetiškame pasaulyje, kurdamas atskiras prasmes, nes niekada nebuvo augę laisvėje ir nesuvokia, kad kitas gali mąstyti ir jausti kitaip. Galų gale būti individualiu asmeniu.

Galima be galo daug pasakyti apie šį puikų romaną, analizuoti ir netgi įvairiai interpretuoti kai kurias vietas, sprendimus atskleisti potrauminę vergystės problemą, tačiau visumoje atrodo, kad T. Morrison sukūrė nepakeliamą kančios romaną – motina nužudo savo dukrą ir išprotėja. Ir kas baisiausia užvertus šį pasakojimą, kas gali iš esmės nutikti tik pačios aukščiausios prabos literatūroje, yra tai, kad autorei pavyko perteikti nelengvais, bet talentingais būdais tos nesuvokiamos sielą luošinančios kančios grožį ir prasmę.

Jūsų Maištinga Siela

Man Booker Prize 2018 longlist (Books covers) / Ilgasis Man Booker 2018 knygų sąrašas

Sveiki,

Be prestižinių Goncourt literatūros premijų tikriausiai dar labiausiai pasikliauju Man Booker ir The Man International Booker premijomis. Praktiškai nepamenu, kada būčiau nusivylęs skaitydamas kokią nors knygą iš nominuotų ar šią premiją pelniusių rašytojų.

Ką tik www.theguardian.com paskelbė šių metų ilgąjį Man Booker pretendentų sąrašą. Vien į jį patekti rašytojams yra garbė ir garantas, kad nebus užmiršti tol, kol rašys. Šiemet, kaip Marius Burokas pastebėjo, beveik nematyti jau žinomų vardų išskyrus romano „Anglas ligonis“ autorius, kuris, beje, yra seniai jau pelnęs su šiuo romanu Booker premiją. Taigi, žvilgtelėkime, kas mūsų laukia. Nes tikriausiai ir kai kurios lietuviškos leidyklos orientuosis į šio sąrašo literatūrą. Bent jau taip norėčiau, kad būtų.

Belinda Bauer – Snap

Anna Burns – Milkman

Nick Drnaso – Sabrina

Esi Edugyan – Washington Black

Guy Guranatne – In Our Mad and Furious City

Daisy Johnson – Everything Under

Rachel Kushner – The Mars Room

Sophie Mackintosh – The Water Cure

Michael Ondaatje – Warlight

Richard Powers – The Overstory

Robin Robertson – The Long Take

Sally Rooney – Normal People

Donal Ryan – From a Low and Quiet Sea

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šešėlių šalis" / "Shadowlands"

Sveiki,

Mėgstantiems biografinius filmus, o ypač aktoriaus Anthony Hopkins vaidybą, manau, yra būtina pamatyti filmą „Šešėlių šalis“ (angl. Shadowlands) (1993), kuris pasakoja apie rašytoją C. S. Lewis. Tas, kas nežino, kas tas C. S. Lewis, tai pasakysiu, kad tai britų rašytojas, parašęs „Narnijos kronikos“ – klasikinį britų vaikų literatūros pasakojimą, kuris sėkmingai ekranizuotas. Šiame filme tikrai Narnijos neišvysite, tuo galite būti tikri, kaip neišvysite ir istorijos, kaip šis kūrinys buvo parašytas. Tai pasakojimas apie asmeninę rašytojo dramą, kai jis, būdamas garbaus amžiaus, įsimyli amerikietę...

Filmas nukelia į 1952-uosius. Britanijoje dar gyvos aristokratų sambūrio tradicijos. Oksfordo universitetinė aplinka, kurioje sukasi rašytojas, preciziškai valdantis tiek britišką humorą, kuris panašus į sarkazmą, tiek kitus kultūros atributus. Tačiau kas toji kultūra prieš nevaržomą meilės protrūkį kiek atžagariai ištekėjusiai amerikietei, kuri turi kūrybinių literatūrinių ambicijų? Toji meilės istorija šiek tiek netikėta, žeidžianti britų inteligentiją ir laužanti religines nuostatas, tačiau neatrodo, kad Oksfordo dėstytojas ir amerikietė nors kiek dėl to jaudintųsi ir kentėtų, todėl čia aš pasigendu užaštrintos istorijos versijos. Kuo šioji istorija visgi ypatinga? Vis laužiau galvą žiūrėdamas į tuos ilgus filosofinius dialogus sakančius aktorius, gražų britišką kultūros rekonstrukciją ir visame tame pasigedau aštrumo. Juk tai jau esu matęs! Esu matęs ir geresnį A. Hopkinsą, nors ir šiame filme jis puikus, tačiau kur jo personažo sudėtingumas? Šiek tiek likau lyg ir apviltas.

Finalinė netekties pritvinkusi scena, kuri turėjo išspausti man graudulį ir kažką manyje pakirbinti, visgi paliko kiek abejingą, pernelyg būsiu matyt užbukintas šokiruojančių filmų efektais, kad paprastas sentimentalumas manęs nebeveikia. Merdinčios mylimosios kančios atrodo „sukaltos“ atsargiai, kančia vaizduojama tik tiek, kiek įprasta to meto kine ir apskritai galima pasigesti novatoriškumo, aštrumo, aktualumo, o dabar jaučiuosi lyg perskaitęs vidutinį romaną apie tą patį. Visgi skirtingų kultūrų atstovų meilė žavi, atmosfera ir pasakojimo tempas irgi kelia nostalgiją, bet filmas, sakyčiau, vertas savo žiūrovo tik dėl kelių pagrindinių aspektų: 1) britiškos kultūros apraiškų; 2) Anthony Hopkins ir puikiosios, mano akimis, pernelyg greitai nurašytos aktorės Debra Winger vaidybos.  Visgi siužetiškai filmas prėskas.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela