Šios dienos daina: Aretha Franklin - "I Say A Little Prayer" [lyrics / žodžiai] (cover Dionne Warwick)

Sveiki,

Taigi, mielieji, nuostabioji ir puikioji, legendinė atlikėja Aretha Franklin, sulaukusi 76 metų galiausiai mus paliko po alinančios kovos su vėžiu. Per savo svaiginančią karjerą įrašiusi net 43 solo albumus ir pelniusi net 20 „Grammy“ statulėlių (tai trečias pasiekimas pagal Grammy istoriją) ji tapo soul muzikos stiliaus ikona. Lietuviams, mano akimis, menkam kam artima jos muzika, gal veikiau žinoma kaip tokia black muzikos atlikėja, tačiau jos gerbėjų Marijos žemėje tikriausiai vienetai.

Kaip ir Dream Girls, kaip Etta James, kaip Nina Simone ir kitos to laikotarpio atlikėjos buvo fantastiška atlikėjų juodaodžių karta, išaugusi iš nelygybės, todėl jų dainos tekstai ir jautrumas atlikime buvo išties stulbinantis ir nekomercinis. Šiandien noriu, kad pasiklausytumėt vieną iš populiaresnių Arethos atliekamų dainų „I Say a Little Prayer“, kurią atlikėja įrašė 1968 metais ir beregint užkariavo klausytojų širdis.

Iš tikrųjų šis hitas pirmą kartą pasirodė 1967 metais ir jo įrašą 1966 metais atliko atlikėja Dionne Warwick ir tik po metų ją perdainavo Aretha. Iš pradžių daina, įkvėpta dainų autoriaus apie Vietnamo karą, Arethai lyg ir nieko naujo nežadėjo, bet jos versija kur kas dinamiškesnė ir įrašas buvo skirtas Liepos 4 dienos progai, vėliau kaip medžiaga įėjo į Arethos albumą ir daina tapo beregint labai populiari. Šiandien siūlau pasiklausyti Arethos ir Dionnes versijas.

Aretha Franklin versija:

Dionne Warwick versija:

Žodžiai / Lyrics

"I Say A Little Prayer"

The moment I wake up
Before I put on my makeup
I say a little prayer for you
While combing my hair now
And wondering what dress to wear now
I say a little prayer for you

Forever and ever, you'll stay in my heart
And I will love you
Forever and ever, we never will part
Oh, how I love you
Together, forever, that's how it must be
To live without you
Would only mean heartbreak for me

I run for the bus, dear
While riding I think of us, dear
I say a little prayer for you
At work I just take time
And all through my coffee break time
I say a little prayer for you

Forever and ever, you'll stay in my heart
And I will love you
Forever and ever we never will part
Oh, how I'll love you
Together, forever, that's how it must be
To live without you
Would only mean heartbreak for me

I say a little prayer for you
I say a little prayer for you

My darling, believe me
(Believe me)
For me there is no one but you
Please love me too
(Answer my prayer)
And I'm in love with you
(Answer my prayer)
Answer my prayer now, babe
(Answer my prayer)

Forever and ever, you'll stay in my heart
And I will love you
Forever and ever we never will part
Oh, how I'll love you
Together, forever, that's how it must be
To live without you
Would only mean heartbreak for me

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Pink Floyd - Echoes [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Visai neseniai susidūriau su grupe Pink Floyd, kurią ilgą laiką engiau, ignoravau ir tiesiog maniau, kad jų muzika tiesiog ne man. Tikriausiai vyresniosios kartos klausytojai mane ant kryžiaus pasiųstų už tokius žodžius, tačiau tenka pripažinti, kad pas mane senoji muzika vis grįžta, ateina aštunto ir devinto dešimtmečio rokas, senos ir kažkada neatrastos dainos.

Šią vasarą galiu pavadinti Pink Floyd vasara, kadangi perklausinėju jų pačius geriausius albumus, jų muzika man padeda dirbti ir fone skamba kaip vientisa ir nedaloma, kad kartais nebejaučiu, kur pasibaigia, o kur prasideda nauja daina. Visgi yra kūrinių, kuriuos išskirčiau iš daugelio, jie skamba magiškai kaip Enya, tinka kone tyliam meditaciniam mąstymui ir tiesiog klausytis kaip savotiškos filosofijos. Taip apibūdinčiau jų kūrinį, trunkantį kiek daugiau nei 23 minutes, „Echoes“ (liet. Aidai), kuris įeina į jų albumą „Meddle“, pasirodžiusį 1971 m. Kai kas sako, kad tai briliantinės vertės kūrinys, tačiau daina vienu metu buvo įsivėlusi į plagijavimo skandalą, kai buvo lyginama su „Operos Fantomas“ muzika. Fragmente panašumų, sakyčiau, yra, bet nemanau, kad Pink Floyd‘ai tyčią ką nors kopijuotų.

Šiandien siūlau pasiklausyti šio seno, kosminio gabalo.

Žodžiai / Lyrics

"Echoes"

Overhead the albatross hangs motionless upon the air
And deep beneath the rolling waves in labyrinths of coral caves
The echo of a distant tide
Comes willowing across the sand
And everything is green and submarine

And no one showed us to the land
And no one knows the wheres or whys
But something stirs and something tries
And starts to climb towards the light

Strangers passing in the street
By chance two separate glances meet
And I am you and what I see is me
And do I take you by the hand
And lead you through the land
And help me understand the best I can
And no one calls us to move on
And no one forces down our eyes
No one speaks
And no one tries
No one flies around the sun

Cloudless every day you fall upon my waking eyes
Inviting and inciting me to rise
And through the window in the wall
Come streaming in on sunlight wings
A million bright ambassadors of morning

And no one sings me lullabies
And no one makes me close my eyes
So I throw the windows wide
And call to you across the sky.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Lietuviška siaubo istorija: kaip Remigijus Žemaitaitis ir Paulius Saudargas draudimus įteisina

Sveiki,

Sulaukėme dar vienų Žolinių, dar vienų metų, kai imama Mergelė Marija į dangų.

Mergaitė pasiuntė šikti LRT laidų vedėją Igną Krupavičių. Mačiau įrašą kokius penkis kartus ir nenustojau juoktis, nors pats atsidūręs Igno vietoje nesijuokčiau. Baisu būti pasiųstam „ant visos Lietuvos“, tiesiogiai per eterį. Dar baisiau, kai žmonės užsipuola tėvus dėl auklėjimo, kai tėvai raudonuoja, traumuojasi ir... vis tiek šalia vaikų keikiasi. Nieko nuostabaus, kad esame kartais veidmainiai, nes esame nesuderinami savo elgesiu. Užkulisiuose mes spjaudomės ir keikiamės kartu su vaikais, o viešumoje norime, kad vaikas būtų cirko beždžionėlė ir šypsotųsi, kirpdamas tik teisingos spalvos laidelius ties etiketo detonatoriumi. Aišku, kad kada nors nukirps ne tą ir visi išlėksime į orą su pertekliniu suvaidintu etiketu.

Šekspyras yra pasakęs, kad visas pasaulis yra scena!

Vakar Remigijus Žemaitaitis ir ponas Paulius Saudargas (šlykštesni tikriausiai Seime sėdi tik Aurelijus Veryga, Jurgita Petrauskienė ir buvęs „sėdėtojas“ Petras Gražulis) vėl kišo savo kvailas pataisas dėl alkoholio ir vaikiško šampano. Matavo, kas yra stiprus alus, o kas ne, ir siūlė uždrausti uždrausti UŽDRAISTI! Tas prakeiktas žodis UŽDRAUSTI kartojasi kasdien, kai įsijungiu kokį žinių portalą. Tiesiog nepakenčiu, kai kas nors žmonėms ribojama, atimama ir kitaip kenkiama. Bet kur tau, šventai tikiu, kad Žemaitaitis ir Saudargas tiki esantys išvirkščiatriūsikiais Betmanais, kurie gelbsti žmones nuo jų priklausomybių.

Man, šventam alkoholikui, labai svarbu, kad alus būtų pilstomas bambaliuose, o ne taip, kaip pasakė Žemaitaitis ir degtinė jogurto indeliuose visai net ne nuodas, o vaistas, kurio nereikia lėkti, Verygai prie vartelių lojant, pas šeimos gydytoją maldauti recepto. Būtų sąžiningi alkoholikai, nueitų ir išbarškintų plytomis veidrodinius Siemo langus kaip 2008 metais. Kiek galima tyčiotis iš lietuvių? Virstame populistų genamų avių banda, vienas sugalvoja kokį draudimą, žiūrėk, Seimas ir patvirtina. O kur skurdo ir pensijos, ir motyvacijos nebūvimo, emigracijos, mažų atlyginimų (600 tūkstančiai, kai mūsų 2,8 milijono, skurstančiųjų!) kur tikrieji bėdų sprendimai? Kur Žemaitaičio ir Saudargo siūlymai šiais klausimais? Kas garantuos man senatvę? Bet ne, reikia apie bambalius, paskutinį lengvą užpilą nuo šių politikierių beprotybės atimti ir palikti vien tik (ak, gaila, dar neapmokestino, bet palaukite) virvę ant kaklo.

O kaip tas anądien absurdiškas įstatymas, kad darželinukai ir pradinukai turi privalomai išgerti po stiklinę pieno! Alergijų pažymos, tyrimai, laiko atėmimas ir švaistymas – tiesiog visokie įstatymai baisiai įvelia į nesibaigiantį nepatogumų sūkurį ir taip viską apsunkina, kad šlykštu vien nuo to žodžio Seimas, Žemaitaitis, Veryga ir kiti klounai.

Dar vienas „pagerinimas“ – neleisti prekybos centrams dirbti sekmadieniais, riboti laiką savaitgaliais. Nes mes norime kaip vakaruose. Kažkoks siaubas. Bijau ryt įsijungti žinias, nes kokia nors Petrauskienė ar Veryga sugalvos savo projektą, kad žmonėms dar būtų sunkiau. Kuo toliau, tuo baisiau su šiuo Seimu, su valstiečiais, su įsisukusiu noru viską riboti ir drausti, riboti ir drausti, riboti ir drausti... Pagalbos? Jūs juokaujate. Nesulauksite. Arba stokite į eilę pas šeimos gydytoją, nes šis purškalas kvėpavimui pagerinti jau su receptu, nes uždrausta.

Kartais atsibundi Žolinių rytą, Mergelės ėmimo dangun šventės rytą ir suvoki, kad nori, jog ji ir tave pasiimtų su savimi ant debesies nuo tos beprotiškos save intelektualiai, protiškai ir morališkai siaurinančios, ribojančios ir visaip kitaip dusinančios valstybės.

Kaip ten sakė mergaitė Ignui Krupavičiui per tiesioginę eterį? Tą patį sakau Remigijui Žemaitaičiui ir Pauliui Saudargui, Aurelijui Verygai ir kitiems paviršutiniškų ir vaikiškų ribojimų kūrėjams.

P. S. Sakysite, tekstas vien emocija, bet aš sakau, kad tai terapija (psichologas Veryga pritars, o jei ne, tai siunčiu jį pas šeimos daktarą). Iš tikrųjų išsiliejęs čia ant menkystų (neneigiu, gal ir pats toks esu) jaučiuosi kaip po išpažinties. Tiesiog apsivalęs. Dabar galiu jau eiti gerti alų iš bambalio, kol jo neatėmė koks pro šalį pupsintis Žemaitaitis.

Jūsų Maištinga Siela

Leidykla Obuolys vizualiai perleidžia klasikinius kūrinius gurmanams (Auksinė Obuolio serija)

Sveiki,

Gerai, pradėsiu nuo to, kad noriu save pagirti. Dažnas įrašas tampa kažin kokiu pabambėjimu prieš vienokią ar kitokią visuomenėje riedančią beprotybę, tai nusprendžiau šįkart tiesiog pagirti „Obuolio“ leidyklą ir būti pozityvus. Paskutiniu metu sunkiai praeinu pro šios leidyklos leidžiamas ir perleidžiamas knygas, priklausančias kolekciniams ir auksinio Obuolio serijoms.

Prisimenu „Obuolį“ prieš dešimtmetį kaip buvusį, bet jau išnykusį www.obuolys.lt puslapį, kuriame galėjome gausiai rasti informacijos apie filmus. Tai buvo lietuviška alternatyva amerikietiškam IMDb, bet pamažu puslapis nyko ir menko, tačiau šalia radosi „Obuolio“ leidykla, leidžianti literatūrą pagal ekranizacijas.

Tuokart man knygos, kaip ir daugeliui knygų gurmanų, nepatiko. Abejotina vertimo kokybė, bet labiausiai vis dėlto gąsdino itin smarkus knygos ir filmo komercinimas – viršeliais tapdavo filmų plakatais. Iš principo šios leidyklos knygų neskaitydavau. Tiesiog negalėdavau pakęsti ir net mugėje praeidavau pro stendą nė nežvilgtelėjęs – tai ne man.

Jau kuris laikas „Obuolio“ leidykla pamažu keičia kryptį. Nors dar pasitaiko filmo ekranizacinių viršelio leidinių, tačiau ką jie padarė su klasika yra daugiau nei nuostabu! Patrauklūs ir estetiški viršeliai, matomai neblogas popierius ir daug investuota į dizainą. Toji auksinė Obuolio leidyklos serija išties gurmaniškai įspūdinga! Jau dabar galvoju, kaip ją surinkti ir svajoju apie tam tikrus leidinius, kuriuos galėtų „Obuolys“ perleisti. Nespėjau įšokti į „Du gyvenimai“ traukinį – kažkaip kai pasirodė K. Antarovos didžiulis leidinys, nesidomėjau ezoterine literatūra, o dabar jau ir nebėra kur įsigyti. Reikia manyti, kad „Obuolys“ dar pakartos tiražą.

Tačiau kaip nustebau pamatęs išleista Sigito Gedos verstą „Koraną“! Ir mano mylimas ir F. Dostojevskis „Idiotas“, „Nusikaltimas ir bausmė“. Mačiau, kad bus ir „Broliai Karamazovai“. Deja, jau prekyboje nebeliko L. Tolstojaus nei perleisto „Karas ir taika“, nei „Ana Karenina“ – ir tai buvo net ne tomais, o pateikta didžiuliais sunkiasvoriais kolekciniais leidiniais. (Čia tik knygofilams tikriausiai suprasti). Stryktelėjau pamatęs Virginios Woolf „Orlanda(s)“ kiek pakeistu ir patobulintu pavadinimu. O kur dar Charles Darwin „Rūšių atsiradimas“, kurio galbūt gyvenime neskaitysiu, bet pavarčius patį leidinį kone seilė nutįso... Žiūriu, kad jau nemaža dalis leidinių jau net nebėra prekyboje.

Didžiausia iš visų nuostabų visgi buvo sudėtingas Jelenos Blavatskajos „Slaptoji doktrina. Kosmogenezė“ leidimas, kurį šiandien užsisakiau – ir nieko nežinau. Gal vien dėl paiko turėjimo, gal vien dėl to, kad kažkada norėjau perskaityti.

Bet kokiu atveju, labai tikiuosi, kad leidykla tęs ir laikas nuo laiko perleis leidinius šioje serijoje, nes dažna leidykla sugalvoja geras knygų serijas, bet jas labai dažnai numarina (nėra paklausos?) arba leidžia, pavyzdžiui, „Jotema“ klasikinių knygų seriją labai jau vangiai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oazė: žaidimas prasideda" / "Ready Player One"

Sveiki,

Žinoma, kad S. Spielberg per savo itin turtingą kino režisieriaus karjerą yra tiek visko išbandęs ir tiek visko sukūręs, kad būtų užsimerkus viską imti ir išvardyti, tačiau jis visada liko ir tikriausiai liks tuo, kas kuria didįjį ir visiems prieinantį kiną, dėl kurio visi pulkais traukia ir trauks į kino teatrus. Viena naujausių jo kino juostų „Oazė: Žaidimas prasideda“ (angl. Ready Player One) (2018) taip pat sulaukė palankių vertinimų kaip ir pasirodęs panašiu laikotarpiu visiškai jo kitokio žanro filmas „Valstybės paslaptis“.

Filmas kaip kadaise kultinis „Penktasis elementas“, mus nukelia į ateitį ir pasiūlo žaidimo principu sukaltą modernų ir tuo pačiu aktualią kompiuterizuotą istoriją, kurios struktūra šiek tiek, ten visgi pripažinti, lėkštoka. Pagrindinis vaikinas turi įveikti kliūtis, atlikti misiją, tapti didvyriu, ko nepavyksta padaryti kitiems ir parodyti visas gražiausias savo ir visos žmonijos savybes – pasiaukojimą, ryžtą, drąsą ir materialių turtų nesivaikymą. Sudedamosios istorijos dalys iš esmės yra senos kaip visas Holivudas klišės – per pavojus atsirandanti meilė, blogiukų įveikimas ir pasaulio išgelbėjimas. Tai turėtų erzinti ir vietomis iš esmės tai erzina, bet S. Spielbergas įgudęs pasakotojas ir jo kai kurie pasakojimo būdai ir manevrai išties stulbinantys! Pavyzdžiui, ką reiškia vien toji geneali scena, kai jis rekonstruoja S. Kubriko „Švytėjimo“ viešbutį ir kai kurias scenas. Pasijutau vėlei grįžęs į tą mistinį viešbutį! Nieko neprikibsi – pasaulis pasaulyje ir tai beveik genialu.

Nuotykių ir aiškių moralinių vertybių prisodrinti veikėjai iš esmės yra neįdomūs, nes jie tipažiniai. Gėris yra gėris, blogis yra blogis ir jau nuo pat pradžių sergama tik už gėrį – filmas kaip ir bet kurio elementaraus žaidimo principas, visai kaip „Absoliutus blogis“, kai visi kumščius laiko už M. Jovovich. Visgi filmas turėjo, bent man, nemažai sąsajų su D. Cameron‘o „Įsikūnijimu“, nors viskas vyksta pusiau virtualiame pasaulyje, tik šiame filme, priešingai nei „Įsikūnijime“, tonas šiek tiek komiškesnis ir laisvesnis, primenantis populiarųjį kiną.

Žinoma, priekaištų galima prigalvoti šiam filmui pačių įvairiausių, tačiau visumoje filmas veikia! Jis sukelia emocijas, norisi, kad gėris laimėtų, nuotykiai tik sudėtingėtų ir pasaulis pasaulyje idėja dar labiau plėstųsi ir žmogaus vaizduotė nei scenarijuje, nei vizualiai perteiktame vaizde nemenktų ir nesikartotų. Ką gi, S. Spielbergas turi tame parako.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos citata (sentencija): J. M. Coetzee apie valstybės veikimo ir galios principus

Sveiki,

Vienas visų laikų (bent man) geriausių pasaulio rašytojų yra, žinoma, J. M. Coetzee. Šiandien dalijuosi jo citata iš lietuviškai neišverstos knygos „Blogų metų dienoraštis“ (Blogų laikų dienoraštis), kuriame taikli ir prieštaringa citata nusako mūsų valstybės mechaninius sraigtus. Juokinga, nes tai paskutiniu metu aktualu mums, lietuviams, kurie gyvena draudimų ir apribojimų laikais ir dūsta po valstiečių įstatymais. Esame valdomi kažkieno kito primestų ir neatsiklaustų moralinių „vertybių“. Apmąstykime, ką norėjo pasakyti J. M. Coetzee...

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Karl Ove Knausgård "Mano kova. Mirtis šeimoje"

Karl Ove Knausgard. „Mano kova. Mirtis šeimoje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 416 p.

Sveiki,

Šią knygą sensaciją nė nedvejodamas įsigijau per šiųmetę Vilniaus knygų mugę ir perskaičiau tik dabar. Beveik paskutinę iš visos krūvos, parsivežtos iš mugės. Ši sensacija iš Skandinavijos tituluojama kaip viena paveikiausių ir geriausių grožinės verstinės pavyzdžių šiemet ir jį parašė norvegas Karl Ove Knausgard Mano kova. Mirtis šeimoje (norveg. Min Kamp. Forste bok). Didelės apimties romanas tėra tik pirmoji dalis iš šešių dalių ambicingos epopėjos, leistos Norvegijoje 2009-2011 metais.

Taip jau nutiko, kad „geriausią“ knygą maniau pasilikęs skaityti vasarą, kai nereikia skubėti, tačiau vos tik pradėjęs skaityti susidūriau su tam tikrais sunkumais. Iš pradžių užsispyrusiai knyga nesiskaitė, vėliau, jau perkopus į antrąją pusę, nutariau galynėjimąsi užbaigti pergale ir knygą užbaigiau vienu prisėdimu.  

Pirmojoje savo epopėjos dalyje autorius pasakoja savo gyvenimo istoriją nuo vaikystės iki to momento, kai jis su broliu Ingve palaidoja tėvą. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog Mirtis šeimoje susieta su tėvo mirtimi, nes būtent pirmoji dalis skirta tėvo atminimui ir santykių analizei. Autobiografiniame romane iš dalies viskas atrodo įtikinama, o kartu ir neįtikinama. Visų pirma autorius preciziškas įvairioms smulkioms detalėms, kurios padeda rekonstruoti įvykius ir įgalina prarasto laikmečio įtaigumą, nors daugelis įvykių – visgi tai jaučiasi tekste – yra perkurta ir pateikta ne kaip istorinė dokumentika, bet kaip tų buvusių įvykių tam tikra versija, nugludinta baltųjų atminties dėmių, jausmų refleksijos ir jau per laiką pasikeitusio santykio su praeities įvykiais. Visgi tekstas retrospektyvus ir tai ne dokumentika, o grožinis kūrinys, kuris gali būti retkarčiais apgaulė, retkarčiais pagražintas ar net kai kas jame nuslepiama.

Mano kova. Mirtis šeimoje skyla į dvi pasakojimo dalis. Pirmojoje bauginančiomis nuojautomis apgaubtame pasakojame pasakojama Karlo Ovės vaikystė ir paauglystė tėvų namuose. Nuo pat pasakojimo pradžios, kai tik užsimenama apie tėvą, jaučiamas konfliktuotas santykis su tėvu – jam jaučia pagarbą, baimę ir neapykantą. Išvengdamas itin detalių psichologinio smurto pasakojime detalių, autorius leidžia skaitytojui tik periferinėse paraštėse pajusti, koks iš tikrųjų buvo Karlo Ovės tėvas. Vaikystėje patirta baimė ir smurtas nusidriekę pasakojime kaip trauminė patirtis, suformavusi pasakotojo, šiuo atveju ir paties autoriaus, charakterį, santykį su savo paties sukurta šeima. Iš esmės visas pasakojimas yra bandymas reflektuoti sūnaus ir tėvo santykius ir suvokti, kas buvo ne taip, kodėl jie tokie buvo. Tiek Karlas Ovė, tiek Ingvė nekenčia savo tėvo, tačiau laidojant ir gremžiant namus, jam nuolat srūva ašaros. Nors tekste to neįvardyta, bet skaitytojas susidaro įspūdį, kad veikėjas aprauda tėviškos meilės trūkumą, kurio niekada neturėjo, bet matė savo praeityje tiek daug neišnaudotų progų, sūnaus ir tėvo ryšiui sustiprinti.

Romanas nevienalytis. Autoriaus atmintis nepasiduoda nuosekliam pasakojimui, jis šuoliuoja, nepaisant sinchroninio laiko, per paauglystės, vaikystės ir to momento, kai rašo romaną, laikus. Tiesą sakant, toks pasakojimas dėl to tik dar įdomesnis, nes leidžia skaitytojui pamažu „surinkti“ autoriaus asmenybės tapsmo istoriją. Pasakotojo kalboje išryškėja vienas svarbiausių teksto ir tuo pačiu asmenybės bruožų – minorinė tonacija, persmelkta asketiško, šiek tiek asocialaus, bet visada norinčio pritapti žmogaus egzistencinė melancholija. Kad ir koks pašėlęs būtų autorius paauglystės laikais, kai grodavo garaže su draugu, pasakotojo tonacija liudija iš pasakojimo laiko perspektyvos, jį tapus mizantropišku filosofiniu mąstytoju. Neretai jaučiančiu savo kaip rašytojo talento jėgą, tad nieko nuostabaus, kad retkarčiais romane pasipildavo ištisi puslapiai filosofavimo, kartais išties taiklių ir įdomių pasvarstymų ir įžvalgų: „Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. Tai visa rašymo esmė. Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai klostosi tam tikrojo vietoje, bet pati vieta. Ta vieta ir yra rašymo erdvė ir tikslas. Bet kaip į ją patekti? (p. 182)“.   

Karl Ove Knausgård

Visgi autorius pasižymi plepumu. Romanas lyginamas su M. Proust Prarasto laiko beieškant, kurio šedevras dar vadinamas žodžių arkikatedra, visgi pas K. O. Knausgardą to arkikatedra nepavadinsi. Įkyriai besikartojančios buitiškos detalės turėtų nuolatos atskleisti esmines pagrindinio veikėjo jausenas ar jį vienaip ar kitaip charakterizuoti, tačiau romane to kartais pristinga ir tekstas pavirsta bereikšmiu plepėjimu arba tik priemone kaip nors stilizuoti ir imituoti laikmetį, privardijant didžiulėse pastraipose, pavyzdžiui, valymo priemonių pavadinimų. (Čia prisiminiau britų rašytojo David Mitchell romaną Juodųjų gulbių slėnis, kur romanas paremtas vien laikmečio reklaminiais pavadinimais, kurie didžiajai daliai lietuvių skaitytojui nekelia jokių sentimentų, nes tų produktų tiesiog sovietmečiu nebuvo, todėl neveikia kaip asociacijų ir nostalgijos prieskonis). Daugybė ilgų sakinių, kaip veikėjas rūko, pliko kavą, kaip sėdasi, užsisega saugos diržą tik iš dalies veikia kaip kasdienybės polėkis, tam tikra priemonė sukurti skambantį pasaulį pasaulyje, visgi nekantresnį skaitytoją tai gali išvesti iš kantrybės: „Nutarėme į kelią leistis apie septintą, tada Kristiansandą pasiektume apie vienuoliktą, tačiau pamaniau, kad galėtume išvažiuoti ir anksčiau, ir nuleidęs kojas ant grindų apsimoviau kelnes ir apsivilkau marškinius, tada pasilenkiau ir žiūrėdamas į veidrodį ant sienos ranka perbraukiau plaukus (p.244).“

Visgi viena citata ypač mane nustebino, apskritai pasakotojo kalboje išryškėjo atpažįstamo ir tapačios pasaulėžiūros bendrų taškų. Net aiktelėjau, kaip perskaičiau šią pastraipą, nes maniau, kad tik aš vienas vaikystėje kartais užsisvajojęs autobuse ar automobilyje taip regėdavau pjaustomą pasaulį: „Dar tuo metu įsivaizduodavau iš automobilio kyšančius dviejų milžiniškų pjūklų ašmenis, kurie važiuojant pjaudavo viską abipus kelio. Medžius ir žibintus, namus ir ūkinius pastatus, taip pat žmones ir gyvulius. Jei kas stovėdavo laukdamas autobuso, pjūklas perskrosdavo jį perpus, viršutinė kūno dalis nukrisdavo, kaip parvirsta nukirstas medis, o kojos ir liemuo likdavo stovėti kraujuodami pjūvio vietoje (p. 257).“

Nemažai pasakojimo skirta paauglystės ir jaunystės laikotarpiui, kada veikėjas žiemą susiruošia švęsti Naujųjų metų ir pusnyje paslepia alaus butelius. Kad ir kaip atrodytų svarbūs įvykiai pačiam autoriui, visgi paveikiausia knygos dalimi laikyčiau brolių tvarkymąsi namuose ir pokalbius-išgertuvės su atminties liga sergančia močiute. Būtent po santykį su ja autoriui pagaliau pavyksta intuityviai ir talentingai apmąstyti ir įvardyti ne tik santykį su tėvu, bet ir nusakyti mirties reikšmę jo paties gyvenime, regint, kaip pamažu nuo šlapimo nelaikymo ir demencijos traukiasi šeimos istorija prie jo egzistencinio slenksčio. Ir jis su broliu yra tie kiti, ant kurio stosis po netolimos močiutės mirties. Namų šveitimas tampa simboliniu ir filosofiniu veikėjo apsivalymo ir savo santykių pertvarkymo procesu, kuris itin taikliai perteiktas.

Knyga yra iš esmės gera ir paliekanti gerą atmosferinį įspūdį. Neseniai teko skaityti kito norvego rašytojo Roy Jacobsen Neregimieji, kur kasdienybės polėkis veikia per mikroskopinę detalę ir kiekvienas žodis tampa salos gyventojų filosofine nuostata, to pas K. O. Knausgardą pasigedau, buitiniai pagrindinio veikėjo ritualai pernelyg nuobodūs, tačiau ir pasakojimo pobūdis nuo tautiečio labai skiriasi. Akylesnis skaitytojas paskaitęs keliolika puslapių pastebės, kad Mano Kova. Mirtis šeimoje nors rašė skandinavas apie skandinavišką pasaulį, jo pasakojimo maniera kur kas artimesnė ne skandinaviškai sagos polėkiui ir filosofijai, bet amerikietiškajai. Ypač man asmeniškai priminė John Irving pasakojimo manierą – platūs pasažai ir asmenybės tapsmą formuojantys įvykiai, atvira erotika, vaikystės maištingumas, traumos, roko muzika, miestelio gatvė kaip lokalaus atskiro pasaulio vaizdinys. Visgi Knausgardo knyga patiko dėl kelių priežasčių: dėl tėvo ir sūnaus santykių sudėtingumo, dėl kai kurių filosofinių ir pasaulėžiūros dalykų bei dėl tos namų tvarkymo scenos, kurioje išryškėjo močiutės ir anūkų tyli ir skausminga būties erozija.

Jūsų Maištinga Siela