Pamačiau
šiuo laiptus šiose fotografijose ir nebegalėjau atsistebėti kaip paprasta idėja
gali tapti tokia žavia, pozityvia ir primenančia, kaip keitėsi žmonija, jos mąstymas,
suvokimas apie meną, pasaulį bei save pačius.
Šie
literatūriniai laiptai Balamando universitete (Libane) imituoja reikšmingų
žmonijai knygų nugarėles kaip pakopas iki šių dienų pergalės. Lietuvoje
galėtume turėti kokią nors alternatyvą, tarkime, su lietuvių literatūra.
Vis grįžtu prie
naujausio, dar šiais metais pasirodžiusio Christinos
Aguileros albumo „Liberation“ dainų ir šįkart noriu su Jumis pasidalyti
ypatinga albumo balade, kuri vadinasi „Unless It‘s With You“, kuri
pergalingai užbaigia „Liberation“ albumą.
Kaip jau tampa
įprasta, jeigu baladę dainuoja Christina Aguilera, ji tampa reto grožio
kūriniu, kuriame emocija, išgyvenimai ir tekstas, žinoma, ir melodija eina
išvien. Pati atlikėja yra prisipažinusi, kad jos arkliukas yra būtent toji
aukštoji muzika, tos baladės, kurios puikiai atskleidžia ne tik jos vokalinius
sugebėjimus, bet ir gebėjimą perteikti emocijas. Manau, daina turėtų patikti
Adele gerbėjams ir apskritai tiems, kurie mėgsta vokalines divas, tokias kaip
Whitney Houston, Celine Dion, Aretha Franklin ir kt.
Šioji baladė
kažin kokia itin asmeniška, gal kiek primena savo polėkiu iš jos „Lotus“ albumo
tikrai puikią dainą „Blank Page“. Šįkart Aguilera įrodė, kad pati geba rašyti
stiprias balades ir visai nereikia nei SIA, nei Lindos Perry, kurios kadaise
padėjo atlikėjai sukurti fantastiškų kūrinių. Senoji geroji mokykla, štai ką
man primena be proto jausmingoji daina „Unless It‘s With You“, kuri albume gali rungtis
nebent su ne ką prastesne daina „Twice“. Pasiklausykite:
Žodžiai /
Lyrics
"Unless It's With You"
Never wanted to feel weak in
love, give up control
Never wanted to let down my guard, be vulnerable
Never wanted to feel helpless or too comfortable
I make it on my own, hey
I've been thinking a lot about the way that people change
The most beautiful beginnings can go down in flames
It's inevitable, and that's what's got me so afraid
I'd rather be alone
I don't want no white picket fence
Dozen roses and a wedding dress
Fairy tales are fake happiness
But here we are and I must confess
Yeah, I'm in over my head feeling confused
I'm losing my mind, don't know what to do
'Cause I don't want to get married
Unless it's with you, unless it's with you
You came into my life when I wasn't trying to find
Anybody to love, hiding what I felt inside
But you opened me up and now I finally realize
I'll be your girl for life
We don't need a big audience
Thousand people we never met
Me and you and a couple of friends
And here we are and I must confess
Yeah, I'm in over my head feeling confused
I'm losing my mind, don't know what to do
'Cause I don't want to get married
Unless it's with you, unless it's with you
And oh, I know that it's scary
But I know that it's true, I'm saying "I do"
'Cause I don't want to get married
Unless it's with you, unless it's with you
Beating heart and trembling hands
Take me just the way I am
'Cause all that I want is one and the same
For the rest of my days, for the rest of my days
You can ask me in a hundred years
If I would still be standing here
When we're old and gray, I'd answer the same
Our love will remain, oh, our love will remain
Yeah, I was over my head feeling confused
Been losing my mind, don't know what to do
'Cause I don't want to get married
Unless it's with you, unless it's with you
And oh, I know that it's scary
(But I know that it's true, I'm saying "I do")
'Cause I don't want to get married
Unless it's with you, unless it's with you
Unless it's with you
„Koranas“ –
svarbiausia islamo išpažinėjų knyga, kuri tapo šiemet mano pačiu netikėčiausiu
šių metų pirkiniu iš knygų pasaulio. Pamačiau ir negalėjau atsispirti, nors
nesu islamistas ir ne itin domiuosi šia religija, kurią paskutiniu metu sunku
atskirti nuo politinių agresijos apraiškų, tačiau „Koranas“ lieka ne vien tik šventa
knyga, bet kartu ir literatūra.
Romo Jakubauskio
ir Sigitos Gedos vertimas kažkada užplieskęs aistras dėl pirmojo vertimo,
šįkart, kaip suprantu, su kiek pakoreguotu vertimu, kuriam žalią šviesą įjungė
Lietuvos musulmonų suitų centras, duodamas leidimą išleisti naują „Korano“
tiražą. Ir jis nuostabaus estetinio grožio leidimas!
Sunku patikėti,
kad lietuviškai turime išsivertę Jelenos Blavatskajos (kai kur verčiama kaip Helena Blavatskaja) knygą „Slaptoji doktrina.
Kosmogenezė“, kuri pirmąkart išleista 1888 metais. J. Blavatskaja yra
teosofijos pradininkė, viena pirmųjų, keliavusi po pasaulį ir sujungusi į vieną
religiją, filosofiją ir mokslą. Iš dalies jos knyga daugiau nei prieš šimtmetį lyg
ir priklausytų ezoterinei literatūrai, kitą vertus, daugelis sako, kad tai
begalinis žinių šaltinis. Šiandien, kai visi raštai lengvai prieinami,
tikriausiai daugelis renkasi lengvą literatūrą, tačiau negalėjau neįsigyti šios
knygos. Bandysiu kada nors skaityti.
Pirmąkart apie
Jeleną Blavatskają išgirdau, o tiksliau perskaičiau, skaitydamas Jurgos
Ivanauskaitės „Tibeto mandalą“, kurioje retkarčiais užsimenama apie Blavatskają,
tačiau tuokart nieko lietuviškai neradau ir šioji pavardė užkrito atmintin, kol
„Obuolio“ leidykla nepateikė staigmenos. Iš rusų kalbos pirmąjį didžiulį tomą
vertė Antanas Stungurys. Įvadą parašė Augustina Rugilė Vilkišė. Ką gi, nusimato
geras skaitymas, kai tik šioji knyga mane pašauks.
Taip, pagaliau
ir mano bibliotekoje atsirado šis puikios išvaizdos leidinys. „Didysis
Šekspyras. Svarbiausios dramos, tragedijos ir komedijos“. Didžiulis estetiškai
išleistas leidinys apima tokius Šekspyro kūrinius kaip „Romeo ir Džuljeta“,
„Hamletas“, Makbetas“, „Antonijus ir Kleopatra“, „Otelas“, „Karalius Lyras“,
„Ričardas III“, „Vindzoro šmaikštuolės“, „Julijus Cezaris“ ir „Koriolanas“.
Visus juos išvertė Aleksys Churginas, na, o įžanginį knygos žodį apie Šekspyro
įtaką, jo kūrybą ir gyvenimą straipsnį „Shakespeare‘as interneto epochoje“
parašė Gediminas Jankauskas.
Toli gražu ne
visas dar Šekspyras prieinamas lietuvių kalba. Nors visai neseniai šias spragas
bandė užpildyti vertėjas Saulius Repečka, išvertęs „Klaidų komedija“ bei „Troilas
ir Kresida“. Ką gi. abu šiuos leidinius kaip knygofilas turiu savo bibliotekoje.
Netikėtai
perskaičiau „Metuose“ publikuotą Gailės
Garnelytės (g. 1987) apsakymą „Ramybės
diena“. Tiesą sakant, apie G. Garnelytę niekada nieko nebuvau girdėjęs. Trumpame
pristatyme, sakoma, kad ji baigė lietuvių kalbą ir kino dramaturgiją, rengia
kūrybinio rašymo kursus.
Perskaitęs „Ramybės
dieną“, pamaniau, kad G. Garnelytė galėtų išleisti vykusių apsakymų rinkinį. Tekste
pasakojimo personažą pasirinko Bertą (Bertoldo trumpinys) vyriškosios lyties,
kuris praeityje turėjęs sunkumų, jau ilgą laiką gyvena intensyvų kūrybinį
gyvenimą, bet nori pasiskirti sau ramią dieną, per kurią galėtų medituoti,
atlikti ritualus. Jau nuo pat pradžių aiškus pasakojimo kodas, kuris primena F.
Kafkos „Proceso“ absurdo kodą. Juo labiau Bertas trokšta ramybės, tuo labiau
lemta tai ramybei drumstis – mamos skambutis, pagalba tetai, rūpesčiai dėl šuns
ir kt. Iš esmės tai yra lekiančio, laiko nerandančio ir kasdienybės darbams besiaukojančio
dažno šiuolaikinio žmogaus problema. Ramybės ir dvasinio augimo troškimas
dažnai būna užgriozdintas nuolat atliekamų darbų gausa, kad galėtum apmokėti sąskaitas
ir kaip nors išgyventi. Apsakymas iš dalies kritikuoja tokią nesveiką
prievolėmis ir vergovine santvarka grįstą gyvenimo būdą.
Kitą vertus
pasakojimo ritme „prasimuša“ Berto praeitis – alkoholiko mergišiaus gyvenimo
ritmas, kuriam senasis Bertas pavydi. Negavęs ramybės dozės ir pamatęs, kaip
gyvena jo konkurentas, jis desperatiškai neria į anų laikų girtuoklystę, bet ir
čia, kaip ir buvo galima tikėtis, jį persekioja nesėkmė. Dėl šuns jis
neįleidžiamas į barą, tada eina pirkti alkoholio ir nesveiko maisto į
parduotuvę. Atrodo, tuoj tuoj veikėjas pasiduos silpnybei, sąmonės užtemimui,
kurį autorė labai gerai psichologiškai grindžia pasidavimui, tačiau finalinė Berto
pabėgimo ir juoko scena iš tikrųjų užbaigia apsakymą skaidriai ir netikėtai. Ramybės
dienos vos netapo beprotiško nuopuolio diena.
Apsakyme
sukurta priartėjimo prie destrukcijos intriga, tačiau viską vainikuoja
nepasidavimas. Štai kur yra būdas nustebinti skaitytoją. Sekant jau žinomą
pasakojimo ritmą, galima už įvykių vingio tikėtis paties blogiausio – ramybės troškimas
sunaikina dvasinio augimo troškusį Bertą. Bet ne, priartėjimas prie
destrukcijos tampa dvasiniu gyvenimo išbandymu, kurį Bertas, padedamas savo
angelo sargo šuns Barto, išlaiko, ir priešingai nei F. Kafkos „Procese“, šis
apsakymas palieka skaidrias ir pozityvias mintis tarsi būtų, žargonu tariant, linksma
istorija apie susifeilinimą, menkniekį,
iš kurio galima pasijuokti. Bet kartu tai istorija apie, koks gali būti galingas
impulsas ir perspėjimas, kad už to juoko ir pabėgimo nuo policininko, visgi
buvo grėsmingas nuopuolis ir jis visada yra ir bus, kol kaip detonatoriaus
laikrodukas tiksės Berto širdis.
Sveikinu autorę
su geru apsakymu. Ir visiems linkiu ramybės dienų ne vien tik išbandymų.
Filmas „Mano pusbrolis Vinis“ (angl. My Cousin Vinny) (1992) viena senesnių
ir matomai gerai tiek žiūrovų, tiek kino kritikų įvertinta komedija. Tikriausiai
filmas labiausiai žinomas dėl aktorės Marisos Tomei, kuri už automobilių
žinovės vaidmenį pelnė „Oskarą“ kaip geriausia antraplanė aktorė.
Filmas „kabina“
nuo pat pirmųjų scenų, kai du jauni mulkiai pavagia skardinę iš parduotuvės ir
įsivelia į keistą kuriozinę apklausą dėl žmogžudystės policijos nuovadoje. Iš esmės
visas pradžios filmo komizmas yra absurdiškas nesusikalbėjimas ir apgailėtinas
policijos darbas, neužduodant tiesioginių ir gerai suformuluotą apklausos
kausimų. Aišku, kai atvyksta pusbrolis Vinis, paskutinis liurbis su žavia
mergina, kurie apsistoja prie geležinkelio, darosi viskas aišku. Apskritai visa
Vinio povyza, ištarti žodžiai ir taip, kaip jis rengiasi, rėkte rėkia, kad jis yra
vienas didžiulis nesusipratimas. Bet nebūtų komedija teisinga komedija, jeigu
ir tokiems kaip Vinis kartais nepasisektų. Kaip jau galima numanyti, jis bylą
vis tiek laimės, tik kokiais būdais jis padarys ir ką pasiūlys filmo
scenaristai, belieka tik mėgautis. Priešingai nei būtų galima tikėtis, visgi
filmas įtraukia į savo komizmą, netgi pavadinčiau filmą su kibirkštėle, dėl ko,
žinoma, filmas nepavaldus laikui, todėl tokia komedijos klasikaiš esmės yra nesenstanti.
Dabar galiu
pasakyti, jeigu reiktų kokios nors visiems prieinamos, bet neprastos
amerikietiškos komedijos, tikriausiai rekomenduočiau visgi pažiūrėti „Mano
pusbrolis Vinis“. Nežinau, kaip kitiems, bet jaučiu 90-ųjų pradžios
dešimtmečiui šiokius tokius sentimentus, savotišką vaikystės nostalgiją, nors
toji realybė ir amerikietiška, bet tai visgi neatgaminama, nors paskutiniu metu
šiuolaikinis kinas ir bando rekonstruoti to dešimtmečio, prieš didįjį
technologijų sprogimą, dvasią. Šis filmas dar kartą nuostabiai priminė tas gatveles,
automobilius, aprangą, šukuosenas ir suprantu, kad su tokio vaizdo kinu esu
užaugęs.
Ir iš tikrųjų
gera komedija, rekomenduotina ne tik plačiajai rinkai, bet ir gurmanams.