Šios dienos citata: Greta Thunberg apie švietimą, politiką, motyvaciją

Sveiki,

Šiemet mergaitė Greta Thunberg (g. 2003) iš Švedijos išgarsėjo protestuodama prieš klimato kaitą ir Švedijos vyriausybę, kuri nesilaiko pasirašyto pakto su ES. Nors jai tik penkiolika, ji kiekvieną penktadienį rengia streiko akcijas prieš žalingus valdžios sprendimus, kurie turi lemiamos įtakos klimato kaitai.

Ši mergaitė tapo ne tik internetine sensacija, bet ir pavyzdžiu visiems, kurie nedrįsta sąmoningai ginti pamatinių vertybių ir, kaip gaila, nuo mūsų pačios valstybės valdžios. Dabar ji turi tūkstančius pasekėjų ir sąjungininkų, kurie sąmoningai prisideda prie protestų, o štai pas mus netgi protestuojantys mokytojai yra laikomi (tik kai kurių) netgi šalies gėda, jie gėdinami, menkinami tiek valdžios, tiek kai kurių tėvų, kurie neturi kur palikti savo atžalų ir pila srutas internete. O kur tokios vertybės kaip pilietiškumas? Orumas? Pagarba? Jų nereikia? Tik prižiūrėkite mano vaiką, o išsilavinimas – kam jo reikia, jeigu pabaigęs išvyks silkių darinėt į Norvegiją.

Nors šie Gretos žodžiai pasakyti klimato kaitos protesto kontekste, bet kaip jie dabar puikiai tinka dabartinei mūsų situacijoje, ypač, kai buldogas Premjeras Saulius Skvernelis apie mokytojus kalba kaip apie kokius pusfabrikačius, niekingas atmatas. Iš esmės tai baisu ir tik galime kartais remtis į tokius šviesius žodžius kaip šios sąmoningos mergaitės ir laikytis, nepasiduoti, nes kuo mūsų daugiau, tuo valdžiai prasčiau. Jeigu ji regi mus kaip priešus ir atmatas, vadinasi, turime pasakyti, kad mums tokios „valdžios“ nereikia.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyvenęs" / "The Survivalist"

Sveiki,

Žiūrėdamas britų filmą „Išgyvenęs“ (angl. The Survivalist) (2015), apipiltą įvairiausiais apdovanojimais ir nominacijomis, netgi vadinamą „šedevru“, pagavau save mąsliai teisiant, kad paskutiniu metu nelabai suprantu nepriklausomą kiną. Elitinio kino festivalinis perlas, manding, šįkart nesužvilgo nei kaip pusbrangakmenis, pabandysiu paaiškinti kodėl.

Visų pirma mažabiudžetis filmas atrodo nufilmuotas pamiškėje, prie daržo. Mes gi žinome, kad nereikia milijardų sukurti šedevrui, tačiau apie ateities pasaulį po numanomos apokalipsės, kai klajojantys žmonės grupelėmis bando išgyventi, vieni kitus plėšdami ir naikindami – oi, tokių filmų mes tikrai matėme visokių visokiausių. Kuo šis minimalus, mąslus, lėtos tėkmės filmas išskirtinis? Sakyčiau, kad nelabai kuo.

Taip, filmas daug žadantis pirmosiomis 10 minučių, nes vis bandoma spėlioti aplinkybes ir kodėl tas vyrukas sysioja ant žemės, kad patręštu augaliukus, bet netrunka viskas pabosti, kai atsiranda motina su dukra, kur už seksą gauna neįkainojamo paprasto viralo. Žodžiu, vėliau „myliu-noriu-negaliu“, prasideda numanomas santykių trikampis ir čia aš kaip žiūrovas, žiūrintis neabejotiną šedevrą, jaučiuosi apgautas. Netgi Šekspyras prieš 400 metų mokėjo sukurti įdomesnį siužetą. Filme „Išgyvenęs“ absoliučiai viskas nuspėjama, todėl galima kaltinti itin silpną, kone nevykusį scenarijų, kurį galėjo parašyti, tarkim, vidutinių gabumų mokinė iš Tauragės ar Skuodo. Iš tikrųjų filmas kaip „Bado žaidynes“, tik „Bado žaidynėse“ mes patikime geriečiais, leidžiamės į nuotykį, turime nemenkai, kas kad pramoginių, bet turime, emocijų puokštę.

„Išgyvenęs“ galėtume pagirti nebent už nekomercinį pasakojimo toną (tai gana juokingas pagyrimas nepriklausomam kinui), kiek įtikinamą emocinį baimės ir praradimų atmosferą, bet visumoje vyksmo turinys labai nuspėjamas ir absoliučiai šabloniškai nuobodus. Filmas man asmeniškai nepasiūlė nieko naujo.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Prašau man pateikti Jurgitos Petrauskienės galvą, nes "je suis mokytojas"

Sveiki,

Mokytojai tapo savo orumo įkaitais. Tokią išvadą galima padaryti, kai Švietimo Ministrė Jurgita Petrauskienė ciniškai kartu su Sauliumi Skverneliu atkerta, kad dabartinis mokytojų streikas yra nereikšmingas, nes pagal juos (nežinia, iš kokios velnio subinės ištraukti skaičiai) streikuoja tik trys procentai pedagogų, nors skaičiai yra jau masiniai ir ta abiejų politikų retorika tiesiog reiškia nepagarbą mokytojams, menkina mokytojų bendruomenės susivienijimą prieš visą visuomenę. Štai S. Skvernelis leptelėjo (eilinį sykį neigiamai apie pedagogus), kad jiems jokia vertybė nei tėvai, nei mokiniai, (o kas Skverneliui yra vertybė? Tikrai ne mokytojas), o J. Petrauskienė netgi visą tą streiką nesibodėdama pavadino šou. Žodžiu, mokytoja karvės torto vietoje, tariamai už kontaktines valandas prie lentos šokanti striptizo šokėja, kaip sakė A. Tapinas.

Ar turėtų stebinti Skvernelio ir Petrauskienės požiūris į mokytojus? Jis iš esmės atspindi visos tautos požiūrį į mokytojus – patarnautojai, kurie amžinai blogai dirba, neužima vaikų, jų neparuošia, neišmokina ir priedu dar daug atostogauja, Skvernelis netgi pasakė, kad gauti 1000 eurų į rankas ir nieko neveikti – tai joks pedagogas to negaus. Į-si-vaiz-duo-ja-te, anot jo, pedagogai nieko neveikia! Šitą dainelę po kiekvienu straipsniu porina kas tik netingi, nors streikas sulaukė ir pritariamojo tono. Atsirado daug tėvų ir sąmoningų mokinių, kurie per socialinius tinklus sakosi palaikantys mokytojus.

Man asmeniška protu nesuvokiamas vienas dalykas. Kaip J. Petrauskienė, iš esmės negerbdama mokytojų, išmokusi savo baisią kosmetinę retoriką, šneka ir juodai nusišneka apie kažkokias vertybes, iššūkius ir vizijas bei kitas abstrakcijas ir iš esmės vengia konkretumo. Kaip tokia parazitinė, atsiprašau, atmata, gali tapti Švietimo Ministre? Jūs man paaiškinkite, kodėl Lietuvoje ministrais tampa tie, kurie nekenčia savo valdomos nišos žmonių, jais akiplėšiškai nesirūpina, neina į dialogą ir vaizduojasi su dirbtina šypsena, kad problemos nėra, mažina skaičius, meluoja prieš kameras ir nė neketina atsistatydinti. Priešingai, netgi vaizduojasi aukomis.

Baisiausia, kad tokie ponai jaučiasi teisūs, nes slepiasi už dirbtinai išpūstų statistinių duomenų, o mokytojas, na, tai jis, čia kaip ir valytoja 0.5 etato, labai greitai pakeičiamas. Kaip nutiko, kad aiškią nepagarbą, po kuria galbūt slepiasi netgi arši neapykanta mokytojams už, atsiprašau, zyzlų ministerijos trukdymą, gali atstovauti ir tarnauti mokytojams ir apskritai švietimui šioji pabaisa? Kaip gali užlipusi ant scenos per Mokytojų dieną ir kaip eilėraštį taukšti apie mokytojų pasiaukojimą, išbandymus, o paskui pasisukusi ant kulno neraudonuodama aiškinti apie mokytojų nekonstruktyvų elgesį švilpiant per jos retoriką. Gėda! Tai yra aukšto cinizmo pilotažas ir visi mokytojai yra be galo šaunūs, kurie prisidėjo ir prisideda prie šio streiko. Ypač pagarbos vertas profsąjungos pirmininkas Andrius Navickas. Nežinau, ką išsidirbinėja Jurgelevičius, susireikšminęs ir purvais apsidrabstęs populistas ir kiek gal gavo palaikymo iš ministerijos, tačiau drąsiai jį galima vadinti tiesioginiu mokytojų Judu.  

Kol mokytojai streikuoja, kol Jurgita Petrauskienė, paantrinta Skvernelio, toliau tebėra dantimis įsikibusi posto ir it saldų kremą triedžia sveiku protu nesuvokiamas kalbas, tol manau, kad ši suirutė turi tęstis. Tai jau net nebe etatinio ir užmokesčio reikalas, tai turėtų būti visos ministerijos galvų reikalavimas, principo ir garbės reikalas išspirti tą moteriškę su visais patarėjais, dokumentais ir statistikos lapais bei vizijomis, misijomis. To ir linkiu mokytojams. Mes jus palaikome, nes je suis mokytojas!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eckhart Tolle "Naujoji žemė"

Eckhart Tolle. „Naujoji žemė“ – Kaunas: Mijalba, 2016 – 197 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tais išskirtinais atvejais, kada į rankas papuola ezoterinės literatūros leidyklos Mijalba knyga, galima netgi nustebti, kad šią literatūros nišą netgi nesąmoningai imi nuvertinti. Galvoji: ai, šioji literatūra skirta depresyviems, gyvenimo prasmės ir trečiąją akį bekrapštantiems žmonėms. Argi gali būti kas nors ezoterinėje literatūroje naudinga, kai jos šitiek daug, kai, atrodo, kas antras dedasi išminčiumi ir dar visą tą nišą skaityti ir suskaityti? Ne, kartais pagalvoji, kad tai tiesiog ne man. Bet tais retais atvejais, kai knyga „ateina“, ji pasirodo ne tik literatūriškai gardi, bet ir turi stulbinančios įtaigios galios paveikti žmogaus gyvenimą. Viena iš tokių knygų – vokiečių kilmės mokslininko Eckhart Tolle (g. 1948), kuris iš esmės kalba apie žmogaus sąmoningumą ir ego poveikį sąmoningėjimo kelyje antrojoje knygoje Naujoji žemė (angl. A New Earth).

Mijalba taip pat yra išvertusi ir kitas šio autoriaus knygas Šios akimirkos jėga, kurios, tiesa, dar neskaičiau ir ji yra pirmoji autoriaus knyga, tačiau tai nesvarbu, nes Naujoji žemė nėra tęsinys, tai sakyčiau, teorinis žinių rinkinys, kurį ryžausi skaityti paragintas praktikės Ievos Žigonės, kurios kursų teko išklausyti ir išbandyti. Knyga iš esmės yra tų mokymų teorinė išraiška, paliudijanti, kad sąmoningumo, nubudimo galia glūdi kiekviename iš mūsų, nepriklausomai nuo rasės, šalies, įsitikinimų, lyties ir t. t. Tiesa, nežinau, kokį poveikį ir rezonansą knyga sukeltų, sakykime, visiškai žaliam ezoterinės literatūros skaitytojui, kuris niekada nesidomėjo nei siela, nei dvasia, neturi jokio supratimo apie Visatos dėsnius, minčių galią, karmą ir t. t. Manau, kad toji teorija, kaip ir pats autorius prasitarė knygoje, gali paprasčiausiai nesuveikti, neturėti jokio poveikio ir tai tik paliudytų, kad šioji informacija dar tebėra blokuojama gilaus ego.

Nuo pat pirmųjų puslapių man tapo aišku, kad Naujoji žemė – puiki knyga, tik viso to, jeigu nebūčiau bandęs prieš tai praktiškai, galimas daiktas, knyga būtų nesurezonavusi ir skaitymas bei jos suvokimas apsunktų, galgi net taptų skaitymas kaip kančia. Manau, prie tokios knygos dar reikėtų „prisegti“ kokį nors CD su įrašytomis praktinėmis užduotimis, kaip pasiekti tą dabarties Buvimo akimirką.

Beskaitydamas iš esmės pradėjau braukytis daug naudingų citatų, kurios vienaip ar kitaip man aktualios šiai dienai, bet greitai supratau, kad tokiu būdu subraukysiu visą knygą, nes patarimų ir tiksliai skaidrių minčių, kuriais norėčiau pasidalyti su Jumis, šioje knygoje tiek apstu, kad verčiau visą ją perskaityti, nei ištisai cituoti.

Apie ką kalba E. Tolle šioje knygoje? Iš esmės nesudėtingu stiliumi, neapsunkindamas teksto sąvokomis, „nutapo“ žmogaus struktūras ir paaiškina jų sąveikavimą, nuo kurio priklauso mūsų gyvenimo pilnatvė, kokybė ir sąmoningumas. Pirmiausia jis supažindina mus su ego kaip proto, minčių ir jausmų struktūra, kuri iš esmės blokuoja suvokimą, kas mes esame. Kas aš esu? Tikslingiausias atsakymas būtų – AŠ ESU, kadangi sąmonė, pasireiškianti per šį fizinį kūną, neturi žodinio pavadinimo ir formos, o visa tai, ką galime įvardyti, tėra tik ego ir proto struktūros blokai, neleidžiantys būti mums sąmoningiems. „Ego painioja nuomones ir požiūrius su faktais. Ego netgi neatskiria, kur yra tikras įvykis, o kur – reakcija į tą įvykį. Kiekvienas ego sugeba meistriškai interpretuoti įvykius ir juos iškraipyti. Tik sąmonė, o ne mąstymas, gali atskirti, kur yra faktai, o kur – nuomonė apie faktus. Tik sąmonė leidžia įvertinti gyvenimo situacijas, pažvelgti į jas kitaip, be pykčio, jose elgtis deramai ir įveikti savo mąstymo ribas (p. 49)“.

Eckhart Tolle

Esame užliūliuoti savo proto ir patikime kasdienybės iliuzija, tampame nesąmoningi, pasiduodame vertinimui ir emocijoms. Vienas iš būdų, pasak autoriaus, yra paklausti savęs, kas tu esi be savo fizinio kūno, be minčių, jausmų ir vaizduotės? Kur tu randiesi? Ir tada atsiveria dažniausiai krūtinėje tas atviras Buvimas. Taip pat autorius užsimena apie sąmoningą kvėpavimą, būvimą čia ir dabar, kai dėmesys nukreiptas į kvėpavimo procesą, o ne mąstymą. Kartais gali beskaitant susidaryti įspūdis, kad žmogaus didžiausias priešas yra jo protas, mintys, balsas galvoje, generuojantis gyvenimą ir leidžiantis patirti nuolatinį nepasitenkinimą esatimi ir juo reikia atsikratyti. Autorius nesako, kad turime tapti avinų bandą ir ignoruoti savo protą, jis teigia, kad sąmoningumą turi imti viršų, būtent iš tos Buvimo erdvės turi vertis proto pasireiškimas, o ne priešingai.

„Mąstymas izoliuoja situaciją ar įvykį ir pavadina jį geru arba blogu, tarsi jis turėtų individualią egzistenciją. Tokiu būdu tikrovė suskaidoma į dalis, tampa fragmentuota. Toks suskaidymas yra iliuzija, tačiau kai patenkame į jos spąstus, ji atrodo reali. Vis dėlto visata – tai nedaloma visuma, kurioje niekas neegzistuoja atskirai (p. 128)“.

Iš esmės knygos autorius patvirtina kai kurias religijose esamas tiesas, daug cituoja iš Šventojo rašto, patvirtindamas, kaip dėl vertimo ir nenuovokos, buvo iškraipytas Kristaus mokymas. Apstu budistinių tiesų apie karmą, žmogaus gyvenimo cikliškumą, reinkarnaciją, gyvenimo nesąmoningumą, kaip atsakomybės už šią akimirką neprisiėmimą kaip visų mūsų kančių priežastį.

Didžiausia laimė yra tai, kaip sako autorius, kad nereikia jokio pripažinimo ar pritarimo iš aplinkos, nes meilė, laisvė kyla tik iš Buvimo t. y. vidinė apsisprendimo laisvė būti laimingu ne rytoj, ne tada, kai pasistatysiu namą, ne tada, kai vaikus paleisiu į pasaulį, bet dabar, šią akimirką. Autorius taip pat sako, kad tik ego apgaudinėja dėl rytdienos, laiko perspektyvoje ateities nėra, yra tik ši akimirka ir jeigu tik ją patiri sąmoningai, tai suvoki, kad joks materialus kapitalas ar aplinkinių dėmesys tavęs nepadarys laimingu. Asmeniškai man tokias akimirkas retkarčiais pavyksta išgyventi ir jos nėra vien tik E. Tolle teorija, toje akimirkoje kaip gyvenimo tėkmėje čia ir dabar, nepriklausomai nuo nieko, esu laimingiausias ir tam nereikia priežasties, nes pats sąmoningumas, vidinė vibracija tau leidžia tą jausti be jokios ateities baimės.

Naujoji žemė, be jokios abejonės, sąmoningėjančiam žmogui tiesiog įtvirtina jau žinomas ar numanomas tiesas, suteikia visa tam savotišką struktūrą, įgalina tam tikrus terminus, nes kiek yra mokytojų, tiek yra ir sąvokų, bet iš esmės daugelis iš jų kalba apie tą patį arba labai panašius dalykus. „Nesipriešinimas yra esmė visoje visatoje galios sąlyga. Jis padeda sąmonei (dvasiai) išsilaisvinti iš įkalinimo pavidale. Kai viduje nesipriešinate pavidalui – viskam, kas yra ar vyksta – paneigiate absoliutų jo tikroviškumą (p. 135)“. Naujoji žemė – tai gidas pakeliui į Rojų. Ne kitaip.

Jūsų Maištinga Siela

"Maištinga siela" dėkoja leidyklai "Baltos lankos"

Sveiki,

Viena iš Baltos lankos leidyklos dovanotų knygų buvo Ann Patchett Nuostaba. Būtent nuostaba ištiko mane, kai siuntinyje aptikau šiltą Baltų Lankų komandos sveikinimą ir šį, galima sakyti, firminį i medinį skirtuką „Maištinga siela“. Kitąmet šiam saitui sukaks 10 metų – net sunku patikėti, kad aš vis dar jį rašau. Didelį dalį turinio užima, žinoma, knygos ir jų aptarimas, pareikalavęs ne vienos valandos, kad recenzija įgautų šiokią tokią struktūrą.

Ačiū leidyklai „Baltos lankos“ už knygas ir skirtuką, dabar iki Kalėdų ir Naujųjų turiu tiek daug skaitymo, kad net sunku išsirinkti knygą, nes jų tiek daug... Pavydžiu nebent „Knygų Damai“, kuri iš esmės turi laiko skaitymui, na, o tie, kurie tiek to laiko neturi, tenka rinktis iš gausybės geros literatūros vieną kitą kūrinį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiška moteris" / "Una Mujer Fantástica" / "A Fatastic Woman"

Sveiki,

„Oskaro“ statulėlę kaip geriausias užsienio šalių filmas pelniusi čiliečių drama „Fantastiška moteris“ (ispan. Una Mujer Fatastica) (2017) daug ką suglumino dėl šio apdovanojimo, nors kitą vertus „Oskarai“ visada buvo šališki apdovanojimai, jeigu panagrinėtume tendencijas, pamatytume, kad geriausiais filmais tampa tik tie, kurie turi patriotinių (amerikietiškojo stiliaus) arba seksualinių mažumų istorijos. Tiesą sakant, „Oskarą“ tikrai tuokart būčiau davęs švedų filmui „Kvadratas“ arba rusų „Nemeilė“, todėl iš esmės nepritariu, jog būtent „Fantastiška moteris“ pelnė šį įvertinimą.

Visgi filmas neblogas. Tai ne pirmas sykis, kada susiduriu su Čilės režisieriumi Sabastian Lelio. Itin gerą įspūdį paliko jo drama „Glorija“, kurios amerikietišką perdirbimą autorius pristatys su Julianne Moore, pastarąjį kritikai jau vertina lygiai taip pat, kaip Pietų Amerikos versiją. Eilėje dar laukia jo filmas „Nepaklusnumas“, bet dabar ne apie juos... Ši istorija pasakoja apie Santjage, Čilės sostinėje, gyvenantį transeksualą Mariną, kuris yra užmezgęs rimtus santykius su į tėvus tinkančiu 57 metų vyru. Pastarasis po vienos vakaronės numiršta ir Marinai tenka išgyventi ne tik netektį, bet ir kuo greičiau kraustytis iš jo namų, nes mylimojo buvusi žmona su vaikais toli gražu nėra nusiteikę draugauti su „šeimų ardytoja“. Istorija be laiko šuolių pasakoja apie tai, kaip iš esmės viską tenka grąžinti, pradedant mylimojo daiktais, tiek prisiminimais, vėl iš naujo išgyventi gniuždantį pažeminimą dėl to, kas tu esi ir kaip gyveni. Iš esmės skaudžios egzistencinės temos menkai tenagrinėja tapatybės tematiką, kurios kratosi dalis puritoniškų lietuviškų žiūrovų, veikiau tai filmas ne apie transeksualumą, bet apie sudėtingas visuomenės santykius, nulemtas sudėtingų pasaulėžiūros sistemų, įsitikinimų, prieštaringų vertybių.

Išties puikioje režisūroje atskleidžiama meilės ir praradimo istorija, kuri nėra tipinė. Ir visai tai ne dėl transeksualo, bet dėl to, kad išklibinus prieraišumą, visko netekus, tenka kažkaip priimti ištuštėjusį pasaulį. Gal dėl pagrindinio veikėjo šoko po mylimojo mirties, man šiek tiek vaidyba pasirodė pernelyg teatralizuota, išlaikytos pernelyg tamprios pauzės kalbantis, ginčijantis ir pan., pavyzdžiui, „Glorijoje“ man viskas plaukė kur kas natūraliau ir įtikinamiau. Šis filmas galbūt ir nesiekia būti itin organiškas, juk visgi kalbama apie žmogaus skausmą, kurio raiška dažniausiai neturi „normalių“ formų. Pagrindinį vaidmenį atliko tikra transeksualė aktorė ir operos dainininkė Daniela Vega (g. 1989), kuri iš esmės labai tiko šiam nevienadieniam vaidmeniui.

Man patiko ši juosta, nors vėlgi kažin kokių emocijų kaip „Kvadratas“ ar „Nemeilė“ nesukėlė, nes visgi čia papasakota tyli ir uždara drama žmogaus viduje, o „Kvadratas“ ir „Nemeilė“ ryškiai spinduliuoja socialines žinias pasauliui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Šiaurės Amerikos indėnai pripažino penkias žmogaus lytis, o ką mes galime iš jų pasimokyti?

 Vyrai indėnai.

 Kairėje (vyras) su savo žmona (dešinėje).

Sveiki,

Nusprendžiau pasidalyti šiomis indėnų fotografijomis su Jumis ir dar kartą parodyti, kad pasaulis yra nepaprastai įdomus ir tik mes nusprendžiame, kiek jį apribojame, dažnai bijodami pasiduoti įvairovei ir tėkmei. Dažnai įtakos tam turi mūsų tėvų auklėjimas ir, žinoma, krikščionybės iškreiptas supratimas apie žmogų – primestas nuodėmingojo ir kaltojo žmogaus vaidmuo iš tikrųjų mus suskaldė ir mes ne tik pradėjome bijoti, nemėgti ir šlykštėtis kitais, bet iš esmės ėmėme tapatintis su „stipresnėmis“ grupėmis, laikydami juos neteisėtai nugalėtojais. Juk būtent taip krikščioniškasis pasaulio suvokimas iš esmės mus apribojo, suskaldė, privertė paklusti sistemai ir niekinti.

Netikėtai facebooke iššoko šis straipsnis apie Šiaurės Amerikos indėnus, kurie gyveno visiškai kitokioje visuomenėje, kurioje kiekvienas narys priimamas toks, koks jis gimė. Jie pripažino net penkias žmogaus lytis – vyro, moters, moteris, kuri traukia moteris („dvi dvasios“), vyrus, kurie traukia vyrus („dvi dvasios“) ir tarpinę. Šiuolaikiniame pasaulyje taip būtų heteroseksualus vyras ir moteris, gėjus, lesbietė ir transeksualai. Kalbant apie sąvoką „dvi dvasios“ – tai buvo netgi gerbtini žmonės, pažinę tiek moteriškąją, tiek vyriškąją energijas, jie buvo apdovanoti galimybe pažinti dvejopai šį pasaulį. Kas įdomu, kad indėnai neturėjo nuosavybės termino ir jie net neturėję tokio termino kaip „mano žemė“, todėl labai nustebo, kai grobuonys iš Europos ėmė plėšti ir savintis. Jų mentalitetas buvo kur kas laisvesnis, taikesnis, kurie tuo metu iš tikrųjų atitiko Visatos dėsnius.

Mums sunku priimti žmogaus seksualumą – čia neseniai „susipjoviau“ vienoje kvailoje diskusijoje, kurioje standartinėmis frazėmis bandoma įrodyti, kad žmogaus seksualinė raiškos įvairovė yra nenatūrali ir tik vyro ir moters „tradicinė“ sąjunga yra natūralus reiškinys. Aišku, argumentai buvo krikščioniško mokslo pasaulio apie biologines žmogaus funkcijas, tačiau išmintingi žmonės gi žino, kad žmogus nėra vien tik jo kūnas. Jūs nupjaukite ranką, ar nuo to žmogaus pasidaro mažiau? Jeigu jis nesusilauks palikuonių, ar dėl to žmogaus pasidarys mažiau? Biologiniai dėsniai iš esmės yra taip sudievinti ir padaryti kaip atskirties instrumentas, kaip pavyzdžiui, kai kurios Biblijos tezės tampa neginčytina tiesa, bandant paneigti žmonių prigimties įvairovę. Lietuvoje dar labai gajus dėl įvairių klišių, sisteminio „geras ir blogas“ mąstymo ir priėmimo modelio, kurį paveldėjome per kartų kartas.

Kai jūs sakote „nenatūralu“ prieštaraujate patys sau, kadangi gamtoje apstu seksualinės įvairovės ir jūs tiesiog vergaudami krikščioniškosios tradicijos mąstymo modeliui, paneigiate žmogaus prigimties įvairiapusiškumą. Ši sistema taip įkalta į jūsų protą, kad veikia kaip pasišlykštėjimo jausmas, nemokėjimas priimti kito, o tai sufleruoja, kad jūs patys galbūt negalite „surinkti“ į visumą ir neigiate tam tikras nebūtinai su seksualumu susietas tapatybės dalis.

Gyvename supriešintame atskirties pasaulyje ir prieš sakydami „sugedę vakarai mus užverčia savo ideologija“, pagalvokime, o kokiai ideologijai jūs dabar gyvenate? Tai, kurią paveldėjome iš sovietų, kai viskas buvo norminama pagal ūsuočių dėdę? Mes netgi tai geriau pripažinsime, nei priimsime „supuvusius“ vakarus, nes pasišlykštėjimą priimame mieliau nei įvairovę ir taiką. Tai, sakyčiau, yra tikrasis nenatūralumas – jausti kaltę, smerkimą, pasišlykštėjimą, nes juk iš esmės žmogaus prigimtis yra taiki ir mylinti. Todėl žiūrėdamas į šias fotografijas, galvoju, kokius puikius gyvenimus gyveno šie indėnai. Jie net nesirinko, jie buvo tokie, kokie jie buvo, tačiau norminanti europietiška senoji kultūra neįvertino to pasaulio ir su kryžiumi priešaky sunaikino šias kultūras ir privertė asimiliuoti į kur kas žemesnės kultūros ir suvokimo mechanizmą.

P. S. Šis įrašas skirtas „Krikščioniškosios kultūros institutui“, kuris vis dar, gausiai iš nežinia kur finansuojamas, tebetęsia skaldančios atskirties kultūros invaziją žmogaus dvasioje, nešdami netikrą propagandinę žinią ir iš esmės tebežaidžia tomis pačiomis priemonėmis, kaip ir kolonistai, atėję į indėnų žemes.

Jūsų Maištinga Siela