Geriausios 2018 metų goodreads.com puslapio lankytojų išrinktos knygos

Sveiki,

Į interneto vandenų platybes jau plūsta šiemet geriausių knygų sąrašai. Kas savo perskaitytas knygas dalijasi, kas iš leidyklų, kas šiaip įvairiuose rinkimuose dalyvauja ir po to pristato. Šįkart nusprendžiau pasidalyti puslapio www.goodreads.com lankytojų balsavimo rezultatais. Šiemet goodreads lankytojai jau dešimtą kartą rinko įvairiose kategorijose nominuotas knygas, kurios gali būti nepaprastai geras orientyras leidykloms, kurios suinteresuotos versti gerą literatūrą į lietuvių kalbą.

Peržiūrėjęs knygas, už kurias šiemet balsavo viso pasaulio skaitytojai, supratau, kad jame yra visko. Tai nebūtinai „gera ir aukštos prabos“ literatūra, kai kuriose kategorijose laimėjo tiesiog populiariosios pramoginės literatūros autoriai dėl žinomumo, kai kur nominuotos knygos, tarkim, iš ilgojo Man Booker sąrašo liko visai gale, o koks nors serijinis populiarus autorius ėmė ir perspjovė. Nesileisiu į emocijas, tačiau daugeliui laimėjusių knygų, sakyčiau, nepritarčiau, nes visgi norėtųsi matyti elitinę literatūrą. Bet ar pas mus su „Metų knygos“ ir 15min.lt rinkimais kartais nebūna kažkas panašaus? A?

Pati mėgstamiausia mano kategorija Grožinė literatūra šįkart išrinkta lietuviams puikiai žinoma autorė Jojo Moyes ir jos knyga „Still me“ (liet. Vis dar aš). Manau, tikrai net tarp nominantų būčiau radęs ne vieną knygą, kuri būtų geresnė už J. Moyes, kurios kūrybą apskritai priskirčiau romantinės literatūros kategorijai.

Mistinio trilerio kategorijoje vis dar karaliauja Stephen King. Laimėjo jo romanas „The Outsider“ (liet. Pašalinis).

Istorinės grožinės literatūros kategorijoje išrinkta buvo Kristin Hannah „The Great Alone“ (liet. Didysis vienišius), kuris pasakoja apie šeimos vyrą, kuris grįžęs iš Vietnamo karo, bandydamas įveikti traumą, su šeima persikelia į Aliaską ir tada prasideda... Šią net aš norėčiau perskaityti.

Fantastinio romano kategorijoje internautai skyrė Madeline Miller „Circe“ (liet. Kirkė). Remdamasi graikų mitologija apie Kirkę ir jos salą, autorė kuria moters ir žmogaus prigimties istoriją, konstruodama mitus į bendrą pasaulį.

Meilės romanų kategorijoje laimėjo Helen Hoang su romanu „The Kiss Quotient“ (liet. Bučinių koeficientas). Autorė šiuolaikiškai kuria moters paveikslą, kuri tiki, kad viską vienija racionalus protas ir matematika, tačiau tenka greitai įsitikinti, kad vis tiek viską valdo širdis ir jausmai.

Mokslinės fantastikos kategorijoje laimėjo autorė V.E.Schwab su romanu „Vengeful“ (liet. Kerštingasis). Tai istorija apie du draugus, kurie tyrinėjo mirtį ir dėl konkurencijos jiedu susipyko. Galiausiai vienas iš jų mirė, o kitam beliko kažkaip vis tiek atkeršyti, bet kaip?

Siaubo romano kategorijoje vėl tas pats Stephen King tik su kitu kūriniu „Elevation“ (liet. Aukštis).

Geriausios humoristinės knygos kategorijoje – Tiffany Hadish „The Last Black Unicorn“ (liet. Paskutinis juodasis vienaragis).

Dokumentinės literatūros kategorijoje – Michelle McNamara „I‘ll Be Gona In The Dark“ (liet. Aš būsiu tamsoje). Labai įdomu, kad autorė jau mirusi, nes ji tyrė vieno Kalifornijoje siautėjusio sadistinio maniako žudiko istoriją. Ji ilgai rinko medžiagą, kalbėjosi su policininkais. Beveik dešimt metų trukęs tyrimas virto dokumentine knyga, tačiau jau po autorės mirties..

Autobiografinių memuarų kategorijoje – Tara Westovern „Educated“ (liet. Išsilavinęs).

Daugiau nominacijų, įskaitant ir paauglių literatūra, rasite ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Leidykla Sofoklis - Linkolnas bardo, Vilko dvaras, Kaktusų gyvatvorė, Užeina kartą arklys į barą, Tai, ko netekome ugnyje

Sveiki,

„Sofoklio“ leidykla šįkart man labai dosni. Neseniai perskaičiau itin puikią Man Booker International premija apdovanotą David Grossman „Užeina kartą arklys į barą“ ir – kaip puiku! – jau išvertė ir Man Booker George Saunders „Linkolnas bardo“! Šalia dar rikiuojasi kitos išleistos ir perleistos knygos, kurios taip pat, manau, tikram geros literatūros skaitytojui žadina alkį.

Kada viską perskaityti ir ar būtina viską perskaityti? Tai jau kiekvienam iš mūsų asmeninis klausimas. Skanaus!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adaptacija" / "Adaptation."

Sveiki,

Retai kada žiūriu filmą antrąkart, bet pastebėjau tendenciją, kad yra filmų, kuriuos noriu „patirti“ antrąkart, nes jausmai ir atmintis dažnai nublunka. Vienas iš tokių filmų buvo „Oskarais“ įvertinta kino juosta „Adaptacija“ (angl. Adaptation) (2002). Taip jau nutinka, kad kai kurie režisieriai tiesiog savo kūrinius, kad ir kokius besukurtų, yra pasmerkę milžiniškam populiarumui ir „Oskarams“. Režisierius Spike Jonze sukūręs tokius hitus, laikomais šedevrais kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013) bei „Maksas ir maksimonstrai“ (2009) iš tikrųjų savo unikalia kino kalbėjimo forma moka papasakoti istoriją.

Filmas „Adaptacija“ – daugiasluoksnė drama, kurioje pasakojama apie kūrybines dirbtuves, ilgą adaptacijos laikotarpį, kai aktoriaus Nicolo Cage personažas bando iš knygos apie orchidėjas pritaikyti scenarijų kino filmui, na, o tada prasideda... Keliais laiko juostomis pasakojama istorija, iš esmės pasakoja ir knygos turinį, ir scenaristo gyvenimo užkulisius, ir rašytojos-žurnalistės gyvenimo istoriją. Kas smagiausia, geriausia šiame filme? Tikriausiai, kad kalbant apie scenarijaus adaptavimą kinui, pats filmas kaip ir gyvenimas įgauna adaptavimosi procesų, todėl išeina toks gana originalus eksperimentinis dalykas, kaip dvigubas gyvenimas kine, išreikštas erotiškai, lengvai kriminalizuojant veikėjų gyvenimus. Labai graži poetinė kalba, sklindanti iš knygos, leidžia įgalinti filosofinį lygmenį, gretinant orchidėjų ypatumus su žmogaus prigimties raiškos įvairove.

Puikius vaidmenis sukuria Meryl Streep ir Nicolas Cage, įdomus ir „Oskaru“ už šį vaidmenį įvertintas aktorius Chris Cooper. Gal kai kam ši istorija atrodys chaotiška, ne tokia šmaikšti, kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, bet būtent istorijos poetiškumas, ta kūrybos kibirkšties kančia man labiausiai ir patiko šiame užburiančiame ir malonumą teikiančioje juostoje. Visgi vienas dalykas nuvylė – staigi ir „netikėta“ pabaiga pelkėse, kai romus ir filosofinis pasakojimas staiga įgauna kažin kokių rašytojams „iš durnumo“ tikriausiai, išspraustos trilerio pabaigos. Krokodilų draskomas nusikaltėlis, narkomanė žurnalistė... kažkaip viskas praplaukė pabaigoje kaip pigi nesąmonė, tačiau netgi toje nesąmonėje galima įžiūrėti tam tikrą norą pasijuokti ir išspręsti scenarijaus trūkumo problemas pačiu šabloniškiausiu būdu – mirtimi ir drama. Nieko neprikibsi, genialu.

P. S. Pasirodo, ČIA yra senasis įrašas apie šį filmą, darytas 2011 metais ir įvertinas sutapo su šiandienos įvertinimu. Nesiadaptuoju?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Helovinas" / "Halloween"

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet vienas iš laukiamiausių komercinių siaubo trilerių, žinoma, buvo filmas „Helovinas“ (angl. Halloween) (2018), kuris iš esmės pratęsi prasidėjusią seriją nuo 1978 metų istoriją apie kaukėtą skerdiką Maiklą. Istorijos tęsinys po keturiasdešimties metų nuo paskutiniųjų įvykių, kai pagrindinė veikėja Laurie, išlikusi po jo antpuolio, jau yra tapusi ir močiute, todėl jos pagrindinis tikslas – apsaugoti šeimą nuo užpuoliko, kuris vieną dieną iš tikrųjų grįžta...

Siaubo trileris, ką gi, prisipažinsiu, kad taip ir neteko matyti pačios geriausios pirmosios siaubo dalies, tačiau užtenka susidaryti įspūdį, kad klasikinėje žanro dėžėje palikusi istorija ne kažin ką naujo gali pasiūlyti ir šiemet... Iš esmės principas liko tas pats: staiga sugrįžęs žudikas per Helovino šventę, slenka iš namo į namo ir skerdžia žmones. Žodžiu, tikras blogis. Bet atsiprašau, filmo scenarijus išplėtotas, mano akimis, pernelyg tiesmukai ir neįdomiai, kad daugiau ar mažiau viskas nuspėjama. Aišku, kūrėjai liko ištikimi klasikiniam variantui, tačiau nieko naujo nesužinome, tik dar vienos skerdynės, tik dar vienas paklykavimas naktyje ir... Tiesą sakant, vietomis apimdavo tiesiog klaikus nuobodumas, ypač filmui slenkant prie pabaigos, kai Jamie Lee Curtis – Dievas mato, puiki aktorė, bet šiame filme absoliučiai neišnaudota, – kaip terminatorė tranko siaubūną, tačiau niekaip nužudyti negali...

Pasigedau ir įtikinamesnės siaubo atmosferos, nes vietomis nesupratau, ar vėlei žiūriu „Žinau, ką veikei aną vasarą“ ar to paties filmo parodiją „Pats baisiausias filmas“, nes pernelyg tų klasikinių paauglių pasilakstymų tamsioje pievelėje sutapimų. Ar nusivyliau? Nemanau, nes panašaus efekto ir tikėjausi. Fimas su neoriginaliu, neįdomiu ir nuspėjamu siužetu skirtas masėms.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Greta Thunberg apie švietimą, politiką, motyvaciją

Sveiki,

Šiemet mergaitė Greta Thunberg (g. 2003) iš Švedijos išgarsėjo protestuodama prieš klimato kaitą ir Švedijos vyriausybę, kuri nesilaiko pasirašyto pakto su ES. Nors jai tik penkiolika, ji kiekvieną penktadienį rengia streiko akcijas prieš žalingus valdžios sprendimus, kurie turi lemiamos įtakos klimato kaitai.

Ši mergaitė tapo ne tik internetine sensacija, bet ir pavyzdžiu visiems, kurie nedrįsta sąmoningai ginti pamatinių vertybių ir, kaip gaila, nuo mūsų pačios valstybės valdžios. Dabar ji turi tūkstančius pasekėjų ir sąjungininkų, kurie sąmoningai prisideda prie protestų, o štai pas mus netgi protestuojantys mokytojai yra laikomi (tik kai kurių) netgi šalies gėda, jie gėdinami, menkinami tiek valdžios, tiek kai kurių tėvų, kurie neturi kur palikti savo atžalų ir pila srutas internete. O kur tokios vertybės kaip pilietiškumas? Orumas? Pagarba? Jų nereikia? Tik prižiūrėkite mano vaiką, o išsilavinimas – kam jo reikia, jeigu pabaigęs išvyks silkių darinėt į Norvegiją.

Nors šie Gretos žodžiai pasakyti klimato kaitos protesto kontekste, bet kaip jie dabar puikiai tinka dabartinei mūsų situacijoje, ypač, kai buldogas Premjeras Saulius Skvernelis apie mokytojus kalba kaip apie kokius pusfabrikačius, niekingas atmatas. Iš esmės tai baisu ir tik galime kartais remtis į tokius šviesius žodžius kaip šios sąmoningos mergaitės ir laikytis, nepasiduoti, nes kuo mūsų daugiau, tuo valdžiai prasčiau. Jeigu ji regi mus kaip priešus ir atmatas, vadinasi, turime pasakyti, kad mums tokios „valdžios“ nereikia.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyvenęs" / "The Survivalist"

Sveiki,

Žiūrėdamas britų filmą „Išgyvenęs“ (angl. The Survivalist) (2015), apipiltą įvairiausiais apdovanojimais ir nominacijomis, netgi vadinamą „šedevru“, pagavau save mąsliai teisiant, kad paskutiniu metu nelabai suprantu nepriklausomą kiną. Elitinio kino festivalinis perlas, manding, šįkart nesužvilgo nei kaip pusbrangakmenis, pabandysiu paaiškinti kodėl.

Visų pirma mažabiudžetis filmas atrodo nufilmuotas pamiškėje, prie daržo. Mes gi žinome, kad nereikia milijardų sukurti šedevrui, tačiau apie ateities pasaulį po numanomos apokalipsės, kai klajojantys žmonės grupelėmis bando išgyventi, vieni kitus plėšdami ir naikindami – oi, tokių filmų mes tikrai matėme visokių visokiausių. Kuo šis minimalus, mąslus, lėtos tėkmės filmas išskirtinis? Sakyčiau, kad nelabai kuo.

Taip, filmas daug žadantis pirmosiomis 10 minučių, nes vis bandoma spėlioti aplinkybes ir kodėl tas vyrukas sysioja ant žemės, kad patręštu augaliukus, bet netrunka viskas pabosti, kai atsiranda motina su dukra, kur už seksą gauna neįkainojamo paprasto viralo. Žodžiu, vėliau „myliu-noriu-negaliu“, prasideda numanomas santykių trikampis ir čia aš kaip žiūrovas, žiūrintis neabejotiną šedevrą, jaučiuosi apgautas. Netgi Šekspyras prieš 400 metų mokėjo sukurti įdomesnį siužetą. Filme „Išgyvenęs“ absoliučiai viskas nuspėjama, todėl galima kaltinti itin silpną, kone nevykusį scenarijų, kurį galėjo parašyti, tarkim, vidutinių gabumų mokinė iš Tauragės ar Skuodo. Iš tikrųjų filmas kaip „Bado žaidynes“, tik „Bado žaidynėse“ mes patikime geriečiais, leidžiamės į nuotykį, turime nemenkai, kas kad pramoginių, bet turime, emocijų puokštę.

„Išgyvenęs“ galėtume pagirti nebent už nekomercinį pasakojimo toną (tai gana juokingas pagyrimas nepriklausomam kinui), kiek įtikinamą emocinį baimės ir praradimų atmosferą, bet visumoje vyksmo turinys labai nuspėjamas ir absoliučiai šabloniškai nuobodus. Filmas man asmeniškai nepasiūlė nieko naujo.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Prašau man pateikti Jurgitos Petrauskienės galvą, nes "je suis mokytojas"

Sveiki,

Mokytojai tapo savo orumo įkaitais. Tokią išvadą galima padaryti, kai Švietimo Ministrė Jurgita Petrauskienė ciniškai kartu su Sauliumi Skverneliu atkerta, kad dabartinis mokytojų streikas yra nereikšmingas, nes pagal juos (nežinia, iš kokios velnio subinės ištraukti skaičiai) streikuoja tik trys procentai pedagogų, nors skaičiai yra jau masiniai ir ta abiejų politikų retorika tiesiog reiškia nepagarbą mokytojams, menkina mokytojų bendruomenės susivienijimą prieš visą visuomenę. Štai S. Skvernelis leptelėjo (eilinį sykį neigiamai apie pedagogus), kad jiems jokia vertybė nei tėvai, nei mokiniai, (o kas Skverneliui yra vertybė? Tikrai ne mokytojas), o J. Petrauskienė netgi visą tą streiką nesibodėdama pavadino šou. Žodžiu, mokytoja karvės torto vietoje, tariamai už kontaktines valandas prie lentos šokanti striptizo šokėja, kaip sakė A. Tapinas.

Ar turėtų stebinti Skvernelio ir Petrauskienės požiūris į mokytojus? Jis iš esmės atspindi visos tautos požiūrį į mokytojus – patarnautojai, kurie amžinai blogai dirba, neužima vaikų, jų neparuošia, neišmokina ir priedu dar daug atostogauja, Skvernelis netgi pasakė, kad gauti 1000 eurų į rankas ir nieko neveikti – tai joks pedagogas to negaus. Į-si-vaiz-duo-ja-te, anot jo, pedagogai nieko neveikia! Šitą dainelę po kiekvienu straipsniu porina kas tik netingi, nors streikas sulaukė ir pritariamojo tono. Atsirado daug tėvų ir sąmoningų mokinių, kurie per socialinius tinklus sakosi palaikantys mokytojus.

Man asmeniška protu nesuvokiamas vienas dalykas. Kaip J. Petrauskienė, iš esmės negerbdama mokytojų, išmokusi savo baisią kosmetinę retoriką, šneka ir juodai nusišneka apie kažkokias vertybes, iššūkius ir vizijas bei kitas abstrakcijas ir iš esmės vengia konkretumo. Kaip tokia parazitinė, atsiprašau, atmata, gali tapti Švietimo Ministre? Jūs man paaiškinkite, kodėl Lietuvoje ministrais tampa tie, kurie nekenčia savo valdomos nišos žmonių, jais akiplėšiškai nesirūpina, neina į dialogą ir vaizduojasi su dirbtina šypsena, kad problemos nėra, mažina skaičius, meluoja prieš kameras ir nė neketina atsistatydinti. Priešingai, netgi vaizduojasi aukomis.

Baisiausia, kad tokie ponai jaučiasi teisūs, nes slepiasi už dirbtinai išpūstų statistinių duomenų, o mokytojas, na, tai jis, čia kaip ir valytoja 0.5 etato, labai greitai pakeičiamas. Kaip nutiko, kad aiškią nepagarbą, po kuria galbūt slepiasi netgi arši neapykanta mokytojams už, atsiprašau, zyzlų ministerijos trukdymą, gali atstovauti ir tarnauti mokytojams ir apskritai švietimui šioji pabaisa? Kaip gali užlipusi ant scenos per Mokytojų dieną ir kaip eilėraštį taukšti apie mokytojų pasiaukojimą, išbandymus, o paskui pasisukusi ant kulno neraudonuodama aiškinti apie mokytojų nekonstruktyvų elgesį švilpiant per jos retoriką. Gėda! Tai yra aukšto cinizmo pilotažas ir visi mokytojai yra be galo šaunūs, kurie prisidėjo ir prisideda prie šio streiko. Ypač pagarbos vertas profsąjungos pirmininkas Andrius Navickas. Nežinau, ką išsidirbinėja Jurgelevičius, susireikšminęs ir purvais apsidrabstęs populistas ir kiek gal gavo palaikymo iš ministerijos, tačiau drąsiai jį galima vadinti tiesioginiu mokytojų Judu.  

Kol mokytojai streikuoja, kol Jurgita Petrauskienė, paantrinta Skvernelio, toliau tebėra dantimis įsikibusi posto ir it saldų kremą triedžia sveiku protu nesuvokiamas kalbas, tol manau, kad ši suirutė turi tęstis. Tai jau net nebe etatinio ir užmokesčio reikalas, tai turėtų būti visos ministerijos galvų reikalavimas, principo ir garbės reikalas išspirti tą moteriškę su visais patarėjais, dokumentais ir statistikos lapais bei vizijomis, misijomis. To ir linkiu mokytojams. Mes jus palaikome, nes je suis mokytojas!

Jūsų Maištinga Siela