Filmas: "Komivojažierius" / "The Salesman" / "Forushande"

Sveiki,

Vienas garsiausių šiuolaikinių Irano režisierių Asghar Farhadi ne kartą nustebino savo pasakojimo maniera gurmaną žiūrovą, tikriausiai nieko nuostabaus, kad jo filmas „Komivojažierius“ (angl. The Salesman) (2016) taip pat pateko į geriausiųjų metų filmų sąrašus ir pelnė Auksinę palmės šakelę bei Oskarą kaip geriausias užsienio šalies filmas.

Prieš daugel metų teko matyti jo filmą „Išsiskyrimas“, kuris iš esmės paliko labai stiprų ir įtaigų įspūdį. Panašiai ir su filmu „Komivojažierius“, kurio pasakojimo maniera, atmosfera ir tonas labai panašus į ankstesnįjį darbą. Manau, kad kuo daugiau žiūrėčiau šio režisieriaus darbų, tuo įspūdis po truputį sloptų, nes forma kartotųsi, o turinys kistų pagal vis kiek kitokias aplinkybes. Jau dabar nemažai atradau nemažai turinio sąsajų su filmu „Išsiskyrimas“.

Visgi bent kartą užkietėjusiam kino gurmanui „Komivojažierių“ reiktų pamatyti, nes šiame filme yra visko, ko reikia geram kinui. Puikus scenarijus, dialogai, santykių peripetijos, probleminis laukas, vaidyba... Įdomiausia mums, vakariečiams, žiūrint šį filmą tikriausiai yra matyti, kaip Irano žmonės gyvena iš esmės labai panašius gyvenimus kaip ir mes. Mes tik galvojame, kad ten atsilikęs musulmoniškas kraštas, bet iš tikrųjų Teherano žmonės netgi labiau vakariečiai nei, tarkim, kokios centrinės Amerikos gyventojai.

Pasakojimo centre, kaip jau įprasta šiam režisieriui, būtinai glaudi šeima, kuri turi savų problemų. Šįkart per užpuolimą suyra šeimos pusiausvyra, vyras pedagogas apsėstas keršto dėl žmonos užpuolimo ir jis savo kerštą savaip įgyvendina. Įdomiausia šioje istorijoje yra išgauta pasakojimo tonacija, kada atrodo, kad viskas tuoj įvyks pagal vakarietiško kino scenarijų – išaiškės banaliausi variantai, pavyzdžiui, kad visgi žmoną užpuolė kaimynas arba, kad žmona turėjo meilužį, su kuriuo susipyko... Bet visumoje filmas pateikia staigmeną, kaip be didelių siužetinių įmantrybių, galima slysti per pasakojimą bauginančiai įtariai, tačiau pateikti banalią tiesą kaip sensaciją ir nustebinti žiūrovą.

Įkaitų finalinė scena išties ne holivudiškai kraugeriškai, kai viską dažniausiai išsprendžia kulka, bet būtent veikia žmogiškasis humanistinis faktorius – ar veikėjas pasiryžęs vardan keršto saldybės sugriauti kitai šeimai gyvenimą? Moralinė apsisprendimo korta tampa viso filmo svorio epicentru, klausiančiu, o kaip mes patys būtume pasielgę šioje situacijoje?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dovydas Grajauskas "Apie reiškinius"

Dovydas Grajauskas. „Apie reiškinius“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 – 112 p.

Sveiki,

Kai esi iš rašytojų kastos, sunku nusimesti savo tėvų šleifą, kuris, manau, dažnai primetamas jaunajam poetui, kilusiam iš Klaipėdos Dovydui Grajauskui (g. 1996), kuris prieš metus laimėjo Pirmosios knygos konkursą poezijos kategorijoje ir jau spėjo pelnyti Zigmo gėlių literatūrinę premiją ir įsilieti į aktyviąsias Vilniaus poetų gretas. Kodėl kastos? Ne paslaptis, kad Dovydo tėvas Gintaras Grajauskas – žinomas poetas ir dramaturgas, tikras Dovydo orientyras ir pavyzdys, todėl nenuostabu, kad jaunojo poeto kūryboje galima įžvelgti nemažai tėvo kūrybos elementų.

Pirmoji knygelė vadinasi Apie reiškinius – pavadinimas kreipia į gana analitinį ir logikos pagrindu grįstą žvilgsnį į šiaip iš esmės mistifikuojamą poezijos lauką. Skaitant poeziją, žinoma, ši nuostata greitai ištirpsta, nes eilėraščio žanras retai kada pasiduoda vien tik tikslumui be paslapties šydo, kurio nebūvimą lyg ir žadėjo rinkinio pavadinimas.

Yra keletas ryškių aspektų, kurie būdingi visam Apie reiškinius rinkiniui. Tiesą sakant, jau nebestebinantys, nes tai tampa dėsninga jaunojo žmogaus pasaulėvokai ir pasaulėžiūrai. Daug juodumos, alkoholio, autoriteto nebuvimas, bastymasis, paieškos, skausmas, seksualiniai santykiai, studentiškojo gyvenimo užkulisiai... Galbūt priešinga kryptimi ėjo jau šiemet debiutavusi poetė Greta Ambrazaitė, kuri atsisakė šių jaunojo žmogaus aspektų arba juos kruopščiai užkodavo po itin painiais įvaizdžiais, metaforomis ir simboliais. Dovydas Grajauskas priešingai – atviras, todėl jo poezija dažnai be mistikos kodo, dažnai grįsta dainos, netgi čestuškų formulėmis, pasikartojimais ir paradoksais.

Būtent paradoksalumas – vienas ryškiausių D. Grajausko poezijos bruožų, „netgi gerai, o keista // užtai ir keista (p. 56).“ Kai kurios prasmės „žaidžia“ tarsi rankoje vartoma moneta. Dažnai „pasigaunamos“ kelios viena kitai prieštaraujančios sąvokos, su jomis žaidžiama, kol galiausiai eilėraščio pabaigoje išgaunama paprastumo dermė – dažnai mes linkę viską sureikšminti ar net sudvasinti, o iš tikrųjų iš to galima tiesiog pasilinksminti. Neretai galima prasmių tonacijoje justi sveikos ironijos, kas iš esmės D. Grajausko poezijoje tampa esminiu gyvybingumo šaltiniu.

Rinkinyje esama eilėraščių, kurie refleksyviai transliuoja asmenines patirtis arba apmąsto globalinius, visuotinius reiškinius. Vienas labiausiai įsimenamų globalių eilėraščių Skruzdės, kuriame skruzdėlyno darbštuolės prilyginamos sąžiningai žmonių vidurinei darbo klasei, kurios atstovai kruopščiai ir nuoširdžiai stato savo civilizaciją, kurią sugriauna pašlemėko koja. Iš esmės „visuomeniniai“ eilėraščiai atrodo kur kas stipresni ir įdomesni, nei jau kiek poezijoje nuvalkioti asmeninio terapinio pobūdžio eilėraščiai, dvelkiantys bohemiška patirtimi.

Dovydas Grajauskas

Iš esmės patirtiniai eilėraščiai – tamsūs, juodi, netgi vietomis depresyvūs – čia daug alkoholio kultūros, savotiško savo proto, nesėkmių luošinimo ir „gydymo“ patirtis: „tai parodo gėrimų skyrių // tai nueinu ir pasigelbėju / litru triskart distiliuoto išganymo / tai, galvoju, padės bent kažkiek / o nė velnio... (p. 32)“; „tarė vienąsyk nusigėręs kaži kur / gavo į snukį, lig šiol nesupranta už ką (p. 29)“. Žemosios kultūros, destrukcijos šioje poezijoje yra tiek daug, kad ji tampa esmine rinkinio tema – kaip, kokiais būdais ir priemonėmis subjektas balansuodamas ribinėje situacijoje gali suteikti sau pagalbą. Dažnai visgi nesuteikiami jokie sprendimai, todėl eilėraščiai tampa momentinio terapijos ir būsenos išraiška, nevedantys skaitytojo niekur kitur kaip į pačią bejėgystės būseną.

Štai šiemet Marius Burokas Švaraus buvimo rinkinyje bandė suteikti priešingą jėgą – išgryninti kasdienį subjekto būvimą šviesoje, pastebėti nuostabius dalykus, šviesą, tačiau susiaurėjus probleminiam laukui, jo eilėraščiai tapo truputį beskoniai, „netekę kraujo“ ir iš esmės pavirtę tiesiog vaizdeliais. Ar reikia kraujo poezijai? Galbūt. D. Grajausko kraujas tampa bohemiškojo pasaulio įvaizdžiai, jau lietuvių poezijoje ir prozoje aidintys ne vieną dešimtmetį. Visa tai kyla iš egzistencinio nestabilumo, saugumo ir meilės trūkumo, savirealizacijos stygiaus.

Nors eilėse daug žemosios kultūros leksikos ir socialinio dugno vaizdavimo, bet visa tai perteikiama intelektualia sugestija. Eilėraščio subjektas nesumeluos, kad visa tai mąstančio žmogaus išraiška, kuris turi visą jėgą gyventi pagal savo vidinį saviugdą nuostabiame utopiniame pasaulyje, tačiau gyvenimas nuvilia, nes jo taisyklės būna kitokios ir todėl dažnai tenka murgdytis toje nusivylimo realybėje.

Dažnas eilėraštis slepia vidinio ir išorinio pasaulio būsenų priešpriešą, dėl ko iš esmės susiformuoja paradoksalus požiūris ne tik į reiškinius, bet ir į egzistenciją kaip reiškinį. Rinkinio pabaigoje įvesta sąvoka „personažas“, kuri iš esmės lyg ir prieštarautų tradicinei poezijos sampratai, tačiau tai subjekto sustabarėjimas, kaukė – pasaulis, kuris neatsiliepė į poeto jautrumą ir poetas turi tapti kažkuo kitu (personažu), kad galėtų toliau gyventi – tai, sakyčiau, yra pagrindinis mūsų visų kaip žmonių „reiškinys“ – tapti kažkuo, kaip būtina sąlyga išlikti.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Laura Pausini - "Fatti sentire" [Vinyl, 2LP] (2018)

Informacija apie albumą: Laura Pausini - "Fatti sentire" [Vinyl, 2LP] (2018)

Vinilinė plokštelė: Hozier - "Hozier" [Vinyl, LP] (2014)

Apie albumą: Hozier - "Hozier" [Vinyl, LP] (2014)

Vinilinė plokštelė: Queen - "A Night at the Opera" [Vinyl, LP] (1975)

Apie albumą: Queen - "A Night at the Opera" [Vinyl, LP] (1975)

Šios dienos citata: Marina Abramovič apie kūrybiškumą, asmenybę ir laisvę

Sveiki,

Iš Balkanų kilusi Marina Abramovič (g. 1946) tikriausiai yra didžiausia ir žinomiausia perfomenso meno atlikėja. Labai nekantrauju lietuviškai perskaityti jos autobiografinę knygą „Eiti kiaurai sienas“, kurią išleido „Kitos knygos“. Visgi šį bei tą apie M. Abramovič jau seniai žinau. Nepaprasto mąstymo kalibro moteris, didžiulis įkvėpimo šaltinis kiekvienam menininkui. Šią citatą pasirinkau neatsitiktinai, nes būtent dažnai savo meną mes priskiriame savo sukurtos asmenybės daliai ir kai patikime savo „asmeniu“ didingumu, viskas pradeda griūti... Mes esame veikiami visi aukštesniųjų jėgų, galima tai vadinti dieviška energija, angelais – kaip Jums tik patogu, todėl turime būti dėkingi, kad per tokį tobulai ribotą instrumentą kaip protas srūva ši kūrybiškumo energija. Manau, M. Abramovič tai žino, todėl aiškiai įvardija asmenybės kulto nereikšmingumą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: George Saunders "Linkolnas bardo"

George Saunders. „Linkolnas bardo“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 384 p.

Sveiki,

Kadangi paskutiniu metu itin kruopščiai skaitau Man Booker ir Man Booker International laureatus, negalėjau praleisti pernykščio laimėtojo amerikiečių rašytojo George Saunders romano Linkolnas bardo (angl. Lincoln in the bardo). Smagu, kad šį ir pernykštį international David Grossman Užeina kartą arklys į barą turime jau lietuviškai.

Linkolnas bardo (pradžioje verstas kaip Linkolnas bardo būsenoje) pasakoja apie XIX amžiuje realiai egzistavusį JAV prezidentą Abraomą Linkolną, kuris į istoriją įėjo kaip prezidentas, pasisakęs už vergijos panaikinimą. Tačiau G. Saunders‘as nepolitikuoja ir nesistengia pavaizduoti Pilietinio karo baisumų, jis pasitelkia budistų doktrinoje vartojamą kliedėjimo tarp gyvųjų ir mirusiųjų būseną, vadinamą bardo. Toje būsenoje atsiduria mažasis Linkolno sūnus Vilis, kuris viena koja klajoja po mirusiųjų pasaulį, kita koja laikosi materialaus pasaulio. Netrukus jis iš tikrųjų miršta, tačiau istorija ir atsisveikinimas dar nesibaigia.

Beskaitant nesunku suprasti, kodėl George Saunders gavo Man Booker premiją. Galima diskutuoti, kiek knygos turinys pajėgus jaudinti skaitytoją, tačiau abejonių nekyla dėl knygos struktūros originalumo ir įtaigumo. Sukurta unikali dviejų (gyvųjų ir mirusiųjų) pasaulių terpė – šių pasaulių plonytė bardo būsena kaip perėjimas, atsiskyrimas nuo žemiškųjų geidulių ir, žinoma, nuo savęs kaip asmenybės ir ego struktūrų. Manding, kažkodėl tai koreliuoja ir su krikščionių skaistyklos sąvoka.

Visgi Linkolnas bardo man priminė klasikinį Dantės kūrinio Žmogiškosios komedijos Pragaro epizodą, kada poetas vedžiojamas po Pragaro ratus ir jam rodomi kankiniai, kenčiantys už žemiškojo gyvenimo nuodėmes. Linkolno barde visgi tokios apskaičiuotos architektonikos nėra, tačiau dvasių pasaulyje kančios ir prisirišimo tikrai ne ką mažiau.

Autorius pasitelkia fantasmagorinius vaizdinius, kūrybiškai pertransformuodamas dvasias, suteikdamas kraupius įvaizdžius, kaip antai didžiulę erekciją kenčiantis vyrukas, į raganas ir į degančius traukinius pavirstančias merginas, daugybę akių ir rankų turinčius pavidalus... Pavidalai neatsitiktiniai, jie siejasi su buvusių asmenybių gyvenimais, jų silpnybėmis ir nuodėmėmis. „Ar aš prašiau gimti su geismu sanguliauti su vaikais? Neprisimenu, kad būčiau to prašęs motinos įsčiose. Ar grūmiausi su tokiais geiduliais? Iš visų jėgų. Na, nebent šiek tiek. Kiek galėjau, tiek grūmiausi. Grūmiausi tiek, kiek gali žmogus, gimęs su tokia negalia ir būtent tokio stiprumo (p. 298)“.

George Saunders

Taip pat man šis romanas priminė XX a. pradžios amerikiečių poeto Edgars Lee Masters poezijos rinkinį Spūn Riverio antologija, kada iš savo kapo prabyla ištisas išmiręs kaimelis ir pasakoja savo gyvenimo geidulius, nuodėmes ir džiaugsmus. Galgi viskas ir būtų kiek panašu ir G. Saunders romane, tačiau jis apjungia dar ir dokumentinės prozos elementus, cituoja realiai gyvenusių ir spaudoje publikuotų straipsnių nuotrupas, iš citatų kurpia įvairiapusį Prezidento vaizdinį tuo sunkiuoju krizės laikotarpiu, kai vyksta Pilietinis karas ir miršta jo sūnus. Esama ir tokių pozicijų, kurios ne visada palankios Linkolnui, kurie nekęsdami Pilietinio karo, nukreipia savo tūžmastį į jį. „Jei tokia nevykusi administracija dar vienai ketverių metų kadencijai išrinks Abe Lincoln, tikimės, kad atsiras narsi ranka, dėl visuotinės gerovės įbesiąs durklą tironui į širdį (p. 260)“.

Visgi visumoje atrodo, kad autorius stato dviejų pasaulio katedrą Linkolno sielvartui. Žinoma, toks laidojimo ir gedulo sutelktas laikotarpis, kartu ir visos JAV nepavydėtinos padėties, tačiau kartais atrodo, kad tuo sielvartu kažin kaip mėgaujamasi, jis sutaurinamas daugiabalsių veikėjų pasakojimuose, todėl Linkolnas tampa prakaulus dėl savo sielvarto ir jį tarsi išteisina Pilietinio karto kontekste dėl daugybės mirčių. Kartu tai mito apie Linkolno charakterį ir artimiausius ryšius su šeima kūrimas iš nuogirdų, paskalų, dokumentų ir paties autoriaus refleksyvaus impulso.

Šios istorijos pagrindiniais pasakotojais tampa į Rojų niekaip nenorintys patekti trys vyrai – kunigas Ervelis Tomas, Hansas Volmanas ir Rodžeris Bevinsas iii. Jie tampa kaip Trys karaliai, pasitikę anapusiniame pasaulyje Vilį, ir kurie atskleidžia esminius bardo būsenos dėsnius. Gotikinė kapinių tamsi atmosfera, misterijos elementais perteikiama šioje būsenoje įkalintomis dvasiomis, kurios neištaria žodžio „mirtis“, todėl vertėjai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei teko paplušėti su vertimu, atrandant tokius žodžius kaip sirgadėžė, pasitelkiant dialektines lietuvių kalbos ypatybes ir jų pagalba kuriant daugiabalsių veikėjų charakteringą kalbėjimą.

Vis galvojau, kokie esminiai įvykiai, kurie gali būti įdomūs ir patrauklūs masiniam skaitytojui, tačiau tokių neradau. Knygos siužetas fokusuotas į Prezidento Linkolno sielvartingą atsisveikinimą su sūnumi, o visa kita – formas keičiantis pomirtinio pasaulio šokis su daug mažų asmeninių laikmetį nušviečiančių istorijų. Vienos įdomesnės, kitos praplaukiančios kaip vaiduokliai ir nepaliekančios peno apmąstymui, todėl priimamos kaip bendro kūrinio sąrangos kontekstinės detalės.

Linkolnas bardo – originalios struktūros literatūros pavyzdys, kiek primenantis išsiliejusią eksperimentinę postmodernistinę prozą. Lygindamas su gretutiniu Man Booker International nugalėtoju D. Grossman romanu, visgi darau prielaidą, kad 2017 metų bookeristai laimi ne tiek dėl turinio, kiek dėl dėkingos romano formos, kuri sukelia nevienadienį gilaus ir svaraus pasakojimo įspūdį. Linkolnas bardo nėra siužetinis pasakojimas, tai vibruojantis būsenų (bardo) literatūros pavyzdys, leidžiantis panardyti po įsivaizduojamą pomirtinį pasaulį, kuris gali būti toks pat dėsningai realus kaip mūsiškis.

Jūsų Maištinga Siela