Knyga: Alvydas Šlepikas "Lietaus dievas ir kiti"

Alvydas Šlepikas. „Lietaus dievas ir kiti“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 – 152 p.

Sveiki,

Kai prieš dešimt metų į savo biblioteką priėmiau Alvydo Šlepiko (g. 1966) knygelę Lietaus dievas (2005), tiesą sakant, net negalvojau, kad kada imsiu ir perskaitysiu. Juolab apie mažo miestelio istorijas. Tuomet kaimiškos aplinka ir problemos manęs absoliučiai nedomino ir, kažin, ar kas būtų privertę perskaityti tas noveles, bet 2016 metais perleista knyga su papildytomis naujomis novelėmis ėmė vilioti. Jau buvau perskaitęs lietuvišką autoriaus bestselerį Mano vardas – Marytė, tad galbūt jau atėjo metas ir Lietaus dievui.

Mažo miestelio istorijos šįkart atrodė kaip paminklas mūsų nykstantiems kaimams ir miesteliams. Galima tik iš dalies sakyti, kad šios istorijos kiek primena 7-8 dešimtmečių novelių tematiką, turint galvoje, kaip anuomet meistriškai rašė šio žanro atstovai Juozas Aputis ir Bronius Radzevičius. Visgi yra tam tikrų skirtumų. Visų pirma A. Šlepiko novelės aprėpia jau Nepriklausomos Lietuvos pirmųjų dviejų dešimtmečių realijas, emigracijos padarinius ir dažnai juntama pasakotojo retrospekcija – laikas, kuris jau pasibaigė, jaučiama laiko distancija tarp buvusių įvykių, nors kartais ir pasakojama esamuoju laiku. Beskaitant šmėžuoja nuojauta, kad šios novelės asmeninės autoriaus perpasakotos, pertransformuotos istorijos, kurios turi savo prototipus.

Dažna novelė pasakojama iš vaiko pozicijos, todėl visumoje atrodo, kad autoriui svarbu „susigrąžinti“ prisiminimus, juos permąstyti, panaudoti kaip elementus konstruojant nuoseklų pasakojimą. Pavyzdžiui, viena jautriausių novelių Violončelė, už kurią autorius pelnė Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją, pasakoja apie mergaitę Živilę, kuri grįžta žiemą per didelė sniegą namo, tačiau nesėkmingai, nes autobusas neatvažiuoja ir mergaitei tenka bristi per sniegą namo, o galiausiai dar ir paklysta... Violončelė kaip svajonė ir pragaištinga našta, nulemianti Živilės likimą. Kaimų bobų plepalai žeidžia labiau nei smūgiai, todėl mergaitei muzika išsigelbėjimas nuo aplinkinio žiauraus pasaulio, netobulos jos motinos, kuri turi vaikus nuo skirtingų vyrų. Iš esmės realistinėje novelėje veriasi violončelės simbolika kaip raktas į mirties pasaulį. Finale galiausiai autorius pasitelkia haliucinacijas, budistinį bardo būseną, kada benamių rankos mostu sužydi žibuoklės, o mergaitei tenka išsipirkti gyvenimą. Priešingai nei Jurgos Ivanauskaitės novelėje Pakalnučių metai (dabar man ji labiau siejasi su H. Marukamiu), ta transcendencija, riba tarp gyvenimo ir mirties labiau pasakiška, primenanti animacinį filmą Dvylika mėnesių, tačiau nepaisant kai kurių nesunkiai atsekamų sprendimų, novelė įtraukia savo jautrumu, kuris veriasi per kaimo gyventojų pasaulėžiūrą ir sprendimus. Juk autobusas su kaimo pletkininke galėjo ir neapsisukti, tada kaip būtų pasibaigęs Živilės gyvenimas? Galbūt kaip jautriojoje Janinos Degutytės pasakoje Pelėdžiuko sapnas – pusnyje amžinu miegu užmiega pelėdžiukas.

Alvydas Šlepikas

Stebukliniai motyvai dažniausiai istorijose pritaikomi novelių pabaigoje, pavyzdžiui, novelėje Lapė berniukas, supleškinęs senelio tvartą, nakties gūdumoje randa kadaise pasikorusio tėvo šmėklą. Nugaišusi ugninė lapė jį nuveda į keistą simbolinę erdvę, nors dar visai neseniai novelės pasakotojas kuo puikiausiai poetine kalba nupasakojo realistinį rudens grožį. „Berniukas pritupia prie skubančio į rudenį moliusko, atsargiai pirštu paliečia jo ragučius – sraigė išsigąsta, slepiasi saugiame kalcio kiaute. Kažkur trekšteli šakelė, nuo medžio pabyra sunkūs lašai – tai paukščiai ar voverės trumpam pažadino snaudžiančius medžius (p. 79)“. Reiktų atkreipti dėmesį į Alvydo Šlepiko kalbos poetiškumą, kurioje pilna muzikos – aliteraciją keičia asonansas, todėl sakiniai retsykiais tampa itin plastiški. Kai pasakotojas kalba apie žmonių likimus, neretai „įsikūnija“ į kurį nors miestelio veikėją, pavyzdžiui, novelėje Gegužės sūkuriai, iš medžio apžvelgdamas miestelį pasakoja senis, kuris savo kalbos maniera išreiškia savo pasaulėžiūrą ir santykį ne tik su kiekvienu pastebėtu gyventoju, bet ir su pačiu Dievu.

Šios istorijos gali pasirodyti gan paprastos, tačiau už jų veriasi egzistenciniai perliukai, nūdien gal kiek primiršti, tačiau, kas yra vasaroję kaime arba ten gyvenę, nesunkiai pajus autentiškumo dvelksmą. Štai novelėje Mėlynojo vakaro ralis net mane patį vertė prisiminti, kaip karstydavomės vaikystėje po medžius, įsirengdavome žaidimo kampelius, pro šakas stebėdavome praeinančius kaimelio gyventojus.

Viena pagrindinių A. Šlepiko novelių jungčių būtų veikėjų intuicija, mirties ar didelės nelaimės atėjimas, kuri persismelkia tekstą ir tampa esminga intrigos varomąja jėga. „Aš labai susijaudinau, mane apėmė keistas jausmas, kad kažkas turi atsitikti, kažkas įvykti, kažkas, ko dar nesu patyręs, matęs, išgyvenęs... (p. 46)“. Štai taip nusako savo jausmus pasakotojas berniukas, kuris ėjo į daržinę žiūrėti keistojo valkatos po atlaidų, kuris galiausiai apsirijęs miršta. Visą laiką skaitytojui kirba nuojauta, ko tas vaikas to valkatos bijo? Visgi tai mirties nuojauta, intuicija grįsta pirmaprade baimė – mirtis palaidūnė atsėlina ir palieka pirmąją suvokimo žymę, kad visi žmonės yra mirtingi ir todėl berniukui apsiverčia pasaulis.

Esama knygoje išties puikių novelių ir tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad man šioji knyga patiko kiek labiau už romaną Mano vardas – Marytė, kadangi autorius čia išlieka autentiškas, pasakoja įtikinamai, o romane lieka labiau fiktyvus, kinematografiškas. Labiausiai Lietaus dievą ir kiti vertinu už galimybę prisiminti savo paties vaikystę kaime, prisiminti tas realijas, aiškiai perteiktas būsenas ir potyrius, kuriuos galėčiau apibrėžti kaip atskirą lietuvių gyvenimo filosofiją, neatsiejamą nuo jo tapatumo su kaimiškąja kultūra kaip viena esminių ir pamatinių tradicinių mūsų tautos šaknų.

Jūsų Maištinga Siela   

Šios dienos daina: Marron 5 feat. Cardi B - "Girls Like You" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Tikriausiai šiuo metu populiarios amerikiečių vaikinų grupės Maroon 5 daina „Girls Like You“ yra viena labiausiai skambančių dainų per muzikinius kanalus. Bent tą jau esu pastebėjau retsykiais permaigydamas TV kanalus, todėl šįkart suveikė pop muzikos populiarumas ir skambėjimo dažnis – nesudėtingas tekstas, maloni melodija, kurią prisimintų net vaikas ir, žinoma, nesunkiai įsimenamas tekstas. Gerai, bet man dėl to ir patiko šis gabalas!

Daina pasirodė kaip trečiasis singlas iš šeštojo grupės albumo ir per paskutiniuosius 7 mėnesius jau vaizdo klipo peržiūrų skaičius perkopė pusantro milijardų kartų. Vien JAV šio singlo kopijų parduota per milijoną kopijų. Daina tapo tokia populiari, kad beveik visuose didžiausiuose Vakarų šalyse pasiekė pirmąsias pozicijas. Priminė šios dainos versija buvo sukurta be reperės Cardi B, tačiau singlui būtent parinkta su netikėtai ir žaibiškai išpopuliarėjusia naująja žvaigžde. Tiesą sakant, nesu Cardi B gerbėjas, kaip ir, beje, N. Minaj, ir kiek man nesuprantamas tas skirtingų stilių kryžminimas, kada kelios dešimtys sekundžių skiriama tam besaikiam repavimui, bet visumoje man kūrinys vis tiek patinka, todėl siūlau pasiklausyti:

Žodžiai / Lyrics

"Girls Like You"

Spent 24 hours, I need more hours with you
You spent the weekend getting even, ooh
We spent the late nights making things right between us
But now it's all good, babe
Roll that Backwood, babe
And play me close

'Cause girls like you run 'round with guys like me
'Til sundown when I come through
I need a girl like you, yeah yeah
Girls like you love fun, and yeah, me too
What I want when I come through
I need a girl like you, yeah yeah

Yeah yeah yeah, yeah yeah yeah
I need a girl like you, yeah yeah
Yeah yeah yeah, yeah yeah yeah
I need a girl like you

I spent last night on the last flight to you
Took a whole day up trying to get way up, ooh
We spent the daylight trying to make things right between us
But now it's all good, babe
Roll that Backwood, babe
And play me close

'Cause girls like you run 'round with guys like me
'Til sundown when I come through
I need a girl like you, yeah yeah
Girls like you love fun, and yeah, me too
What I want when I come through
I need a girl like you, yeah yeah

Yeah yeah yeah, yeah yeah yeah
I need a girl like you, yeah yeah
Yeah yeah yeah, yeah yeah yeah
I need a girl like you, yeah yeah
I need a girl like you, yeah yeah
I need a girl like you

Maybe it's 6:45
Maybe I'm barely alive
Maybe you've taken my shit for the last time, yeah
Maybe I know that I'm drunk
Maybe I know you're the one
Maybe you thinking it's better if you drive

'Cause girls like you run 'round with guys like me
'Til sundown when I come through
I need a girl like you, yeah...
'Cause girls like you run 'round with guys like me
'Til sundown when I come through
I need a girl like you, yeah yeah
Girls like you love fun, and yeah, me too
What I want when I come through
I need a girl like you, yeah yeah

Yeah yeah yeah, yeah yeah yeah
I need a girl like you, yeah yeah
Yeah yeah yeah, yeah yeah yeah
I need a girl like you

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mamma Mia! Štai ir mes" / "Mamma Mia! Here We Go Again"

Sveiki,

Ką galima žiūrėti per šventes, kad visi daugiau ar mažiau būtų patenkinti? Žinoma, kokią nors nuotaikingą filmą, kuris tiktų visokiausiam žiūrovui ir prisiminęs prieš dešimt metų matytą „Mamma mia“ filmą, pasiūliau pasižiūrėti antrąją dalį „Mamma Mia! Štai ir mes“ (angl. Mamma Mia! Here We Go Again) (2018), kuri kaip ir ankstesnioji yra įkvėpta grupės ABBA dainų.

Šiame miuzikle toliau tęsiama istorija, tik, deja, jau po Meryl Streep kuriamo personažo Donos mirties, kada dukra Graikijos saloje tęsia motinos restorano verslą. Šioje dalyje daug grįžimo į praeitį, į jaunystės Donos dienas ir pasakojama istorija, kaip ji susitiko su dukros potencialiais tėvais. Discko stiliaus atmosfera Graikijos peizaže absoliučiai nesujaudino, net neįtikino. Miuziklo dvasios praktiškai nepajutau kaip ir pačios ABBOS. Na, galbūt įdomesnė scena visgi buvo, kai buvo atlieka „Waterloo“ prancūziškos atmosferos kavinukėje. Visa kita istorijos dalis apie vyrus, kad ir kaip norėta iš romantinių scenų išspausti emocijų aliejų, kūrėjams nepavyko. Scenarijus išties labai skurdus ir jeigu ne Graikijos vaizdai, egzotika, manau, amerikietiškoje aplinkoje filmas būtų absoliučiai nepažiūrimas. Neįtikino ir aktorių vaidyba, kuri absoliučiai šabloniškai ir teatrališkai medinė, nors ką padarysi, toks miuziklo žanras. Kiek gyvesnė ir organiškesnė aktorė visgi buvo Lily James, visi kiti kaip pritempti, nenatūralūs, užspausti savo nepavykusiuose komedijų žanro narvuose.

Filmo neišgelbėja ir trumpam filmo gale pasirodžiusi Cher – medinė, nelanksti ir truputį panaši į transvestitą. Atsiprašau, Cher labai mėgstu, tačiau tai vienas prasčiausių jos pasirodymų kine. M. Streep nieko neišgelbsti ir apskritai filmas nei labai nuotaikingas, nei jaudina, tai netgi pasijutau šiek tiek kaltas, kad per šventes kitiems įbrukau tokią prastą juostą, bet iš esmės aplinkiniai, apsvaigę nuo kalėdinio vyno, nelabai to ir sureikšmino, visgi filmas foninis, kurio nepamatę nieko neprarasite.

P. S. Visgi padaryti gerą miuziklą yra nepaprastai sunku, daug sunkiau už rimtą ir prasmingą dramą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Kalėdų rytas, Alvydas Šlepikas "Lietaus dievas" ir kaimiški prisiminimai apie tikėjimą

Sveiki,

Šiandien atsikėlęs šv. Kalėdų rytą, laikydamas lovoje kavos puodelį lėtai skaičiau Alvydo Šlepiko novelę „Lietaus dievas“ iš rinkinio „Lietaus dievas ir kiti“. Šiaip santykinai palyginus su verstine literatūra, lietuviškosios mažai skaitau, bet kai pradedu, visada įkrenta tokia knyga, kuri vis leidžia patirti kitoniškosios literatūros pojūtį – tai visų pirma unikali kalba, minties tėkmė, kuri kur kas turtingesnė ir įvairesnė už verstinę literatūrą. Beskaitydamas galvojau apie šių literatūrų skirtumus ir panašumus. Visgi mūsų sintaksė yra mąstymo būdo išdavikė.

Vienas smagiausių dalykų, ką teikė novelė „Lietaus dievas“ (iš esmės visos knygoje esančios novelės) – tai galimybę sugrįžti į kaimą, į vaikystę pas senelius. Vėlei prisiminiau tuos siaubingus atlaidus, kurių niekaip nemėgau, nes negalėjau ištverti tų baisių valandų bažnyčioje ir dar baisesnių procesijų aplink ją. Kodėl niekas neaiškino jų prasmės? Tik daryk, eik, klaupkis, žegnokis... Dabar žinau, kad ir patys seneliai nelabai suprato visos tos reikšmės, nes jie irgi buvo klupdomi, liepiama jiems tylėti, nekelti širšolo... „Lietaus dieve“ Alvydas Šlepikas kone rekonstruoja tuos potyrius per kvapus, garsus, kolektyvinį pajautos dvelksmą.

Dabar Kalėdų rytą galvoju, kad didžiausia tų šventų procesijų bausmė žmogui buvo prasmės nebuvimas (juk tikroji prasmė po bažnyčios susitikti su kitais, pabūti, užsiimti apkalbomis, išmaukti stikliuką), priverstinė pagarba, kurią jutau ir vaikystėje.

Pamenu, kaip vienąkart per patį „pakylėjimą“ (aukojimą) per mišias pabėgau nuo senelio, nes baisiausiai norėjau užlipti į bažnyčios viršų, pas vargonininką. Jūs neįsivaizduojate, kaip senelis po to pyko, kaip aš toks vaikėzas galėjau pabėgti per patį švenčiausią... Nors pats krikščionybės išsižadėjo likus 10 metų iki mirties. Kodėl taip sudieviname to, ko nesuprantame? Kažkoks religinis kičas, netikrumas, kurį jusdavau bažnyčioje iš savo šeimos ir aplinkinių, kurie kaip užhipnotizuoti vergai darė, nes kažkas liepė, nes ką žmonės pasakys, jeigu nenusilenksi...

„Lietaus dievas“ šiandien, Kalėdų rytą, kažin kaip suvedė taškus, kad pats priklausau jau kitai kartai, kuriai kunigas ir mišios nieko nereiškia, kol pats nesusikuri viduje prasmės. Gal dėl to tiek mažai užkietėjusių katalikų? Nes baigėsi ta netikrumo ir tikėjimo imitacijos valanda, kada klaupiesi, nes kažkas niuktelėjo alkūne atsiklaupti. Aš nesiklaupiu, nes man, kad atsiklaupčiau, jau reikia prasmės, o ne kunigo rankos mosto, nes dabar žinau, puikiai jaučiu, kad kunigas ir pagriovy nuvirtęs pusaklis girtuoklis tėra tik ta pati Dievo avis, tik viena šiek tiek išsipurvino, o kita išsipurvinusi spėjo pasislėpti po sutana.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Celine Dion - "O Holy Night" [žodžiai / Lyrics]

Sveiki,

Šią ypatingą Kalėdų proga norisi klausytis kažin kokių sakralių kalėdinių dainų, tingiai ir mąsliai gurkšnoti kalėdinio vyną kur nors parkelyje ir niekur neskubėti. Šįkart noriu pasidalyti kanadiečių atlikėjos Celine Dion perdainuota „O Holy Night“ dainos versija, kuri man labai gražiai skamba.

Iš tikrųjų šią dainą parašė prancūzų prekybininkas ir poetas Placide Cappeau (1808-1877) 1847 metais. Šioji prancūziška daina 1855 metais buvo išversta į anglų kalbą ir daugelį metų abiejose tautose dainuojama ir giedama kaip tradicinė Kalėdų daina. Pats autorius dainą parašė bažnyčiai kaip giesmę, nors pats nebuvo religingas. Jautriu sakralumu perteikta melodija ir žodžiai skleidžia Kalėdų šventosios nakties stebuklą. Šiandien siūlau paklausyti Celine Dion versiją, kuri buvo į traukta į vieną populiariausių visų laikų kalėdinių dainų albumų „Therse Are Special Time“ 1998 metais:

Žodžiai / Lyrics

"O Holy Night"

O Holy night, the stars are brightly shining
It is the night of our dear Savior's birth
Long lay the world in sin and error pining
'Til He appeared and the soul felt its worth
A thrill of hope the weary world rejoices
For yonder breaks a new and glorious morn

Fall on your knees
O hear the angel voices
O night divine!
O night when Christ was born
O night divine!
O night, O night divine!

Truly He taught us to love one another
His law is love and His gospel is peace
Chains shall He break, for the slave is our brother
And in His name, all oppression shall cease
Sweet hymns of joy in grateful chorus raise we
Let all within us praise His holy name

Christ is the Lord!
Their name forever praise we
Noel, Noel
O night, O night divine!
Noel, Noel
O night, O night divine!
Noel, Noel
O night, O holy night!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Galiu tik įsivaizduoti" / "I Can Only Imagine"

Sveiki,

Taip, šis biografinis filmas apie muzikos grupę „MercyMe“ pavadinimu „Galiu tik įsivaizduoti“ (angl. I Can Only Imagine) (2018) patraukia savo unikalia ir šviesia atleidimo istorija. Tai nėra vien tik apie šio hito (kaip ir filmo pavadinimas) grupės susikūrimą, veikiau tai atskira pagrindinio vokalisto Barto gyvenimo istorija.

Istorija pasakoja nuo Barto vaikystės, kada jį palieka motina su žiauriu tėvu, kuris iki pat mokyklos baigimo savo sūnų žemino, kalė į galvą, koks jis nevykėlis ir nieko iš jo neišeis. Galite tik įsivaizduoti, kaip tėvas turėjo priimti sūnaus dainavimo talentą... Iš esmės tai pavyzdys, kaip vaiko potencialą žlugdantis auklėjimas naikina svajones, tačiau retesniais atvejais, pavyzdžiui, kaip Bartui, visgi pavyksta nepaisant aplinkybių pasiekti savo svajonę. Tai pamokanti istorija, kuri moko atleidimo, stiprybės ir gyvenimiškosios išminties, pasikliauti savimi, o ne tuo blogiu, kurį gauname iš aplinkos. Ir apskritai, kartais šiurkštūs santykiai, traumuojančios patirtys mus pastūmėja svajonių išsipildymo link.

Kalbant apie patį filmą kaip meną, galiu pasakyti, kad jame yra daug kičo ir to, kas man itin nepatinka. Nekalbu apie perdėtai išartikuliuotą sentimentalumą, nenatūralumą, literatūrinius dialogus, vietomis net prastą šablonišką vaidybą, tačiau kažkas visgi leidžia jaudintis dėl aplinkybių, kažkaip daugiau ar mažiau leidžia tapatintis su pagrindiniu veikėju Bartu. Kodėl? Gal dėl to, kad kiekvienas esame patyrę tą momentą, kai mums sakė, kad esame kvaili, kad mums nepavyks, kad reikia mesti ir užsiimti rimtais reikalais arba dar blogiau – patyrėme smurtą, užgauliojimus už tai, kad siekėme savo svajonės. Iš tikrųjų labai retai žiūriu tokio pobūdžio filmus, skirtus masinėms „pagraudinti“, bet šįkart, kad ir kokia bebūtų prasta režisūra, o ji iš tikrųjų nėra labai vykusi, filmo paprastos idėjos susižiūrėjo gana jautriai. Manau, tai puikus filmas žiūrėti šeimai, kuri nesitiki šokiruojančių dalykų, rimto ar originalios formos, bet siekia patirti pačias gyvenimo pamokas ir galbūt nubraukti vieną kitą ašarą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Yaa Gyasi "Auksinės šaknys"

Yaa Gyasi. „Auksinės šaknys“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 346 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet antroji knyga, kurią perskaičiau apie sunkius juodaodžių afrikiečių vargus Amerikoje, yra iš Ganos kilusios rašytojos Yaa Gyasi (g. 1989) Auksinės šaknys (angl. Homegoing). Ankstėliau skaičiau Toni Morrison Mylima, kuri padarė neišdildomą įspūdį, panašų įspūdį paliko ir šioji puikiai tiek kritikų, tiek skaitytojų įvertinta knyga, kurios reitingas goodreads.com puslapyje vienas įspūdingesnių.

Išties kiek sunku patikėti, kad tai debiutinis romanas, bet turint galvoje, kad autorė kruopščiai tekstą kūrė net septynerius metus, pasiekta išties puiki beletristinio teksto kokybė. Po geltonu ir menišku viršeliu glūdi išties sudėtingos kompozicijos romanas, kurio istorija prasideda XVIII a. amžiuje dabartinės Ganos žemėse, kai britų kolonistai pakrantėje pasistato pilį ir pamažu pradeda supirkinėti susiskaldžiusių genčių žmones ir laisvais gabenti į Ameriką. Tai tampa ištisais Afrikos ir Amerikos karčios istorijos pamatais, kurio padarinius ir tautinį sumaištį jaučiame iki šių dienų. Vietomis knyga epizodiškai priminė „Oskarais“ įvertintą filmą Amistadas (1997), kai šiurpiai surakinti vergai būdavo tiesiog išstumiami vidury Atlanto į jūros dugną...

Visgi autorė pasirinko kitą pasakojimo perspektyvą ir viską vaizduoja iš juodosios rasės pozicijos. Afrikoje kariaujančios gentys pačios buvo suinteresuotos okupantams perduoti svetimų genčių žmones už atlygį. Tarp genčių nesantaikų randasi visų vaikaičių motinų motina Efija, kuri nuo skirtingų vyrų susilaukusi palikuonių į pasaulį paleidžia dvi dideles giminės atšakas, kurių likimai susiklosto per septynias kartas ir pasakojimas apima net keletą šimtmečių, besikeičiant pasauliui ir juodaodžių padėčiai Amerikoje – nuo priverstinės vergovės iki išsivadavimo ir lygiateisiškumo laikų. Būtent kartos leidžia autoriai strategiškai kurti romano struktūrą, kuri iš esmės atrodo gana paini netgi nuolat žiūrint į geologinį medį romano pradžioje, tačiau galiausiai suvoki, kad tas medis nebėra jau toks svarbus, kad kiekvienos kartos istorija unikali ir yra bendra kolektyvinis tautos atminties tęstinumas.

Kiekvienas skyrius aprėpia už Atlanto atskilusiai giminės šakai ir Afrikos žemyne likusiems giminės nariams. Nesunku įsivaizduoti, kad autorės strategija yra knygos pabaigoje vėlei suvesti šias giminių šakas, tačiau iki tol tenka „nugyventi“ toli gražu daug nesaldžių atskirų laikmečio žiaurumo ir neteisybės nušviestų gyvenimų. Šios istorijos iš esmės kaip kaleidoskopas, margais ir sodriais potėpiais su jautrius autorės emociniu intelektu nušviečia Afrikos ir afroamerikiečių istorijos šimtmečius, nevengiama istorinės neteisybės, skriaudos ir nelygybės vaizdavimo scenų. Atrodytų, kad knyga vien apie baltaodžių darkomą afrikiečių likimus, apie žmonijos naikinimą, tačiau visų šių istorijų koliažas atskleidžia ir nepaprastą afrikiečių stiprybės ir gyvybingumo tendencijas net pačiomis juodžiausiomis ir žiauriausiomis jų gyvenimo valandomis.

Knygoje kaip leitmotyvas tęsiama vandens ir ugnies stichijų simbolika, kuri atmiežta Afrikos kultūros šamaniško tikėjimo reiškiniais. Galiausiai šios skirtingoms stichijoms kaip ir atsiskyrėlėms giminių šakoms lemta vėlei susilieti ir grįžti į bendrą istorijos vandenyną. Vienas labiausiai jaudinančių romano keliamų klausimų: ar įmanoma po šitiek metų engimo, pavergimo ir išdavysčių tapti ir vėl laisvu? Šiltėjant juodaodžių teisėms Amerikoje, nė vienas personažas nesijaučia saugus, jis tarsi velka savo ankstesniųjų kartų vergystės naštą ir jaučiasi antrarūšiu, kitaip sakant, protėvių našta neleidžia išsilaisvinti iki galo ir kuria atskirtį netgi ir nūdienos pasaulyje. „Kai kas nors elgiasi blogai – nesvarbu, tu ar aš, motina ar tėvas. Aukso pakrantės žmogus ar baltasis žmogus, – tai lyg žvejas mestų tinklą į vandenį. Jis pasilieka tik vieną ar dvi žuvis, kurių jam reikia, kad pramistų, o likusias paleidžia į vandenį manydamas, kad jų gyvenimas bus koks buvęs. Niekas niekada nepamiršta, kad kadaise buvo belaisvis, net jei dabar yra laisvas (p. 277)“.

Yaa Gyasi

Reiktų paminėti autorės įtaigią kalbą, kuri per tikslias buitines detales leidžia sukurti unikalią kultūrinę terpę ir iš dalies pajusti afrikiečių realijas. „Mažylis H jos pilve taip išaugo, kad ji nebepaeidavo nekrypuodama, kojos taip sutino, kad, kai kišdavo į darbines šlepetes, jos išvirsdavo per kraštus lyg duona, į kurią pridėta per daug mielių ir ji nebetelpa į skardą (p. 147).“ Nevengiama ir kūniškumo, erotikos, kartais romantiškos, kartais atviro prievartavimo, o tai iš tikrųjų istorijoms suteikia kūniškumo kaip būtinos laimės ir kančios patyrimo matmens.

Kaip mes, lietuviai, turime savo bendrą tautos identitetą, kuris pasireiškia kaip susitapatinimas su bendra kolektyvine patirtimi, taip ir šioje knygoje. Iš esmės knyga nėra nei apie vergystę, nei apie išsivadavimą. Veikiau tai knyga per šimtmečius brėžianti punktyrą, kaip žmonės priklauso bendram savo tautos kolektyvinės patirties aruodui, o kai šis palikimas per šimtmečius paženklintas siaubingomis traumomis, tada galime iš esmės kalbėti apie žmogaus identiteto, jo kaip tapatybės problemines stigmas. Sakoma, kad kiekvieno žmogaus likimą lemia prieš tai buvusių septynių kartų esmingi poelgiai. Autorė šiomis istorijomis tarsi užduoda retorinį klausimą, ar kartais ne patys afrikiečiai kažkada išdavę savo žemę ir aplinkines gentis dėl užmokesčio britams ir pardavę vergijon šimtus tūkstančių tautiečių užtraukė savo ainiams du šimtmečius trukusios kančios?

„Sapnuose vis regėdavau šią pilį, bet nežinojau kodėl. Vieną dieną atėjau prie šio vandens ir pajutau, kad mane šaukia protėvių dvasios. Kai kurios buvo laisvos – jos kalbėjo man iš smėlio, o kitos buvo įstrigusios giliai, giliai, giliai po vandeniu, tad turėjau įbristi, kad išgirsčiau jų balsus. Įbridau taip giliai, kad vanduo vos nenunešė manęs pas tas dvasias, įkalintas taip giliai jūroje, kad niekada neišsivaduos. Kol buvo gyvi, jie nežinojo, iš kur yra kilę, todėl mirę negalėjo pasiekti sausumo. Įdėjau tave čia, kad, jei tavo dvasia klajotų, žinotum, kur tavo namai (p. 305)“.

Auksinės šaknys – tai knyga, kuri pagrindžia, kaip gyvybiškai svarbu kiekvienam iš mūsų yra susitapatinti su savo tauta, kad ir kokia bebūtų jos karti istorija. Knygoje yra atskirų istorijų, kada neturint šių šaknų, žmonės tiesiog svetimoje žemėje išprotėdavo arba tapdavo narkomanais, tad svetimumo jausmas yra nepakeliamas egzistencijos prakeiksmas, naikinantis žmogų labiau nei pakibęs rimbas virš nugaros. Išties sodriame, daugiasluoksniame ir kiek painiame (dėl to tik dar įdomiau!) giminių voratinklyje svarbiausia išlieka kolektyvinė atmintis, stiprybės ir galios šaltinis, kaip būtina išlikimo sąlyga. Malonus, jautrus ir kartu daug ką nušviečiantis skaitymas vertas gurmaniško literatūros mėgėjo. Manau, kad tai viena stipriausių Baltų lankų grožinės literatūros knygų, išleistų šiais metais.

Jūsų Maištinga Siela