Filmas: "Žmogus voras: Į naują visatą" / "Spider-Man: Into the Spider-Verse"

Sveiki,

Šiemet „Oskaru“ už geriausią animacinį filmą įvertintas komikso serijos filmas „Žmogus voras: Į naują visatą“ (angl. Spider-Man: Into the Spider-Verse) (2018). Kad ir kaip originaliai beatrodytų neseniai matytas ir „Oskarui“ nominuotas konkurentas „Šunų sala“, man visai suprantama priežastis, kodėl šis filmas nugalėjo. Tai kur kas dinamiškesnis filmas. Kur kas amerikietiškesnis. Kur kas prieinamas labiau masėms. Net aplenkė irgi itin amerikietišką „Nerealieji 2“.

Kitą vertus, didelių priekaištų šiam filmui neturiu, nes jis padarytas išties kokybiškai. Kiek nusibodęs „Žmogus voras“, kurio vaidybinę ekranizaciją tikriausiai žiūrėčiau nebent jeigu kas nors sumokėtų, – visgi animacinį serialą vaikystėje žiūrėjau, tačiau ne ką ten ir pamenu. Nelabai domiuosi komiksų pasauliais... Pabandysiu įvardyti šio filmo privalumus. Visų pirma turinio pateiktis nukreipta ne tiek į dinaminius įvykių veiksmus, kiek į paauglį juodaodį, į jo brandą, baimes, o tai kur kas žmogiškiau ir įdomiau nei, tarkim, tikroji „Žmogaus voro“ serija. Čia iš esmės turime mes didvyrių voriukų naująją kartą, kuri įdomiai siužetiškai suraizgyta – blogio jėgos sudubliuoja paralelines visatas ir veikėjai sutinka save pačius kiek kitokiose versijose. Bet kokiam nors kiek geresniam nei vidutiniam režisieriui dirbti su tokia medžiaga smarkiai finansuojamam būtų tikras sėkmės garantas.

Nepaisant to, kad filmas kiek rimtesnis, sveikai dozuoja – gal net šykšti – juokelių, kokių, tarkim, prisodrintas „Nerealieji 2“, jis vis tiek retkarčiais juokingas. Savo rimtumu filmas tarsi apie paauglio brandą, iš kitos pusės – super didvyrio ir savimi pasitikėjimo pamokėlių komplektas. Tik, Dievas mato, nereikia apsigobus helovyniniu kostiumu šokinėti nuo stogų – tokios sėkmės nesitikėkite ir nusisuksite sprandą net nespėję mirktelti. Kiek artėjant prie kulminacijos jau norėjau snūduriuoti, nes pasakojimo formulė priartėjo prie įprasto (gal net pernelyg įprasto) tokiems herojams finalinės baigties. Blogis įveikiamas, paauglys patenka į suaugusiųjų lygą ir tampa savimi patenkintu ir išbandymus įveikusiu super didvyrių pasaulio dalimi. Ak, ta šabloniška pabaiga gal ir nuvilia, gal net norėjosi, kad viskas tebūtų tik to mokinio rašinio namų darbų pateiktis, tačiau kine, priešingai nei gyvenime, reikia super didvyrio.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:8.6

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Pink - You Get My Love [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Ko galima tikėtis iš ne vieną dešimtmetį siaučiančios atlikėjos su rokerės dvasia? Kad užtrauks operiniu balsu? Tikriausiai šiais laikais visko galima tikėtis. Pink apskritai yra unikali ir jos patrakusios dainos iš esmės pakilia ne vienam klausytojui nuotaiką. Šiandien klausausi jos absoliučiai kitokio stiliaus kūrinio pavadinimu „You Get My Love“, kuris buvo įtrauktas kaip paskutinis garso takelis jos paskutiniame albume „Beautiful Trauma“ (2017). Apskritai albume esančios kelios baladės skamba ganėtinai popsiškai palyginus su šia vokaline daina.

Nevyniodamas pernelyg į vatą, siūlau tiesiog pasiklausyti šio jaukaus, elegantiško kūrinio, kuris patiks melomanams, kurie vertina vokalą ir emocionalumą.

Pink – You Get My Love

While you were sleeping
I decided to lay it out
Every bad reason
All of my pointless doubts
Where I went wrong
I whispered the ways that I'm ashamed of myself
While you were dreaming
I handed you all my fears
My thoughtless decisions
Turned into thoughtful tears
What have I done for the first time I blame myself

But you get my love, baby
You get my love
If there's only one thing about me that you can trust
You get my love, baby
You get my love
Don't let my mistakes take that away from us
You get my love

I'm no longer hiding
Though you're not awake to leave
I can tell by your breathing
It's no longer a fantasy
I'm still not prepared
For when you wake up
And turn to me

But you get my love, baby
You get my love
If there's only one thing about me that you can trust
You get my love, baby
You get my love
Don't let my mistakes take that away from us
You get my love

The light comes in, the dawn is rising down
You opened up your eyes
Once again I have to risk it all
The time is now

But you get my love, baby
You get my love
If there's only one thing about me that you can trust
You get my love, baby
You get my love
Don't let my mistakes take that away from us
You get my love, baby
You get my love
If there's only one thing about me that you can trust
You get my love, baby
You get my love
Don't let my mistakes take that away from us
You get my love.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: žmogus kaip galaktika - visi esame unikalūs

Sveiki,

Dabar nebežinau, ant kurio draugo fecebooko sienos aptikau šią pasidalyta fotografija, tačiau ji sukėlė nemažai minčių apie tai, kad kiekvienas iš mūsų esame kaip atskira ne tik vaikščiojanti galaktika, bet galgi net Visata. Tiek minčių kasdien praplaukia pro mūsų protą, kiek banaliausių arba net genialiausių programų veikia mūsų veiksmus, kalbėseną, būsenas.

Taip, mes iš tikrųjų galaktikos... Net skamba panašiai: galva-galaktika. Taigi, jeigu žinome, kad galaktikų tokių pat identiškų niekada Visatoje nebūna, vadinasi, per septynis milijardus esančių žmonių šioje Žemėje taip pat nėra nė vieno tokio pat – panašių yra. Vieni galvos galvoja „spirališkai“, kiti bus kamuoliniai, dar kiti – išsibarstę ir paskendę ūkuose. Tokie mes štai esame unikalūs.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Graham Swift "Motinų sekmadienis"

Graham Swift. „Motinų sekmadienis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 128 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Na, tai kas gi vis dėlto yra tas tiesos sakymas? Jiems visada tenka paaiškinti net paaiškinimus! Bet kuris jos vertas rašytojas juos vadintų, viliotų, vestų sodo takeliu. Netgi tai, kad jus kur, nėra akivaizdu? Tai reiškia būti ištikimam pačiai gyvenimo esmei, tai reiškia bandyti pagauti, nors visada nesėkmingai, patį buvimo gyvam jausmą. Tai reiškia rasti kalbą. Ir tai reiškia būti ištikimam faktui, kuris juk peršasi savaime, kad daugelio dalykų gyvenime – ak, kur kas daugiau, nei mums atrodo, – nepavyks paaiškinti niekada (p. 126-127).“

Štai tokiomis skaitytoją į aklavietę nuvedančiomis eilutėmis ir baigiasi įstabus britų rašytojo Graham Swift (g. 1949) romanas Motinų sekmadienis (angl. Mothering Sunday), originalo kalba pasirodęs 2016 metais. Dar nebaigus skaityti kūrinio, jau galvoje sukosi sukurtas posakis: „ne romanas, o orgazmas“. Tokį begalinį malonumą patyriau skaitydamas šį juvelyrinį, kruopščiai parašytą romaną apie paskutinę 1924 m. kovo mėnesio sekmadienį, kada tradiciškai visoms tarnaitėms yra skiriamas laisvadienis, kad jos galėtų aplankyti savo motinas. Kažkas panašaus į mūsų mamos dieną gegužės mėnesį.

Pasakojimo centre iš įvairių laiko perspektyvų istoriją pasakojanti ir įvairiais pasakotojo balsais varijuojanti našlaitė tarnaitė Džeinė Ferčaild, kuri užmezgusi romaną su aristokratišku Polu Šeringemu nugyvena ilgą laisvadienį – slapta nuvažiuoja į jo namus, permiega ir grįžta namo, apmąstydama savo jausenas, būsenas, socialinę padėtį, įsivaizduodama ir perkurdama scenas...

Jau knygos viduryje, kai Polo išeina iš namų, jau tada galima nujausti visos šios istorijos tragediją, tačiau tai visgi neatėmė malonumo mėgautis autoriaus subtiliu pasakojimo stiliumi. Sakyčiau, G. Swift šis romanas parašytas veikiant senosios gerosios Marcel Proust literatūrinės mokyklos dėsniams – ilgi apmąstymai, ištisa vienos scenos gyvenimiškoji filosofija, įvairūs žiūros „kampai“ leidžia pasijusti „įmestam“ į lėtą gyvenimo tėkmę, apsimesti kartu su veikėjais, kad už kampo netyko jokia tragedija, o pasirūkimas lovoje su meilužiu primena Ievos ir Adomo popietę Rojuje. Žavesys kasdienybės subtilybėse.

G. Swift kūryba lyginama su Virginios Woolf ir tam tikrų stilistinių niuansų, netgi labai panašios problematikos išskleidimo technikos esama – vienos dienos įvykių perspektyvų visuma, leidžianti apmąstyti mūsų skubančio gyvenimo grožį. Gal todėl kiek romanas ir primena Ponią Delovėj, o tuo labiau tos pačios vertėjos Emilijos Ferdmanaitės verstą V. Woolf romaną Tarp veiksmų. Panašų pasakojimo ritmą galima justi ir Kazou Ishiguro Dienos likučiai arba – kiek netikėta – ispanų rašytojo Javier Marias romanuose Tokia blyški širdis ir Įsimylėjimai. Jeigu nors vieną iš jų skaitėte, tada žinote, apie ką aš kalbu, manau, Motinų sekmadienis jums taip pat patiks!

Rašytojas Graham Swift.

98 metus nugyvenusi rašytoja Džeinė senatviškai šmaikštauja. Ji duoda abstraktų interviu apie savo gyvenimą, ypač savo kilmę. Kaip per bėgančius dešimtmečius ji iš vaikiškos (berniokiškos) literatūros skaitytojos tapo žymia rašytoja? Jos pačios gyvenimas tarsi vienas didelis stebuklas ir viso to priežastis yra vienoje lemtingoje praeities dienoje, kurioje fokusuojasi didžioji dalis pasakojimo. Laiko šuoliai kaip bėgantis gyvenimas kuria tą sunkiai įvardijamą, bet tai, ką taip mėgstu subtiliojoje literatūroje – nostalgiją prabėgusiam gyvenimui. Be didesnių sentimentų, bet neprasdamas juslingumo ir kiek moteriško žvilgsnio – šiaip ar taip pagrindinė veikėja moteris, turinti savitą mąstymo formą, – pasakoja gyvą, apčiuopiamą ir kartu nuolat dėl laiko tėkmės nepagaunamą gyvenimo tikrovę.

Kaip M. Proustas ilgai knaisiojosi po atminties labirintus, taip. G. Swift sukuria įspūdį, kad nieko už tą kovo sekmadienio Džeinei nėra svarbesnio. Vėliau, jau kūrinio pabaigoje, štrichais „perbėgama“ per Džeinės vėlesnius įvykius kaip tos lemtingos dienos pasekmės trasą. Tai nuostabus vieno įvykio atoveiksmio gyvenimiškas peizažas, kokį tikriausiai mes kiekvienas turime – savo ypatingas dienas, kurios nulėmė tai, kas mes iš tikrųjų esame. Jeigu ne kovo sekmadienis, galbūt Džeinė ir būtų likusi tik jautri tarnaitė Džeinė ir niekada netapusi rašytoja – gyvenimas pilnas atsitiktinumų, kurių neįmanoma sveiku protu suvokti, jas galima priimti tik širdimi kaip likimo (Dievo?) duotybę. Štai paskutinioji romano pastraipa ir sako, kad didžioji dalis mūsų visų gyvenimo reiškinių tiesiog nepaaiškinami.

Nors romanas apie gyvenimo tėkmę, tačiau jame išryškėja kai kurie socialiniai laikmečio dalykai. Ypač luomo ypatybės. Aristokratas ilgus šešerius metus tąsosi su jauna tarnaite, kuri tik intymumo akimirką jaučiasi jam lygiavertė, tačiau visąlaik neužmiršta, kas ji tokia yra. Tam tikri tapatybių vaidmenys tampa kūrybiškos Džeinės mąstysenos akstinu, leidžiančiu į save žiūrėti kaip asmenybei, kuri gali savo laisva valia peržengti socialines ribas: „Ir, apskritai, ar ji tebėra tarnaitė, dryksodama štai šitaip jo lovoje? O jis ar šeimininkas? Tai buvo stebuklas, tobula nuogumo politika (p. 36)“. „O ką, jei našlaitės iš tiesų būtų vadinamos našlutėmis? O dangus būtų vadinamas žeme. O medis – narcizu. Ar tai pakeistų tikrąją daiktų prigimtį? Arba jų paslaptį? (p. 93)“.

Jausmų ir būsenų romanas, bandantis apčiuopti atmintyje nykstančius faktus, juos perrikiuoti laiko kintančioje perspektyvoje. Į tą ilgą ir įsimenamą kovo sekmadienį, motinų sekmadienį, vienaip žiūrės septyniasdešimtmetė ir kiek kitaip devyniasdešimtmetė Džeinė, nes laikas keičia praeities vertinimą. Galimas daiktas, G. Swiftas norėjo sukurti iš įvairių Džeinės perspektyvų „susiūtą“ atminties atlasą, kuris kaip atskiras kambarys, nuolat kinta pagal besikeičiančias XX amžiaus dešimtmečių epochas. Nuostabus romanas, kurį skaitydamas pajauti pačią aukščiausią beletristinės literatūros jėgą – pastangas pagauti nepagaunamą gyvenimo akimirkos reikšmę.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Akvamenas" / "Aquaman"

Sveiki,

Fantastinių filmų mėgėjai dėl filmo „Akvamenas“ (angl. Aquaman) (2018) tarsi pasidalijo į dvi stovyklas: vieni sako, kad filmas puikus, o kiti, kad „vėjų vėjai“. Nesu itin didelis tokių filmų maniakas, tačiau vieną kitą gerėliau įvertintą komiksų ekranizaciją visgi pažiūriu – dėl tam tikrų aktorių, pramogos ir tiesiog paprasto veiksmo.

„Akvamenas“ – iš tikrųjų man nelabai žinomas super herojus. Istorija apie Atlantidos karalienės ir mirtingojo palikuonį, kuris suvienija žemes toli gražu ar Lietuvoje iki šio filmo buvo nors kiek žinomas. Nepaisant visko, kaip ir visų super didvyrių komiksų, Akvameno užduotis daugiau ar mažiau panaši į visų didvyrių – gelbėti pasaulį nuo blogio ir čia jokio naujo dviračio neišrasime. Pačioje istorijoje nieko novatoriško nėra, tos pačios principingos komikso pasaulio didvyriškosios klišės, o istorijos baigtis dar aiški vos tik prasidėjus filmui. Kitą vertus, juk kitaip ir negali būti. Koks super didvyris, jeigu jis filmo gale pralaimi kovą prieš blogį?

Gerai, turinio prasme filmas yra tik dar viena produkcija papopinti pramogomis masinį žiūrovą, eskaluojant apie bendražmogiškąsias vertybes, bet jų pateiktis tokia paviršutiniška, lyg būtų sukurta kokiam ketvirtokui, kuris būtų toks daltonikas ir mokytųsi atskirti spalvą vien iš intuicijos. Jokios vidinės veikėjų priešpriešos, viskas juoda arba balta, todėl jeigu ne specialieji efektai ir dinamiškumas, kai kurios kovos scenos, manau, viena akimi būčiau tikrai prisnūdęs ir nieko nepraradęs. Taip, filmas vidutinybė, bet taip jau nutinka, kai į mega projektą pasikvieti Nicole Kidman ir „Sostų karų“ žvaigždę Jason Momoa ir viską subalansavę – silpną scenarijų, beribes ir nuolat tobulėjančias technologijas – gauni dar viena riebiai majonezu perteptą hamburgerį. Suvalgai jį ir nesijauti pasisotinęs.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepaklusnumas" / "Disobedience"

Sveiki,

Tai jau trečiasis filmas, kurį žiūriu iš Čilės esančio režisieriaus Sabastian Lelio repertuaro. Jo įstabus filmas „Glorija“ (2013) apie pagyvenusią moterį, ieškančią laimės, neseniai sulaukė amerikietiškos versijos. Ją režisavo tas pats S. Lelio. Visai neseniai teko matyti „Oskaru“ įvertintą jo filmą „Fantastiška moteris“ (2017), pastarasis filmas gan aštrus ir traukiantis dėmesį dėl LGBT tematikos, vieni mano, kad būtent dėl to jis ir pelnė „Oskarą“, o ne kur kas vertesnis švedų „Kvadratas“. Nors ir man „Kvadratas“ patiko labiau, tačiau „Fantastiška moteris“ pakankamai aštrokas filmas, turint galvoje, tas visas seksualines transformacijas ir realų gyvenimą. Filmas „Nepaklusnumas“ (angl. Disobedience) (2017) toliau tęsia režisieriaus LGBT temą ir šįkart pasakojimo centre – dvi žydės moterys, kurios visą gyvenimą nugyveno griežtą religingą rabinų globojamą gyvenimą, tačiau netgi ir išsiblaškiusios po pasaulį po daugel metų negali atsikratyti seksualinės traukos viena kitai.

Iš esmės lyg ir nieko naujo, panašių filmų panašiomis kultūrinėmis ir religinėmis sąlygomis esame matę. Problema šiame filme (kaip ir gyvenime) būna ne pačių veikėjų prigimtyje, bet tame kultūriniame ir socialiniame susiformavusiame komposte. Griežtame rabinų globojamame žydų šeimoje apie seksualinę kitokią orientaciją tylima, ji užginta ir neleistina, todėl moterims tenka tiesiog nepaklusti, nes, kaip žinia, trauka yra galingesnė net už dešimtmečių dešimtmečius diegtas ideologijas.

Pagrindinius vaidmenis atlieka pritrenkiančią kine karjerą padariusios aktorės – Rachel Weisz ir Rachel McAdams. Netikėtas moterų duetas aistringai mylisi prieš kameras ir joms giliai nusišvilpt, kas ką galvoja. Apskritai žvelgiant, filmas nepasirodė toks „aštrus“ kaip antai „Fantastiška moteris“, kuriame viskas keblu nuo pat pirmųjų kadrų. Pirmasis pusvalandis gana sunkiai įsibėgėja, trūksta nepatogumo, pernelyg, atrodo, režisierius švaisto laiką veikėjos adaptacijai po ilgo grįžimo į tėvo rabino bendruomenę, todėl kiek primena tuos šiek tiek manieringus britų ir airių nepriklausomus filmus, kurie sunkiai „įsibėgėja“ ir atrodo, kad pasakojimo įžanga preciziškai užvilkinta ir ištęsta iš perdėto noro išspausti probleminį subtilumą. Vėliau, kai tarp moterų vėl užsiplieskia aistra, viskas darosi kiek įdomiau – bendruomenės skundai, vyro šaltumas, moterų katės jausmas... Tai iš tikrųjų nėra sunku patikėti tarp tų gausių filmo pradžioje prifilmuotų pauzuojančių kadrų. Visgi filmą apie moterų meilę pamatau kur kas rečiau nei apie vyrų.

Nepaisant visko, filmas puikiai įvertintas kritikų, o aktorės pelniusios nepriklausomo kino apdovanojimų. Manau, kinas ne vien LGBT žmonėms, kiek plačiai gurmaniškojo kino rinkai. Šiaip ar taip, jeigu rinktumėmės vien tik tai, kas mums šiandien aktualu, vargu, ar daug sužinotume apie pasaulio įvairovę.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eka Kurniawan "Grožis lyg žaizda"

Eka Kurniawan. „Grožis lyg žaizda“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018 – 456 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Šią knygą buvau nusižiūrėjęs dar tik tada, kai tik apie ją ėmė publikuoti leidyklos Kitos knygos tinklapis. Magiško realizmo prisodrinta knyga, sako anotacija, ir pamaniau, kad kaip tik man! Iš Indonezijos rašytojas Eka Kurniawan (g. 1975) sukūrė tankios tekstūros romaną nuostabiu pavadinimu Grožis lyg žaizda (indonez. Cantik Itu Luka), kuri buvo pripažinta kaip viena geriausių verstinių knygų ne tik Lietuvoje, bet ir į anglų kalbą, įtraukta į pasaulietinės literatūros geriausių knygų sąrašą ir pasidomėjus daugiau, tikriausiai šį sąrašą būtų galima tęsti be galo.

Tiesą sakant, knygą skaičiau su atodūsiais ir ne dėl to, kad žavėčiausi magiškuoju realizmu, dėl kurio buvau pametęs galvą prieš dešimtmetį. Priešingai – knyga įsibėgėjo gana sunkiai, vis numesdavau ir galvodavau, kodėl tekstas „nepasiduoda“, juk atrodo, kad viskas su juo gerai. Ir vertėja Vaida Kelerienė atsakingai atliko savo darbą, bet tik perkopus 150 puslapį pagavau pagreitį ir iš tikrųjų pradėjau mėgautis knyga.

Daugelis autoriaus kūrinį lygina su Lotynų Amerikos magiškojo realizmo tėvu Gabriel Garcia Marquezo kūryba. Ir tam tikrų panašumų visgi esama, tačiau mano sąmonėje dar tebėra gyvas indų rašytojos Arundhati Roy romanas Didžiausios laimės ministerija – irgi Azija, irgi magiškojo realizmo niuansai, irgi tautos ilgas ir žiaurus politinių perversmų pasižymintis pasakojimas. Praktiškai, Grožis lyg žaizda vyriškoji A. Roy pasakojimo versija, tačiau indų rašytoja, priešingai nei E. Kurniawan, buvo nepaprastai emocionaliai intelektuali. Štai rašytojas iš Indonezijos, nors daug kalba apie meilę, tačiau viskas šiek tiek neįtikėtina, kadangi jo romanas pasižymi netolygiais tautosakos motyvų transformacijomis ir adaptacijomis.

Kaip šis netolygumas pasireiškia? Vienoje plotmėje pasakojama legendinės prostitutės Devi Aju istorija ir jos keturių dukterų likimai, tačiau greta to – absoliučiai fantastiniai į legendas ir mitus „sustabarėjusios“ istorijos apie mylimuosius, kurie pavirsta paukščiais ir nuskrenda, kurie kaip aborigenai keliauja valtimis mėnesių mėnesiais, kad sutiktų princesę... Magiškojo realizmo pamatas yra realių įvykių transformacija ir jo romane išties apstu, tačiau kai kurios vietos nebetenka šios pusiausvyros ir tampa atskiromis legendomis, kurios nebeatliepia magiškojo realizmo tolygumo. Kitą vertus toks netolygumas pateisinamas, kadangi iš magiškojo realizmo perspektyvos veikėjai patys mąsto archetipiniais vaizdiniais ir kuria legendas apie savo giminės istorijas.

Grožis lyg žaizda – be didesnių sentimentų pertransformuota tautos istorija su tautosakiniais motyvais. Kaip papasakoti savo tautos tragediją, kuri paženklinta kruviniausiomis skerdynėmis, kai brolis žudo brolį dėl ideologinių skirtybių? Yra toks netrumpas dokumentinis filmas Žudymo aktas (2012) apie tai, kaip nusenę senukai vedžioja žmones ir pasakoja, kaip skerdė ir kankino vietos Indonezijos gyventojus, kaip į krūvas kraudavo lavonus ir  prieš kameras didžiuojasi savo sadistiniais „žygdarbiais“ – nieko panašaus nebuvau matęs. Karo nusikaltėliai tapę gatvės mafija – kaip papasakoti apie tą žiaurumą, kai trūksta sveiko proto tam žiaurumui suvokti? E. Kurniawan gal neatsitiktinai knygos pavadinime gretina dvi tarsi viena kitai prieštaraujančias sąvokas – grožį su žaizda, tačiau tikram vietos sadistui su praplautomis smegenimis bet koks kankinimas yra gražus... Kiek daug mes žinome apie Holokaustą ir kiek mažai apie tolimiausių šalių, tokių kaip Ruanda ar Indonezija, genocidą.

Rašytojas Eka Kurniawan. 

Grįžtant prie paties romano, neįmanoma nesimėgauti įvykių ir veikėjų gausa, kuri paženklinta beprotiška ir iracionaliai suvokiama meile. Pati prostitutė Devi Aju gimė iš kraujomaišos, šis „užkratas“ vėliau tampa giminės prakeiksmu ir palikuonys vieni kitus įsimyli ir dėl to kenčia. Kančia kaip egzistencijos būtinybė. Neįmanoma nepastebėti, kaip pasakotojas pateikia kančią kaip kasdienės duonos sampratą.

Prostitucija čia reiškia ne žeminantį darbą, bet aukšto lygio pragyvenimo šaltinį, netgi sveikintiną darbą: „Visi vyrai norėjo su ja miegoti. Net du iš trijų jos žentų su ja gulėjo. Ji buvo neįtikėtina prostitutė (p. 336).“ Kaip ir G. G. Marquezo Šimtas metų vienatvės romane, o dar labiau apie prostitutę knygoje ...apie gražiąją Erendirą taip ir E. Kurniawan knygoje – daug giminystės atšakų, gangsterių, smurto, sekso, kad kartais romanas atrodo net nebepadorus, tačiau tą nepadorumą lengva priimti, nes jis padiktuojamas nuolat Halimundos gyventojus užgriūvančių istorinių nemalonumų lavina – koncentracijos stovyklos, japonų okupacija, olandų atvežtas kapitalizmas...

Būtų galima nagrinėti atskirai Devi Aju dukterų ir jos vyrų charakteristiką, jų painias meilės linijas, kurios sodriai su vietos šamanizmo simboliais (kaip antai prisikėlimas iš kapo, bendravimas su dvasiomis) perteikia tautos mąstyseną ir gyvenseną, o tai daro nemenką egzotinį įspūdį, tačiau tai palikčiau pačiam skaitytojui susidėlioti visą tą margą pasakojimo koliažą, kuris pamažu įgauna tautos veidrodžio simbolį.

Be jokios abejonės, romane daug prieštarų, jeigu grožis tampa trijų dukterų prakeiksmu, tai ir bjauriausios dukters Gražuolės išvaizda taip pat nieko gero nežada: „Jos išvaizda buvo tokia gąsdinanti, kad žmonės galėjo sublogavę apsivemti, nualpti iš siaubo, prišlapinti į kelnes arba bėgti kuo toliau, lyg pamatę velnią, – bet tik ne įsimylėti (p. 441).“ Nuolatinis hiperbolizavimas tik sustiprina ryškių charakterių, įvykių virtinę ir retsykiais atrodo, kad visa istorija karnavališka kančios ir grožio makabriška fiestą.

Ką moko visa toji istorija? Ir ar turi ką nors mokyti? Plačiąja prasme visa toji iškreipta istorija atliepia Visatos dėsnius – kažkur istorijoje buvo paminti Visatos dėsniai, buvo kraujomaiša, buvo žudynės, buvo užgrobtos tautos, kurių trauma įsirašo ne tik į veikėjų likimą, bet ir tampa tautos traumą, žyme, kokią tikriausiai turi visos pasaulio tautos – lietuviai gi ne išimtis. Devi Aju ir jos palikuonėms užgintas kelias į laimę, o žmogiškosios aistros nesuradusios išsipildymo tampa destrukcine energija. Šiaip ar taip išryškėja tendencija, kad nei grožis, nei bjaurastis nė vienam žmogui neprideda laimės, kaip nei skurdas, nei turtas nesukuria taikos šalyje ir žmogaus sieloje, jeigu nėra elgiamasi teisingai.

Jūsų Maištinga Siela