Filmas: "Nepalikti pėdsakų" / "Leave No Trace"

Sveiki,

Kino kritikus ir gurmanus žavinti subtili dramų režisierė Debra Granik vėlei visus maloniai nustebino pateikdama naujausią savo kino juostą „Nepalikti pėdsakų“ (angl. Leave no trace) (2018), kuri dažnai įtraukiama į visokiausius „geriausių 2018“ nepriklausomo kino topus. Tiesą sakant, man pats mieliausias ir gyviausias darbas visgi tebėra kažkada labai nustebinęs Debros Granik filmas „Vinterio kaulai“ (kitur verčiama „Žiemos kaulai“) (2010), dėl kurio smarkiai išpopuliarėjo aktorė Jennifer Lawrence.

Naujausiame filme, kuris pastatytas pagal romaną, pasakojama mažų mažiausiai keista tėvo ir dukters istorija: jiedu ilgą laiką po mergaitės motinos mirties slepiasi miške. Tiesą sakant, nelabai domėjausi aprašu, kas ten vyksta ir filmas priminė nemažai poakopaliptinių filmų, kada civilizuotoji žmonijos dalis gaudo maištininkus partizanus. Tik po kurio laiko tampa aišku, jog viskas vyksta tik dėl to, kad tėvas serga potraumine depresija dėl žmonos mirties ir šalinasi civilizacijos, visur tampydamasis paskui save dukrą. Štai ir visa istorija ir įdomumas, visa siužetinė šerdis, kuri apstatyta besiblaškymu tarp miško ir juos persekiojančių tarnybų, tarp bėgimo ir „prisitrynimo“ prie atokios bendruomenės, tėvo ir dukters bendravimą užpildant gausybe nutylėjimų, kurie reiškia dažniausiai vieną ir tą patį: kvailys tėvas nuvarys ne tik save, bet ir dukrą į kapus dėl savo įsitikinimų.

Filmas ganėtinai niūrus ir man suprantamos visos priežastys, kodėl daugelis gurmaniško kino žiūrovų alpsta dėl panašaus tipažo filmų, nes juose esti ir subtilių metaforų, prasmių įskaitymo tarp pauzių, galų gale yra ir visuotinis filosofinis lygmuo, kuriame išriekiama kritika visokioms tarnyboms, kurios bando civilizuotai „sufabrikuoti“ šeimas ir pasakyti, kaip reikia gyventi teisingai. Tokie filmai išties turi pasisekimą, tačiau „Vinterio kaulai“ buvo nepalyginamai gyvesnis ir aštresnis filmas, nors ir panašios atmosferos, tačiau „Nepalikti pėdsakų“ atsiduoda pernelyg dideliu sintetinimu ir teatralizuotu perteikimu: taip, veikėjai sutrikę, savo gyvenimiškų nelaimių įkaitai ir tiek tėvas, tiek dukra yra tų įvykių aukos, tačiau po itin įtikinama vaidyba man šmėkšteli kažin koks neįtikėtinas melas – filmas šiek tiek pauzuojantis, pernelyg intelektualūs santykiai, turint galvoje, kad dukra didelė dalį praleido miške, tam tikros buitinės detalės. Kažkas šioje istorijoje randasi netikra, tas, ko aš siužetiškai negaliu patikėti ir dvelkia šiek tiek fantastinio filmo elementais, bet visumoje filmas veikia atmosferiškai, įdomu stebėti tuos keistus santykius ir visa tai vienaip ar kitaip permąstyti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasekmės" / "Posledice" / "Consequences"

Sveiki,

Šiemet Kino pavasario repertuare sudomino brutalus slovėnų filmas „Pasekmės“ (slov. Posledice) (2018), kuris pasakoja apie jaunuolį, kuriam už smurtavimą ir reketavimą skiriama pataisų kolonija. Režisieriui Darko Štante tai pirmasis ilgametražis filmas, pagrįstas jo paties patyrimais panašioje kolonijoje, kur jis dirbo prižiūrėtoju. Tokia kolonija, kuri vaizduojama filme, man labai priminė vyrų kalėjimą, kuriame esti savitos taisyklės ir hierarchija.

Pagrindinis veikėjas netrunka pačiam brutaliausiam kolonijos vadeivai įrodyti savo fizinę ištvermę ir kad jis nėra koks nors pastumdėlis, todėl labai greitai iš naujoko tampa „elitiniu“ kolonijos mažos gaujos nariu. Ir ką? Na, ir jie vienas su kitu konkuruodami trinasi, laisvalaikiu gvelbia mašinas, reketuoja iš silpnesniųjų smulkius pinigus, daug geria, dulkina mergas... Visas tas vaizdas, kurį perteikia režisierius dvelkte dvelkia autentika ir realizmu, viskas taip gyva ir taip efektingai užpildyta brutalia nusikaltėlių agresyvia energetika, kad sunku visu tuo nepatikėti. Dar sunkiau patikėti, kad aktoriai kine beveik „žali“ ir mažai turintys patirties, tačiau jų veidus, kaip sakė kino apžvalgininkas G. Kukta, dar tikrai labai ilgai atsiminsime ir tuo patikėti, pažiūrėjus šią juostą, neįmanoma. Filmas netgi šokiruojantis, jį vietomis žiūrėti nepatogu, lyg dalyvautum kažin kokiose nusikalstamose veiklose, kurios dirgina žiūrovo jausmus ir tai yra nuostabus efektas, nes visada laukiu filmo, kuris „smogs“!

Grįžtant prie filmo turinio, visgi filmas LGBT turinio, kuris paneigia šiaip jau standartinius gėjų bendravimo ir manieros įvaizdžius. Šiame filme tarp kietų bičų, kurie lengva ranka tave gali pritrenkti lygioje vietoje, randasi tai, kas iš esmės paneigia vaivorykštės saulės vaikus ir transvestitų šou ant aukštakulnių mitus kaip apie standartinius spalvingus vienos lyties mylėtojus. Seksualumo įvairovė tokia nenusakoma ribomis, kad brutalumu pritvinkusioje aplinkoje, kurioje iš esmės vyrauja bebaimiškumas ir fizinė ištvermė, paremta konkurencingumu, filme atrodo efektingai, nes seksualinė trauka nepriverstinė, kaip būna dažnai filmuose, kur vaizduojamos kalėjimo sąlygomis, o sąmoningai iš dviejų nusikaltėlių jaučiant tą pačią trauką.

Turiu pastebėti, kad sukuriama vis daugiau tokių LGBT niuansuotų filmų, kuriuose vaizduojamas brutalus socialinis dugnas, kas iš esmės kiek keičia požiūrį į homoseksualumo „saugias“ lokacijos vietas visuomenėje. To paties sezono Kino pavasaryje buvo rodomas ir prancūzų filmas „Laukinis“, kuriame brutaliai ir su panašiu realizmo prieskoniu nepatogiai, bet efektingai perteikta nuskriausto vyro prostituto istorija. Visgi filmas „Pasekmės“ mano atmintyje išliks dar labai ilgai, nes, tam tikra prasme, filmas tarsi šaltas dušas, kuris patvirtina, kaip mes saugiai (arba ne) gyvename savo namuose ir sukurtuose tapatybių apvalkaluose.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Taylor Swift - Cruel Summer [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Vakar pasidalijęs naujausia Taylor Swift daina „Lover“ iš to paties septintojo „Lover“ albumo, nė neįtariau, kad „ant durniaus“ pasiklausydamas jos albumo ir bandydamas kažin ką gero išmėsinėti, kas man tiktų ir patiktų, atradau nuostabių kūrinių! Tikrai! Net nesitikėjau, kad albume rasis tokio lengvo ir gyvenimiškai skambančio pop muzikos pavyzdžių, kurie iliustruotų daugiau ar mažiau mūsų pačių patirtis ir ne visada taip banaliai, kaip mėgstama šiuolaikinėse dainose prifarširuojant banalių ir erzinančių žodelyčių „baby“ arba „bitch“.

Antroji labiausiai man patikusi „Lover“ albumo daina vadinasi „Cruel Summer“. Gana panašu į Lana del Rey stiliuką, ji turi dainą „Cruel World“ ir tai tikrai geras kūrinys, nors T. Swift daina kur kas popsiškesnė ir eina išvien su šiuolaikine pop muzika, o Lana Del Rey jau labiau išskirtiniams gurmanams, nors abi atlikėjos labai panašiu laiku šiomis dienomis pristatinėja ir reklamuoja naujuosius singlus ir abiejų atlikėjų dainos išties man labai patinka. Kad Lana man patiks – to neabejojau, tačiau Taylor Swift irgi kelia nuostabą, galgi net didesnę.

Jos dainai „Cruael Summer“ (liet. Žiauri vasara) jau lipdomos pačios įvairiausios atlikėjos biografinės etiketės, kad neva šioji daina tai išgyventas atlikėjos skandalas su Kardishianais, kad tai nelaimingų santykių nutraukimas tai su aktoriumi, tai su kokiu nors dainininku... Tiesą sakant, man nelabai ir rūpi šios dainos atsiradimo mitologija ir spėlionės, nes ji skamba išties gaiviai, paprastai, o svarbiausia – iškart užkabina.

Pasiklausykite:

Žodžiai / lyrics

Taylor Swift - "Cruel Summer"

(Yeah, yeah, yeah, yeah)

Fever dream high in the quiet of the night
You know that I caught it (Oh yeah, you're right, I want it)
Bad, bad boy, shiny toy with a price
You know that I bought it (Oh yeah, you're right, I want it)

Killing me slow, out the window
I'm always waiting for you to be waiting below
Devils roll the dice, angels roll their eyes
What doesn't kill me makes me want you more

And it's new, the shape of your body
It's blue, the feeling I've got
And it's ooh, whoa oh
It's a cruel summer
It's cool, that's what I tell 'em
No rules in breakable heaven
But ooh, whoa oh
It's a cruel summer
With you

Hang your head low in the glow of the vending machine
I'm not dying (Oh yeah, you're right, I want it)
We say that we'll just screw it up in these trying times
We're not trying (Oh yeah, you're right, I want it)

So cut the headlights, summer's a knife
I'm always waiting for you just to cut to the bone
Devils roll the dice, angels roll their eyes
And if I bleed, you'll be the last to know

Oh, it's new, the shape of your body
It's blue, the feeling I've got
And it's ooh, whoa oh
It's a cruel summer
It's cool, that's what I tell 'em
No rules in breakable heaven
But ooh, whoa oh
It's a cruel summer
With you

I'm drunk in the back of the car
And I cried like a baby coming home from the bar (Oh)
Said, "I'm fine," but it wasn't true
I don't wanna keep secrets just to keep you
And I snuck in through the garden gate
Every night that summer just to seal my fate (Oh)
And I scream, "For whatever it's worth
I love you, ain't that the worst thing you ever heard?"
He looks up, grinning like a devil

And it's new, the shape of your body
It's blue, the feeling I've got
And it's ooh, whoa oh
It's a cruel summer
It's cool, that's what I tell 'em
No rules in breakable heaven
But ooh, whoa oh
It's a cruel summer
With you

I'm drunk in the back of the car
And I cried like a baby coming home from the bar (Oh)
Said, "I'm fine," but it wasn't true
I don't wanna keep secrets just to keep you
And I snuck in through the garden gate
Every night that summer just to seal my fate (Oh)
And I scream, "For whatever it's worth
I love you, ain't that the worst thing you ever heard?"
(Yeah, yeah, yeah, yeah)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyli naktis" / "Cicha noc"

Sveiki,

Jeigu kas nors man rekomenduoja kokį nors lenkų filmą, jau žinau, kad tikrai nenusivilsiu, nes lenkai tokie panašūs į mus ir jų kine galima rasti tiek daug mums artimų kasdienybės kultūrinių atšvaitų, bet, deja, to negaliu pasakyti apie mūsų lietuvišką kiną, kuriame karaliauja iš anekdotų sudurstytos pigios komedijos, nešneku apie tuos retesnius atvejus, kada atsiranda „Čia buvo Saša“ ar „Išgyventi vasarą“. Taigi filmas „Tyli naktis“ (lenk. Cicha Noc) (2017), rodytas Kino pavasaryje, kuriame pristatytas kaip pats geriausias tų metų lenkų filmas, pastarąjį režisavo Piotr Domalewski.

Prisiminkime, kad mes, lietuviai, turime lietuvišką filmą „Tyli naktis“, kurį režisavo latvis Maris Martinson ir tai tikra tragedija, palyginus su šiuo lenkų filmu. Abu filmus vienija tik tas šeimos Kūčių nakties sambūris, tik M. Martinson variante viskas dramatiškai užvilkinta, pernelyg riebiai tamsu, netikra, dirbtina, o P. Domalewski filme viskas taip gerai! Pradėkime nuo to, kad siužetas primena daugelį lietuvių gyvenimų, kada per Kalėdas iš visos Europos suvažiuoja giminės nariai ir bando nuslėpti savo finansines bėdas, pasipuikuoti arba priešingai – pasiskųsti, kaip viskas čia blogai. Taip ir „Tylioje naktyje“ Adamas, kuris filmuoja savo būsimam vaikeliui kelionės vaizdelius ir žmones, tikisi susitarti ir parduoti senelio namą, kad Olandijoje galėtų pradėti verslą, nes Lenkijoje mažai galimybių prasimušti. Būtent apie tai ir kalbama tokiuose realistinio pobūdžio filmuose, apie tai, kaip išgyventi vidutiniškoje šeimoje!

Dramoje prasimuša vietoje ir laiku „susiformavęs“ gyvenimiškas humoras, kuris ne kaip anekdotas „prilipintas“ istorijoje, o veikia iš kasdieniškos kultūrinės inercijos, pavyzdžiui, geriantis senelis, brolį Pavelą užpuolęs šuo, kai jis bandė nelegaliai nukirsti kalėdinę eglutę arba netyčia juoku plyštanti paauglė, kai prie Kūčių stalo skaitomas Šventasis raštas. Viskas taip gyva chaotiškame šeimos santykių raizgalynėje, kad iš tikrųjų man kiek priminė kitą filmą apie šeimos santykius besibūriuojant prie Kūčių stalo – rumunų režisieriaus Cristi Puiu šedevre „Siera Nevada“ (2016), tik ten šiek tiek šeimos santykiai atskleidžiami kiek kitaip.

Man labai patiko šis dinamiškas, labai artimas lietuviams filmas, kuriame išryškėjo žmogiškieji lūkesčiai, šeiminiai ryšiai, nusivylimai. Labai tvarkingas filmas, kuris turi savo vidinę logiką ir gerą pasakojimo ritmą, kad tiesiog belieka mėgautis.

Filmą legaliai ir nemokamai kol kas galite (su reklamų intarpais) pažiūrėti TV3 internetiniame puslapyje, kol jis dar talpinamas ČIA.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Mažieji milžinai" / "Giant Little Ones"

Sveiki,

Apie paauglių seksualinius eksperimentavimus, taip tikriausiai reiktų apibūdinti filmą „Mažieji milžinai“ (angl. Giant Little Ones) (2018). Filmas pasakoja apie du geriausius draugus vaikinus Frenkį ir Balą, kurie po vieno gimtadienio šventės patiria seksualinį nuotykį, kas iš esmės visiems lakams sugriauna jų draugystę.

Šią romantinę dramą galima įvardyti kaip dar vieną skaidrų mėginimą panagrinėti jaunuolių seksualines ribas. Iš esmės filmas kiek LGBT turinio, bet manau, jeigu jums patiko filmas „Su meile, Saimonas“, tai tikriausiai patiks ir šis, nes abu filmus vienija ne vien LGBT, seksualinės tapatybės paieškos, bet ir panašus pasakojimo ritmas, romantinio filmo elementai, brutali ir kartu atjaučianti jaunuolių draugysčių atmosfera, kuri kaip iš kokio „Beverli Hilso 90210“ bendruomenės, kur tėvai ir vaikai gyvena skirdamiesi ir vėlei susieidami, būtent toje atmosferoje, kur amžinai vasara ir žmonės važinėja dviračiais vieni kitus pažindami iš kilometro.

Visgi pagrindinis veikėjas nėra joks gėjus, tik vienas seksualinis potyris dar neleidžia apibrėžti žmogaus tapatybės, tačiau mes gi žinome, kaip mums patinka viską skirstyti. Ir apskritai LGBT šiame filme nėra pagrindinis dalykas, veikiau tai istorija apie sudraskytą draugystę, kurią suniokoja visuomenėje nusistovėję seksualiniai standartai. Tiesa, gal ne viskas man filme techniškai patiko, pavyzdžiui, gamtoje filmuotose scenose tikrai matosi kelių skirtingų laikų „pertepimai“, kada viename kadre merginai plaukus plaiksto vėjas, o iš kito rakurso jau kadrai be vėjo. Manau, tokių dalykų buvo galima ir išvengti.

Visgi istorija išties įkvepianti ir filmas nebanalus, nors kiek vietomis gali pasirodyti saldokas kaip ir tokiuose filmuose „Mano pasaulio centras“, „Su meile, Saimonas“, visgi tie pasaldinimai, kad ir kokie beatrodytų klišiniai sprendimai, jie šiame filme vietoje ir saikingi. Galų gale filmas kiek ir edukacinio pobūdžio, kuris, manau, kuo puikiausiai būtų žiūrimas nuo 13 ar 14 metų, nes ir Lietuvoje, manau, nemaža dalis jaunuolių ir paauglių susiduria su seksualinės tapatybės paieškos problemomis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Taylor Swift - Lover [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Šiandien pasirodė amerikiečių pop muzikos atlikėjos Taylor Swift septintasis solo albumas „Lover“ ir jis iškart legaliai buvo patalpintas į atlikėjos YouTube paskyrą ir todėl net neišėję iš kambario galime visą jį klausytis legaliai. Manau, su laiku CD, kaip ir dabar atgimusios vinilinės plokštelės, tebus tik gražus sentimentalus formatas – visą muzika tiesiog iš interneto net nesunaikinant atlikėjo pajamų, o ir iš dalies ir mums nemokama, jeigu nemokate už YouTube išjungtas reklamas.

Visgi Taylor Swift nėra toji atlikėja, kurios labai klausyčiausi, tačiau jos trečiasis singlas „Lover“ tapo iškart man atradimu. Vasaros metu išleisti Kalėdas primenantį klipą gal kiek ir rizikinga, tačiau jis pritrenkiančiai įtraukiantis. Seniai nemačiau tokio gerai sukalto klipo, galbūt paskutinis toks buvo Arianos Grande „No tears left to cry“, kuris kaip ir šis klipas iš esmės atperka tą pernelyg dažnai matomą užpakalių kratymą ir galų gale juk yra grafinės kompiuterinės technologijos – kurkite kuo įdomiau! Visgi man labai patiko ir pati daina, toks prisodrintas balso patobulinimo efektas ir ta septinto-aštunto dešimtmečio efektas, persimušantis su šiuolaikiniu ritmu. Išties tai geras skambesys, kuris man labai patinka! 

Kol kas daina tokia nauja, kad nelabai yra žinių apie jos komercinę sėkmę, bet įtariu, kad dėl to, jog daina kiek ramesnė ir brandesnė už kai kuriuos mega atlikėjos hitus, ji tokių reitingų nebepasieks, tačiau juk turi būti metas, kada susikrovus už muziką turtus galima dainuoti tai, kas patinka. Daina Vokietijoje debiutavo 84 pozicijoje, Airijoje 14, Belgijoje 15, Britanijoje 23, Švedijoje 74 vietoje.

Pasiklausykite patys:

Žodžiai / Lyrics

Taylor Swift - "Lover"

We could leave the Christmas lights up 'til January
This is our place, we make the rules
And there's a dazzling haze, a mysterious way about you, dear
Have I known you twenty seconds or twenty years?

Can I go where you go?
Can we always be this close forever and ever?
And oh, take me out and take me home
You're my, my, my, my
Lover

We could let our friends crash in the living room
This is our place, we make the call
And I'm highly suspicious that everyone who sees you wants you
I've loved you three summers now, honey, but I want 'em all

Can I go where you go?
Can we always be this close forever and ever?
And oh, take me out and take me home (Forever and ever)
You're my, my, my, my
Lover

Ladies and gentlemen, will you please stand?
With every guitar string scar on my hand
I take this magnetic force of a man to be my
Lover
My heart's been borrowed and yours has been blue
All's well that ends well to end up with you
Swear to be over-dramatic and true to my
Lover

And you'll save all your dirtiest jokes for me
And at every table, I'll save you a seat
Lover

Can I go where you go?
Can we always be this close forever and ever?
And oh, take me out and take me home (Forever and ever)
You're my, my, my, my
Oh, you're my, my, my, my
Darling, you're my, my, my, my
Lover

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Roy Jacobsen "Balta jūra"

Roy Jacobsen. „Balta jūra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 – 256 p.

Sveiki, skaitytojai,

Prieš metus, kai perskaičiau norvegų rašytojo, šiemet Vilniaus knygų mugės vieno iš ryškiausių svečių, Roy Jacobsen (g. 1954) romaną Neregimieji, įtrauktą į trumpąjį Man Booker International sąrašą, nė neįtariau, kad knyga taps vienu geriausių pernai skaitytų kūrinių. Pirmoji trilogijos dalis išties pasižymėjo subtilumu, jautrumu, elegancija ir tai vienas iš tų romanų, kuriame viskas vyksta tyliai, neregimai, intuityviai. Atšiaurios salos Bariojos gyventojų šeimos sagoje centrine figūra tampa Ingrida, kuri užauga ir pasiekia savo brandą. Apie Ingridos brandos laikotarpį Antrojo pasaulinio karo metu ir pasakojama antrojoje trilogijos dalyje Balta jūra (norveg. Hvitt hav).

Kaip ir pirmojoje sagos dalyje, taip ir Baltoje jūroje, autorius išlaiko savitą knygos stilių – tyliai šiaurietiško, kiek šiurkštoko, mažakalbio pasakojimo ritmą, kuris neatsiejamas nuo gamtos ritmo. Veikėjai retai kalbasi, arba kalbasi esminėmis frazėmis ir yra labiau linkę veikti nei analizuoti, linkę atkartoti tėvų veiksmus ir gyvenimo įpročius, nei klausti, kodėl ir kam to reikia. Tai šiaurietiškų salų mentalitetas ir bendravimo būdas, kuris, sakyčiau, yra pats gardžiausias knygos perliukas, dėl ko knygą gera skaityti kaip tam tikrą meditaciją, bylojančią iš esmės kaip išgrynintą egzistencializmo, savotišką robinzono kruzo atsiskyrėlišką visuomenės modelį, atribotą nuo perteklinės informacijos, miesto triukšmo ir kitų civilizacijos neramumų.

Iš pirmo žvilgsnio teksto kalba atrodo nesudėtinga, jautriai poetiška, bet kartu ir buitinė: veikėjų emocijas pasakotojas perteikia per salos aplinkos faktorius, todėl dažniau apie vidinį veikėjo filosofiją ir emociją mums papasakoja banguojanti jūra, sniegas, vėjas nei „atvira“ teksto eilutė apie veikėją, kas dažnai taip būdinga šiuolaikinei populiariajai grožinei literatūrai. Toks veikėjų gyvensenos ir mentaliteto atskleidimo būdas nėra lengvai pasiduodantis vertėjai Norai Strikauskaitei, kurios Neregimųjų vertimą sukritikavo Marijus Gailius. Tiesą sakant, tam tikrų vertimų spragų nepastebėjau, nes neturiu originalo teksto, o ir nesistengiu skaitydamas pastebėti kokių nors teksto vertimo trūkumų, tačiau Baltoje jūroje būta tokių sakinių, kuriuos lengvoje pasakotojo minties tėkmėje teko perskaityti net po kelis kartus, norint suprasti, ką iš tikrųjų norima pasakyti. Ypatingai tose teksto vietose, kur nėra tiesioginio palyginimo ir juos keičia metaforos, būdingos šiaurietiškai, skandinaviškai kultūrai.

Balta jūra, kaip dažniausiai būna su serijinėmis knygos, nebepalieka tokio neišdildomo įspūdžio, kaip būna su pirmąją knyga, nes žinai, ko daugiau ar mažiau tikėtis. Kokybiškai šioji knyga nėra prastesnė ar geresnė už Neregimuosius, veikiau, ji nedalomą pirmtakės tąsa, kurią taip pat malonu skaityti. Siužetiškai keičiasi įvykiai – po Ingridos tėvo mirties, okupavus vokiečių naciams Norvegiją. Atrodo, kur galėtum geriausiai pasislėpti nuo Antrojo pasaulinio karo, jeigu ne atokioje saloje, kurioje vyrauja asketiškas ir skurdus gyvenimas, kur paties naciams nėra kas veikti? Ingridos broliai, teta Barbra dėl susiklosčiusių aplinkybių išvyksta iš Bariojos ir Ingrida lieka vienui viena karo apsuptyje.

Roy Jacobsen

Pirmojoje knygos dalyje daug dėmesio skiriama Ingridai ir jos vienatvei saloje, kurią drumsčia nuojauta, kad ji saloje ne viena: „Apėjo salą tarsi rodyklės laikrodžio ciferblatą, neaptikdama nei pasikeitimų, nei to, ką privalo rasti, kad pati taptų vientisa (p. 146)“. Netrukus ji pradeda aptikti ant uolų potvynio užneštus kareivių lavonus. Intuicija tampa svarbiausia Ingridos savybe kartu liudijanti ir vietos gyventojų išskirtinumą nuo likusios civilizacijos, nors Ingrida mažai išsilavinusi ir menkai geba skirti rusą nuo vokiečių netgi pagal kalbines ypatybes, jos moteriška išvystyta intuicija tampa jos likimu, kuris kažin kuo labai nesiskiria nuo filmuose ir kituose literatūros kūriniuose matytų moterų likimų Antrojo pasaulinio karo metais, kada per kiemą žygiuoja tai vokiečiai, tai rusai – prievartos aktai, meilužiai, nėštumas tampa nereti to laikotarpio moterų kasdienybės įvykiai.

Kitaip sakant, jeigu atmestume tą apleistos ir atokios salos vaizdinį, pasakotojo žavesį, atskleidžiant neregimųjų pasaulį, atrodo, kad siužetiškai knyga paliudija jau žinomus ir regėtus dalykus. Tai jos trūkumas, juk naujų fantastinių dalykų ir neprigalvosi, kai literatūra ir kinas šitiek daug dėmesio skiria Antrajam pasauliniam karui, kad siužetiškai perspaudus ir įterpiant neįtikėtinų įvykių, kūrinys atrodytų pernelyg pretenzingas, visgi autorius pretenzingumo išvengia.

Ingridos karo meto meilės istoriją bandoma mistifikuoti, autorius strategiškai įterpia vietinių valdžios smurto aktą, po kurio pagrindinė veikėja atsiduria ligoninėje be atminties. Atmintis ir prisiminimai pamažu grįžta ir įsiterpia fragmentiškai į pasakojimą, kai Ingrida laukia sugrįžtančių brolių ir tetos Barbros. Toks chaotiškai suluošintos atminties ir traumos moters gijimas ypač gerai veikia pasakojimo ritme. Baltos jūros istorijos pabaiga, kada paskelbiama karo pabaiga ir visi pamažu grįžta į salą ir bando atstatyti seniai nebesamus pastatus, primena emocinį pozityvumo augimą, išsivadavimą iš pasaulinio sąstingio, tačiau pasakotojas nuolat konstatuota, kad Ingrida vis dar gyvena prarastos meilės ir mergaitės Nelvės, kuri laikinai gyvenusi ir karo metu mirusi (tikriausiai nuo vandenligės), skausme. Skausmo ir sugrįžusiųjų džiaugsmo sumišimas kuria vėlgi šiauriečių gyvenimo filosofiją: džiaukis atsargiai, nes menki juokai gali brangiai kainuoti liūdesio ir melancholijos mėnesiais.

Balta jūra – skaidrus literatūrinis vėrinys, papildantis Neregimuosius lygiaverčiu pasakojimo talento žvilgėjimu ir nors siužetiškai apie karo siaubiamus Europos užkampius, netgi Bariojos saloje, istorijų esame girdėję ir skaitę labai panašių, visgi šioji knyga labiau priartina prie Ingridos, kurios karo patirtis mums daugiau ar mažiau žinoma iš kitų literatūros pavyzdžių. Knyga pasižymi gaivumu, mąslumu, lėta pasakojimo eiga, kurioje veikėjos vidiniai virpėjimai, nuojauta yra ne ką menkesni už kitų rašytojų ir jau kitose knygose didžiai aprašomus prievartos ir karo žiaurumo aktus.

Jūsų Maištinga Siela