Pirmadienio rytas prasidėjo dar lovoje. Netyčia į socialinio tinklapio
srautą kažkaip išlėkė naujausias Beatos Tiškevič tekstas iš jos asmeninio
tinklapio, kuris, pasirodo, besąs labai įdomus ir labai koreliuoja su tuo, ką
paskutiniuoju metu išgyvenu ir apie ką dažnai susimąstau: apie pagarbą sau ir
savivertės stiprinimą, nebe norą įtikti kitiems, bet patikti toks, koks esu
sau.
Visą Beatos Tiškevič straipsnį galite perskaityti ČIA.
Straipsnyje tinklaraštininkė vartoja anglišką terminą gaslighting, kuris iš
esmės reiškia, kad kiti žmonės norėdami, kad jaustumeisi gerai, ima „raminti“ pildami
dar daugiau žibalo į ugnį, nes toks elgesio modelis vyrauja iš kartos į kartą.
Šioji B. Tiškevič citata yra tik pavyzdys, kaip raminti žmonių nereikia, nes
jie viduje ima neigti savo tikruosius jausmus ir tai dar labiau prisideda prie
savęs menkinimo. Pats tai esu patyręs ne kartą, užduot gavęs palaikymą,
galiausiai esu „apipiltas“ tų baisių klišinių frazių: „Nesusireikšmink, juk
nieko nenutiko; Ko čia prisigalvojai?; Išmok priimti kritiką.“ Bet juk net ne
kritiką reikia išmokti priimti, o tam šalia esančiam surūgusią tavo nuotaiką.
Rekomenduoju apie gaslightingą paskaityti daugiau. Labai įdomu.
„Monstrų universiteto“ (2013) kūrėjas Dan Scanlon dar šiemet pristatė
naujausią savo animacinį darbą visai šeimai „Pirmyn“ (angl. Onward)
(2020), kuriame vėlei remiasi fantastiškomis, mitologinėmis ir siaubūnų bei
pabaisų pasaulio keistenybėmis, kurios turi labai didelių panašumų su žmonių
civilizacija. Esminė šios istorijos dilema: praeities pasaulio stebuklus
išstūmė išmaniosios technologijos, tingus, pernelyg paprastas ir primityvus „žmogiškasis“
gyvenimas, kada su laiku pamirštami magiški ir nuotykių adrenaliną teikiantys
pavojai.
Ar tai filmas apie didvyrius? Tam tikra prasme taip. Visumoje turime gana
primityvoką naratyvą: paauglys ilgėsi mirusio tėvo, tačiau gyvenime ir
mokykloje jaučiasi nevykėliu ir nepasitikinčiu savimi. Hario Poterio efektas,
tik kažkaip Poteriui pavyko išvengti to susikūprinusio nykaus paauglio
įvaizdžio, o štai animaciniame pasaulyje vis dar gajus pilkiaus
įvaizdis. Ko reikia, kad jaunuolis įgautų pasitikėjimo savimi? Ogi kokių nors
išbandymų, pavojų, nuotykių, kuriuose jis sau įtikėtų esąs nepakartojamas. Taigi
turime didaktinę pamokėlę vaikams, kad viskas šiame pasaulyje įmanoma, tik
reikia... rizikuoti, išeiti iš komforto zonos. Kaip filme rizikuoja pagrindinis
veikėjas, tiki savo jėgomis... ir visas kitas nuvalkiotų nuotykių aistros
prifarširuotas minčių lietus, kokį galime visur pamatyti. Lyg ir nieko naujo. Jeigu
atidžiai pažiūrėsime, filmas gan vidutiniškas, naujų idėjų vargiai ar čia
rasite, o tuo labiau nesitikėkite, kad filmas pamokys ar įkvėps ko nors naujo,
bet galiausiai tai tampa labiau pramogos dalimi ir senų tiesų priminimu. Tačiau, metams bėgant, darosi akivaizdu, kad realybė, kada nevykėliai tampa miestelio
didvyriais, lieka alternatyviosios realybės dalimi, todėl galima įstrigti tame
dirbtiniame dirbtinų didvyrių pasaulyje, tad vaikams gal derėtų paaiškinti, su
kuo realiai valgoma druska. Kitą vertus, mums tėvai neaiškino, kodėl žalinga
rūkyti, kai rusiškame „multike“ vilkas dūmydavo gaudydamas zuikį, ir užaugome
pažindami pasaulį be moralizavimų ir aiškinimų.
Visgi grįžtu prie filmo turinio. Esminis filmo naratyvas yra dviejų
skirtingų brolių draugystės išbandymas, tempiant makabriškai mirusio tėvo
kojas. Jiedu naiviai bando atgaivinti viso mirusio tėvo projekciją burtais, kol
nenusileido saulė. Meilės ryšys yra atraminis ir esminis, jis vienija visą
šeimą, jis ir moralės, ir laimės katalizatorius, būdas atsikratyti „įsiėdusių“
baimių. Gražus pasiaukojimas pabaigoje gali pravirkdyti, (tiesą sakant, „aprasojo“
ir mano akys), netgi suvokiant, kad realybėje taip nebūna ir viskas tiek
primityvu, kad belieka tik pavydėti ir guosti save, jog banalybės vis
dar gali įkvėpti suaugusius žiūrovus ne ką mažiau nei „Kino pavasario“ unikalios kino juostos. Šiaip mėgstu tokią
animaciją. Filmukas vertas vakaro su šeima, nors, sakau, stebuklų nesitikėkite.
Vasarai atėjus, norisi kokio lengvo, neįpareigojančio ir paprasto filmo,
kuris būtų absurdiškas ir šiek tiek atspindintis realią mūsų visų situaciją,
požiūrį į save, tam tikrus reiškinius ir pan. Manau, vienas iš tokių filmų yra „Erovizijos
dainų konkursas: Ugnies Sagos istorija“ (angl. Eurovision Song
Contest: The Story of Fire Saga) (2020), kuris pajuokia šio konkurso (ne)rimtumą,
o kartu perteikia ir tam tikras tiesiog linksmai azartiško konkurso užkulisius.
Amerikiečiai kuria filmą apie „Euroviziją“. Daugelis klausia: o ką tie
amerikiečiai išmano apie mūsų tarpinę religiją „Euroviziją“? Ogi labai daug! Akivaizdu,
kad filmo kūrėjai ne šiaip sau iš po pasijonio sukūrė filmo scenarijų, kad
pajuoktų kvailius europiečius. Jie ne juokais konsultavosi, domėjosi šio
konkurso praeitimi, dabartini, politiniais užkulisiais. Filme taip pat rasite
ABBA laikmečio, perdėtų aistrų ir svajonių laimėti šį konkursą, kuris prilygsta
olimpinėms žaidynėms. Pasirinkta šalis – Islandija, kurioje „Buką ir bukesnį“
primenantis veikėjas Larsas nuo vaikystės visur ir visada smarkiai
susimaudamas, galiausiai įrodo, kad gali laimėti nacionalinę atranką ir gal
netgi pačią „Euroviziją“. Nors daug kam (kažkodėl) nepatinka aktorius Will
Ferrell, manding, jis šiam vaidmeniui labai tiko, kaip ir amerikiečių aktorė
Rachel McAdams, man asmeniškai visiškai netikėtame amplua.
Visumoje filmas atliepia absurdišką „Eurovizijos“ maniakišką įsitraukimą,
kuris reiškia: jeigu man pavyks, aš būsiu pastebėtas, atnešiu savo šaliai
pergalę, būsiu svarbus ir pripažintas. Su tokia intencija Ugnies Sagos duetas
vykstą į šį konkursą. Tiesa, absurdiškiausios filmo vietos susijusios su
amerikiečių atlikėja Demi Lovato, kuri susprogsta Islandijoje su visais šios
šalies atlikėjais. Didžiausias motyvas – piktadarys prodiuseris, kuris bijo,
kad Islandija laimės šį konkursą, nes tada šalis bankrutuos. WTF? Jeigu didžiausius
indėlius įneša didžiosios finalininkės? Balsavimo pusfinalio sistema taip pat
filme neatitiko realios situacijos. Nesigilinau į tam tikrus motyvacijos ir
logikos trūkumus, tačiau pats faktas, kad visi Islandijos atlikėjai miršta,
atrodė vis tiek labai juokingas. Kaip ir Rusijos atstovo tipažas – klastingas atvirai
„užsislaptinęs“ arogantiškas lapinas homoseksualas: „Rusijoje gėjų nėra!“ ir
intrigantė favoritė iš Graikijos. Filmes, beje, pasirodo nemažai tikrų „Eurovizijos“
atlikėjų, kuriuos tikrai atpažinsite.
Visgi filmo finalas labai nuspėjamas ir holivudiškas. Komedija virsta
stačiu slaptų kėslų atskleidimu ir didaktiniu pamokymu. Kaip ir daugelis „Eurovizijos“
dainų su pasirodymais. Filmas tampa kaip linksma žinute pasauliui, viskas
padaryta pagal „Eurovizijos“ standartus ir dvasią, nors ir amerikietiškai bei
holivudiškai. Tačiau juk ir pats „Eurovizijos“ formatas primena amerikietiškąją
komercinio kino tradiciją: viską labai tiesmukai, paprastai, spalvingai pateikti.
Filmas iš esmės patiko, atliko visas funkcijas, kurias tikėjausi aptiksiąs. Po filmo
dar ilgai galima su draugai „naudoti“ tam tikrus šio filmo juokelius, net jeigu
ir nesate tikrosios „Eurovizijos“ gerbėjas.
