Serialas: "OA" (1 ir 2 sezonas) / "The OA" (season 1 and 2)

Sveiki,

Labai seniai girdėjau apie šį serialą, tačiau ilgą laiką atidėliojau, nes nebūdavo laiko pasiūrėti, tai nebūdavo nuotaikos ir šiaip visokiausių priežasčių atsirasdavo. Kol vieną dieną vėl facebooke aptikau vienos žymios tinklaraštininkės atsiliepimą apie serialą „OA“ (angl. The Oa) (2016-2019), kurį režisavo ir kūrė pagrindinė šio serialo aktorė Brit Marling ir Zal Batmanglij, kurie anksčiau dirbo irgi su mistinėmis istorijomis ir turėjo kūrybinės patirties filmuodami ir rašydami tokių filmų scenarijus kaip apie paslaptingą sektą pasakojantis „Rytai“ (2013) bei mistinė drama „Mano balso garsas“ (2011).

Aktorė ir režisierė Brit Marling kine yra keistas fenomenas. Aktorė, kuri „neša“ mistiką, o didžioji jos karjeros sukurtų vaidmenų yra būtent mistinių filmų veikėjos, kurios, kaip ir seriale „OA“, peržengia bet kokias racionalaus proto ribas ir pasakoja apie transcendentinius pasaulius, dažniausiai apie tai, kas esti už nematomo žemiškojo šydo. Prisiminkime jos pasirodymą filme „Mano ištakos“ (2014), kur pasakojama apie reinkarnaciją arba mano pirmąjį susipažinimą su ja filme „Kita Žemė“ (2011). Vieno filmo tikriausiai negana, norint pažinti specifinę Brit Marling energetiką, tačiau būtent tų filmų visuma išskiria ją kaip specifinių vaidmenų atlikėją, žinoma, tai daug ką pasako ir apie pačios aktorės filosofiją bei dvasinę laikyseną.

Dviejų sezonų mokslinės fantastikos drama „OA“ sulaukė tik du sezonus po 8 serijas. Tiesą sakant, pirminis dueto sumanymas buvo sukurti iš viso 5 sezonus, kad būtų išskleista visa serialo idėja ir koncepcija. Brit ir Zal serialo idėją pradėjo kurti dar 2012 metais ir kūrė gerus dvejus metus, tačiau išreikšti visą idėją ant popieriaus sekėsi gana sunkiai, todėl, siūlydami Netflix kampanijai savo scenarijų, daug reikėjo ką paaiškinti žodžiais, didelį serialo foninė dalis buvo sukurta tiesiog filmavimo aikštelėje, o scenarijus buvo tik karkasas. Deja, po antrojo sezono Netflix nutraukė šį serialą, o Brit ir Zal buvo itin nusiminę, kad jiems taip ir nepavyko įgyvendinti viso kūrinio sumanymo. Žinoma, nusivylę liko ir serialo gerbėjai, kurie twitter platformoje skatino grotažymėmis sugrąžinti serialą į rinką, atsirado net moteris, kuri surengė viešą bado streiką, kad tik būtų šis serialas sugrąžintas. Bado streiko metu aktorė Brit Marling su Zal Batmanglij aplankė šią moterį ir pasiūlė vandens bei maisto...

Nepaisant visko, atrodo, Netflix nebesugrąžins serialo, tad jeigu jis bus vienokiais ar kitokiais būdais tęsiamas, jis turės visai kitokias platinimo ir prieinamumo formas. Atrodo, pati Brit Marling įkvėpta tokio palaikymo visgi ieško būdų, kaip šį serialą atgaivinti. Tiesa, dėl COVID-19 tai gali užtrukti arba tapti visai nebeįgyvendinama.

Taigi, ką mums siūlo serialas „OA“? Pirmajame sezone atsiranda Preirė, kuri buvo dingusi 7 metus. Ji grįžta į šeimą ir save ima vadinti nebe Preire, o Oa, moterimi, kuri per septynerius metus visiškai pasikeitė, iš neregės ji tapo reginčiąja. Paraleliai pasakojama jos neįtikėtina dingimo istorija bei vaikystės Rusijoje epizodai. Visas šias skirtingas pasakojimo dalis jungia mergaitės ir moters „prisilietimas“ prie mirties. Galiausiai kaip žiūrovą stebina neįtikėtina kalinimo istorija, kai stikliniame inkubatoriuje, rūsyje, kuoktelėjusio mokslininko kalinami 5 žmonės, priartėję prie mirties, grįžta į gyvųjų pasaulį ir atsineša tam tikrą judesį, kuris gali ne tik išgydyti ir prikelti ką tik mirusį žmogų, bet ir perkelti į kitą realybės išmatavimą. Tai sudėtinga paralelinių pasaulių ir pomirtinio gyvenimo tyrinėjimo studija, kuri išreikšta be itin didelių specialiųjų efektų, tačiau labai originaliai. Kartais tai taip neįtikėtina, makabriška ir net juokinga, kai, pavyzdžiui, mokytoja su probleminiais vaikais atlieka tuos judesius, tikėdamiesi Oa susieti su inkubatoriuje kalėjusiu Haumeriu.

Sunku pasakyti, kuris sezonas stipresnis ir įtaigesnis. Kol kas mano atmintyje didesnį įspūdį padarė pirmasis sezonas, kuris stebino savo mįslėmis ir eklektiškais, atrodo, iš pažiūros nesuderinamais dalykais. Štai antrajame sezone keičiasi siužetiniai vingiai, ir kai kurie veikėjai patenka į paralelinę realybę, jie gauna tuos pačius kūnus, tačiau veikiami ankstesnių kūnų šeimininkų likimai juos įspraudžia į kitokius vaidmenis. Patiko man antrojo ir pirmojo sezono siužetiniai prasminiai sujungimai, savotiški persipynimai, nors tenka pripažinti, kad antrasis sezonas daro didžiulį idėjinį šuolį. Kai atrodo, pirmojo sezono idėja buvo tyrinėti žmogaus sielos misiją žemėje bei pačią mirtį, tai antrojo sezono užmačios yra tyrinėti „keliautojus“ ne tik viename linijiniame laike, bet ir pasauliuose, bandant įveikti blogį ir pasisemti patirties.

Vietomis antrasis sezonas priminė seną gerą „Tvin Pykso mistelio“ serialą, ypač kai į Ninos kūną persikūnijusi Preirė-Oa ateina į keistą naktinį klubą raudona suknele ir atlieka keistus mediumės seansus su... milžinišku aštuonkoju. Tiesa, iki galo neperpratau antrojo sezono paslaptingo namo San Franciske idėjos, kai ten patekęs detektyvas ieško dingusios Mišelės, mergaitės, pamišusios dėl kompiuterinių žaidimų. Atrodo, kad pats namas būtų vienas didelis kompiuterinio žaidimo modelis, pastatytas ant švento požeminio šaltinio, tačiau tie klaidūs koridoriai – tai vartai (be įprastinių judesių) į kitas realybes ir dimensiją...

Nepasakyčiau, kad labai žavėjausi šiuo serialu. Kai kada net nesupratau, kodėl aš jį žiūriu, tačiau kai kada tikrai įsitraukdavau ir mėgaudavausi vis atskleidžiamais mistiniais istorijos vingiais. Manau, serialas yra Brit ir Zal tyrinėtų mistinių dalykų sukonstruotas pasaulis, kuris iš dalies budina žmoniją tyrinėti ne tik mistinius reiškinius, bet ir patį save kaip nemirtingą būtybę, turinčią sielą, kuri iš gyvenimo į gyvenimą, iš pasaulio į pasaulį keliaujančią būtybę, kuri kaskart pamiršta, kas ji esanti. Manau, dėl tokio budinančio poveikio serialas buvo nutrauktas, nes jis pasirodė tam tikriems asmenims „per pavojingas“ – čia, žinoma, turiu savo konspiracijos teoriją. Bet kokiu atveju, serialo idėja yra atskleisti sudėtingą angelų-sielų keliautojų istoriją per įvairias realybių briaunas, papasakoti žmogaus asmenybės istorijos trapumą ir menkalaikiškumą amžinybėje, kur veikia dualistinės – gėrio ir blogio – jėgos. Manau, nemažai kam šis serialas turėtų patikti, ypač tiems, kurie domisi ezoteriniais dalykais ir ieško paaiškinančių realybę ir anapusybę įvairiomis kūrybiškai išreikštomis ezoterinėmis, filosofinėmis jungtimis.

Pirmojo sezono anonsas:

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Beth Hart - Bang Bang Boom Boom [Vinyl, LP] (2012)

Apie Beth Hart albumą: Beth Hart - Bang Bang Boom Boom [Vinyl, LP] (2012) 

Daina iš albumo, atliekama gyvai.

Vinilinė Plokštelė: Ellie Golding - Halcyon [Vinyl, LP] (2012)

Apie albumą Ellie Golding - Halcyon [Vinyl, LP] (2012)

Alfonsas Andriuškevičius knyga "Velyvieji tekstai"

Laikykimės už rankų, nes birželis,

Klastingas mėnuo, gali pradingti

Kurį nors vieną blizgiuos prakaituos...

(p. 61)

Mindaugas Jonas Urbonas. Knygos Žudant Dzeusą, Šimtmečių melancholija, Dvasių urna

Mindaugas Jonas Urbonas. Knygos Žudant Dzeusą, Šimtmečių melancholija, Dvasių urna.

Ilgasis Booker Prize 2020 sąrašas / The 2020 Booker Prize longlist

Sveiki,

Atrodo, kad dar visai neseniai džiaugėmės, jog pernai prestižinę Booker premiją pasidalino britų rašytoja Bernardine Evaristo už knygą „Girl, Woman, Other“ bei kanadietė veteranė Margaret Atwood „The Testaments“, kurios knyga ruošiama lietuviškam leidimui. Įdomu, ar kas nors planuoja išversti ir B. Evaristo romaną?

Štai paralelinė premija – Tarptautinis Bookeris šiek tiek įstrigo dėl koronaviruso, tačiau dar šį mėnesį jau turėtume sužinoti, kam bus įteikta ši literatūrinė premija. Kol kas siūlau labai trumpai susipažinti su ilguoju 2020 metų Booker literatūros premijos pretendentų sąrašu. Visų literatų ir skaitytojų akys krypsta į Hilary Mental, kuri trečiąkart pretenduoja tapti Booker laimėtoja. Tiesą sakant, būtų labai neįdomu, bent man, jeigu Bookerio teisėjai vėl ką nors sumanytų „dvigubo“, o taip norėtųsi naujų vardų ir vertimų į lietuvių kalbą. Manau, H. Mantel ir taip su paskutine trilogijos dalimi prasimuš pro daugelį skaitytojų. Bet spręsti ne man, juolab kad pats neskaičiau naujausios H. Mantel knygos.

Tad siūlau susipažinti su 13 naujų autorių ir jų kūriniais.

Diane Cook – The New Wilderness

Amerikietės debiutinis romanas priklausytų niūriems distopiniams romanams apie klimato kaitą. Wilderness‘o valstijoje netolimoje ateityje gyvena motina ir dukra, kurios kasdien kovoja už išgyvenimą. Didžiulė oro tarša ardo mažosios plaučius, todėl abi nusprendžia bėgti iš miesto į gamtą, nors jaunoji dukrelė lengvai adaptuojasi prie naujų klajoklių genties sąlygų, tačiau motina visa širdimi prisirišusi prie miesto kultūros ir praeities. Tai knyga apie motiną ir dukrą, jų santykius, kuriems didžiausią įtaką daro ne tiek kartų skirtumai, kiek gamtos ir miesto priešprieša. Knyga, kuri apima kelis prasminius lygmenis ir pasakoja mums seną besikeičiančio pasaulio ir žmonių istoriją...

Goodreads (kol kas) reitingas:4.29

Tsitsi Dangarembga – This Mournable Body

„Šis gedulingas kūnas“ – tai jau nebe pirmas T. Dangarembgos romanas, kuris tęsia autorės iš Zimbabvės pamėgtas temas. Romane pasakojama apie pagyvenusią moterį, kuri yra aiškiaregė ir regi ateitį, ji atsikrausto į šalies sostinę, nes provincijoje neturi darbo ir vertėsi labai sunkiai. Čia ji apsigyvena pensionate, nes yra jau sena ir nuvargusi. Gauna biologijos mokytojos darbo vietą ir bando atsistoti tiek dvasiškai, tiek finansiškai ant kojų, tačiau niekaip nepavyksta. Ateities vizijos persipina su karčia realybe ir staiga įgauna visos tautos likimo potekstę: kapitalizmas įveikia humanizmą, o veikėja palūžta nuo „saldžių“ ateities lūkesčių...

Goodreads (kol kas) reitingas: 3.38

Avni Doshi – Burnt Sugar

„Sudegęs cukrus“ – tai romanas apie motiną ir dukrą, jų toksiškus santykius, pagrįstus išdavyste ir nesirūpinimu. Anksčiau motina buvo patrakusi maištininkė, ji atsisakė tekėti ir pabėgo iš turtingų tėvų, kad galėtų tiesiog elgetauti. Bėgiojo paskui šlykštų menininką (irgi bėdžių) su maža dukrele ant rankų. Po daugel metų ją kamuoja atminties liga, ji pradėjo pamiršti daiktus, neišjungia dujų, todėl jai nuolat reikia dukters paramos ir priežiūros. Tačiau ar gali dukra pasirūpinti motina, kai pati iš jos niekada nieko negavo? Kritikai ir skaitytojai šį romaną apibūdina kaip itin tamsų, aštrų, skaudų ir šiek tiek cinišką.

Goodreads (kol kas) reitingas: 3.69

Gabriel Krauze – Who They Was

Tai kol kas mažiausiai sudominęs knygos aprašymas. Gal dėl to, kad labai abstraktus... Knygoje „Kas jie buvo“ britų debiutantas rašytojas pasakoja iš šių dienų perspektyvos apie šiuolaikinį Londoną, didmiestį, kur tarp betono namų berniukai nori tapti vyrais, o mergaitės kuo dailiausiomis merginomis. Apie kančias ir troškimus, apie miestą ir žmones. Kaip supratau, pasakojimai „išbirę“, jie vyksta po visą Londoną ir veiksmas vyksta scenomis, pavyzdžiui, policijos areštinėje. Knyga pristatoma kaip itin autobiografiška, vadinasi, autorius lyg ir apie save, tačiau kartu viskas labai suliteratūrinta, kad atrodytų įtaigiau.

Goodreads (kol kas) reitingas: 3.93

Hilary Mantel – The Mirror & The Light

Nieko pernelyg neturiu ko pridurti. Knyga jau yra bestseleris su įspūdingu goodreads reitingu. Leidykla „Sofoklis“ jau ruošia ir lietuvišką variantą. Tai trečioji „Vilko dvaras“ ir „Įveskite kaltinamuosius“ trilogijos dalis. Už pirmąsias dvi autorė būtent ir pelnė Booker Praze apdovanojimą. Romanas, kaip ir ankstesnieji, pasižymi įtaigingu charakteriu ir smulkiais, pačios autorės ištyrinėtais istoriniais niuansais. Bet kokiu atveju, tai istorinis romanas, sudėtingas, įtaigus.

Goodreads (kol kas) reitingas: 4.47

Colum McCann – Apeirogon

Šis airių ir amerikiečių rašytojas sukuria daugiasluoksnį romaną „Apeirogonas“ apie izraeliečio ir palestiniečio vyrų draugystę. Romaną kritikai vadina itin muzikaliu, brandžiu, ambicingu ir kinematografišku, jungiančiu meno, istorijos, kultūrų darinius į vieną bendrą knygos audinį. Du skirtingi vyrukai netenka savo paauglių vaikų (vienas žūsta nuo bombos, kitas nuo guminės kulkos) per religinę ir politinę nesantaiką, todėl ieškodami paguodos, jie, būdami skirtingų tautų atstovai, susivienija, kad galėtų pasidalyti savo skausmu... Tai kol kas ambicingiausias ir, kaip kiti teigia, geriausias autoriaus kūrinys.

Goodreads (kol kas) reitingas: 4.29

Maaza Mengiste – The Shadow King

Ką reiškia būti moterimi kare? Apie tai rašo jauna rašytoja iš Etiopijos savo romane „Šešėlių karalius“, kuriame ji gręžiasi į savo šaliai 1935 permainingus metus, kada fašistinės Italijos valdžia su priešakyje Mussolliniu įsiveržia į Etiopiją ir ją pavergi. Istorija pasakoja apie šalies karalių, kuris paslapčia pabėga iš savo šalies, apie kare sužeistuosius prižiūrinčias moterimis, kurios tampa italų okupantų naujaisiais įrankiais. Viena pagrindinių veikėjų tampa pakvaišusio fašisto aistros subjektyvu, jis pradeda ją fotografuoti, užuot ją nužudęs...

Goodreads (kol kas) reitingas: 3.77

Sophie Ward  - Such a Fun Age

Amerikiečių rašytojos romanas „Toks linksmas amžius“ pasakoja istoriją apie afroamerikietę, kuri neteisingai apkaltinama baltosios rasės šeimos vaiko pagrobimu. Romane gvildenamos manipuliacinės, rasinės nelygybės ir kitos temos, kurios paskutiniosiomis dienomis itin krečia JAV visuomenę.

Goodreads (kol kas) reitingas: 3.85

Douglas Stuart – Shuggie Bain

Dar vienas literatūrinis debiutas Booker Prize sąraše! Šįkart škotų rašytojas D. Stuart vaizduoja Škotiją ano amžiaus devintajame dešimtmetyje, kada dėl vietos valdžios sprendimų daug darbų neteko vyrai ir sūnūs. Dėmesio centre – motina, kuri labai myli savo jaunėlį Shuggie Bainą. Kiti jos vaikai nuo jos nusigręžia, ji prasta motina, kuri labiau rūpinasi žurnalais, katalogais, bando nustumti rūškaną škotišką kasdienybę, puošiasi ir kartais save įsivaizduoja kaip aktorę E. Taylor. Visgi ji pamažu klimpsta į alkoholio liūną, vaikai ją palieka, kaip dažnai nutikdavo tuo laikotarpiu Škotijoje. Jai lieka tik jaunėlis, kuris dar visai vaikas, bet stengiasi ja pasirūpinti... Romanas apie darbininkų klasę, sunkus ir niūrus romanas, apibendrinantis Škotijos istorinį klimatą. Šitą netgi aš norėčiau paskaityti!

Goodreads (kol kas) reitingas: 4.29

Brandon Taylor – Real Life

Štai ir pirmoji LGBT tema! Amerikiečių autorius parašė „Tikras gyvenimas“ beveik apie save patį. Romane pasakojama apie intravertą, kuris palieka savo šeimą ir spalvotojų bendruomenę, įstoja į universitetą ir bando susikurti naują tapatybę ir gyvenimą. Čia jis labai atsargiai ima susitikinėti su moterimis, vyrais ir save laikančiais heteroseksualais. Čia vyrukas konfliktuoja, išgyvena įvairias patirtis, brandinančias jį kaip asmenybę. Knyga apie rasinę nelygybę, apie savo bendruomenės išdavystę vardan tikrojo gyvenimo ir savęs pažinimo, manau, daugelį nepaliks abejingų...

Goodreads (kol kas) reitingas: 3.96

Anne Tyler – Redhead by The Side of The Road

Garsi amerikiečių autorė Anne Tyler žinoma jau ne dėl vienos knygos, bet šįkart, regis, anot kritikų, ji pranoko pati save. Romanas „Raudonplaukė kitoje kelio pusėje“ pasakoja apie itin kruopštų ir besisaugantį, labai savo gyvenimą mėgstantį kontroliuoti vyruką, kuris negali pakęsti netvarkos. Jis dirba sąžiningai, prižiūri savo namus ir save, atrodo, kad visas pasaulis sustyguotas pagal jo įsivaizduojamą tvarką. Tokie žmonės labai tampa pažeidžiami, kai ateina chaosas... Vieną dieną pas jį pasibeldžia paauglys ir sakosi, kad jis yra jo sūnus. Tai romanas apie senojo pasaulio matymo sugriovimą ir naujus atradimus.

Goodreads (kol kas) reitingas: 3.69

Sophie Ward – Love and Other Thought Experiments

Dar viena LGBT temos knyga, kurioje Reičel su Eliza, dvi moterys, itin kruopščiai planuoja ateitį. Jos trokšta vaikelio per dirbtinį apvaisinimą, tačiau vieną dieną atsitinka keistas dalykas. Reičel pabunda ir sako, jog į jos akį įrėpliojo vabzdys, o jos draugė Eliza tuo netiki, nes yra mokslininkė. Galiausiai šis keistas incidentas tampa tokio masto, kad išsiskleidžia ne tik sugyventinių skirtingi pasaulio matymai, bet ir subraška santykiai... Knyga „Meilė ir kiti minčių eksperimentai“ išties netipinė, ji remiasi filosofinėmis idėjomis, kurios atpažįstamos „tarp eilučių“.

Goodreads (kol kas) reitingas: 3.96

C Pam Zhang – How Much of These Hills is Gold

Azijiečių kilmės amerikiečių rašytoja parašė romaną „Kiek šiuose kalnuose yra aukso“ apie Aukso karštligės laikotarpį. Šeima bėgdama nuo skurdo galiausiai išsibarsto: tėvai miršta, todėl lieka tik broliai ir seserys. Galiausiai ir jie pasimeta, kol lieka tik brolis ir sesuo, bandantys palaidoti savo tėvus, tyrinėjantis laukinius vakarus – buivolus, plėšrūnų pėdsakus. Prasideda brolio ir sesers konkurencija, kuri išnarplioja šeimos paslaptis... Naujas JAV literatūrinis balsas, pasakojantis apie Laukinių vakarų laikų šeimą su kiniška mitologine aistra, tai dviejų kultūrų literatūrinis lydinys, įdomiai ir kur kas platesne prasme nagrinėjantis rasinius skirtumus ir panašumus.

Goodreads (kol kas) reitingas: 3.90

Kaip visada siūlau pasižiūrėti aistringojo knygų skaitytojo ir mylėtojo Eric Karl Anderson apžvalgą anglų kalba.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus"

Olga Tokarczuk. „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 264.

Sveiki, skaitytojai,

Ketvirtoji lietuviškai pasirodžiusi Nobelio ir Tarptautinio Booker laureatės Olgos Tokarczuk (g. 1962) knyga Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus (lenk. Prowadź swój pług przez kości umarłych) gimtojoje šalyje pirmąkart pasirodė 2009 metais, tačiau tarptautiniu mastu buvo pastebėta tada, kai šis romanas buvo įtrauktas į Tarptautinį Booker trumpąjį sąrašą. Už lietuviškai išverstus Olgos Tokarczuk geriausius ir garsiausius kūrinius turime būti dėkingi vertėjui Vyturiui Jaručiui, kuris šiuo metu rengia ir patį storiausią rašytojos kūrinį Jokūbo knyga.

Išties Bėgūnai vienu metu buvo kone viena geriausių išverstų grožinės literatūros romanų, kurio idėja sukurti teksto „bėgimą“ filosofiniame lygmenyje ir taip pabėgti per pasakotojus ir laikmečius nuo demono, išties darė didelį įspūdį, kad griebiau kitą rašytojos romaną – Dienos namai, nakties namai, kurį perskaičiau, bet taip ir likau nesupratęs, ką tuo kūriniu turėjau pajusti ir suvokti. Atrodo, lyg ir parašyta savitai, lyg ir gerai, tačiau vientisos istorijos, idėjos liko pernelyg futuristinės ir tik dalinai besijungiančios į bendrą istorijos sąrangą. Galimas daiktas, kad knygą perskaičiau per greitai, lyg kokį įprastą romaną, tad reikėjo pamažu, apmąstant autorės teksto kūrimo strategiją, galbūt romanas tuokart būtų pasirodęs kitoks.

Štai Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus, kuris pavadintas pagal anglų poeto William Blake (1757-1827) eilėraščio eilutę, iš tikrųjų, priešingai nei Dienos namai, nakties namai, išlaiko vientisą pasakojimo struktūrą ir, atrodo, kur kas tradiciškesnio epinio pagrindo kūrinys. Jungiamoji pasakojimo grandis – kriminalinė istorija, kuri toli gražu netipinė ir neprimena populiariųjų skandinaviškų detektyvų. Istoriją skaitytojams pasakoja ponia Janina Dušejko, senyva anglų kalbos mokytoja, gyvenanti atokioje pietinės Lenkijos dalyje, plynaukštėje, kur matosi vos kelios trobelės, todėl į darbą ji važiuoja savo Samurajumi (automobiliu). Neįtikėtina provincija, šalia Čekijos pasienio, nuolat akcentuojama kaip vėjų ir tamsaus slegiančio dangaus gyvenvietė, todėl romano atmosfera iš dalies primena gotišką, niūrų ir tamsų užkampį, juolab kad nemažą romano įvykių vyksta žiemą, kai nužudomas pirmasis vietos gyventojas, Janinos vadinamas Didžioji Pėda.

Geografinė padėtis, kaip ir žvaigždžių išdėstymas, knygoje yra labai svarbus. Iš pasakotojos dažnai jaučiame, kad ji itin simpatizuoja Čekijai, tiek jos žemei, tiek žmonėms, tiek jų kalbai. „Ne, ne, žmonės mūsų šalyje nemoka organizuotis ir kurti bendruomenių, net su baravyko vėliava. Esame neurotikų individualistų kraštas, kuriame kiekvienas, vos atsitrūkęs tarp kitų, ima mokyti, kritikuoti, įžeidinėti ir rodyti savo neabejotiną viršenybę. Manau, kad Čekijoje yra visai kitaip. Ten žmonės sugeba ramiai diskutuoti ir niekas su niekuo nesivaidija. Net jei norėtų negalėtų, nes jų kalba netinkama vaidytis (p.180).“ Čekija – rojus, Lenkija – pragaras, du skirtingi politiškai, filosofiškai ir metafiziškai apibrėžtos šalys, pasaulių ribos.

Janina – neįtikėtinos biografijos vienišė moteris. Dirba anglų mokytoja, kamuojasi skausmais, tačiau ji buvusi inžinierė, stačiusi Lenkijoje ir Sirijoje tiltus, taip pat Lenkijos kūjo metikė vicečempionė, atrodo, visos tos veiklos ir profesijos jai labai praverčia, bet knygoje labiausiai akcentuojama jos gebėjimas sudaryti horoskopus. Per nešiojamajame kompiuteryje esančią astrologinę programą ji sudarinėja vietos gyventojų asmeninius horoskopus ir netgi sprendžia mirštančiųjų bylas, tiesa, savamoksliškai, o ir tiek policininkai, tiek aplinkiniai jos nelaiko itin rimta. Būtent tas susipriešinimas tarp kandžios ir įžvalgios bobelės, kurios galva prigrūsta astrologinių matematinių lentelių ir vietinių analitinio, niutoniškojo mąstymo, kuriuo vadovaujasi kriminalų tyrėjai ir atsiranda trintis, dažnai pasakojime sužaižaruojanti ironiškai.

Pati Janina kitų akimis mato save kaip neurotišką seną moterį, kuri rašo pareiškimus, nuolat visus skundžia ir skundžiasi, tipiškas senyvos viskuo nusivylusios senos senmergės įvaizdis, kuris romane tampa labai apgaulingas, tačiau neišduosiu kodėl. Pagrindinė veikėja linkusi keisti pasaulį savo galvoje, suteikia metafizinio „svorio“ savo astrologiniais paaiškinimais, klijuodama tiek gyvūnams, tiek žmonėms, tiek daiktams savo sugalvotas pravardes, manydama, kad žmonės tiesiog turi sau netinkamus vardus. Bet kokiu atveju, Olga Tokarchuzk, kurdama ponios Dušejko charakterį, rėmėsi provincialių moteriškaičių bruožais. Kai kada Janina Dušajko labai priminė Alinos Bronsky Paskutinės babos Dunjos meilė veikėją, kuri turi savitą pasaulio matymą, neieško žodžių kišenėje ir į sunkumus stengiasi retsykiais pažiūrėti ironiškai ir ciniškai, negailėdama savęs. Retsykiais veikėja Janina atrodo komiška tik dėl to, kad leidžia sau atrodyti šiek tiek išprotėjusiai, pavyzdžiui, kai ji kalbasi eiguliu Vilko Akimi apie kiškių žudymą, ji pasiūlo: „ Galėtume mėtyti jiems kontraceptinius preparatus, kad daugiau nebesidaugintų, užuot juos žudę (p. 187).“  Janina dvelkia anarchistės įvaizdžiu, kovotojos už tiesą; ji nevalgo mėsos, atjaučia stirnas, šernus, iš fermos pabėgusias lapes ir kai kada atrodo, kad gamtos visuminis pasaulis jai kur kas svarbesnis už žmonių. Galiausiai ji trokšta bausmės ir keršto, Janina pati pradeda vykdyti teisingumą...

Olga Tokarczuk

Janina turi savo pasaulio matymą ir atsakymus į visus klausimus, ji savita, įdomi ir patraukli kaip literatūrinė veikėja: „Dažnai susimąstau, kodėl mums patinka tie, o ne kiti žmonės. Ir turiu šiuo klausimu Teoriją. Ogi todėl, kad mūsų kūnas instinktyviai siekia tam tikros idealiai harmoningos formos. Renkamės žmones su tokiomis savybėmis, kurios galėtų mus papildyti šio idealo link. Evoliucijos tikslas yra grynai estetinis, jai nė motais joks prisitaikymas. Jai rūpi grožis – kad kiekvienas pavidalas pasiektų tobuliausią formą (p. 126).“ Nesu tikras, ar pati rašytoja irgi taip mano, nesutikčiau ir su Janinos pasaulėžiūra, nes kas yra estetika ir grožis, kuris veda evoliucijos link, manding, tai tėra tik visuotinai sutartas epochos normatyvas, kuris kinta, jeigu kalbėsime apie žmones.  

Maždaug knygos viduryje jau maždaug galėjau nujausti, kur link rašytoja pasuks ir toji detektyvinė linija kažin nėra kokia itin išmoninga. Kur kas romane svarbiau, kaip visa tai papasakojama, kaip sujungiami du skirtingi pasauliai – racionalusis niutoniškasis ir metafizinis, juslinis, pagrįstas įžvalgomis ir nuojauta – dvasinis ir kur toji riba viename ir kitame pasaulyje, kur randasi tiesa ir teisingumas. Romanas primena dualistinio pasaulio koncepciją, pagrįstu susiskaldymu ir susipriešinimu. Viena ryškiausių racionalaus ir iracionalaus pasaulio susikiršinimo išreikštų aspektų yra ponios Dušejko konfliktas su medžiotojais.

Romano pabaigoje mokytoja yra pakviesta į katalikišką renginį, kur iš klausyklos aukštai pamokslą sako vietos kunigas, taip pat priklausąs medžiotojų sąjungai. Viena galingiausių ir įtaigiausių knygoje esančių scenų, kurios iš esmės atspindi dar prieš karantiną Lietuvoje kilusį žaliųjų ginėjų ir medžiotojų konfliktą, kada įstatymais buvo mėginta įteisinti legalias pramogines medžiokles „vardan tradicijų ir populiacijos stabilizavimo“. Gyvūno žudymo aktas Janinai yra tiesiog kriminalas, tai nužudyti gyvybę, o štai kapelionas tauzija iš klausyklas apie žmogaus šeimininkavimą gamtoje, kuris remdamasis teisingumu (o kas tai yra tarp žmonių? tas teisingumas?) reguliuoja gyvūnų populiaciją, tačiau akivaizdu, kad žmogui, linkusiam žudyti ir numaldyti kaltės jausmą Dievo vardu kaip tobulesniam tvariniui suteikta galia valdyti Žemę, Janinai sukelia pasišlykštėjimą (kaip, beje, ir man kaip skaitytojui). Dievo vardu įsteigtos žudynės, įprasmintos įstatymais tampa išprotėjusio ir neteisingo, iškrypusio žmogaus gyvenimo būdu ir būviu, su kuriais veikėja negali susitaikyti. Kur tada yra teisingumas ir prasmė, kai žemėje vyksta „legalus“ pragaras? Manding, tai romanas apie moralę, perteiktas filosofine idėja: jeigu blogis įsibrauna net į šventovę, vilkas avies kailyje, tada regintieji turi imtis Linčo teismo, patys stabdyti šį nevaldomą blogį. Bet kokiais būdais ir įrankiais? Ar įmano širdies šviesa išlikti švariu, kovojant su neteisingu pasauliu? Daug moralinių ir filosofinių klausimų kelia šis Olgos Tokarczuk romanas.

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus – tai daugiasluoksnis romanas, kuriame Olga Tokarczuk derina populiariosios literatūros kanonus, juos pertransformuoja, išlaikydama įtampą ir paverčia savito literatūrinio pasaulio vaizdiniu. Būtent dėl savito meninio pasaulio ir yra vertinga ši autorė. Atrodo, romanas visomis prasmėmis turėjo būti provincialus, juk veiksmas vyksta atokiame kaime (visai kaip romane Dienos namai, nakties namai), žmonės, atrodo, turėjo būti nieko neišsiskiriantys vietiniai, jeigu ne girtuokliai, tai išsilavinimo ir pasaulėžiūros prasme žemos kultūros. Galiausiai lietuviško prasigėrusio kaimo čia nerasite, veikiau gerai ES pinigais išlaikomą infrastuktūros suręstą naująją provinciją, kurioje jau randasi (kaip ir Lietuvoje) visai kitokios istorijos, biografijos ir asmenybės, o galiausiai astrologijos skaičiuokle aiškinanti moterytė pasaulio reiškinius atrodo tiek pat įdomi, kaip koks Michel Houellebecq romanuose nusipenėjęs ir buržuazinio snobizmo pertekęs nihilistinis veikėjas. Gal romanas ir nepranoko Bėgūnų, tačiau susiskaitė intriguojančiai lengvai ir, atrodo, įtaigesnis už Dienos namai, nakties namai.

Jūsų Maištinga Siela