Knyga: Sylvia Plath "Stiklo gaubtas"

Sylvia Plath. „Stiklo gaubtas“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 256.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Labai seniai ieškodavau skaitytų knygų portaluose amerikiečių poetės ir prozininkės Sylvia Plath (1932-1963) romano Stiklo gaubtas (angl. The Bell Jar), kurį pirmąkart išleido Tyto albo 2004 metais, tačiau netrukus knygos tiražas buvo išparduotas, tad skaitomą egzempliorių galėjai rasti nebent bibliotekoje. Šiemet leidykla Sofoklis šią knygą perleido savo Kultinių knygų serijoje ir Stiklo gaubtas vėlei tapo kiekvienam prieinamas (vertė Rasa Akstinienė), tad su džiaugsmu kibau į šį romaną, kadangi susidomėjimas apskritai S. Plath sugrįžo, kai prieš trejetą metų Virginija Cibarauskė (Kulvinskaitė) publikavo rašytojos dienoraščio ištraukas Literatūroje ir mene. Juos galite paskaityti ir internetiniame variante, pavyzdžiui: Sylvia Plath: Nusivylusi?Taip. Kodėl? Nes negaliu būti Dievu“. Šioji antraštė man pasitarnaus kaip atraminis visraktis, bandant perteikti vienintelio parašyto S. Plath romano įspūdžius.

Originalo kalba romanas pirmąkart pasirodė 1963 metų sausio 14 dieną, o tų pačių metų vasario 11 d. (taigi mažiau nei mėnuo!) Sylvia Plath savo namų virtuvėje, gerai užkimšus durų apačią, paleido viryklės dujas ir nusižudė. Tai esminis kontekstinis Stiklo gaubtos dalykas, nes akivaizdu, kad autorės priešmirtinis tekstas, kuris iš pradžių buvo atmestas leidyklų (bet visgi pasirodęs dar esant autorei gyvai), tikriausiai tas atmetimas ne juokais išmušė autorę iš pusiausvyros. Nors romanas apie depresijos kamuojamą Esterą Grynvud nėra tas pats, kas pati Sylvia Plath, tačiau akivaizdžiau negu akivaizdu, kad Estera yra pačios Sylvios antrininkė, biografiniai faktai, kaip antai darbas madų žurnale ar gydymas elektros šoku, yra tos pačios Sylvios Plath asmeniniai potyriai.

Kitaip sakant, skaitant romaną akivaizdu, kad šis autorės rašymas buvo terapinio pobūdžio, bandymas savo asmeninėms patirtims suteikti literatūrinę formą ir iš to depresijos liūno išpešti nors kiek daugiau naudos. Manau, tokia idėja paskatino depresuojančių moterų vaizdavimo stygius grožinėje literatūroje, kurią parašytų pati moteris (rašytojas Ken Kesey jau 1961 metais buvo išleidęs Skrydis virš gegutės lizdo, tik abejoju, ar S. Plath knygą buvo skaičiusi). Turėkime galvoje, kad romanas pasirodė septinto dešimtmečio pradžioje, bet iš esmės jis pasakoja apie šešto dešimtmečio amerikiečių jaunosios kartos merginas, kurios susiduria su perfekcionizmu t. y. būti tobula mergina (ar moterimi), visų pirma, tai gimdyti vaikus, gerai gaminti ir tenkinti vyro užgaidas. Moteris namų šeimininkė, kuri savaime yra laiminga dėl to, kad ji paskutines jėgas atiduoda kepdama tobulą kalakutą savo sunkiai dirbančiam vyrui. Visgi Stiklo gaubtas nėra apie tokią moterį, tačiau būtent Esteros maištas prieš tokią šešto dešimtmečio požiūrį į moteris ir paskatino jausti visuomenės (ir savo motinos) spaudimą būti normalia ir atitikti to meto moters įvaizdį ir elgseną. Šis slėgimas, spaudimas būti tuo, kuo nenori, yra vadinamas stiklo gaubtu – tai depresyvi būsena, kai pasaulis iš Esteros tikisi daugiau, nei ji gali ir geba.

Kitą vertus, Estera turi itin aukštą intelektą, yra perfekcionistė ir visiems akivaizdžiai deklaruojanti, kad ji be motiniškų instinktų, kad niekada neturės vaikų ir netrokšta, kaip visos kitos, kuo greičiau ištekėti. Kadangi Esterai dar tik dvidešimt, niekas jos žodžiais pernelyg netiki, kol galiausiai pati Estera, grįžusi vasaros atostogų pas motiną, nežinodama kuo užsiimti, ima chroniškai galvoti apie savižudybę. Iš tikrųjų pirmoji romano pusė persmelkta Esteros bandymais nusižudyti – venų pjaustymasis, bandymas paskęsti, prisigerti piliulių – kas veda jos motiną, su kuria ir taip labai prasti santykiai, prie beprotybės. Toks Esteros elgesys atrodo nebrandus ir infantilus, kaip toji užsispyrusi ir hormonų paveikta paauglė, kuri įsimylėjo ir dėl meilės be atsako ima visaip „saldžiai“ save žudyti. „Prireiks dviejų judesių. Vieną riešą, paskui kitą. Trijų judesių, jei priskaičiuosime tai, jog reikės perdėti peiliuką iš vienos rankos į kitą. Tada įlipsiu š vonią (p. 157).“ Romano gelmę gelbsti tikrosios Esteros depresijos priežastys, kurios nesusijusios dėl meilės be atsako.

Kad Estera jaučia spaudimą iš visuomenės „būti kaip visoms“, yra aišku nuo romano pradžios, tačiau tikrąją Esteros depresiją siečiau su perfekcionizmu. Estera aukšto intelekto mergina, kuri visada viską atlieka tobulai ir tiksliai. Tą rodo jos nuolatinis kalimas, puikūs koledžo požymiai, puikiai atliekamas darbas madų žurnale, tačiau visame tame tobulame pasaulyje Estera nepatiria laimės, arba ji tokia trumpalaikė, kad negali ilgai užsibūti, atsverti įdėtų pastangų. Manau, tai susiję su tuo, kad Estera neturi tėvo, todėl ji nuolat jaučia maniakišką poreikį įrodyti, kad yra vertinga – pažymiai, pagyrimai ir mergaitės pirmūnės sindromas, po kuriuo slepiasi nuolatinis nepasitenkinimas ir priekabės sau. Galiausiai tobuli mokslai, aštrus protas, investicijos į ateitį ją taip perdegina, kad ji nebeturi tikslaus kelio, todėl dažnai sutrinka, kai jos paklausia, ką ji norėtų daryti. „Mačiau, kaip turiu tupiu po tuo figmedžiu, mirtinai išbadėjusi tik dėl to, kad negaliu apsispręsti, kurį vaisių pasirinkti. Norėjau kiekvieno atskirai ir visų iš karto, bet jei pasirinksiu vieną, prarasiu visus kitus. Taigi, kol tupėjau negalėdama apsispręsti, vaisiai ėmė raukšlėtis, pajuodo ir vienas po kito ėmė kristi ant žemės po mano kojomis (p.84).“ Tai itin sietųsi su pačios S. Plath išsakyta mintimi, kad nusivylimas ateina iš to, kad ji pati (kaip ir Estera) negali būti Dievu, negali visko iškart išbandyti ir turėti, kad žmogus yra ribotų galimybių būtybė. Troškimų neišsipildymas veda romano veikėją į pražūtį ir paklydimą, kaip, beje, iš dalies ir pačią Sylvia Plath.

Sylvia Plath

Vienas iš jos slaptų (romane atrodo, kad net šiek tiek gėdingų) troškimų yra būti gera poete, atsiduoti literatūros pasauliui, bet nėra tikra dėl pasirinkimo. Galiausiai Estera geba daug ir greitai viską perprasti, tačiau jai viskas tampa beprasmiška, kol galiausiai visas savo gyvybines jėgas atiduota nekaltybės praradimo planavimui (tai romane atrodo taip infantilu, bet šešto dešimtmečio merginoms, matyt, tai buvo itin aktuali tema-problema) ir taip pat savižudybės troškimui. Tiesa, viena įspūdingiausių knygoje esančių scenų buvo Esteros kraujavimas po nekaltybės praradimas; perteikta itin dinamiškai, tragikomiškai, atskleidžiant to meto mažo lytinio švietimo tendencijas Amerikoje.

Galiausiai Estera, kaip ir pati knygos autorė, buvo gydoma elektros šoku. Šioji procedūra aprašoma kelis sykius ir, kaip žinia, šiandien, kaip ir lobotomija, pažeidžiant tam tikras smegenų sritis,  nebėra medicinoje taikomi. Knygos pabaigoje Estera išeina iš gydymo klinikos, patyrusi draugės netektį, susitaikiusi, kad niekada netekės už svajonių vaikino Badžio Vilardo, tačiau pati Sylvia Plath, deja, šviesos tunelio gale nerado. Rašytoja visgi buvo labiau poetė, nei romanistė, todėl Stiklo gaubtas prozine meistryste toli gražu negali prilygti kitai rašytojai, kuri irgi baigė savo gyvenimą savižudybe – Virgina Woolf. Romanas labiau kaip savęs pertransformavimas, bandymas suvokti savo klaikios būsenos priežastis, todėl tokiais atvejais praverčia alter ego, šiuo atveju, rašytojos susikurtas prototipas Estera.

Manau, romaną galima nagrinėti pačiais įvairiausiais rakursas. Visų pirma, psichoanalitiniu pagrindu, siejant ne vieną mokslinę teorinę medžiagą su Esteros jausenos ir elgesio modeliais. Jie visi daugiau ar mažiau panašūs – klaikus troškimas būti laimingam ir pripažintam nuveda iki to, kad nieko nebesinori nei iš savęs, nei iš gyvenimo. Kitas įdomus nagrinėjimo ir kūrinio permąstymo aspektas būtų feminizmas. Estera kaip maištininkės ir laikmečio moterų teisių į savo asmeninį pasirinkimą, sudėtingais lygiaverčių moterų su vyrais laikotarpiu Amerikoje aspektas. Čia prisiminiau kelis filmus, kurie papildytų feministinę Esteros laikyseną kontekstais, pavyzdžiui, Malonus miestelis (1998) ir Stepfordo moterys (2004). Yra autobiografinis filmas ir apie pačią S. Plath, kur pagrindinį vaidmenį sukuria daug kam neblogai pažįstama Gwyneth Paltrow Sylvia (2003).

Knyga laikoma moderniąja klasika, tad nesunku suprasti kodėl. Rašyti apie savo pačios išgyvenimus po alter ego priedanga ir būti dėl to atmestai leidyklų – tai žlugdymas, manau, S. Plath nesulaukė tokio palaikymo, kokio galbūt tikėjosi, galimas daiktas, ją tai sugniuždė. Visgi knyga nedvelkia mirties kultu, čia neidealizuojama mirtis kaip troškimas, kaip vienintelis išsilaisvinimas. Romano atmosfera iš tikrųjų sukurta dėl veikėjos būsenų, atrodo, kaip hermetiškai lokalus stiklo skafandras, iš kurio negali ištrūkti Estera. Visgi po bytnikų kartos, jau praėjus daugel metų, netgi dešimtmečių nuo Stiklo gaubto, rasis nauja depresuojančiųjų literatūros banga, kuri vienaip ar kitaip įves į literatūrą idealizuojamą mirties kultą, tačiau priežastys, atvedančius veikėjus (ir autorius) iki šių būsenų, bus labai panašios kaip ir S. Plath kūrinyje – visuomenės atstūmimo, nepritapimo ir meilės stygiaus problemos. Pavyzdžiui, Elizabeth Wurtzel kultinė knyga Prozako karta (1994), ar lietuviškai dar neišversta knyga David Foster Wallace Begalinis pokštas (1996).

Stiklo gaubtas – tai ne idėjinis romanas, net nepasakyčiau, kad jis netikėtas, grakštus ar pasižymintis įdomia literatūrine išmone ar bent maniera. Jeigu šis moderniosios klasikos kūrinys ir vertingas, tai, sakyčiau, veikiau kaip XX amžiaus vidurio feministinė ir psichoanalitinė studija grožinės literatūros rėmuose. Estera – tai veikėja kaip epochos egzempliorius, balsas, bylojantis nepatogią ir anuomet ne itin norimą girdėti ir suprasti depresuojančios moters būseną. Depresija iš esmės per Esteros personą atspindi to meto kolektyvinės bendruomenės slopinamas (ir net kenksmingais būdais „gydančias“) problemas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rojaus kalvos" / "Paradise Hills"

Sveiki,

Galima sakyti, nuo pat Kino pavasario ilsiuosi nuo kino ir žiūriu jį gana retai, palyginus su ankstesniais metais. Tačiau būna vakarų, kai iš tikrųjų nėra ką žiūrėti, todėl renkuosi iš to srauto. Šįkart nusprendžiau, kad esu pasiilgęs fantastinių ir mistinių filmų, o kai dar toks aktorių kolektyvas – Emma Roberts, Milla Yovovich – tai net ta filmo kokybė nelabai ir įdomi, tiesiog norisi spoksoti į kokį nors spalvingą reginį, todėl pasirinkau filmą „Rojaus kalvos“ (angl. Paradise Hills) (2019), kuris toks pat spalvingas, ryškus kaip koks „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ ar, tarkime, paskutinės „Alisa stebuklų šalyje“ versijos.

Istorija išties, bent man, netikėta. Ji prasideda tarsi kokioje pasakoje, tarsi alternatyvioje realybėje, o gal ateities pasaulyje, kuriame vaizduojama jauna mergina Uma, kuri patenka į lokalią salą, kur ją bando perauklėti ir palaužti psichologiškai, kad taptų paklusni ir gera savo motinai ir galiausiai ištekėtų už turtuolio chamo. Didžioji filmo dalis yra jos perauklėjimo metodikos vaizdavimas, naujų santykių su saloje esančiomis kitomis merginomis užmezgimas, netikėtai įsiplieskę lesbietiški jausmai... Piktadarė perauklėjimo vadovė, kurią suvaidino Milla Yovovich, tipinė blogietė, kuri pradžioje atrodo itin paslaugi, nors ir plika akimi matyti, kad ji kažkokia ragana, rožių maniakė. Galiausiai šis veikėjas vienas tipiškiausių ir „susekamas“ itin greitai.

Kadangi nežinojau šios istorijos idėjų, man jos pasirodė gana įdomios. Vis galvojau, kaip toji prižiūrėtoja perauklės tas merginas, o finalinė istorija apie vargšų luomo paimtas merginas operacijoms mane, tiesą sakant, maloniai nustebino, nes priminė antiutopines istorijas apie žmonių pakeitimą, klonavimą. Visgi tai yra labai gera istorija ir mintis, kaip dažnai tėvai trokšta tobulų vaikų, kad jie elgtųsi pagal tam tikrus visuomenės standartus, būtų paklusnūs, kad įtiktų aplinkiniams, kad yra pasiruošę ne tik sumokėti milžiniškas sumas, bet ir paaukoti vaikų laimę, netgi, šiuo atveju, kaip siaubo filme parduoti tų vaikų sielas.

Nepaisant to, kad filme ne viskas gerai išpildyta, kad veikėjai kai kurie tipažiniai, o pagrindinės veikėjos myliu-noriu-nebemyliu-nekenčiu grandinė pavaizduota taip naiviai, kad net primena muilo operas, visgi tas bauginantis užmigdytų merginų perkūrimas išties bus mane paveikęs neblogai. Nors finalinis veikėjų apsikeitimas buvo neišvengiamai šabloniškas, kaip kokioje E. Kestnerio vaikams skirtoje apysakoje „Dvynukės“. Matyt, paskutiniu metu būsiu pasiilgęs tokių naiviai emocionaliai sumiksuotų filmų su siaubo antiutopiniais elementais, bet man jis patiko, priešingai nei daugeliui žiūrovų ir sakyčiau, kad filmas visumoje tikrai nėra prastas ir pažiūrimas netgi su entuziazmu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Baltarusija bunda arba Aleksandro Lukašenkos saulėlydis

Sveiki,

Nuomonių apie Baltarusijoje vykstančių įvykių pasaulyje ir Lietuvoje yra pačių įvairiausių; vieni peikia Aleksandrą Lukašenką, kiti sako, kad neturėtume visiškai kištis į kaimyninės šalies politiką, dar kiti mielai patys sudalyvautų masiniame mitinge Minske.

Pamenu prieš kokius penkerius metus įvykius Ukrainoje. Žinoma, Baltarusijoje padėtis yra kitokia, nes Lukašenka neturi liaudies viešo palaikymo ir laikosi vien buko užsispyrimo ir iliuzijos, kad Vakarai „atvežė“ tūkstančius protestuotojų per prievartą. Nušvilpiamas diktatorius. Žmonės daužomi iki komos gatvėse. Visoje toje klaikioje suirutėje man įdomiausia yra Baltarusijos pareigūnų laikysena. Ne viename vaizdo įraše matoma, kaip penkiese aršiai agresyvūs vyrai buldogai „kala“ parkritusius žmones su tokiu įniršiu ir pasimėgavimu, kad iš tikrųjų imi tikėti visais tais holivudiniais bukais filmais apie policininkus sadistus, kurie muša saviškį, o mintyse pagalvoji: ne, realybėje žmogus žmogų šitaip nekankintų, juk tai jų pačių kraujas (ot, naivuolis!). Bet kankina! Vieno bepročiaus įsakymu. Niekada nemaniau, kad Hitleris galėjo vienu skambučiu sunaikinti milijonus žydų net nepažiūrėjęs jiems į akis. Juk tuos budelio darbus daro tie patys baltarusiai.

Visoje toje kloakoje man patiko ES pirmininkės pasakymas, kad sankcijos turėtų būti taikomos ne Baltarusijai, o jos diktatoriui ir tiems pareigūnams sadistams, kad paprasti piliečiai, paleisti išniekinti iš izoliatorių, neturėtų būti traiškomi dar ir aplinkinių šalių politikos. Kaip tai padaryti? Neturiu žalio supratimo.

Ne ką mažiau įspūdingai atrodo ir Rusijoje, Saknt Peterburge, surengtas viešas performansas bundančiai Baltarusijai.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Harry Styles - Fine Line [Vinyl, 2LP] (2019)

Informacija apie albumą: Harry Styles - Fine Line [Vinyl, 2LP] (2019)

Vinilinė plokštelė: Christina Aguilera, Cher - Burlesque [Vinyl, LP] (2010)

Informacija apie albumą: Christina Aguilera, Cher - Burlesque [Vinyl, LP] (2010)

Knyga: Michael Cunningham "Dienų pavyzdžiai"

Michael Cunningham. „Dienų pavyzdžiai“ – Vilnius: Alma littera, 2007. – p. 384.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Taip! Pergalingai visada norisi sušukti pradedant rašyti recenziją apie itin gerą knygą. Periodinėje spaudoje itin trūksta gyvų, emocionalių recenzijų, visi rašo pagal vieną kurpalių ir iš tikrųjų bijo subjektyvių ir emocionalių vertinimų, kurie recenzentą leistų nors trumpam palaikyti ne itin akademišku ir rimtu. O gal iš tikrųjų apie mėgstamą literatūrą galima kalbėti tik rūškanu veidu, šiek tiek iš distancijos, kad nepasirodytum kokiu nukvakusiu ar, neduok-tu-diev, kokia knygų žiurkė, kuri varvina seilę dėl kiekvienos geresnės knygos. Taip. Tikriausiai kritikuoti recenzentus yra pati blogiausia recenzijos pradžia apie itin tikrai gerą, kuri lietuviškai pasirodė prieš trylika metų. Vertėja Aurelija Jucytė išvertė amerikiečių rašytojo Michael Cunningham (g. 1952) romaną Dienų pavyzdžiai (angl. Specimen Days). Romanas originalų kalba pasirodė 2005 metais, iškart po to, kai po garsiausio jo kūrinio Tos valandos autorius maudėsi šlovės spinduliuose, pelnęs tikriausiai garsiausią šalies literatūrinį apdovanojimą – Pulitzerio premiją.

Tiesą sakant, prieš gerus metus pagaliau perskaičiau ir knygą Tos valandos, kurią buvau visiškai atsitiktinai laimėjęs vienoje Facebook grupėje. Nuo tada prasidėjo mano susipažinimas su šiuo rašytoju, apie kurį ne ką buvau girdėjęs, nors britų režisieriaus Stephen Daldry pagal jo knygą ekranizuotą filmą Valandos žiūrėjau kokius tris kartus. Kaip ir ankstesnėje knygoje, taip ir Dienų pavyzdžiuose autorius kuria pasakojimo tripliką, todėl šioje knygoje iš esmės yra trys knygos viename, kiekvienai skirta maždaug po 120 puslapių ir, žinokite, to užtenka, nes siužetai suregzti gerai, istorijos įtaigios, rafinuotos, labai skirtingos. Bijantiems chaoso ir nesuderinamo, manau, nereikėtų bijoti, visos trys knygos dalys turi jungčių, netgi, jeigu norite, ir tuos pačius personažus, tik iš skirtingų epochų. Kompozicijos atžvilgiu knyga kiek primena David Mitchell‘o ambicingąjį romaną Debesų žemėlapis, kuriame iš gyvenimo į gyvenimą persikūnijantys mylimieji vis bando būti kartu, tokią panašią strategiją taiko ir M. Cunninghamas.

Visų pirma pradėsiu vėlgi nuo vertinimų, kad šioji knyga man pasirodė įtaigesnė ir įdomesnį už Tos valandos – matyt, kai pastarąją skaičiau, buvau smarkiai veikiamas ekranizacijos. Nors autorius vėl naudoja panašų metodą – išmone sukurtus veikėjus „kryžmina“ su realiai egzistavusiomis istorinėmis asmenybėmis. Jeigu anoje knygoje dėmesio centre buvo rašytoja Virginia Wolf, tai čia mes turime poetą Waltą Whitmaną (1819-1892) – vieną garsiausių ir moderniausių amerikiečių poetų, dar laikomu ateities pranašu. Tikriausiai akylesnis skaitytojas pastebės ir ryškias LGBT sąsajas. Pats Michael Cunningham yra atviras gėjus rašytojas, Virginia Wolf buvo biseksuali, o Walt Whitman taip pat visą gyvenimą mylėjo vaikinus. Bet anaiptol LGBT tema knygose nenagrinėjama, tačiau žinant šį faktą, skaitant jaučiamos tam tikros LGBT rašytojų paralelės, aliuzijos į autobiografijas ir jaučiama tai, kad šiam rašytojui svarbu išreikšti pagarbą savo, – kaip čia pasakyti? – orientacijos, o kartu dvasiniu lygmeniu jaučiamu simpatijų homoseksualiems rašytojams, kurie savo laikmečiu turėjo apsimetinėti ir slėpti prigimtį.

Nepaisant to, visa tai M. Cunninghamo kūrybą daro tik dar įdomesnę! Priešingai nei Tos valandos, Dienų pavyzdžiai turi aiškią struktūrą. Trys skirtingos istorijos – Mechanizmo gelmėse, Vaikų Kryžiaus žygis, Beveik grožis – yra atsiejamos skirtingų epochų. Būtent laikmetis yra toji skiriamoji šių istorijų dalis, nes kiekvieną istoriją skiria maždaug 150 metų ir yra parašyta skirtingais literatūros žanrais, tačiau jų veiksmas vyksta Niujorke – praeities, dabarties ir ateities.

Pirmoji istorija pavadinta Mechanizmo gelmėse mus nukelia į XIX amžiaus vidurį, kada Niujorke sparčiai vystosi pramonės revoliucija. Šeimos sunkiai verčiasi, kad galėtų išgyventi. Daugelis šeimos vyrų dirba fabrikuose labai sunkų ir alinantį darbą, kuris ne tik kenkia sveikatai, bet gali ir pražudyti palindus po mašinomis... Čia mes turime tam tikrą meilės trikampį, kada trylikametis smulko sudėjimo Lukas fabrike užima vyresniojo brolio Saimono darbo vietą. Berniukas dirba metalo korpusų fabrike prie tos pačios mašinos, kuri įtraukė jo brolį. Po sunkių alinančių darbų spoksant į mašiną, kuri nužudė jo brolį, jis susitinka su Katerina, senmerge tampančia brolio sužadėtine. Jis slapta myli Kateriną, tačiau jai yra per jaunas, o namuose jo laukia neįgalus tylenis tėvas, vaikų netekusi ir iš proto besikraustanti motina. Lukas yra jų paskutinė viltis, tačiau berniukui trūksta meilės, kaip vėliau sužinome, jis yra apsigimęs, turi tam tikrų išvaizdos (tikriausiai ir protinių) ydų, kurie jį bjauroja. Jis panašus į gnomą.

Šis pasakojamas, anot daugelio internete paliktų komentarų, laikomas stipriausia knygos dalimi, tad nesunku suprasti kodėl. Pirmoji istorija papasakota Č. Dikenso maniera – elegiškas, realistiškas ir slegiantis pasakojimas apie baisius ir žmogų luošinantį pramonės laikus. Nepaisant realumo įspūdžio, daug šioje istorijoje įneša dėl apsigimimo iracionali berniuko Luko mąstymo forma, kuri sutinka su pasakotojo balsu. Lukas brangina W. Whitmano knygą Žolės lapai, gali ją cituoti ištisai vien savo kalbos sraute, tačiau pats nelabai supranta, ką iš tikrųjų šie žodžiai reiškia. Galiausiai neretai būna, kad cituojamos eilės tiesiog genialiai „įkrenta“ į jo natūralų kalbos srautą ir liudija skaudžią tiesą, pavyzdžiui, jis mylimą Katerina pavadina prostitute, kai ši nori parduoti Luko padovanotą dubenėlį ir grąžinti pinigus. Atpažįstamas varguolių gyvenimas, neįmanoma meilė, sunkios darbo valandos, dusinantys mechaniniai prietaisai, su kuriais žmogaus darbo jėga nebegali konkuruoti, epochos mąstymas ir ligos, nesaugumas... Būtent sukurtas didmiesčio kontekstas lemia Mechanizmo gelmėse slogią ir įtaigią atmosferą, nuo kurios nesinori atsiplėšti, atrodo, autoriui pavyko sukurti ir teksto ritmą, primenantį variklio mechanizmą, todėl šis pasakojimas itin meniškai išreikštas ir paveikus.

Michael Cunningham

Antroji knygos dalis vadinasi Vaikų Kryžiaus žygis nukelia mus į Niujorką, praėjus keleriems metams po Rugsėjo 11-osios įvykių. Dėmesio centre – pareigūnė Ketė, kuri, kaip suprantame, yra Katerinos atitikmuo iš ankstesniojo pasakojimo. Ketė priiminėja skambučius ir atrenka, kuriuos reikėtų pareigūnams ištirti. Galiausiai jai paskambina dabarties Luko atitikmuo iš ankstesnės istorijos ir jis vėlgi kalba W. Whitmano eilėmis, pasako, kad bus susprogdinti žmonės. Iš esmės šioji istorija papasakota jau pusiau kaip detektyvas, kuriame tyrinėjami paslaptingų teroristinių beglobių kamikadzių vaikų grupuotė. Labai įtaigiai išreikštas juodaodės Ketės dvasinis pasaulis – tuštoki santykiai su plevėsa baltuoju Saimonu, kuris lytiškai susijaudina, nes ji yra pareigūnė, nevalyvas butas, dvasinė tuštuma, kaltės jausmas. Čia turime ir šiuolaikinį Niujorką, Centrinį parką, pastatus, kurie jungia su miesto praeitimi ir čionai jau mirusiais žmonėmis. Nieko neprikibsi, parašyta išties išmoningai ir, jeigu įtemptai skaitėte pirmąją knygos dalį, čia taip pat rasite aliuzijų ir panašių istorijos jungiamųjų detalių, pavyzdžiui, teroristiniai sprogimai siejasi su Katerinos fabriko gaisru, vėlei atsiradęs dubenėlis, kurį Ketė padovanoja iš sendaikčių krautuvėlės meilužiui Saimonui...

Viena gražiausių knygoje scenų, manding, buvo, kai Ketė pabėga su svetimu vaiku bėga iš Niujorko, kad mirtų arba susikurtų naują gyvenimą: „Bet kol kas, galvoji ji, mes dar galime laikytis išvien. Lemtingą akimirką juk galima atidėlioti: valandų valandas, mėnesių mėnesius, galbūt ir metų metus. Galbūt ji ir toliau norės būti jo motina, nors ir paaiškėtų, kad toks sprendimas lemtingas. Be to, dar gali būti ir taip, kad jis netykos progos smogti duonriekiu peiliu ar nužudyti ją pagalve, miegančią; galbūt jam šaus į galvą žudyti ją lėtai, po truputį, kaip nuo neatmenamų laikų visuomet elgiasi vaikai. Tam tikra prasme jis jau ją pražudė, argi ne taip? Juk tai jis užbaigė ankstesnįjį jos gyvenimą ir įstūmė į šitą, naująjį, į šitą beprotišką atgimimą, tai jo dėka jie dabar dundėdami lekia traukiniu į pasaulio platybių painiavą, kur niekad nesibaigia nuolat atsikartojantis griūties ir atkūrimo procesas, kur gausu kietų lyg akmuo mažyčių pažadų, kur knibžda savininkai ir darbininkai, kur nė vienas prieglobstis nėra amžinas – ir niekas netrunka amžinai. Ir mirti yra visai ne tai, ką daugelis vaizduoja, ne tai ir kur kas geriau (p. 247).“

Trečioji knygos dalis pavadinta Beveik grožis pasakoja apie įvykius po maždaug 150 metų, kada Niujorke gyvenimas visiškai pasikeitęs ir primena šiek tiek Luco Bessono filmą Penktasis elementas. Mieste slampinėja reptilijos, vadinamos nadiečiais, kurie atlieka juodžiausius darbus, mat juos ištrėmė jų planetos karalius už maištą. Taip pat esti ir kiborgai, tai žmogus sukryžmintas su mechanika – štai toks yra pagrindinis šios dalies veikėjas Simonas, kuris vėlgi atitiktų buvusių Saimonų prototipus. Jam suintaliuoti W. Whitmano eilių fragmentai, galiausiai jis įsimyli ateivę Kateryną, kuri yra buvusių knygos kalių pareigūnės Ketės ir fabriko darbuotojos Katerinos atitikmuo. Mokslinės fantastikos stiliumi parašyta pabėgimo ir neįmanomos meilės tarp skirtingų rasių ir prigimčių kai kada man priminė net S. Spielbergo filmą Dirbtinis intelektas, kada žmogiškumo nestokojantis kiborgas galiausiai tampa kur kas žmogiškesniu už pačius žmones ir pats nesupranta, kas jo mechaninėje (sieloje?) vyksta. Vėlgi veikėjų sprendimai, tam tikri veiksmai smarkiai „ataidi“ iš ankstesniųjų knygos dalių ir susidaro toks įspūdis, kad rašytojui pavyko sukurti laikmečiams nepavaldžią amžinai mylinčių sielų ilgesio šokį, pranokstantį bet kokias formas ir ribas. Galbūt ir tas dubenėlis, keliaujantis kosmosu į nežinomą planetą, per šimtmečius sugėręs „prasilenkiančių“ įsimylėjėlių istorijų, yra tvarus liudijimas apie žmogaus nemirtingumą.

Nepaprasta Dienų pavyzdžių knyga, kuri tikrai įeis į geriausių šiais metais skaitytų knygų penketuką. Tai knyga parašyta ir sukurta man itin patinkančiu stiliumi – netrūksta nei išmonės, nei literatūrinio meistriškumo, rašytojas geba kalbėti apie vieną realybės plokštumą, o iš tikrųjų kalba apie amžinybę ir meilės badą. Jeigu reiktų kokio nors literatūrinio Michael Cunningham atitikmens, manau, jį priskirčiau prie neseniai atrasto Graham Swift kūrybos, truputį ir David Mitchell, (nors ne visa jo kūryba man patinka). Bet kokiu atveju, tai unikaliai jautrus ir paveikus rašytojas, kuris turi literatūrinių ambicijų, idėjų, kuriuos geba įgyvendinti su nestokojančiu emociniu intelektualumu; šiuo atveju – byloti paties W. Whitmano pranašiškomis eilėmis apie kolektyvinę žmonių sąmonę kaip apie amžinybės garantą kaskart – kaip tiems žolės lapeliams – atgimti iš naujo vien tam, kad bandytum nugyventi geresnį gyvenimą ir galbūt atpirkti ankstesniųjų gyvenimų nesėkmes. Labai keista, kad lietuviškai turime vos dvi M. Cunninghamo knygas. Manau, su aistra ir nuolankumu savo idėjai parašytas toks kūrinys Dienų pavyzdžiai, neturėtų būti praleistas literatūros gurmanų. Tai išties labai labai gerai parašyta knyga, kurios visuminis vaizdinys kelia nepaprastą susižavėjimą, kad dar šitaip literatūra gali kelti nostalgišką tikėjimą geresniu pasauliu ir gyvenimu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Natalia Oreiro - Un Ramito de Violetas (Cecilia, Miguelichi López, Sole Gimenez versions)

Sveiki,

Esu keistų melodijų ir dainų mėgėjas. Bet kur kas man įdomesnės tos istorijos ir aplinkybės, kai vienokia ar kitokia daina priveda prie kitų melodijų ir dainų. Viena iš tokių yra – nesijuokite! – argentiniečių aktorės ir atlikėjos Natalios Oreiro daina „Un Ramito dė Violetas“ (liet. Puokštė žibučių), kuri buvo įtraukta į 2000 metais pasirodžiusį atlikėjos antrąjį solo albumą „Tu veneno“ (liet. Tavo nuodai). Užteko paklausyti vos dviejų sykių, kad kitos dienos dieną praniūniuočiau šią lopšinę primenančią dainą, net ėmiau abejoti, ar tai Oreiros daina, nes žodžiai skamba kaip eilėraštis.

Dėl vieno neapsirikau – tai tikrai ne Oreiros daina. Pirmąkart „Un Ramito de Violetas“ pasirodė 1974 metais ir ją pristatė ispanų atlikėja Cecilia (1948-1976), kuri po kelerių metų žiauriai žuvo automobilio avarijoje, sulaukusi vos 27 metų. Atlikėja buvo žinoma būtent dėl šios ją itin išgarsinusios dainos. Dainoje pasakojama apie moterį, kuri gyvena ilgus metus su nelabai mylimu vyru, kenčia jo išpuolius, tačiau kiekvieną lapkritį gauna slaptus meilės laiškus iš nepažįstamojo. Ji svajoja vieną dieną su juo susitikti ir išsiaiškinti, tačiau kaskart laiškai ateina be atgalinio adreso. Galiausiai dainos pabaigoje mes sužinome, kad tuos laiškus jai rašinėja jos pačios sutuoktinis...

Daina tapo tokia populiari, kad ji perdainuota vis kito atlikėjo kas kelerius metus, tad Natalijos Oreiro versija tėra tik viena versija iš daugybės. Internete aptikau ir tokių dainos versijų, neoficialių, kada atlikėjai dainuoja tiesiog gyvai gatvėse, įpindami tai salsos, tai pop, tai tango ritmus. Savo versiją 1996 metais įrašė ir itin garsus atlikėjas Julio Iglesias, kuris tiesiogiai ją dainavo su tuokart dar gyva esančia Cecilia. Siūlau tiesiog pasiklausyti pačių įvairiausių atlikimų ir versijų, galbūt ir jums patiks ši liūdna ir nostalgiška daina.

Natalia Oreiro versija:

Miguelichi López versija:

Sole Gimenez versija:

India Martinez versija:

Origina Cecilia versija:

Žodžiai / Lyrics

Un Ramito de Violetas

Era feliz en su matrimonio

Aunque su marido era el mismo demonio

Tenía el hombre un poco de mal genio

Y ella se quejaba de que nunca fue tierno

Desde hace ya más de tres años

Recibe cartas de un extraño

Cartas llenas de poesía

Que le han devuelto la alegría

¿Quién la escribía versos?, dime, ¿quién era?

¿Quién la mandaba flores por primavera?

¿Quién cada nueve de noviembre?, como siempre, sin tarjeta

La mandaba un ramito de violetas

A veces, sueña y se imagina

Cómo será aquel que tanto la estima

Sería un hombre más bien de pelo cano

Sonrisa abierta y ternura en las manos

No sabe quién sufre en silencio

¿Quién puede ser su amor secreto?

Y vive así, de día en día

Con la ilusión de ser querida

¿Quién la escribía versos?, dime, ¿quién era?

¿Quién la mandaba flores por primavera?

¿Quién cada nueve de noviembre?, como siempre, sin tarjeta

La mandaba un ramito de violetas

Y cada tarde, al volver su esposo

Cansado del trabajo, la mira de reojo

No dice nada porque lo sabe todo

Sabe que es feliz, así, de cualquier modo

Porque él es quien la escribe versos

Él, su amante, su amor secreto

Y ella que no sabe nada

Mira a su marido y luego calla

¿Quién la escribía versos?, dime, ¿quién era?

¿Quién la mandaba flores por primavera?

¿Quién cada nueve de noviembre?, como siempre, sin tarjeta

La mandaba un ramito de violetas

Da-ray-ray, da-ray-ray

Laray-ra-rararay-ra

Da-ray-ray, da-ray-ray

Laray-ra-rararay-ra

Da-ray-ray, da-ray-ray

Laray-ra-rararay-ra

Jūsų Maištinga Siela