Kaip greitai bėga laikas, pamaniau žiūrėdamas filmą „Adamsų
šeimynėlė 2“ (angl. The Addams Family 2) (2021), nes juk pernai
mačiau pirmąją šio animacinio filmo dalį... Bet ar pernai? Pasirodo, užpernai!
Vadinasi, pasenau dviem metais, bet atrodo, kad dar vakar žiūrėjau... Štai žiūrėdamas
Lietuvoje tikriausiai kultinio serialo perkėlimą į animaciją pagalvojau, kad filmo
kūrėjai pernelyg greitai susizgribo antrajai daliai. Kodėl?
Visų pirma, prastas scenarijus ir naujų idėjų stoka
leidžia per „Adamsus“ pamiegoti. Tikėdamasis dar aštresnių nuotykių ir juodojo
humoro elementų, kuo iš tikrųjų pasižymėjo vaidybinės „Adamsų“ versijos, animacinė
gerokai nuvilia. Juk Adamsų idėja buvo utriruotas ir hiperbolizuotas juodasis
humoras ir mūsų slapčiausių ydų bei gotikos, Viktorijos laikų atmosferos šou,
kurio šiek tiek galėjome aptikti pirmojoje animacinio filmo dalyje, tačiau
šioji, galima sakyti, absoliučiai nusivažiavo nuo pirminės idėjos. Kūrėjai
pasiliko sau laisvą interpretaciją ir Adamsai šiame filme man atrodo daugiau
nei normalūs, jie dėl savo išskirtinumo ne tik kad visuomenės lyderiai, kitaip
sakant, influenceriai, bet ir prarado asketiško asocialumo idėją, atvirkštinę
žmogiškąją filosofiją, kurią galėjome justi ir savotiškai mėgautis vėlgi vaidybinėse
versijose.
Adamsai atostogauja kaip itin normalūs žmonės, patiria
panašius išgyvenimus, nuotykiai ir juokeliai jau tikrai matyti ir daugeliu
atžvilgiu, reklamuojant JAV geografines lankytinas vietas, atrodo, itin nuvalkiotai.
Juokinga scena, kurioje tikrai sukikenau, buvo Svirdulys, užgrojęs atokiame
bare Glorios Gaynor nemirtingą hitą, o visa kita siaura, lėkšta, nuspėjama,
šabloniška.
Naujos rudeninis knygų derlius. Norisi tik pačios
pačiausios. Booker Internacional finalininkės japonų rašytoja Yoko Ogawa „Atminties
policija“ ir Gabriela Caberon Camara „Činos Airon kelionės“ – jau laukia
lentynoje. Ilgajame Booker sąraše buvęs Richard Powers su kūriniu „Orfėjas“ ir
absoliučiai netikėtas ir neplanuotas skaitinys iš paties Kaukazo – Narine
Abgaryan „Iš dangaus nukrito trys obuoliai.“
Belaukdamas Scanoramos festivalio filmų, beveik
neabejojau, kad turiu sužiūrėti pasiruoštų filmų likučius, iš kurių, žinoma,
nesitikėjau kam nors parašyti maksimalų balų įvertinimą, tačiau vakar kaip tik tai
ir nutiko. Švedų režisierius Björn Runge sukūrė absoliučiai britiškai
skandinavišką mano skonio dramą pavadinimu „Žmona“ (angl. The Wife)
(2017), apie kurį buvau daug ką girdėjęs dėl ypatingo aktorės Glenn Close
pasirodymo, įvertintu „Oskaro“ nominacija, tačiau tikrai nesitikėjau, kad nuo
pat pirmųjų filmų kadrų pamiršiu prieš filmą išvirtas karštas bulves, svogūnus
ir silkę!
Filmas nukreiptas į pagrindinių veikėjų vidų, tad
išoriniams įvykiams lieka ne tiek daug to siužeto. Senyva pora vieną rytą
sulaukia iš Švedijos skambučio, kuris praneša, jog Džoanos vyrui Džojui
paskirta Nobelio literatūros premija. Tai aukščiausias literatūros įvertinimas
pasauliniu mastu, o nobelistai skaitomi ne vieną dešimtmetį kaip išskirtiniai
literatūros kūrėjai. Ir šioji pora nuskrenda į Stokholmą, dalyvauja ceremonijoje,
tačiau visą šią beprotišką kelionę lydi kažin koks nejaukumas, kurį sukuria
Glenn Close atliekamas Džoanas vaidmuo. Žmona vyro šešėlyje, jo literatūrinės
meistrystės ir visų tų pagyrų, kurių, kaip greitai ir pasitvirtina įtarimai,
nusipelno būtent ji, o ne jos vyras. Anuomet ji sąmoningai atsisakė savo
unikalios literatūrinės karjeros vardan savo vyro ir dėl to, kad tiesiog
anuomet moteris rašytoja nebuvo apskritai vertinama. Po daugel metų Džoana ima
persekioti šis pasiaukojimo mastas, o matant ciniką vyrą, kuriam nuolat
padavinėja akinius ir kaskart skaičiuoja jam piliules nuo kraujospūdžio, ji
suvokia, kad jos gyvenimas praplaukė veltui ir niekas jos deramai neįvertino...
Nuostabus scenarijus! Labai mėgstu apie tas
neišsipildžiusias svajas ir lūkesčius, apie tylias šeimų dramas, kurios
realiame gyvenime būna pas kiekvieną vis kitokiais rakursais. Nors filmas su
feminizmo atspalviais apie moters kūrėjos statusą ir jos kūrinių vertę anuomet,
kai, pavyzdžiui, kūrė tokios maištininkės kaip Sylvia Plath, o moters talentas
buvo vertinamas pagal leidėjo seksualinį skonį ir moters išvaizdą. Žiūrėdamas šį
filmą vis galvojau, kiek talentų ir genialių kūrinių nerealizuojama arba būna
tiesiog nematomi dėl lyčių stereotipų. Žinoma, dabar gyvename itin sparčiai
besikeičiančiuose laikuose ir jaunuoliams dabar galimybės sudaromos nepaprastai
palankesnės, nei Džoanos vaizduojamais XX amžiaus vidurio laikais.
Šiame scenarijuje, kuris man itin susižiūrėjo
literatūriškai, kad ir kaip bežiūrėčiau, vis mačiau esminius charakterio ir
santykių bangavimus, kulminaciją ir atomazgą, kurioje išryškėja Džoanos
pasiaukojimas ir pažeminimas, tačiau visame tame Džoana nėra auka, ji tarsi dėl
savo altruizmo renkasi būtent tokį vaidmenį, nes buvo ir lieka įtikėjusi, kad
taip pridera elgtis. Net pačioje finalinė scenoje, kai Džoana su sūnumi skrenda
iš Švedijos namo, ji atsisako šlovės ir išlieka žmonos vaidmenyje. Klausimas:
kas toji žmona ir kokia toji kaina? Kas buvo jos vyras? Meilė? Tironas?
Išnaudotojas? Perspektyvų, nagrinėjant šiuos santykius, yra begalės, tačiau man
švietėsi itin atpažįstama: mes per daugel metų taip prisirišame prie savo
partnerių, kad santykiai tampa kopriklaysomybe (šis terminas
mokslinis!), kad nebelieka jokio kito šablono ir gebėjimo gyventi be prisiimto
vaidmens.
Ir jeigu filmas nevertas dešimties, ir jame tikrai pajusite
dirbtinokų teatralizuotų motyvų, man jis išbaigtas pasakojimas, kuris jaudino
nuo pradžių iki pabaigos.
