Ar galėčiau pasakyti
daugiau nei bestselerio „Homo Sapiens“ autorius Y. N. Harari? Kodėl iš
viso pasaulio mokslininkai, kaip susitarę, vakciną greitai išrado skirtingose
žemės kampeliuose ir atsirado pasaulinė vakcinacija, o politiniai manevrai ir
skirtingi pandemijos įveikimo būdai taip ir liko konkuruojančių kvailų
politinių intrigų žaisliuku? Nebekalbėsiu apie nesuderinamumus mūsų Lietuvoje,
kai buvo (ir tebėra) įvesti draudimai ir ribojimai. Su tuo nelogiškumu, manau,
susidūrėme kiekvienas. Ir tai nėra vien iš geros valios, tai, tikriausiai, kaip
ir sako citatos autorius, iš žmogaus, gavusio valdžią ir sprendimo galimybę, kvailumo,
o aš pridursiu, kad dar ir diletantiško naivumo.
Kine sukurta daug filmų apie
suaugusiojo ir vaiko draugystę bei santykius. Visada žiūrėdamas tokius filmus
galvoju, ar tokia draugystė visada buvo, yra, bus lygiavertė? Ar toks mano klausimas
apskritai teisingai užduodamas? Išeidamas iš kino salės dar kurį laiką
apmąsčiau tai, ką iš tikrųjų pamačiau žiūrėdamas Mike Mills filme „Drąsiau
drąsiau“ (angl. C‘mon C‘mon) (2021), kuriame pirmuoju smuikeliu
griežė aktorinio talento kaip visada nestokojantis aktorius J. Phoenix. Tiesą sakant,
seniai buvau matęs M. Mills filmą „Pradedantieji“ (2010), pastarasis buvo labai
mane nustebinęs gerąja to žodžio prasme, naujausias darbas taip pat.
Istorija, nufilmuota
retro (juoda-balta) spalvomis, perteikia būtent pagrindinio veikėjo Džonio,
vidutinio amžiaus ir ne itin sėkmingo vyruko, pilką ir depresyvią gyvenimo
kasdienybę. Keliaudamas po JAV įvairiausius miestus, jis kalbina vaikus,
užduodamas pačius sudėtingiausius egzistencinius klausimus ir po to iš įrašų
kuria savo laidas. Gyvenimas pasisuko taip, kad jis vieną vakarą paskambina
seseriai, su kuria nesikalbėjo ilgą laiką po motinos mirties. Galiausiai jis ją
aplanko ir padeda prižiūrėti devynmetį sūnų, pasižymintį lakia vaizduote ir
vaikiškomis hiper ambicijomis bei užsispyrimu. Kol sesuo tvarko savo vyro
psichiatrinius reikalus, Džonis lieka vienui vienas su sesers sūnumi, vėliau
jiedu keliauja į Niujorką ir visa tai tampa ilga kelione į savęs pažinimą ir
atsivėrimą tiek berniukui, tiek pačiam Džoniui.
Nuostabiausias filme
dalykas yra tai, kad režisierius nesistengia linksminti ar kurti kokio nors
šiuolaikiškai pamokančio herojinio epo, čia nerasite super talentingų su
kriminaliniais nusikaltimais kovojančio „Vienas namuose“ vaiko tipažo. Natūralistiniu
būdu, sakyčiau, kiek ir save pamenu, atskleista ypatingo vaiko jautrumas,
nevaržoma vaizduotė ir elgesys. Džonis savaip yra suaugęs vaikas, pamiršęs
daugelį dalykų. Galima sakyti, kad iš dalies tai filmas apie tai, kas yra
tėvystė ir kad ji neprognozuojama ir neišmokstama iš jokių vadovėlių, bet
tiksliau – tai brandos psichoterapinė istorija. Džonis kaskart apmąstydamas su
vaiku praleistą nelengvą iššūkių dieną suvokia šį bei tą apie save: kodėl jis
ilgą laiką su seseria pykosi dėl nieko, kodėl jis neturi žmonos ir tvarių
santykių, ir t. t. Šis vaikas, kitaip sakant, Džoniui padaro esminį brandos
lūžį, kuris žiūrovui perteikiamas viltingai, bet truputį melancholiškai. Gražūs
pilki didmiesčių vaizdai puikiai rezonuoja su augančių ir bręstančių veikėjų kylančiais
ir žlungančiais lūkesčiais, o jausmas toks, kad pasaulis, kuris lyg ir
pažadamas jaunam žmogui, ima ir pamažu jį nuvilia. Kodėl? Dėl to, kad tai, ką
mes planuojame, nebūtinai išsipildo.
Šiame išmintingame filme,
kur vyrauja gerai išrašyti gyvi ir organiški dialogai, nuskamba frazė apie
atsiminimus. Džonis sako vaikui, kad po daugel metų tu net neprisiminsi arba
atsiminsi mūsų pažintį tik kaip per rūką ir viskas vis vien išdils, nes mes
gyvename akimirkoje ir kaskart atmintis traukiasi, dyla... Berniukas prieštarauja,
jis atstovauja vaikiškam naivumui, kurį Džonis yra pamiršęs. Man visgi šis
filmas pirmiausia apie sau duotus pažadus, apie atmintį ir akimirkos grožį,
apie užstrigimą praeityje ir bandymą iš jos ištrūkti patiriant kažką naują.
Labai gerai subrandintas filmas visomis prasmėmis: dialogai, prasmė, nuotaika, egzistencinė-filosofinė
idėja ir, žinoma, nebanaliai perteikti santykiai, kurie nieko bendro neturi su
nusaldintais Volto Disnėjaus happy end variantais. Šiame filme nėra
nugalėtojų ir herojų, yra tik akimirkos pajautimas ir procesas, kuris žiūrovui
sukelia ne tik emocinį krūvį, bet ir leidžia pačiam įvertinti, kokia galinga
yra dabarties akimirka ir kokia galinga gali būti praeitis. Dvi skirtingos
kartos, skirtingi požiūriai, skirtingi kūnai ir patirtys – vienas vaikas, kitas
subrendęs vyras – abiem lemta prisipažinti, kad išsigąsta, gėdijasi ir trokšta
meilės lygiai tiek pat, nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Juslingas ir
įtaigus momentinis filmas, kuris lengvai nepasimirš.
Šį paveikslą aptikau
visai netikėtai. Nužvelgiau ir perėjau prie kitų internetinių atsitiktinumų,
tačiau teko sugrįžti atgal. Kažkuo užkabino. Atviras ekshibicionizmas, o gal
XIX amžiaus pabaigos impresionizmo atšvaitai? Gal tas perdėtas lietuviškas drovumas
(iki šiol nesuprantu, kaip reiktų deramai atskirti erotiką nuo tapomo nuogo kūno
akto?) Ar tai ne tas pats? Tyrinėti ir perteikti tomis spalvomis, pasirinkta
perspektyva savo matymo santykį su subjekto fiziniu kūnu?
Danų tapytojas, dailininkas
Laurits Regnes Tuxen (1853-1927) gali pasigirti tiek marinistiniais,
tiek aktiniais darbais, bet labiausiai tuo, kad jis tapė ir Anglijos
karališkąją šeimą. Peržiūrėjau jo darbus. Labiausiai įstrigo šis. Iš tamsos,
lyg nuo teatro užkulisių žvelgiama į apsirengusių ponų dailininkų galerą pro
tamsų išraiškingo vyro formas, tarsi jis būtų užuolaida, o kartu tapoma iš
atsitiktinai neparankios „pastatytos“ pozicijos.
Prancūzų kriminalinė
komedija su legendine prancūzų aktore Isabelle Huppert „Dylerė“ (pranc. La
Daronne) (2020) daug kam per LRT televiziją tapo tikra vakaro pramoga. Tikriausiai
šį filmą būčiau pražiopsojęs, jeigu ne pagrindinė aktorė. Tiesą sakant, sunkoka
atsiriboti nuo I. Huppert pačių stipriausių vaidmenų – sugedusi kalė
intrigantė, kuri geba aistringai manipuliuoti kitais, pvz., filmuose „Ji“ arba „Pianino
mokytoja“. Tokie vaidmenys išties įsimena ir vis sunkiau patikėti, kad aktorė
suvaidins ką nors neįtikėtinai švelnaus ir jautraus. Mano akyse ji nepataisoma
kino veikėjų monstrių aktorė. Šiame filme ji taip pat ne iš kelmo spirta.
Kriminalinėje komedijoje veikėja
dirba policijoje, kur padeda pareigūnams ir detektyvams sekti arabų
nusikaltėlius. Jų pokalbius ji verčia į prancūzų kalbą, tačiau gyvenimą
apkartina finansinis sunkumas, sunkiai prieglaudoje serganti motina. Būdama
inspektoriaus meiluže, ji vis tiek įsivelia į narkotikų tinklą ir apsukriai
sugeba pervežti pusantros tonos hašišo į savo rūsį ir jį prakišti per tuos
pačius arabus... Apsimetusi musulmone, turtinga ir įtakinga, ji nesunkiai
susikrauna kapitalą. Priešingai nei amerikietiškose tokio tipažo filmuose,
šiame viskas baigiasi pagrindinės veikėjos naudai. Filmas neišvengia
nuspėjamumo, siužetas neoriginalus, paremtas vos viena intriga (kada veikėja
pagaliau įklius į teisėsaugos nagus ir suklups?), tačiau kuo toliau žiūri, tuo
labiau tampa aišku, jog bus tiesiog happy end, nes sunkiai gyvenantiems
skurstantiems galima pasinaudoti kriminaliniais įrankiais (bent laikinai), kol
bus atsitiesta gyvenimo kelyje.
Spalvingas prancūzų
filmas siūlo absoliučią detektyvinę pramogą. Neforsuoja ir neperspaudžia
komedijos rėmų, nedaro iš to parodijos. Smagu žiūrėti į pagrindinę veikėją
(moterį!), kuri apsuka pareigūnus apie pirštą, kad net beveik galima
romantiškai pasižiūrėti į nusikalstomą pasaulį. Visgi filmas neturi jokio
tikroviškumo, jis skirtas masėms. Tikriausiai tiek turiniu, tiek raiškos
formomis filmas nieko nenustebins, tiesą sakant, nieko neprarasite, jeigu
nepamatysite, bet nieko nenutiks, jeigu ir pažiūrėsite.
