Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Benedikto slenksčiai"

 

Laura Sintija Černiauskaitė. „Benedikto slenksčiai“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 224.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš daugiau nei 13 metų pirmąkart perskaičiau žymios lietuvių rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės (g. 1976) romaną Benedikto slenksčiai, net negalvojau, kad po daugel metų skaitysiu antrąkart. Išsitraukiau iš namų bibliotekos knygą, kurios lapai jau gerokai pageltę ir beskaitydamas prisiminiau kur kas jaunesnį save, anuomet skaitantį tuos pačius puslapius. Galima sakyti, paraleliai perbėgau per tuos 13 metų ir savo asmeninius slenksčius. Anuomet Černiauskaitės proza atrodė trapi, gili, tradicinė. Ilgą laiką sekiau jos kūrybos kelią ir tikriausiai paskutinis jos suskaitytas kūrinys buvo mažytis romanas Šulinys. Tiesą sakant, praėjus tiek metų, šioji knyga, kurią galima priskirti jaunimo literatūrai, manau, iki šiol tinka ir suaugusiems.

 

Istorija pasakoja apie šešiametį Benuką, kurį vieną gražią vasaros dieną mama palieka kaime pas tėvą, pamelavusi, kad nuėjus jam vienam prie svetimo namo bus padovanotas dviratis. Šitaip Beno mama Valerija atsikrato sūnaus ir grįžta gyventi į miestą savo nedoro gyvenimo. Pasimetęs tėvas Simonas dar bando sugrąžinti vaiką moteriai, bet jos ant plento nebesutinka, todėl vaikas lieka kaime su tėvu... Toliau skaitytojui atsiveria įvairūs augančio Beno gyvenimo etapai, sudėtingi ir jautrūs jauno žmogaus, kuriam trūko motinos meilės, gyvenimo epizodai. Kartą numynęs su dviračiu iki miesto jis pro langą iš lauko pamato savo motiną su pusnuogiu nepažįstamu vyru ir suvokia, kad motina jį paliko „kaip šunytį“, tad grįžęs pas tėvą supranta, kad nuo šiol jis yra jo gyvenimo paguodos ramstis...

 

Visi kiti likę knygoje pavaizduoti įvykiai skirti iš paauglio į jaunuolius tampančiam Benui, kai šis mokosi muzikos mokykloje smuiko griežimo. Kelionės į Vilnių, gyvenimas tarp bendraamžių bendrabutyje, santykiai su kambariokais, erotika ir seksas su gerokai vyresne kioskininke Sveta, muštynės ir blėstantys prisiminimai apie motiną brandina Beno kiek stačiokišką asmenybę. Iš vienos pusės jis jautrus, nes atsidavęs muzikai, geba gerai griežti, niekam beveik nesipasakoja apie savo šeimą, o iš kitos – jis kaimietiškai tiesmukas, nebijo atsikirsti, o reikalui esant paleisti kumščius. Benas tipinis sovietinių laikų pabaigos vyriokas, kuris slepia savo jautrumą po agresyvoka laikysena ir atžagaria bendravimo maniera.

 

Knygos struktūrą sudaro penki skyriai, kurie pavadinti slenksčiais. L. S. Černiauskaitė laikosi tradicinės epinės pasakojimo struktūros. Chronologine laiko seka pasakotojas „augina“ mums Beną, atskleisdamas jo klystkelius, atradimus ir svarbiausius patyrimus. Kiekvienas knygoje esantis slenkstis yra ryški patirties riba, kuri suteikia pagrindiniam veikėjui esminį pokytį. Toks slenksčių nuoseklumas nestebina, autorės proza artima ir panaši į Broniaus Radzevičiaus momentalų Priešaušrių vieškeliai, kurio, beje, ištrauka apie žmogų guodžiantį kaimišką kraštovaizdį ištrauka ir yra cituojama knygos įžangoje. Kaip veikėjas B. Radzevičiaus romane paguodą ir ramybę rasdavo iš miesto grįžęs į kaimišką aplinką, taip ir Benui kaskart atslūgsta širdis, kai jis, išlipęs prie namų plento, pamato savo apvalainas kalvas, tėvo išmintą takelį.

 

Galvojant apie Benedikto slenksčių modernumą, manau, jame jo nelabai rasite, autorės proza remiasi XX amžiaus lietuvių literatūros klasika. Atpažinti teksto kitoniškumą ir išskirtinumą leidžia trapumu ir jautrumu hiperbolizuotas Černiauskaitės sakinys. Kiekvieną Beno veiksmą lydi juslinis pasakotojo reflektavimas, neišvengiamai teikiantis iš vienos pusės grožinio teksto estetiškumą, skambumą, o iš kitos pusės gal kiek įkyriai besikartojančios ir jau numanomos jausminės refleksijos, kurios mažiau jautriems skaitytojams galbūt gali sukelti klampaus mintijimo ir sentimentalumo įspūdį ar net primygtiną norą paaiškinti ir pateisinti veikėją. Tačiau akivaizdu, kad tai esminis L. S. Černiauskaitės kūrybos bruožas – išgauti subtiliai jautrų sakinį, rezonuojantį veikėjo dvasinį matmenį.

 

Nepaisant akivaizdaus teksto estetikos, knygoje gaustu brutalių vaizdavimo scenų, kurie perteikia vyruko gyvenimą. Augantis žmogus tyrinėja savo ir moterų, merginų kūnus. Knygoje gausu erotinių scenų, netgi visai pornografinių klišių, kai krūtys įvardijamos kaip melionai ir patrankos sviediniai. Sekso scenų aprašinėjimai rezonuoja su po to pateiktomis potyrių refleksijomis. „Jos krūtų rieduliai nusitaikė į Beną lyg viduramžių patrankos, jis atsitrenkė į juos pasiduodamas be kovos ir sudrebėjo. <...> Užmiršusi arbatą ji apžiojo Beno lūpas, pravėrė mėtinėmis cigaretėmis ir degtine kvepiančią burną, įsileido liežuvį, atsiliepdama į jo nyrius liežuvio galiuku (p. 62).“

Laura Sintija Černiauskaitė

 

Kaip žinia, Benedikto slenksčiai gali tapti nebloga lytinio švietimo literatūriniu pavyzdžiu, nes erotika derinama su Beno asmenybės augimo analize. Tyrinėjantiems jaunuoliams savo kūną ši knyga gali būti atrama ir netgi, sakyčiau, aktuali skaitytinų knygų lauke, juolab kad knyga įtraukta į rekomenduotinų literatūros skaitinių sąrašą devintokams, kuriems, sakykime, laisvo interneto eroje, literatūros erotika tebus tik žibutės ir ramunėlės prieš tuos matytus filmuotus vaizdinius internete.

 

Analizuojant Beno paveikslą, akivaizdu, kad autorė pasitelkia taip pat klasikinį veikėjo kūrimo būdą t. y. suteikia jam kokį nors gebėjimą, kuris guostų sunkių išbandymų metu. Benas muzikantas. Turi klausą, geba gerai griežti, mokyklos direktorė svajoja, kad jis dalyvaus tarptautiniame konkurse, tačiau Benui svarbus augimas, gyvenimas čia ir dabar, todėl atsako direktorei: „Tik tų mėnesių aš neiššvaistyčiau. Gyvenimas nėra vien tik muzika, tamsta direktore (p. 155).“ Ir jo žodžiais tikėti neįmanoma. Dėl savo tiesmukumo jis įsivelia į nemalonumus. Vienas ryškiausių įvykių – pažįstamo Vasilijaus nužudymas ir melagingas liudijimas teisme, kuris galutinai pakeičia Beno sampratą ne tik apie teisingumą bei sąžiningumą, bet ir apie gyvenimą ir mirtį. Netrukus jis sužino apie sunkią tėvo ligą ir antrąkart susiduria su mirtimi. Galiausiai susidaro įspūdis, kad Benas tiesiog „apsėstas“ problemomis ir muzika kaip tikrasis tikslas tolsta, slysta jam iš rankų, tačiau tai tikriausiai patyrė kiekvienas šį laikotarpį perėjęs žmogus, kada gyvenimiškos aplinkybės bei įsipareigojimai kitiems sugriauna planus ir svajones.

 

Reiktų užsiminti ir apie keistus Beno ir mylimosios Vegos santykius, kurie knygoje atskleisti išties puikiai. Vega – manipuliatorė, kuri trokšta nuolatos būti auka, o kai jai nepavyksta, tampa irzli ir ūmi. Visgi Benas lieka su ja, nors ir kenčia jos nepastovumą. Knygoje įtaigiai perteiktas seksas po apsiskaldymo antausiais man priminė tas dešimto dešimtmečio meksikiečių muilų operas, bet autorė palieka vietos ir fantazijai: gal iš tikrųjų Benui patinka dramatiškos moterys, o Vegai sadistinis abejingumas, kuris ją palaužia ir auklėja nuolankumo? Be šių santykių knygoje apčiuopiamas svarbus tas tylus tėvo ir sūnaus ryšys, pagrįstas ne žodžiais, o veiksmais. Sūnus parveža cigarečių iš miesto, o tėvas kaskart vis mažai šnekantis rūko balkone – ir tai yra Beno namai, šitaip jis suvokia kiek melancholišką, verbališkai neišartikuliuotą meilę vienas kitam būvimu šalia vienas kito, rūpinimusi. „Vieną dieną jis staiga pastebėjo, kad mąsto apie tėvą ne tik kaip apie sau lygų, bet ir prisiimdamas atsakomybę už jo amžių, sveikatą, už vienišą kiūtojimą slėnyje (p. 159).“

 

Benedikto slenksčiai skaidri sovietinėje atmosferoje perteikta augančio jaunuolio esminiai gyvenimo štrichai. Istorija perteikta pagavia, skambia prozos kalba, tipiniais ir kiek nuspėjamais charakterio štrichais. Autorei pavyko atskleisti Beno vidinį ir išorinį pasaulius, jų sąveikas, kurios formuoja jaunuolio asmenybės tapsmą. Knygoje gausu laikmečio detalių (bendrabučio gyvenimas, Kalėdos, maistas, cigaretės, alkoholis, dviratis, siuvamoji mašina, jurginai...). Knyga apie tai, kaip mes tikriausiai visi mėtyti ir vėtyti galiausiai kuriame braudamiesi pečiais vieni per kitus sau vietą po saule.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Ukrainoje per karą gimę dvynukai

 

Sveiki,

 

Kol kasdien paleidžiama šimtai šovinių, kol griūva namai ir žmonės glaudžiasi vieni pas kitus, įvyksta ir stebuklų. Kasdien Ukrainoje gimsta kūdikiai. Šią nuotrauką, kaip kontrastą, jeigu galima taip sakyti, aptikau tame politinių naujienų sraute ir nustėrau prisimindamas frazę: kol politikai kariauja, moterys vis gimdo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Yuval Noah Harari apie Ukrainą, drąsius žmones ir kuriamą istoriją

 

Sveiki,

 

Šių dienų kontekste neturiu nei ką atimti, nei ką pridėti. Žymus rašytojas ir mąstytojas Yuval Noah Harari greitai reagavo į šių dienų įvykius Rytų Europoje. Kas kuria istoriją? Ar tikrai vien tik politinės jėgos, ar ir paprastų žmonių narsumas bei drąsa? Apie ką ir kaip kalbėsime apie šių dienų įvykius po 20 ar 100 metų ir kokius vardus bei pavardes linksniuosime?

 

Visą straipsnį lietuviškai galite paskaityti ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Ия Кива (Ija Kiva apie Ukrainą ir karą)

 

Sveiki,

 

Man sudėtinga kalbėti šių dienų kontekste. Iš vienos pusės nesitiki, kad gyvenu tokioje baisiame laike (išgyvenom pandemiją, išgyvenom vasarą iš Baltarusijos plūstančius pabėgėlius), o dabar visa tai... Atrodo, kad paskutinieji keleri metai – tai katastrofų metai. Nežinau, kaip reaguoti. Norėčiau tikėti, kad kažką keičia visos tos vėliavos, socialinis palaikymas, nuolat nerimą keliančios laidos (nuo ryto iki vakaro), nuo kurių bėgu pasivaikščioti, bėgu nuo tikrovės ir tik retkarčiais pasižiūriu, kas dedasi, nes kaipgi šitaip gyventi nuo ryto iki vakaro. Jau trečius metus, toje gąsdinančioje tikrovėje. Ar galiu ką pakeisti nerimaudamas ir baimindamasis? Tokiais atvejais tegu kalba menas, poezija, dailė... Dalijuosi Mariaus Buroko išverstu jaunos poetės Ия Кива eilėraščiu, kuris tikriausiai geriausiai atspindi daugelio ukrainiečių šių dienų realijas.

Eilėraščio autorė Ija Kiva

 

Ия Кива

IJA KIVA

 

**

ar teka iš mūsų čiaupo karštas karas

ar teka iš mūsų čiaupo šaltas karas

ką nejaugi visai nėra karo

juk žadėjo kad bus po pietų

savom akim matėm skelbimą

„karą ims tiekti po keturiolikos nulis nulis“

/

ir štai jau trys valandos be karo

šešios valandos be karo

o ką jei karo nebus iki vakaro

nei išsiskalbsi be karo

nei valgyt išvirsi

nei arbatos be jo užplikysi

/

ir štai jau aštuonios dienos be karo

mes dvokiam

žmonos nenori gultis į lovą kartu

vaikai pamiršo šypsotis ir aikštijas

kodėl mes visad galvojome kad karas niekada nesibaigs

/

tad eisime eisime karo ieškot pas kaimynus

kitapus mūsų žaliuojančio parko

bijosime karą pakeliui mes išlaistyti

manysime kad gyvenimas be karo tik laikini sunkumai

/

šiuose kraštuose atrodo nenormalu

jei karas neteka vamzdžiais

į kiekvienus namus

į gerklę kiekvieną

//

vertė Marius Burokas

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Labas rytas, pone triuši": informacinis bukletas apie pjesę, aktorius, kūrybinę komandą

 

Filmas: "Tinderio sukčius" / "The Tinder Swindler"

 

Sveiki,

 

Tikriausiai retas, kuris nežino, kas yra tinderio pažinčių programėlė, apraizgiusi visą pasaulį? Socialinių tinklų ir pažinčių svetainės bei programėlės brėžia naują ne tik galimybių ribą vienišiems žmonėms užmegzti santykius, bet ir atveria naujas galimybės sukčiams bei melagiams. Pasaulyje vis daugėja istorijų apie tokius sukčius, kurie apsimeta gražiais ir turtingais vyrukais, suvilioja merginas gražiais pažadais, o galiausiai palieka jas ne tik ant ledo, bet ir išsiurbia jų finansinius resursus. Naujausias dokumentinis filmas „Tinderio sukčius“ (angl. The Tinder Swindler) (2022) pasakoja apie skandalingą turtuoliu apsimetusį žydą Simon Leviev, kuris į savo melagystes įtraukė daugybę merginų, sukurdamas istorijas apie tai, kaip jį, turtingą deimantų magnatą, ir jo apsauginį persekioja mafija, todėl slapstosi po visą Europą, nuolat keisdamas lokaciją.

 

Patikėti tomis merginomis ir jų pasakojimais neįmanoma. Cecilia, Pernila ir dar kelios merginos ryžosi atskleisti Simono apgaulę. Tai joms, žinoma, kainavo daug intymių detalių ir ištverti ištisą laviną internetinių patyčių. Žiūrėjau ir išgyvenau labai panašią situaciją Lietuvoje, kai pasirodžiusios moterys aukos viešojoje erdvėje neretai „patriginamos“ kaip neva pačios kaltos, pačios norėjo, pačios durnelės prisidarė. Ta prasme, pasaulį yra apėmusi anti-empatijos mada moterų atžvilgiu. Žiūrėjau į tas merginas su atviromis kortomis, nebebijančios nieko prarasti, atvirai dėstančios apie tai, kaip lengva pasinaudoti naivių moterų jausmais. Iš vienos pusės moterų naivumas tose situacijose atrodo išties per didelis: ar tikrai pervestumėte paskolos sumas kažkokiam mėnesio senumo „draugui“, kuris leido jums pasijusti gerai, žinodami, kad jis turi reikalų su mafija? Mes kartais pakikenam graudžiai iš mūsų senjorų ir bobulyčių, iš kurių išvilioja paskutinius grašius, tačiau amžius – ne riba, todėl net bet kuri mergina gali pakliūti į tokias pinkles.

 

Kiek reikia turėti gėdos ir sąžinės, kad gyventum tokį narcizo gyvenimą kaip S. Leviev? Tiesą sakant, net nesipiktinau, žiūrėjau kaip kokią įdomiąją pamokančią dokumentiką. Antroje filmo dalyje viskas pradeda panašėti į detektyvą, tam tikrą kriminalinio nusikaltimo atskleidimo operaciją. Visgi labiausiai filme pribloškia ne merginų naivumas ir ne Leviev apsukrumas, gebėjimas kaip mangustai vis išsisukti, bet galutinis Leviev finalas – jis suimamas ir po kurio laiko paleidžiamas, kad vėl suviliotų jauną ir pasiturinčią žydaitę ir gyventų lyg niekur nieko. Va čia tai nesuvokiama, kokie yra teisėsaugos saugikliai, kad aukos ir lieka aukomis, o nusikaltėliams tai tampa dar viena sėkmės gyvenimo istorija. Teisingumas? Oi, ne, čia ne apie tai.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalas "Nemunas": Eglė Ridikaitė (Nr. 2022, 1)

 

Sveiki,

 

Jau ne kartą esu išreiškęs savo prielankumą leidiniui „Nemunas“. Kaip jis man patinka! Kaskart radęs ten įdėtą atviruką, galvoju, kad neturiu kam jo nusiųsti ir ką jame parašyti. Tačiau šįkart mane sužavėjo menininkės Eglės Ridikaitės darbai publikacijos žurnale. Turiu rasti priežastį, kam nusiųsti! Ypač tie seno miesto grindiniai, išdilusios ir išblukusios plytelės. Atrodo, kas čia tokio, o per tai kalba miestas, jo istorija, ateina mūsų suvokimas, ant ko vaikštome.

 

Jūsų Maištinga Siela