Knyga: Benjamín Labatut "Kai liaujamės suprasti pasaulį"

 Benjamín Labatut. „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ – Vilnius: Rara, 2022. – p. 168.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Po to, kai pats šiemet patyriau beveik dviejų mėnesių neskaitymo bloką, daugelis ėmė rekomenduoti būtent Čilės rašytojo Benjamin Labatut (g. 1980) šiemet leidyklos Raros išleistą ir iš ispanų kalbos Almos Naujokaitienės išverstą prozos knygą Kai liaujamės suprasti pasaulį (ispan. Un verdor terrible). Pirminis knygos pavadinimas buvo sumanytas pagal ispanišką pavadinimą Siaubingoji žaluma, tačiau netgi man labiau patiko ir pritiko angliškojo leidimo variantas. Kai vėliau pasidomėjau, supratau, jog šioji knyga daugeliui lietuvių skaitytojų pralaužė tą užkerpėjusį neskaitymo bloką arba užstrigimą kokioje nors vienoje ilgai skaitomoje knygoje. Knyga nominuota Tarptautiniam Booker Prize, pateko į jo trumpąjį sąrašą ir daugelis tikėjo, kad būtent ji nuraškys laurus, bet apdovanojimą komisija nusprendė skirti David Diop knygai Naktį visų kraujas juodas.

 

Pasikartosiu, ką kaskart sakau apie Lotynų Amerikos leidyklos Rara leidžiamas knygas – tai unikalu, skoninga, įdomu, patrauklu ir visiškai kitaip. Šią nedidelę knygą sudaro penki prozos tekstai: Prūsiškasis mėlis, Schwarzschildo singuliarumas, Širdies širdis, Kai liaujamės suprasti pasaulį ir Epilogas. Iš vienos pusės sunku nusakyti, koks šių tekstų žanras, bet pritarčiau Audriui Ožalui ir Jūratei Čerškutei, kurie savo laidoje Perskaitymai kalbėjo apie šią knygą su Rara steigėju, jog tai atskiras literatūrinis žanras, kuris balansuoja tarp beletristikos ir vadinamojo non-fiction, nefikcinės, kitaip sakant, faktinės literatūros. Tekstai išties prisodrinti faktografijos, tačiau autorius aiškiau leidžia jais žongliruoti, supoetinti, sugretinti, sukurti prasmių ir paradoksų literatūrinį architektoninį reljefą. Iš vienos pusės tekstai panašūs ir į eseistiką, ir į tiriamuosius mokslinės žurnalistikos straipsnius, bet neapsigaukite, nes vėlgi visa tekstų tekstūra tokia pagaviai įtrauki, kad veikia absoliučiai kaip grožinės literatūros tekstas, tik nušaunate vienu šūviu du zuikius: prisisiurbiate daug įdomiosios istorijos apie matematiką, fiziką ir chemiją bei šių sričių mokslininkus ir mėgaujatės intriguojančiais bei fantaziją plečiančiais pasakojimais.

 

Toks rašymo stilius pasaulinėje literatūroje tikrai nėra naujas. Iš to, ką pačiam teko skaityti, man iškyla vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kai autorius nagrinėja pačių įvairiausių asmenybių judėjimo tuo laikotarpiu po Europą trajektorijas, brėžia paradoksalius prasmių ir įvykių punktyrus. Manding, labai panašia maniera parašyta ir man be galo patikusi prancūzų rašytojo Eric Vuillard Darbotvarkė apie Hitlerio kurioziškus planus paimti Austriją bei vokiečių pramonės progresyvumą.

 

Neslėpsiu savo simpatijų knygai Kai liaujamės suprasti pasaulį ir jau regiu šią knygą šių metų skaitinių kontekste kaip itin išskirtinį kūrinį. Knyga, nors ir grožinė, ji  parašyta uždegančiai matematiškai, bet kartu, atrodo, kad B. Labatuto plunksna vedžiojo literato intuityvi nuojauta. Tai gana retas atvejis. Pirmajame tekste, kuris vadinasi Prūsiškasis mėlis, autorius sujungia per Pasaulinio karo metu panaudotą ipritą – chemines toksiškas žalias dujas, nuo kurių miršta visos gyvybės formos. Šia pasakojama ilga istorija apie prūsiškojo mėlio atsiradimą t. y. tam tikro mėlyno atspalvio, kuris išgaunamas maišant cheminius junginius, atsiradimo istorija. Nepaprastai įdomūs istoriniai faktai jau pirmajame tekste tampa patrauklūs veiklaus ir smalsaus proto skaitytojui, nes nuolat stebėti(s) verčia autoriaus gebėjimas sujungti faktus į kažin kokį atskirą literatūrinį lydinį, cheminį visumos matricą.

 

„Šiaurės Afrikoje užnuodyti [šuliniai], kad sustabdytų generolo Pattono kariuomenę, kurios tankai vijosi juos per dykumos smėlynus. Vienas iš Dippelio eliksyro ingredientų galiausiai ir suteikė tą ryškią mėlyną spalvą, kuri vėliau papuošė ne tik van Gogho „Žvaigždėtą naktį“ bei Hokusai „Didžiąją Kanagavos bangą“, bet ir Prūsijos kariuomenės pėstininkų uniformas, tarsi cheminės šios spalvos struktūroje būtų buvę kažko, kas žadino smurtą: šešėlis, egzistencinė dėmė, palikta alchemiko eksperimentų, kuriuos atlikdamas jis gabalais pjaustydavo gyvus gyvūnus, kurdavo iš jų siaubingas chimeras ir bandydavo jas atgaivinti elektrošoku, pabaisas, įkvėpusias Mary Shelly parašyti savo šedevrą Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas, kuriuo ji perspėjo apie aklą mokslo, pavojingiausio ir visų žmogaus sukurtų menų, pažangą (p. 18).“

Benjamin Labatut

 

Prūsiškasis mėlis, kaip ir pats autorius patikino, yra mažiausiai fiktyvus tekstas, suręstas vien iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių faktų gausos, bet tik iš pažiūros, nes akivaizdu, jog vidinėje teksto logikoje pasakotojas yra karštligiškas prasmių ir pasekmių dėsnio ieškotojas. Kitas man labai patikęs knygos tekstas Širdis širdyje, po kurio ėjau guglintis, kas per vienas buvo toks Shinichis Mochizukis ir Alexanderis Grothendieckas – vienas iš jų iki šiol gyvas japonų matematikas genijus, užsidaręs nuo viso pasaulio, kuris perėmė pirmtako matematiko bepročio-genijaus A. Grothendiecko idėjas apie matricos ir visai kitokios struktūros bei suvokimo skaičiavimus. Šioje beprotiškoje istorijoje svarstomi genialumo ir beprotystės santykiai: kur yra riba tarp to, kai karštligiškai siekiama per matematiką suvokti pasaulį ir kur yra toji akimirka, kai supranti, jeigu pasauliui atskleisi matematinę dūmų uždangą ir paaiškinsi absoliučiai viską skaičiais, pasaulis ims ir iš tikrųjų išprotės, nustos egzistavęs. Du matematikos genijai, kaip teigia pasakojimas, nusigręžė nuo matematikos, nes joje išvydo tai, kas peržengia bet kokį sveiką protą ir įprastinį pasaulio suvokimą.

 

Panašiai ir didžiausiame tekste Kai liaujamės suprasti pasaulį, kuriame pristatomi Wernerio Heisenbergo ir Erwino Schrodingerio polemika apie matematinę lygtį, kuri gali išspręsti daugelį kvantinės fizikinių reiškinių (Heisenbergui svarbi atomų vieta-erdvė, o Schrodingeriui bangos-judėjimas). Galiausiai šioje istorijoje, kurioje telpa ir vieno genijaus nusivylimas, o kito – džiovininkų kalnų sanatorijoje užsimezgusi V. Nabakovo Lolitos verta aistros istorija, autorius dviem matematikais žaidžia kaip šachmatų figūromis, suka jų gyvenimo likimus kaip elektronus aplink branduolį, sulydo interpretuojamas ir jusliškai perteiktas veikėjų biografijas, tačiau į juos dar įlydo tikslius šių mokslininkų matematinius pasiekimus. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad tai velniškai gudru ir šiurpu, lyg vėl pirmąkart skaitytum Getės Faustą, tik šįkart viskas išreikšta per mokslą, tačiau mefistofiliškai faustiška mistika juntama tarp eilučių. Galiausiai visos istorijos ir jų asmenybės pasiekia tam tikrą pažinimo ribą, nuo kurios skardžio briaunos baigiasi pasaulio pažinimas. Kitą vertus, knygoje ne kartą suskamba mintis, jog žmonėms, kurie numeta atominę bombą ant miestų, negalima suteikti absoliutaus pažinimo, nes tai pernelyg galinga jėga tokiai ribotai civilizacijai kaip žmonija.

 

Knyga, sakyčiau, nepaprastas perlas, išmoningai ir patraukliai rašoma apie gamtamosklius genijus ir jų veiklą. Knyga plečia ir sužadina beprotiškai daug jausmų, kurie leidžia prasiskverbti į emocionalų lygmenį iš faktografinio pasaulio. Ir jeigu reiktų teikti Tarptautinį Bookerį, nė nedvejodamas jį atimčiau iš David Diop, nors ir jo kūrinys parašytas hipnotizuojančiai gerai, bet tai, ką suteikė Benjaminas Labatut savo knyga Kai liaujamės suprasti pasaulį, sunku įvardyti keliais esminiais sakiniais, nes tai knyga, apie kurią norisi kalbėti ir dar ilgai nenutilti.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Ateities nusikaltimai" / "Crimes of the Future"

 Sveiki,

Daugelis fantastinių filmų gerbėjų tikriausiai įvardys režisierių David Cronenberg kaip vieną, jeigu ne tarp geriausių, tai bent jau žinomiausių šio žanro režisierių, kuris sukūrė per ilgus dešimtmečius ne vieną žiūrovams palikusį įspūdį filmą. Naujausias jo filmas „Ateities nusikaltimai“ (angl. Crimes of the Future) (2022) iš esmės mus nukelia į tolimą ateitį, kuri neapibrėžta jokiomis datomis, tai netgi galima laikyti alternatyvia tikrove, o galgi net režisieriaus ir kino kūrėjų bandymu perspėti žiūrovus dėl grėsmingos ateities.

 

Tas pasaulis sunkiai apibrėžiamas. Iš vienos pusės mes stebime saujelę veikėjų, kurie valgo plastiką, mėgaujasi viešais kūno pasipjaustymo performansais, regime kažkokį sunkiai apibrėžtą pogrindžio pseudonelegalų judėjimą, kuriame kovoja viena pusė už tai, kad žmogus būtų kuo labiau nenatūralus, o kiti lyg ir bando pristabdyti šiuos procesus, sakydami, jog prieš tampant biorobotais reiktų įvertinti, ar tikrai verta atsisakyti paskutinius žmogiškumo lašelius. Ateities veikėjų kūnai adaptavęsi į kiborgus, jie dalinai priima organinį maistą, kaip kūdikiai sėdėdami ant juodinančių kūną kėdžių, kiti minta vien plastiku, todėl tam tikrų pasišlykštėjimų scenų filme rasite kas dešimt minučių, jeigu nedaugiau.

 

Režisierius bando kelti vienu metu mūsų dabartyje rezonuojančias problemas t. y. žmogaus santykis su technologijomis, maisto pramonės sintetika ir nenatūralumas, ekologines problemas bei gebėjimą jausti arba „nepageidaujamus jausmus“ užslopinti, kad jie nekeltų rūpesčio. Ateities žmonės augina savyje organus su tatuiruotėmis, o jų išmėsinėjimas tampa netgi tam tikru seksualiu performansu, skerdynių orgijas primenančius vakarėlius be „Plačiai užmerktų akių“ mantijų ir kaukių. Savęs niokojimas ir žalojimas veikėjams teikia džiaugsmo ir pasitenkinimo, nes tai vienintelis kone būdas patirti seksualinį pasitenkinimą. Ir tai nieko bendro neturi su šių dienų BDSM, netikėtai aptiktu tašku G ar erogeninėmis zonomis, tai ateities seksas – savo kūno demonstravimas, absoliutus savęs pjaustymas...

 

Nors idėjų filme yra gerų, tačiau ir pats filmas, kaip ir pagrindiniai veikėjai, yra performanso stiliaus t. y. režisierius linkęs neanalizuoti, o demonstruoti, nepateikti galimus sąryšius ir aiškinti, kas bus, o kas nebus, bet šokiruoti ir suteikti impulso mąstymui. Visgi filmas gana išdrikęs, nepajutau, jog istorijos naratyvas būtų kažkuo įtemptas ir kažkur vedantis. Nepadeda ir tai, kad filmas nuo pat pradžių nepateikia jokios įvykių prasmių sąrangos, mus iškart ten nusviedžia ir turime stebėti jau ten esančią logiką ir pasikeitusį pasaulį, o stebėdami perprasti. Perprasti pavyksta jau filmui įpusėjus, bet gerokai išsimuisčius ant sofos ar krėslo, nes vis analizuoji, ar tai filmas apie ateities donorų gamybą, ar veikiau seksualinės fantazijos. Visgi filmo pabaigoje išryškinama toji idėja, jog vaizduojamoje tikrovėje žmonija kaip homo sapiens išgyvena paskutinius saulėlydžio spindulius t. y., peržengia galutinai ribą tarp jutiminio ir įprastinio jausminio pasaulio ir žmogus tampa pats savo performanso įkaitu noro pajusti ir jausti, tačiau kartu atsisakant savo žmogiškosios prigimties, tarsi mašinos ir organų „grožis“, dėl kurio aikčiojo stebintieji, galėtų pakeisti gyvenimo prasmės, kultūros ir estetinę sampratas.

 

Filmas išties labai futuristinis, aktoriai darbavosi puikiai. O keliose scenose net sustingau, kaip bauginančiai savo monologus perteikė Kristen Stewart ir prancūzė Lea Seydoux, bet tai tik akimirkos blyksniai, visgi filmas tamsus, tankus, idėjinis, bet primityvokas naratyvine prasme, nes be kelių mirčių niekas tame pasaulyje ir neišsisprendžia. Gal niekas ir neturėjo išsispręsti. Idėjų fejerverkas, futuristiniai ir ateities fetišistiniai gyvenimo pajautimo skoniai filme veikia lokaliai ir labiau priminė kakofoniškas laidotuves per Užgavėnes, viskas labai aistringai, tačiau ilgimasi kažkur užmirštos mūsų tikrovės.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Svečiuose" / "Nieko nesakyk" / "Speak No Evil" / "Gæsterne"

 Sveiki,

 

Šiemet Kino pavasario festivalyje pristatyta danų režisieriaus Christian Tafdrup siaubo juosta „Svečiuose“ (kai kur verčiama „Nieko nesakyk“) (dan. Gæsterne) (2022) buvo įtraukta į programą „Kritikų pasirinkimas“. Ne taip jau ir dažnai kino festivalyje sušmėžuoja siaubo filmai, o dar ir „Kritikų pasirinkimuose“.

 

Pačiame internete, kurie žiūrėjo šį filmą, atsiliepimų galima surasti pačių įvairiausių. Pripratusiems prie aiškaus naratyvo ir holivudinių siaubo filmų standartų, žinoma, kad europietiškas siaubo modelis atrodys mažų mažiausiai keistas arba nesuprantamas. Istorija pasakoja apie šiltuosiuose kraštuose dviejų šeimų pažintį. Užsimezgusi draugystė atrodo gera ir įdomi, juolab kad viena šeima danai, o kita – olandai. Praėjus kiek laiko olandai pasikviečia danus pas save pasisvečiuoti ir šeima leidžiasi į kelionę. Jau nuo pirmosios nakvynės dienos danams tampa nejauku dėl tam tikrų olandų bendravimo manierų. Keistuolių šeima turi nekalbantį berniuką, kuris kelia tam tikrą šiurpulį, o galiausiai nusigėrę olandai ima elgtis vulgariai ir netgi neapmoka sąskaitos. Galiausiai įtampa vis auga, keistenybių ir nejaukių scenų vis daugėja, tad porelė iš Danijos nori kuo greičiau grįžti namo...

 

Iš tikrųjų šis siaubo filmas įtemptas nuo pat pradžių iki galo. Ir visai čia nereikia jokių vaizduoklių ar didelių smurtinių scenų, įtampą kelia svetingumo ribos. Kas tas svetingumas ir kada yra peržengiama riba tarp draugystės ir buitinės kultūros? Veikėjai nuolat jaučiasi suvaržyti, spaudžiami kultūrinių normų ir iš to kyla auganti grėsmė pratrūkti. Kitaip sakant, režisieriui įdomios tarptautinių žmonių pažintys ir ribos, kurių dažnai laikydamiesi apsisaugojame, tačiau filmas klausia, o kas nutinka, jeigu viena pusė staiga šių normatyvų ima nebesilaikyti? Vegetarei moteriai nuolat kišama mėsa, o nebyliui berniukui nuolat aiškinama, ką ir kaip daryti, atimant bet kokią laisvę spręsti ir augti klystant.

 

Galiausiai antroji filmo dalis tampa tikru trileriu. Bėganti šeima iš Olandijos pasijunta meškos spąstuose. Sužinojusi olandų šeimos paslaptis šeima neša muilą, tačiau nesėkmingai. Jie pagrobiami. Tiesa, filmo finalas, nors ir šokiruoja, man jis kėlė daugiausia klausimų. Ir visai ne dėl to, kad nepateikiami žudikų motyvai ir kas po to su tais vaikais daroma ir kaip tie maniakai išsilaiko finansiškai ir neįkliūva teisėsaugai, bet būtent nuskriaustosios šeimos psichologija. Netekę savo dukros jie nusirengia ir leidžiasi užmėtomi akmenimis. Kaip tai įmanoma? Tas nesipriešinimas, nemėginimas susigrąžinti dukters... Man absoliučiai tampa nelogiškas, juolab kad piktadariai neturėjo jokio šaunamojo ginklo ir blaiviu protu neįsivaizduoju tokios pacifistinės scenos tikrovėje. Juk daugelis dėl savęs ir vaiko būtų gerklę perkandę žudikams, tačiau būtent tas finalas išsviedžia žiūrovą į tam tikrą apmąstymų kosmosą: kodėl, kodėl, kodėl padarytas toks sprendimas? Kodėl visą filmą buvo taip gerai, taip organiškai įtempta ir įdomu, o pabaiga tampa lyg iš fantastinės srities? Manding, dar neatsakiau į šį klausimą, gal dėl to, kad filmas provokuoja, gal dėl to, kad keičiasi sąlygos ir filmo žanras ir situacija tampa simboliu – sunku įvardyti, tačiau būtent tuo filmas ir įdomus, kad jis palieka įspūdį ir nemažai klausimų.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.6

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Dailė: šešėliuotojas Vincent Bal ir jo šešėliniai personažai

 

Sveiki,

 

Garsus belgų vizualinio meno kūrėjas Vincent Bal jau seniai savo šalyje žinomas dėl šešėlio projektavimo ir savo sukurtų personažų darbų konjunktūros. Tiesą sakant ilgą laiką nieko apie jo įdomius ir komiškus, ir nuoširdžius darbus nežinojau, todėl dalijuosi jo populiarių darbų fotografijomis, kuriose jūs galite pamatyti suprojektuotus šešėlius ir nupieštus pačius įvairiausius ir netikėčiausius veikėjus. Atrodo, kas čia tokio, labai paprasta, bet kiek daug reikia fantazijos pamatyti šešėlyje paslėptą galimą perspektyvą ir ją realizuoti.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Chimamanda Ngozi Adichie "Pusė geltonos saulės"

Chimamanda Ngozi Adichie. „Pusė geltonos saulės“ – Vilnius: Metodika, 2012. – p. 432.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai šiemet prieš paskelbiant, kad literatūros Nobelio apdovanojimą pelnė prancūzė Annie Ernaux, buvau nustebintas, kad viena iš pretendenčių pelnyti šį apdovanojimą buvo ir afrikiečių rašytoja iš Nigerijos Chimamanda Ngozi Adichie (g. 1977). Nenustebčiau, jog vieną dieną taip ir nutiktų, nes jos knygos itin populiarios ir vertinamos visame pasaulyje.

 

Pirmąkart Chimamanda Ngozi Adichie skaičiau, kai man buvo šešiolika, ir tai buvo neseniai lietuviškai pasirodęs romanas Kinrožės žiedas (2005, Alma littera), vėliau pasirodė ir leidyklos Metodikos išleistas romanas Pusė geltonos saulės (angl. Half of Yellow Sun), vertė Jolanta Narkevičienė, ir galiausiai Amerikana (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019). Anuomet Kinrožės žiedas buvo lyginamas su Arundhati Roy Mažmožių dievu, nes lygiai  tokia pat negailestinga ir žiauri vaizduojamiems veikėjams, todėl po A. Roy romano Kinrožę griebiau labai greitai ir likau labai patenkintas, nes knyga buvo itin nuosekli, jautri ir žiauri, kas anuomet man paliko itin didelį įspūdį. Įdomu, kaip šiandien toji knyga skaitytųsi?

 

Tiesą sakant, Pusę geltonos saulės pradėjau skaityti dar itin karštą ir tvankią rugpjūčio popietę, tikėdamasis, kad knyga beregint įtrauks ir nepaleis kaip anuomet Kinrožės žiedas, tačiau knyga tapo metų stabdžiu, nes ją skaičiau pusantro mėnesio ir maniau, kad kaip skaitytojas pasiekiau absoliutų neskaitymo bloką, kuris nežinia, kiek tęsis ir kada baigsis. Visgi knygą galais ne galais įveikiau, nors nebuvo lengva.

 

Neapsirikite, knyga nėra prasta ar toji, kuri stabdo skaitymo procesą, galimas daiktas, kad ji įkrito man į rankas netinkamu metu. Pusė geltonos saulės – tai didžiulė rašytojos duoklė Nigerijos ir visos Vakarų Afrikos istorijai. Autorė vaizduoja Nigeriją nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pabaigos, perteikdama išgalvotų veikėjų Olanos ir jos sesers dvynės, brito Ričardo bei vietos gyventojo Ugvo gyvenimo vingius siautulingais ir pilnų revoliucijų Nigerijos dešimtmečiais. Kiekvienas iš šių veikėjų pakaitomis skyriuose pasakoja įvykius iš savo perspektyvos, todėl pasakojimas tampa daugiabalsis. Autorė išmoningai siekia atskleisti, kaip šalies istoriniai įvykiai darė įtaką to meto vietos gyventojams ir čionai pasilikusiems kolonistams britams, todėl romane nuolat tarp veikėjų verda diskusijos apie imperialistų britų ir vietos ibų bei jorubų genčių kultūrinių ir politinių konfrontacijų. Galiausiai bėgant dešimtmečiams veikėjų požiūris keičiasi tiek į politiką, tiek vienas į kitą, nes jų likimus ir požiūrį formuoja kraugeriškos karo aplinkybės.

 

Pusė geltonos saulės – tai anuomet 1967-1970 metais pietų Nigerijoje gyvavusios separatistinės valstybės vėliavos simbolis. Pasitraukus britams iš Nigerijos įtakos zonos, vietos valdžioje ima klestėti nesantaika ir korupciją. Iš vienos pusės atrodo, kad jorubai sukilo prieš ibus ir viskas vyksta tik Nigerijos valstybės ribose, bet toli aidi ir Šaltojo karo konkurencingų šalių įtaka ir finansinis bei ginklinis rėmimas. Jeigu Europoje karas jau seniai pasibaigęs, tai Nigerija tampa tų pačių šalių karo pratęsimo aikštele, o kaina didžiulė – vietos gyventojai.

Chimamanda Ngozi Adichie

 

Autorė daug dėmesio skiria karo vyksmo procesams ir kontekstui, tačiau ji visa tai atvaizduoja iš to meto nigeriečių buržuazininės aristokratijos. Seserys dvynės, kurios visą gyvenimą augo po turtuolio tėvelio sparneliu, staiga jaučia imperialistinį griūtį, nes šalyje sustiprėja socializmas ir ibus ima persekioti iki tol nuošaliau nuo valdžios laikyti jorubai. Šalyje prasideda kruvinas karas ir jame atsiduria trys pagrindiniai veikėjai, kurie blaškomi tiek besikeičiančio pasaulio, tiek vertybių.

 

Tiesą sakant, tie išblaškyti karo likimai iš vienos pusės romane veikia kaip galimybė „iš vidaus“ priartinti ir parodyti suasmenintus to laikotarpio procesus, tačiau didžioji romano dalis, manding, pasirodė pernelyg melodramatiška. Autorė šįkart linkusi piešti muilo operą, todėl kiek prėskai ir dirbtinai atrodo veikėjų neištikimybė vienas kitam, sesers išdavystė, visokie „permiegojimai“ su vienas kito vyrais, todėl visa tai kėlė šypsnį. Nors autorė puiki pasakotoja ir puikiai atskleidžia socialines realijas, pavyzdžiui, nieko apie vakarų civilizaciją nenusimanančio jauno berniuko Ugvo augimą naujojoje aplinkoje, tačiau iš kitos pusės ji labai melodramatiškai užsiplepa bandydama išlaikyti balansą tarp politinio konteksto ir kasdienių veikėjų kasdienybės ir bandymo juos perteikti kuo gyviau. Man atrodo, romanas tampa gerokai ištęstas, balansuojantis tarp pop meilės trikampių ir keturkampių vaizdavimo, tačiau daug ką išgelbsti istorinės žinios apie Nigeriją, kurios labai praplėtė, neslėpsiu, mano sampratą ne tik apie Nigeriją, bet ir visą Afriką.

 

Man nesunku įsivaizduoti, kodėl romanas sulaukė populiarumo ir pripažinimo daugelyje šalių, nes jis turtingas istoriniais ir kultūriniais plačiais kontekstais, primena užtęstą Netflix serialą, įtraukų ir patrauklų, tad, jeigu kas ryžtųsi statyti pagal šią knygą serialą, manau, jis būtų gerai sukaltas, nes romanas būtent toks ir yra. Visgi, mano nuožiūra, romane santykių linijos, bandymas „per lovą“ regzti santykių konfliktus yra naiviai perteiktas. Kad ir tas juokingai naivus įvykis, kai Olanos potenciali raganiais ir šamanais tikinti prietaringoji uošvė savo sūnų nugirdė žolelėmis, kad ant jo galėtų „pajodyti“ savo kaimo tarnaitę ir įskaudinti Olaną. Rezultatas neįtikėtinas, nes po tos sueities iškart nekalta mergaitė tampa nėščia ir pagimdžiusi kūdikio atsisako ir jį pasiima pati Olana... Man jau tampa įtaru, jog knyga pernelyg plokščia turtingoje kultūrinėje ir istorinėje romano plotmėje. Ar man patiko romanas? Nelabai. Ar jis gerai ir patraukliai parašytas? Tikrai taip!

 

P. S. Prie knygos visada turėjau pieštuką, naiviai tikėdamas aptikti vietą, kurią norėčiau pacituoti šioje recenzijoje. Nieko nesugebėjau rasti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventasis voras" / "Holy Spider"

 Sveiki,

 

Kino festivalis „Lokys, liūtas iš šakelę“, kurie suinteresuoti perteikti Kanų, Venecijos ir Berlyno kino festivalių apdovanotus ir įvertintus filmus, šiemet siūlo pažiūrėti naujausią režisieriaus Ali Abbasi filmą „Šventasis voras“ (angl. Holy Spider) (2022), kuris nepraėjo pro Kanų kino festivalį nepastebėtas ir tapo vienu labiausiai aptarinėjamu šio sezono filmu, o pagrindinė aktorė Zar Amir-Ebrahimi pelnė geriausios aktorės įvertinimą. Ali Abbasio filmą su norvegų aktoriais „Riba“ seniai mačiau, bet tuo metu tai buvo vienas labiausiai įsimenančių filmų, peržengiančių tiek mąstymo, tiek fantazijos ribas visomis prasmėmis. Vaizduodamas skandinavų trolius realistiškai, manding, bent jau man absoliučiai anuomet nurovė stogą, o, pasirodo, dar ir režisierius – iranietis!

 

Visgi „Šventasis voras“ absoliučiai kitokio turinio, raiškos ir temos filmas, sakyčiau, tam tikra kritiška duoklė režisieriaus kraštams. Filmas persmelktas tamsiai niūriu Irano didmiesčio naktinių spalvų ir garsų, jis pasakoja apie gatvėje įsigalėjusią prostituciją. Nelaimingos moterys, spaudžiamos nepritekliaus ir sunkaus gyvenimo yra priverstos uždarbiauti teikdamos seksualines paslaugas. Turint galvoje, jog tai Iranas, kuriame galioja griežti religiniai reglamentai, jos, žinoma, nėra apsaugotos. Viename Irano mieste atsiranda tokių prostitučių žudikas, kuris pasivadina Šventuoju voru ir imasi valyti miestą ir pasaulį nuo blogio. Šiuos nusikaltimus ima tirti vietos policija ir ambicinga žurnalistė iš Teherano Rahimi. Tad tik laiko klausimas, kada Šventasis voras sumedžios žurnalistę, kuri, ko ir galima buvo tikėtis, apsimes naktine plaštake, kad pati sumedžiotų žudiką...

 

Filmas paremtas tikra visą Iraną 2000-2001 metais sukrėtusi istorija, kada serijinis moterų žudikas tautos akivaizdoje, prisidengęs Alacho vardu, tapo netgi didvyriu. Šioje nelengvoje juostoje iš esmės nagrinėjamas ne tiek trileris-detektyvas, nes žudiką žiūrovas mato nuo pat pradžių, kiek pretekstas žudyti ir žudiko psichologija bei motyvai. Kaip paprastas vyras, kovodamas su asmeninėmis aistromis, gali fanatiškai įtikėti savo misija ir pradėti žudyti moteris. Dar baisesnis dalykas – visuomenės pateisinimas, netgi aistringas pritarimas nusikaltėliui, kuris man priminė biblinę sceną apie Jėzaus suėmimą ir nusikaltėlio Barabo paleidimą.

 

Kita labai svarbi filmo tema – moterų teisinė padėtis Irane. Už tiesą ir garbę kovojanti žurnalistė ant kortos stato viską, tačiau dėl to, kad ji netikėjusi moteris, Rahimi net negali išsinuomoti viešbutyje kambario. Patyrusi daug šmeižto ir neteisybės, spaudimą iš vietos policijos, ji vis vien ryžtasi eiti iki galo. Galiausiai režisierius kaip antitezę smurtiniam ir fanatiškam suaugusiųjų pasauliui pastato augančius žudiko vaikus, kurie iš pažiūros perima tėvo su motinos pritarimu idėjas apie smurtu grįstą teisingumo pasaulį. Paauglio kojos ant sesers gerklės filmo pabaigoje simbolizuoja ne tik fanatizmo tęstinumą, bet ir patriarchato valdžios diktatūrą moterų atžvilgiu.

 

Žiūrint filmą, nesunku suvokti tą klaikią ir iki absurdo įsigalėjusią Irano politinę ir pilietinę tikrovę, kurioje esti tiek daug nusikaltimų. Filmas apskritai iškelia ilgaamžes Irano tautos problemas, žinomos mums iš įvairių straipsnių, tačiau kinas tuo ir įdomus, kad jis geba perteikti labai suasmenintai ir artimai tai, kas dažniausiai atrodo kaip tolima distopija.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Fokus Pokus 2" / "Hocus Pocus 2"

 Sveiki,

 

Beveik trisdešimt metų reikėjo laukti antrosios Helovyno kultinio filmo visai šeimai „Fokus Pokus“ dalies „Fokus Pokus 2“ (angl. Hocus Pocus 2) (2022) su tomis pačiomis charizmatiškai seseris Sandersonomis anuomet įkūnijusiomis aktorėmis Bette Midler, Sarah Jessica Parker ir Kathy Najimy. Apie tai, kad kultinis filmas sugrįš į ekranus, buvo jau kalbama gal prieš dešimtmetį, o aktorės nuolat įvairiuose interviu užsimindavo apie tokius žadamus planus, tačiau darbai kaip nevyko, taip nevyko. Dėl pandemijos projektas nusikėlė dar keleriems metams, bet galiausiai ištikimiausi šio filmo gerbėjai šiemet sulaukė antrosios dalies.

 

Tiesą sakant, kaip pirmąkart pamačiau pirmąją dalį, man gal buvo kokie devyneri, negalėjau užmigti, nes nuolat galvoje sukosi šis pasakos, siaubo ir komedijos kupinas siužetas, kuris remiasi JAV giliomis Helovyno tradicijomis bei Salemo žiauria raganų medžioklės istorija. Mums, lietuviams, anuomet Helovynas šalia stoiškų Vėlinių minėjimų atrodė kaip linksmos Užgavėnės, neturinčios tradicijų su mūsų kraštais, tačiau Helovynas ir jo dvasia smelkiasi į mūsų kultūrą kaip komercinis reiškinys. Visgi filmas tapo tokiu kultiniu, kad jį rodydavo kasmet tuo pačiu metu, panašiau kaip „Vienas namuose“ per Kalėdų laikotarpį. Tai privaloma televizinė programa visai šeimai, kol močiutės ir mamos kuičiasi virtuvėje baiginėdamas šventinius patiekalus, todėl kalbėti apie filmo turinį neapsimoka, nes jį moka daugelis atmintinai.

 

Visgi nežinia, ko buvo galima tikėtis iš antrosios dalies praėjus tiek laiko. Nors antrąją dalį kurti buvo patikėta visai kitai režisierei, bet jau nuo pat pirmųjų kino kadrų tampa aišku, kad misija tampa išlaikyti pirmosios dalies ritmiką, koloritą ir žanrą. Nepiktnaudžiaujama specialiaisiais efektais, atrodo, kad be to, jog juodaodžių aktorių jau pagausėjo, daugiau niekas pernelyg nepasikeitė. Nepasikeitė ir daugelis scenarijuje esančių pasakojimo elementų, pvz., Helovyno vakarėlis, juoda žvakės liepsna, daina užburti miestelėnai, paaugliai-jaunuoliai lakstantys nuo raganų ir lakstantys paskui jas, bandydami išgelbėti garbėtroška merą ir visą Salemo miestą.

 

Galiausiai netgi prikeliamas senasis vyriausiasis sesers mylimasis, sušmėžuoja ir filmo simboliu tapęs juodas katinas... Kartais visgi žiūrint neaplenkdavo mintis, kad žiūriu ne tęsinį, o šiek tiek atnaujintą senosios versiją, tačiau labiausiai skiriasi tikriausiai filmo įrėminimas. Šioje dalyje pateikiami atsakymai, kaip seserys tapo raganomis ir kokia tikroji yra seseriškų ryšių draugystė. Ar nustebino? Tikrai ne. Ar buvo smagu žiūrėti? Taip. Ar galėjo būti geriau ir įdomiau? Tikrai taip. Bet tikriausiai filmo užduotis ir liko tiesiog į ekranus prikelti šiaip jau chrestomatijon nugrimzdusią nostalgiją tiems, kurie švenčia Helovyną ne metai iš metų spoksodami tuos pačius filmus per TV, o kurie traukia kasmet į kino teatrus pasižiūrėti naujausio helovininių filmų derliaus.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela