Filmas: "Žemė" / "Land"

Sveiki,

 

Garsi amerikiečių aktorė Robin Wright senajai kartai tikriausiai labiau žinoma kaip Kelės vaidmens atlikėja „Santa Barbara“ seriale, o naujosios kartos žiūrovui iš puikiai įvertinto serialo „Kortų namelis“. Nors per savo karjerą aktorė sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį, ji bando ir režisuoti ne tik atskirus serialų epizodus, bet ir ilgametražius filmus. Jos debiutinis režisuotas filmas „Žemė“ (angl. Land) (2021) daug ką paliko neabejingą tiek dėl filmo, tiek dėl pačios režisierės kaip aktorės darbo (ji atliko savo filme pagrindinį Edės vaidmenį).

 

Edė netekusi savo sūnaus ir vyro bando išgyti nuo kamuojamo netekties skausmo, tačiau lankymasis pas psichoterapeutę nepadeda, todėl vieną dieną ji susikrauna lagaminus ir išvyksta gyventi į aptriušusį namelį atokiuose Vajomingo kalnuose. Moteris tikisi, kad gamta ir ten esantys sunkumai bei aktyvus fizinis darbas padės jai ištverti depresiją, tačiau Edė padaro lemtingą klaidą ir ji visai žiemai įstringa namelyje, kurį išdarkė ir jos maisto atsargas suėdė čionai įsiveržęs lokys. Kamuojama bado ir skausmo, moteris lieka įkalinta, kol vieną dieną į namelį jai merdint nepasibeldžia vyrukas...

 

Iš tikrųjų šiame iš pradžių ramuma dvelkiančiame filme vyksta uždaras sunkus moters besivaduojančios iš traumos vyksmas. Visa filmo energetika nukreipta į pagrindinę veikėją, kurią kurdama Robin Wright puikiai, sakyčiau, susitvarkė su vaidmeniu. Filmas kaip ir moteriškas kalnų Robinzonas Kruzas, tik esmė ta, kad moteris sąmoningai pasirenka askezę ir norą būti ir išbūti visą savo egzistencinį skausmą. Filmas prisodrintas pačių nuostabiausių Vajomingo kalnų peizažų, čia upės, skardžiai, vienatvė, plati ekosistema, metų laikai – tiesiog visa tai verta atskiro dokumentinio filmo vaizdinių.

 

Visgi šiame gamtos fone pasigedau įdomesnės istorijos. Edė pradeda megzti santykius su vietos miestelio vyru, tačiau tieji santykiai tokie komplikuoti, kad niekur iš esmės jos nenuveda, tik į išsilaisvinimą. Viskas lyg ir teisinga, tačiau filmo naratyvas priminė man tuos survivalinius filmus iš 1990-ųjų, kur įkalinti žmonės kokių nors gamtinių stichinių nelaimių galiausiai grįžta namo. Filmas toks tvarkingas, kad net vietomis darosi nuobodokas, nors esama puikios vaidybos ir gamtos peizažų, tačiau lėtokų apsukų filmas reikalauja iš žiūrovo dzenbusdistinės kantrybės ištverti viską iki galo su veikėja. Pristigo intrigos ir provokacijų.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Alma littera XX a. aukso fondas: knygų sąrašas, kolekcija

Sveiki,

 

Kadangi vienas žmogus paprašė, tai nusprendžiau pasidalyti Alma litteros kažkada leista puikia knygų serija „XX a. aukso fondas“, nuo kurios paauglystėje, galima sakyti, atradau sudėtingesnės ir įdomesnės literatūros prieigą. Būtent šis fondas ugdė mane griebti įdomias ir kokybiškai bei vertybiškai pripažintas pasaulyje knygas. Dalinuosi pateiktu sąrašu iš tikriausiai vieno paskutiniųjų šios serijos knygų Agota Kristof „Storas sąsiuvinis“ (be galo rekomenduoju perskaityti šią knygą!) 2004 m. leidimo. Gali būti, kad serijoje buvo išleista ir daugiau knygų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Beyoncé – Renaissance [Vinyl, 2LP] (2022)

 Informacija apie albumą: Beyoncé – Renaissance [Vinyl, 2LP] (2022)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Björk – Fossora [Vinyl, 2LP] (2022)

 

Informacija apie albumą: Björk – Fossora [Vinyl, 2LP] (2022)

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Benjamín Labatut "Kai liaujamės suprasti pasaulį"

 Benjamín Labatut. „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ – Vilnius: Rara, 2022. – p. 168.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Po to, kai pats šiemet patyriau beveik dviejų mėnesių neskaitymo bloką, daugelis ėmė rekomenduoti būtent Čilės rašytojo Benjamin Labatut (g. 1980) šiemet leidyklos Raros išleistą ir iš ispanų kalbos Almos Naujokaitienės išverstą prozos knygą Kai liaujamės suprasti pasaulį (ispan. Un verdor terrible). Pirminis knygos pavadinimas buvo sumanytas pagal ispanišką pavadinimą Siaubingoji žaluma, tačiau netgi man labiau patiko ir pritiko angliškojo leidimo variantas. Kai vėliau pasidomėjau, supratau, jog šioji knyga daugeliui lietuvių skaitytojų pralaužė tą užkerpėjusį neskaitymo bloką arba užstrigimą kokioje nors vienoje ilgai skaitomoje knygoje. Knyga nominuota Tarptautiniam Booker Prize, pateko į jo trumpąjį sąrašą ir daugelis tikėjo, kad būtent ji nuraškys laurus, bet apdovanojimą komisija nusprendė skirti David Diop knygai Naktį visų kraujas juodas.

 

Pasikartosiu, ką kaskart sakau apie Lotynų Amerikos leidyklos Rara leidžiamas knygas – tai unikalu, skoninga, įdomu, patrauklu ir visiškai kitaip. Šią nedidelę knygą sudaro penki prozos tekstai: Prūsiškasis mėlis, Schwarzschildo singuliarumas, Širdies širdis, Kai liaujamės suprasti pasaulį ir Epilogas. Iš vienos pusės sunku nusakyti, koks šių tekstų žanras, bet pritarčiau Audriui Ožalui ir Jūratei Čerškutei, kurie savo laidoje Perskaitymai kalbėjo apie šią knygą su Rara steigėju, jog tai atskiras literatūrinis žanras, kuris balansuoja tarp beletristikos ir vadinamojo non-fiction, nefikcinės, kitaip sakant, faktinės literatūros. Tekstai išties prisodrinti faktografijos, tačiau autorius aiškiau leidžia jais žongliruoti, supoetinti, sugretinti, sukurti prasmių ir paradoksų literatūrinį architektoninį reljefą. Iš vienos pusės tekstai panašūs ir į eseistiką, ir į tiriamuosius mokslinės žurnalistikos straipsnius, bet neapsigaukite, nes vėlgi visa tekstų tekstūra tokia pagaviai įtrauki, kad veikia absoliučiai kaip grožinės literatūros tekstas, tik nušaunate vienu šūviu du zuikius: prisisiurbiate daug įdomiosios istorijos apie matematiką, fiziką ir chemiją bei šių sričių mokslininkus ir mėgaujatės intriguojančiais bei fantaziją plečiančiais pasakojimais.

 

Toks rašymo stilius pasaulinėje literatūroje tikrai nėra naujas. Iš to, ką pačiam teko skaityti, man iškyla vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kai autorius nagrinėja pačių įvairiausių asmenybių judėjimo tuo laikotarpiu po Europą trajektorijas, brėžia paradoksalius prasmių ir įvykių punktyrus. Manding, labai panašia maniera parašyta ir man be galo patikusi prancūzų rašytojo Eric Vuillard Darbotvarkė apie Hitlerio kurioziškus planus paimti Austriją bei vokiečių pramonės progresyvumą.

 

Neslėpsiu savo simpatijų knygai Kai liaujamės suprasti pasaulį ir jau regiu šią knygą šių metų skaitinių kontekste kaip itin išskirtinį kūrinį. Knyga, nors ir grožinė, ji  parašyta uždegančiai matematiškai, bet kartu, atrodo, kad B. Labatuto plunksna vedžiojo literato intuityvi nuojauta. Tai gana retas atvejis. Pirmajame tekste, kuris vadinasi Prūsiškasis mėlis, autorius sujungia per Pasaulinio karo metu panaudotą ipritą – chemines toksiškas žalias dujas, nuo kurių miršta visos gyvybės formos. Šia pasakojama ilga istorija apie prūsiškojo mėlio atsiradimą t. y. tam tikro mėlyno atspalvio, kuris išgaunamas maišant cheminius junginius, atsiradimo istorija. Nepaprastai įdomūs istoriniai faktai jau pirmajame tekste tampa patrauklūs veiklaus ir smalsaus proto skaitytojui, nes nuolat stebėti(s) verčia autoriaus gebėjimas sujungti faktus į kažin kokį atskirą literatūrinį lydinį, cheminį visumos matricą.

 

„Šiaurės Afrikoje užnuodyti [šuliniai], kad sustabdytų generolo Pattono kariuomenę, kurios tankai vijosi juos per dykumos smėlynus. Vienas iš Dippelio eliksyro ingredientų galiausiai ir suteikė tą ryškią mėlyną spalvą, kuri vėliau papuošė ne tik van Gogho „Žvaigždėtą naktį“ bei Hokusai „Didžiąją Kanagavos bangą“, bet ir Prūsijos kariuomenės pėstininkų uniformas, tarsi cheminės šios spalvos struktūroje būtų buvę kažko, kas žadino smurtą: šešėlis, egzistencinė dėmė, palikta alchemiko eksperimentų, kuriuos atlikdamas jis gabalais pjaustydavo gyvus gyvūnus, kurdavo iš jų siaubingas chimeras ir bandydavo jas atgaivinti elektrošoku, pabaisas, įkvėpusias Mary Shelly parašyti savo šedevrą Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas, kuriuo ji perspėjo apie aklą mokslo, pavojingiausio ir visų žmogaus sukurtų menų, pažangą (p. 18).“

Benjamin Labatut

 

Prūsiškasis mėlis, kaip ir pats autorius patikino, yra mažiausiai fiktyvus tekstas, suręstas vien iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių faktų gausos, bet tik iš pažiūros, nes akivaizdu, jog vidinėje teksto logikoje pasakotojas yra karštligiškas prasmių ir pasekmių dėsnio ieškotojas. Kitas man labai patikęs knygos tekstas Širdis širdyje, po kurio ėjau guglintis, kas per vienas buvo toks Shinichis Mochizukis ir Alexanderis Grothendieckas – vienas iš jų iki šiol gyvas japonų matematikas genijus, užsidaręs nuo viso pasaulio, kuris perėmė pirmtako matematiko bepročio-genijaus A. Grothendiecko idėjas apie matricos ir visai kitokios struktūros bei suvokimo skaičiavimus. Šioje beprotiškoje istorijoje svarstomi genialumo ir beprotystės santykiai: kur yra riba tarp to, kai karštligiškai siekiama per matematiką suvokti pasaulį ir kur yra toji akimirka, kai supranti, jeigu pasauliui atskleisi matematinę dūmų uždangą ir paaiškinsi absoliučiai viską skaičiais, pasaulis ims ir iš tikrųjų išprotės, nustos egzistavęs. Du matematikos genijai, kaip teigia pasakojimas, nusigręžė nuo matematikos, nes joje išvydo tai, kas peržengia bet kokį sveiką protą ir įprastinį pasaulio suvokimą.

 

Panašiai ir didžiausiame tekste Kai liaujamės suprasti pasaulį, kuriame pristatomi Wernerio Heisenbergo ir Erwino Schrodingerio polemika apie matematinę lygtį, kuri gali išspręsti daugelį kvantinės fizikinių reiškinių (Heisenbergui svarbi atomų vieta-erdvė, o Schrodingeriui bangos-judėjimas). Galiausiai šioje istorijoje, kurioje telpa ir vieno genijaus nusivylimas, o kito – džiovininkų kalnų sanatorijoje užsimezgusi V. Nabakovo Lolitos verta aistros istorija, autorius dviem matematikais žaidžia kaip šachmatų figūromis, suka jų gyvenimo likimus kaip elektronus aplink branduolį, sulydo interpretuojamas ir jusliškai perteiktas veikėjų biografijas, tačiau į juos dar įlydo tikslius šių mokslininkų matematinius pasiekimus. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad tai velniškai gudru ir šiurpu, lyg vėl pirmąkart skaitytum Getės Faustą, tik šįkart viskas išreikšta per mokslą, tačiau mefistofiliškai faustiška mistika juntama tarp eilučių. Galiausiai visos istorijos ir jų asmenybės pasiekia tam tikrą pažinimo ribą, nuo kurios skardžio briaunos baigiasi pasaulio pažinimas. Kitą vertus, knygoje ne kartą suskamba mintis, jog žmonėms, kurie numeta atominę bombą ant miestų, negalima suteikti absoliutaus pažinimo, nes tai pernelyg galinga jėga tokiai ribotai civilizacijai kaip žmonija.

 

Knyga, sakyčiau, nepaprastas perlas, išmoningai ir patraukliai rašoma apie gamtamosklius genijus ir jų veiklą. Knyga plečia ir sužadina beprotiškai daug jausmų, kurie leidžia prasiskverbti į emocionalų lygmenį iš faktografinio pasaulio. Ir jeigu reiktų teikti Tarptautinį Bookerį, nė nedvejodamas jį atimčiau iš David Diop, nors ir jo kūrinys parašytas hipnotizuojančiai gerai, bet tai, ką suteikė Benjaminas Labatut savo knyga Kai liaujamės suprasti pasaulį, sunku įvardyti keliais esminiais sakiniais, nes tai knyga, apie kurią norisi kalbėti ir dar ilgai nenutilti.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Ateities nusikaltimai" / "Crimes of the Future"

 Sveiki,

Daugelis fantastinių filmų gerbėjų tikriausiai įvardys režisierių David Cronenberg kaip vieną, jeigu ne tarp geriausių, tai bent jau žinomiausių šio žanro režisierių, kuris sukūrė per ilgus dešimtmečius ne vieną žiūrovams palikusį įspūdį filmą. Naujausias jo filmas „Ateities nusikaltimai“ (angl. Crimes of the Future) (2022) iš esmės mus nukelia į tolimą ateitį, kuri neapibrėžta jokiomis datomis, tai netgi galima laikyti alternatyvia tikrove, o galgi net režisieriaus ir kino kūrėjų bandymu perspėti žiūrovus dėl grėsmingos ateities.

 

Tas pasaulis sunkiai apibrėžiamas. Iš vienos pusės mes stebime saujelę veikėjų, kurie valgo plastiką, mėgaujasi viešais kūno pasipjaustymo performansais, regime kažkokį sunkiai apibrėžtą pogrindžio pseudonelegalų judėjimą, kuriame kovoja viena pusė už tai, kad žmogus būtų kuo labiau nenatūralus, o kiti lyg ir bando pristabdyti šiuos procesus, sakydami, jog prieš tampant biorobotais reiktų įvertinti, ar tikrai verta atsisakyti paskutinius žmogiškumo lašelius. Ateities veikėjų kūnai adaptavęsi į kiborgus, jie dalinai priima organinį maistą, kaip kūdikiai sėdėdami ant juodinančių kūną kėdžių, kiti minta vien plastiku, todėl tam tikrų pasišlykštėjimų scenų filme rasite kas dešimt minučių, jeigu nedaugiau.

 

Režisierius bando kelti vienu metu mūsų dabartyje rezonuojančias problemas t. y. žmogaus santykis su technologijomis, maisto pramonės sintetika ir nenatūralumas, ekologines problemas bei gebėjimą jausti arba „nepageidaujamus jausmus“ užslopinti, kad jie nekeltų rūpesčio. Ateities žmonės augina savyje organus su tatuiruotėmis, o jų išmėsinėjimas tampa netgi tam tikru seksualiu performansu, skerdynių orgijas primenančius vakarėlius be „Plačiai užmerktų akių“ mantijų ir kaukių. Savęs niokojimas ir žalojimas veikėjams teikia džiaugsmo ir pasitenkinimo, nes tai vienintelis kone būdas patirti seksualinį pasitenkinimą. Ir tai nieko bendro neturi su šių dienų BDSM, netikėtai aptiktu tašku G ar erogeninėmis zonomis, tai ateities seksas – savo kūno demonstravimas, absoliutus savęs pjaustymas...

 

Nors idėjų filme yra gerų, tačiau ir pats filmas, kaip ir pagrindiniai veikėjai, yra performanso stiliaus t. y. režisierius linkęs neanalizuoti, o demonstruoti, nepateikti galimus sąryšius ir aiškinti, kas bus, o kas nebus, bet šokiruoti ir suteikti impulso mąstymui. Visgi filmas gana išdrikęs, nepajutau, jog istorijos naratyvas būtų kažkuo įtemptas ir kažkur vedantis. Nepadeda ir tai, kad filmas nuo pat pradžių nepateikia jokios įvykių prasmių sąrangos, mus iškart ten nusviedžia ir turime stebėti jau ten esančią logiką ir pasikeitusį pasaulį, o stebėdami perprasti. Perprasti pavyksta jau filmui įpusėjus, bet gerokai išsimuisčius ant sofos ar krėslo, nes vis analizuoji, ar tai filmas apie ateities donorų gamybą, ar veikiau seksualinės fantazijos. Visgi filmo pabaigoje išryškinama toji idėja, jog vaizduojamoje tikrovėje žmonija kaip homo sapiens išgyvena paskutinius saulėlydžio spindulius t. y., peržengia galutinai ribą tarp jutiminio ir įprastinio jausminio pasaulio ir žmogus tampa pats savo performanso įkaitu noro pajusti ir jausti, tačiau kartu atsisakant savo žmogiškosios prigimties, tarsi mašinos ir organų „grožis“, dėl kurio aikčiojo stebintieji, galėtų pakeisti gyvenimo prasmės, kultūros ir estetinę sampratas.

 

Filmas išties labai futuristinis, aktoriai darbavosi puikiai. O keliose scenose net sustingau, kaip bauginančiai savo monologus perteikė Kristen Stewart ir prancūzė Lea Seydoux, bet tai tik akimirkos blyksniai, visgi filmas tamsus, tankus, idėjinis, bet primityvokas naratyvine prasme, nes be kelių mirčių niekas tame pasaulyje ir neišsisprendžia. Gal niekas ir neturėjo išsispręsti. Idėjų fejerverkas, futuristiniai ir ateities fetišistiniai gyvenimo pajautimo skoniai filme veikia lokaliai ir labiau priminė kakofoniškas laidotuves per Užgavėnes, viskas labai aistringai, tačiau ilgimasi kažkur užmirštos mūsų tikrovės.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Svečiuose" / "Nieko nesakyk" / "Speak No Evil" / "Gæsterne"

 Sveiki,

 

Šiemet Kino pavasario festivalyje pristatyta danų režisieriaus Christian Tafdrup siaubo juosta „Svečiuose“ (kai kur verčiama „Nieko nesakyk“) (dan. Gæsterne) (2022) buvo įtraukta į programą „Kritikų pasirinkimas“. Ne taip jau ir dažnai kino festivalyje sušmėžuoja siaubo filmai, o dar ir „Kritikų pasirinkimuose“.

 

Pačiame internete, kurie žiūrėjo šį filmą, atsiliepimų galima surasti pačių įvairiausių. Pripratusiems prie aiškaus naratyvo ir holivudinių siaubo filmų standartų, žinoma, kad europietiškas siaubo modelis atrodys mažų mažiausiai keistas arba nesuprantamas. Istorija pasakoja apie šiltuosiuose kraštuose dviejų šeimų pažintį. Užsimezgusi draugystė atrodo gera ir įdomi, juolab kad viena šeima danai, o kita – olandai. Praėjus kiek laiko olandai pasikviečia danus pas save pasisvečiuoti ir šeima leidžiasi į kelionę. Jau nuo pirmosios nakvynės dienos danams tampa nejauku dėl tam tikrų olandų bendravimo manierų. Keistuolių šeima turi nekalbantį berniuką, kuris kelia tam tikrą šiurpulį, o galiausiai nusigėrę olandai ima elgtis vulgariai ir netgi neapmoka sąskaitos. Galiausiai įtampa vis auga, keistenybių ir nejaukių scenų vis daugėja, tad porelė iš Danijos nori kuo greičiau grįžti namo...

 

Iš tikrųjų šis siaubo filmas įtemptas nuo pat pradžių iki galo. Ir visai čia nereikia jokių vaizduoklių ar didelių smurtinių scenų, įtampą kelia svetingumo ribos. Kas tas svetingumas ir kada yra peržengiama riba tarp draugystės ir buitinės kultūros? Veikėjai nuolat jaučiasi suvaržyti, spaudžiami kultūrinių normų ir iš to kyla auganti grėsmė pratrūkti. Kitaip sakant, režisieriui įdomios tarptautinių žmonių pažintys ir ribos, kurių dažnai laikydamiesi apsisaugojame, tačiau filmas klausia, o kas nutinka, jeigu viena pusė staiga šių normatyvų ima nebesilaikyti? Vegetarei moteriai nuolat kišama mėsa, o nebyliui berniukui nuolat aiškinama, ką ir kaip daryti, atimant bet kokią laisvę spręsti ir augti klystant.

 

Galiausiai antroji filmo dalis tampa tikru trileriu. Bėganti šeima iš Olandijos pasijunta meškos spąstuose. Sužinojusi olandų šeimos paslaptis šeima neša muilą, tačiau nesėkmingai. Jie pagrobiami. Tiesa, filmo finalas, nors ir šokiruoja, man jis kėlė daugiausia klausimų. Ir visai ne dėl to, kad nepateikiami žudikų motyvai ir kas po to su tais vaikais daroma ir kaip tie maniakai išsilaiko finansiškai ir neįkliūva teisėsaugai, bet būtent nuskriaustosios šeimos psichologija. Netekę savo dukros jie nusirengia ir leidžiasi užmėtomi akmenimis. Kaip tai įmanoma? Tas nesipriešinimas, nemėginimas susigrąžinti dukters... Man absoliučiai tampa nelogiškas, juolab kad piktadariai neturėjo jokio šaunamojo ginklo ir blaiviu protu neįsivaizduoju tokios pacifistinės scenos tikrovėje. Juk daugelis dėl savęs ir vaiko būtų gerklę perkandę žudikams, tačiau būtent tas finalas išsviedžia žiūrovą į tam tikrą apmąstymų kosmosą: kodėl, kodėl, kodėl padarytas toks sprendimas? Kodėl visą filmą buvo taip gerai, taip organiškai įtempta ir įdomu, o pabaiga tampa lyg iš fantastinės srities? Manding, dar neatsakiau į šį klausimą, gal dėl to, kad filmas provokuoja, gal dėl to, kad keičiasi sąlygos ir filmo žanras ir situacija tampa simboliu – sunku įvardyti, tačiau būtent tuo filmas ir įdomus, kad jis palieka įspūdį ir nemažai klausimų.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.6

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela