Informacija apie albumą: Scooter – We Bring the Noise! [vinyl, LP] (2001)
2022 m. gruodžio 26 d., pirmadienis
2022 m. gruodžio 24 d., šeštadienis
Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie rašytojo profesiją
Šią
Kristinos Sabaliauskaitės citatą surinkau iš jos pokalbio su kita rašytoja,
poete Aušra Kaziliūnaite. Nieko nekomentuosiu, man viskas aišku nuo A iki Z.
Jūsų Maištinga Siela
Knyga: Antanas Škėma "Balta drobulė"
Antanas Škėma. „Balta drobulė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 192.
Sveiki, skaitytojai,
Tikriausiai dažnas, kuris
dar mokykliniais laikais perskaitė (arba bent jau bandė perskaityti) lietuvių
egzodo literatūros kūrėjo Antano Škėmos (1910-1961) garsųjį romaną Balta
drobulė. Romanas išleistas tik 1958 metais pralaukė ketverius metus,
kol jį ryžosi išleisti Londone įsikūrusi Nidos leidykla. Autorius, kaip
ir visi jautrūs menininkai, skaudžiai išgyveno romano atmetimą ir negalėjimą jo
išleisti, mat, prieš tai išleistas kūrinys Šventoji Inga buvo vertinamas
nevienareikšmiškai, nes kritikuojamas dėl teatrališkumo ir eklektikos, tačiau
akivaizdu, jog Balta drobulė yra visiškai kito kalibro kūrinys, kuris
net išleistas iš pradžių nesulaukė pripažinimo, buvo smarkiai kritikuojamas dėl
nedarnaus pasakojimo ir išdrikusio netradicinio naratyvo. Pirminis romano
pavadinimas visgi buvo Keltuvas, kuris, pasak kai kurių literatūros
kritikų, dėl savo struktūros ir pasakojimo ritmo yra daug tikslesnis ir romanui
labiau pritinkantis nei Balta drobulė be įvardžiuotinės formos. Visgi autorius
nusprendė, jog Balta drobulė bus tinkamiausias pavadinimas vienam
skaitomiausių, sudėtingiausių lietuvių romanų iš XX amžiaus.
Iš vienos pusės galiu
suprasti, kodėl Baltos drobulės pasirodymas nesulaukė palaikymo. Pati Antano
Škėmos asmenybė taip pat buvo vertinama nevienareikšmiškai. Toks žmogus savo
maniera primenantis asmenybės tipą tarp ciniko ir teatralizuoto Don Kichoto
dažnai viešojoje erdvėje nebuvo suprastas. Tokios autoriaus kaukės susiformavo
dar Lietuvoje dėl patirtų sunkumų, susijusių su motinos psichikos pakrikimu bei
vaikystėje matytais lavonais ant žibintų, tad šie įvykiai A. Škėmą suformavo
kaip savitą asmenybę, kuri iš vienos pusės yra jautri, lengvai pažeidžiama, o
iš kitos – teatralizuota ir ironizuojanti viską, kas tikra ir rimta.
Beje, viena iš
pagrindinių romano meninių priemonių ir yra ironija, kuria persisunkusi Antano
Garšvos asmenybė. Tai būdas kovoti prieš absurdą ir sekinančią kasdienybę. Toks
„išsiderinęs“ žmogus nebėra standartas, jo mąstymas ir psichika yra paveikta
praeities įvykių, todėl tai iš esmės paveikia ir romano pasakojimo būdą bei
struktūrą, kuri yra artima postmodernizmo literatūrai. Tradiciniai pasakojimo
modeliai, kurie susiformavo dar tarpukario Lietuvoje ir jų tąsa išeivijoje buvo
laikoma vyresniosios literatų kartos kaip būtina raiškos priemonė išlaikyti tariamai
lietuvybei ir lietuvių kultūrai, bet akivaizdu, jog Škėmos atveju tai netiko.
Pats autorius yra pabrėžęs, kad tie, kurie liko Lietuvoje ir kovojo partizaninį
karą su okupantais, yra tikrieji patriotai, o išeiviai savo gražiomis giesmėmis
bei patriotiniais tekstais toli gražu neprisideda prie okupuotos šalies išlaisvinimo
ir protesto. Toks požiūris, žinoma, trukdė Baltos drobulės leidybai, nes
A. Škėmos pozicija nėra patogi išeivijos Lietuvos „augintinių“ kartos ideologijai.
Romane pasakojama beveik
analogiška Antano Škėmos patirčiai sukurtas veikėjas Antanas Garšva (alter
ego), kuris, kaip ir autorius, yra po Antrojo pasaulinio karo pabėgęs
poetas. Kurį laiką A. Garšva gyvena Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, o vėliau
atsiduria Niujorke ir ten dirba keltuvininku. Romanas prasideda nuo apsilankymo
pas daktarą Igną, su kuriuo jiedu turi savitą išeivių kalbėjimo kodą (kalba
įterpdami lietuvių liaudies dainų fragmentus), tačiau tai tik būdas prislopinti
išeivių dalią, o iš esmės ir numanomą Garšvos ligą. Galiausiai romano struktūra
yra viena darbo diena, kuri sukonstruota keliais pasakojimo aukštais t.
y. prisiminimai apie netolimą praeitį (nelaimingi santykiai su mylimąja Elena
ir jos vyru), užrašai iš Garšvos prisiminimų Lietuvoje bei įsiterpęs trečiasis
asmuo, kuris leidžia Garšvą patyrinėti iš šalies.
Romano struktūrą galima palyginti
su sekinančia keltuvininko darbo specifika. Dirbdamas 18 aukštų viešbutyje A.
Garšva kelia ir nuleidžia įvairiausio plauko žmones. Tas darbas iš esmės išmuša
veikėjui tikrovės pojūtį, todėl dažnai išėjęs iš lifto jaučia, kaip siūbuoja (panašiai
kaip ilgai plaukus laivu ar keltu). Šis darbas jį sekina emociškai, nes tikroji
Garšvos prigimtis yra būti poetu, tačiau atsidūręs Niujorke yra priverstas dirbti
juodžiausius darbus aptarnavimo srityje. Kasdienis kylimas ir leidimasis žemyn
primena mitinė Sizifą: „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje.
Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės
traukos. Sizifui nereikalingi gysloti raumenys. Ritmo ir kontrapunkto triumfas.
Sintezė, harmonija, up ir down, Antanas Garšva dirba elegantiškai. Prašau, ir
jo dantys sublizga, dėkui, sublizga, jis plastiškai ištiesia ranką, jo liekna
figūra maloni važiuojantiems (p. 37).“ Šį sizifišką darbą sekina ir prasti
santykiai su Elena, troškimas būti mylimam ir įprasminti savo būtį. Garšva,
kaip ir kiti emigrantai darbuotojai, per pertraukėles bando užmušti laiką
gerdami viskio taureles, kalbėdami banalybes, bendraudami pagal pramoktą
amerikietišką kultūrą t. y. šypsotis, kad ir dirbtinai, tačiau būti maloniems
netgi tada, kaip iš tikrųjų nebėra dėl ko gyventi. Bendradarbis Stenlis
prasitaria, jog labiausiai trokšta nusižudyti, Garšva iš ironijos paklausia, o kodėl
to nepadarai. Gražiai tviskančiame viešbutyje, kur galima gauti kekšių ir
bet kada išgerti, iš tikrųjų darbuotojai nebeturi prasmės gyventi ir
vienintelis dalykas, kuris palaiko – tai moterys, o Garšvai dar ir kūryba.
Pasakojime grįžtama į
tarpukario Lietuvą, pasakojama tarpukario Kauno realijos, kurios, bent jau man,
perteiktos ypač niuansuotai ir įtaigiai. Turint galvoje, kad tarpukario Lietuvos
Kaunas – tai ne kunigų, tikinčiųjų ir liaudies kūrybą garbinančiųjų juodadarbių
miestas, o iš tikrųjų savitą europietišką atmosferą turinti kultūros oazė. „Tais
metais Laisvės alėja modernėjo. Išnyko apskritų akmenų grindinys ir arklių
tramvajaus bėgiai. Gatvę užliejo didmiesčio asfaltu. Praturtėjusi valdžia
prismaigstė elegantiškų pusdangoraižių. Raudoni autobusai minkštai supo klubais
spyruokliuojančias ponias ir smailiaūsius melužius ponus – jų vata iškimšti
pečiai styrojo lyg ledlaužiai. Konrado kavinėje grįžę iš Paryžiaus dailininkai
svaidėsi prancūziškais vardas ir valandomis gėrė vieną kavos puoduką. Knygynų
vitrinose gulėjo nauji meno leidiniai, žurnalai, knygos (p. 134-135).“ Šalia
tikslingai perteiktos lietuviškos kultūros skleidžiasi Garšvos pirmosios meilės
istorijos su Jone ir keisti santykiai su prostitute Ženia, kuri atstoja jam globėjišką
motiną, kai komunistiniai tardytojai (buvę kolegos poetai parsidavėliai)
suknežina Garšvos galvą, nes šis nesugeba sukurti ideologizuoto eilėraščio.
Toji trauma paspartina Garšvos ligą.
Iš esmės tie epizodai
perteikia Antrojo pasaulinio karo dramatizmą, kurio tenka paragauti ir
Garšvai, kas, žinoma, paskatina jį bėgti į Vakarus, kai vokiečiai atsitraukia
nuo Raudonosios armijos. Garšva supranta, jog kurti Lietuvoje negalės, todėl
jau būdamas pabėgėlių stovykloje aršiai diskutuoja su tautiškai ir tradiciškai
rašančiu poetu Vaidilioniu. Šiuose dramatiškuose epizoduose A. Škėma
išskleidžia kūrėjo pasirinkimo dramatizmo istoriniame-kultūriniame fone,
kuriame išryškėja geriausios Garšvos savybės; jis neišduoda savo įsitikinimų ir
principų kaip kūrėjas. Dramatizmą sustiprina ir Garšvos psichinė liga, kuri
turi tiesioginių sąsajų su motina, kurią su tėvu uždaro Palangos psichiatrinėje.
Galiausiai nuolat romane pasikartojantis žodis zoori reiškia beprasidedantį
spazminį priepuolį, sąmonės užtemimą, kuris tampa romano svarbiu leitmotyvu,
apjungiančius du svarbiu dalykus: manieringą, netradicinį sąmonės srautą
primenančius sakinių struktūras ir trūkinėjančią Garšvos atmintį.
Romanas nėra lengvai
perskaitomas vienu ypu neprityrusiam skaitytojui, tačiau jį be galo įdomu
nagrinėti pačiais įvairiausiais aspektais. Iš vienos pusės tai pakrikusio ir
traumuoto žmogaus nihilistiniai egzistenciniai štrichai, o iš kitos –
istoriniais ir kultūriniais kontekstais katastrofų laikotarpiu „perteptas“ pasakojimais,
leidžiančiais per personalizuotą Garšvos asmenybę suvokti laikmečio procesus ir
tai, kaip sąlygos bei aplinkybės naikino žmones tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Balta drobulė labai geras kūrinys, kurį pirmąkart perskaičiau būdamas dar
mokiniu, bet anuomet absoliučiai nepatiko, nes negebėjau suprasti nei ką
reiškia būti kūrėju, kai negali kurti, nei ką reiškia juodas beprasmis darbas,
kai net negali įprasminti meilės poreikio... Šiandien romaną galiu perskaityti
iš gyvenimiškosios savo perspektyvos ir pateisinti bei suprasti labai daug
Garšvos būsenų, pateisinti (savi)ironiją, cinizmą, gailestį ir nihilizmą.
Tekstas parašytas iš saviterapinės perspektyvos tapo tikra lietuvių literatūros
klasika, per kurią lyg matinį popierių persišviečia lietuvių egzodo kartos
patirčių siluetai.
Jūsų Maištinga Siela
2022 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis
Filmas: "Velnio šviesa" / "Prey for the Devil"
Sveiki,
Žiauriai juokingu
pavadinimu siaubo filmas „Velnio šviesa“ (angl. Prey for the Devil)
(2022) tikriausiai pritraukė ištisą tuntą žiūrovų. Turiu galvoje tuos, kurie
išties mėgsta siaubo filmus ir vedini „Egzorcisto“ bei kitų kultinių filmų,
kurie anuomet padarė įspūdį, nė nemirktelėję pasirinko žiūrėti ir „Velnio
šviesą“. Režisierius Daniel Stamm, galima sakyti, yra šio žanro profesionalas
(žinoma, ne kokybės, o kiekybės prasme), nes pastaruoju metu dirbo prie
panašaus turinio serialų, o mes jį labiau žinome kaip siaubo filmo „13 nuodėmių“
(2014) kūrėją. Pastarąjį filmą teko matyti irgi, tačiau net kankinamas elektra
negalėčiau atpasakoti, kas tame filme dėjosi, nes paprasčiausiai nebeatsimenu,
kadangi nepadarė jokio įspūdžio.
„Velnio šviesa“ pasakoja
apie jauną peroksidinę (auč!) vienuolę, kuri vaikystėje patyrusi mamos
apsėdimą, bando vyriškoje kunigų seminarijoje pralaužti lyčių standartus ir
tapti... egzorciste vien tam, kad kažkaip išgydytų savo traumas, suprastų, kaip
veikia demoniškosios jėgos, kurių šiame filme pilna ant kiekvieno kampo. Visgi
moteris iškart pajaučia, jog turi įtaigos galią ir blogis jos klausosi, tą suuodžia
ir įvardija bažnyčios tarnai. Visgi filmas prikaišiotas ir aplipintas šiam žanrui
būdingų klišių, kurios stelbia filmo turinį. Vos tik bandai įsijausti į
istoriją, bet suvoki, kad ta personalizuota sesers Anos istorija neveža net iki
Rietavo, o ką jau kalbėti apie Mažeikius, tad pamažu darosi juokinga. Jeigu
filmo pradžioje dar galima jausti pastangų kurti intrigą, tai pabaigoje tampa
kakofoniška Užgavėnių pasiutpolkės parodija, kai Ana, įkritusi į požemių švęsto
vandens baseinėlį, pati išsivaro velnią.
Manau, su šiuo filmu beveik
viskas arba blogai, arba labai labai „ties riba“, nes scenos komponuojamos kaip
iš vadovėlio „Sukurk prastą siaubeką, kurį vis tiek visi žiūrės“. Galiu tik
pasidžiaugti, jog šalia viso šio siaubo filmo pompastikos neseniai užgimė
aukštesnio siaubo filmo bumas („Vyrai“, „Paveldėtas“, „Motina!“, „Ne“ ir kt.),
o tai, kas yra „Velnio šviesa“, jau galima laikyti nurašytu broku. Dieve mano,
tik nesugalvokite mokėti už šį „šedevrą“ pinigų, geriau atiduokite juos man.
Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 38/100
IMDb: 5.2
Jūsų Maištinga Siela
2022 m. gruodžio 16 d., penktadienis
Knyga: Alvaro Enrigue "Staigi mirtis"
Alvaro
Enrigue. „Staigi mirtis“ – Vilnius: RaRa, 2021. – p. 260.
Sveiki, mieli
skaitytojai,
Viena nuobodžiausių
pasaulyje sporto šakų (bent jau man) yra tenisas, kurį be jokio susidomėjimo
perjungiu net tada, kai žinių portalai praneša apie kokias nors sensacingas
rungtynes. Ir tikrai, kas gali mėgautis tenisu? Nebent tie, kurie patys jį
žaidžia ir išmano, žino, ko iš tikrųjų reikalauja šis sportas. Apie tenisą
daugiau ir įdomiau sužinojau perskaitęs meksikiečių rašytojo Alvaro Enrigue
(g. 1969) romaną Staigi mirtis (ispan. Muerte subita),
kuriame autorius itin intelektualiais ir įžvalgiais rakursais nagrinėja 1599 m.
spalio 4-ją garsaus italų tapytojo Karavadžo (Michelangelo Merisi da
Caravaggio, 1571-1610) ir ispanų poeto Kevedo (Francisco de Quevedo,
1570-1645) Romoje vykusią teniso dvikovą, kurią stebėjo romiečiai ir ispanų
kunigaikštis. Romaną į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė, išleido
leidykla Rara.
Derindamas sporto raidą
ir šias garsias istorines asmenybės bei jų teniso mačus, A. Enrigue paraleliai
pateikia kitų istorijų, vykstančių panašiu metu tiek tuometinėje protestantizmą
pasirinkusioje Anglijoje, tiek XVI amžiaus pirmojoje pusėje vykusį Meksikos ir
Pietų Amerikos konkistadorų nukariavimo istorijas. Pasakotojas per lakoniškus romano
skyrelius šokinėja tai į vieną, tai į kitą erdvę ir kuria dinamišką vaizdinį,
kuris primena veiksmų ir padarinių tenisą, sėkmingų ir nesėkmingų politinių
manevrų mačus.
Tekstas persmelktas
istoriniais faktais, tačiau autorius juos suverpia ir nuaudžia į nenuobodų
ir gana ironiškai individualizuotų veikėjų šou. Pavyzdžiui, jau ko vien vertas
susenusio Lotynų Amerikos užkariautojo Hermano Korteso paveikslo štrichai,
kuris, nors Ispanijai atnešė tuometinę neregėtą šlovę, įkurdamas Naująją
Ispaniją ir pavergdamas tiek daug vietos indėnų genčių, tačiau iki šiolei jo
neapkenčia visas pasaulis: tiek patys ispanai, tiek dabarties žmonės. Jo
kryžiaus žygiai, dvaruose siuvinėjančios ir nuobodžiaujančios moterys,
kalbančios apie jo sėklidžių kamuoliukas tarsi teniso žaisliukus, brėžia ir
ilgą įspūdingos giminės geologinį medį, kuris, žinoma susijęs ir su Karavadžo
ir Kevedo teniso partija.
Viena įspūdingiausių
istorijos detalių, kuri tampa vienu iš pagrindinių romano leitmotyvų yra
Henriko VIII nukirsdintos žmonos Anos Bolin nukirpti plaukai, iš kurių vienas prancūzas padarė keturis įstabius teniso kamuoliukus. Apie kiekvieną iš jų istoriją
pasakotojas plėtoja galimas istorijas ir, kaip žinia, vienas iš tų kamuoliukų,
rastų sienoje, galimai galėjo būti praganytas tą 1599 metų spalio 4 dienos mače
tarp italo ir ispano. Tiesą sakant, autorius geneliai išlaiko balansą tarp
sausos faktografinės medžiagos ir kuria kone detektyvinę, pilną aistros ir
girtuoklysčių, dviejų vyrukų su palydomis ir mecenatais istoriją, bet iš esmės mums
perteikia Vakarų Europos bei Naujojo Pasaulio istorijos raidą per, atrodo,
kasdienius įvykius, kurie tarp tų vadovėlinių faktų dažniausiai išvis neminimi,
todėl Staigi mirtis iš vienos pusės veikia kaip įdomioji istorija, o iš
kitos ir kaip eksperimentinė grožinė literatūra. Autorius, kaip anuomet Olga
Tokarczuk, rašydama romaną Bėgūnus, pasirinko išskaidytus fragmentiškus
pasakojimus imituodama dinamišką bėgimą nuo velnio ir blogio, taip ir A.
Enrigue šiame romane bėga paskui teniso kamuoliuką, kuris kartu tampa paties pasaulio
likimo metafora.
Autorius nemažai skiria
dėmesio teniso istoriniams aprašymams, juos cituoja iš įvairių Renesanso ir
Barako laikotarpio rašytinių šaltinių, kas, savaime aišku, byloja, jog
rašytojams, to meto intelektualams, menininkams ir bohemos atstovams (nesvarbu,
kas esi) sporto azartas buvo nesvetimas, kaip ir dabar vykstantis FIFA futbolo
čempionatas. Tačiau autorius analizuoja politizuotą tenisą ir kitokiais rakursais,
visiškai netikėtai, pavyzdžiui, pasitelkęs lingvistinius tyrimus.. „Šiandieninėje
ispanų kalboje jos vardas [Malinali Tenepati] tapo būdvardžio šaknimi –
malinchista reiškia žmogų, kuris labiau vertina svetimą kultūrą ir niekina savo
(p. 124).“ Kaip įvairūs netikėti į vergovę pagrobtų princesių
pasidulkinimai su Naujojo Pasaulio užkariautojais įsitvirtina kalbiniu pagrindu
į vietos kultūrą.
Romane esama nemažai erotikos.
Besimasturbuojanti actekų princesė aptaria su priešu politinius reikalus, arba pats
dailininkas Karavadžas, hiperaktyvus homoseksualistas, linkęs į girtuoklystę ir
vienadienius santykius. Romane pažymima, jog teniso kova vykta abiem esant
pagiringiems ir net išvakarėse turėjus intymių tarpusavio nuotykių. Sakoma, kad lovoje
tiek karalienė, tiek bet kuris tarnas tampa lygiaverčiais, nes seksas nuplėšia
bet kokias socialines kaukes ir žmonės pagal savo prigimtį ir aistrą tampa
lygiaverčiai lyg ką tik išvaryti iš Rojaus. Visgi autorius išskleidžia ištisą
laikmečio galios ir kūniškos aistros santykių kakofoniją, kuri ir stebina savo
atvirumu, ir leidžia visą tą popiežių ir Dievo žodžio nešėjų bei
kontrreformacijos šalininkų laiką vertinti kaip vieną didėlį socialinį
kabaretą, kuris viešai yra smerkiamas, tačiau kiekvienas vis tiek užima tam
tikrą poziciją, sakyčiau, visai kaip šiais laikais. „Dar niekada santykiai
tarp politikos, pinigų, meno ir spermos nebuvo tokie glaudūs ir migloti. Arba
tokie begėdiškai laimingi, tolerantiški ir sklandūs. Džustinianis dulkino
Lombardijos šernus, Karavadžas savo Venecijos kardinolą, o Filidė – juos abu.
Ir visi laimingi (p. 130).“
Kaip minėjau, ne ką
įdomesni įvykiai vyksta ir Naujojoje Ispanijoje. Ten, Meksikoje, Kiroga senųjų vietos
gyventojų miestų papėdėje bando įkurti tikrą utopinį miestą, nes jo rankoje anglų
Tomo Moro veikalas Utopija tampa instrukcija, bent jau taip mano Kiroga,
kaip kurti idealią visuomenę, tačiau čia autorius įžvelgia ir juokingą
paradoksą: „Žinoma, Kiroga nė neįtarė, kad Moro pasiūlytas ir jo paties
sukurtas visuomenės modelis veikė tik dėl to, kad tai buvo ta pati gamybos
sistema, kurios Meksikos slėnio indėnai jau laikėsi prie atvykstant ispanams.
Tai buvo ta pati schema, kurią kaskart bandantys atgaivinti indėnai Sumaragos būdavo
baudžiami mirtimi ant laužų (p. 216).“
Be to, kad autorius gerai
ištyrinėjo laikmečio šaltinius ir istorinius veikalus, apie kuriuos byloja
pabaigos žodyje, jis šiame romane įterpia ir savo asmeninių pasvarstymų, tam
tikrų eseistinių intarpų, visai netikėtų ir, atrodo, iš pirmo žvilgsnio
nederančių prie romano sąrangos, tačiau būtent toks eklektiškas išsišokimas tik
dar labiau kelia skaitytojų susidomėjimą. „Tai nėra knyga apie Karavadžą ar
Kevedrą, nors knygoje Karavadžas ir Kevedras yra. Taip pat ir Kortesas bei
Kuautemokas, Galileo ir Pijus IV. Gigantiškų asmenybių susidūrimas. Visi dulkinasi,
nusirengia, aklai lažinasi. Romanai griauna paminklus, nes visi, net patys
skaisčiausi romanai, yra šiek tiek pornografiniai (p. 196).“
Galiu sutikti, kad būtent
Staigi mirtis pulsuoja aistringu istorijos daugiaplaniškumu, skverbiantis ir
gilinantis, aiškinantis ir bandant suprasti, kaip žmogaus reprodukcija ir tos reprodukcijos
įkinkymas į socialinius, religinius ir politinius apynasrius sukūrė mūsų
dabarties pasaulį. Sakyčiau, romanas parašytas nepaprastai išmoningai,
įtraukiai ir įtaigiai, nes čia pasireiškia ir rašytojo išmonė, ir erudicija, ir
tai, ką galbūt turėjo ir kitos leidyklos Rara išleistos pastarosios įspūdingos
knygos: Georgi Gospodinov Liūdesio fizika, Benjamin Labatut Kai
liaujamės suprasti pasaulį. Istoriniai faktai, apšlifuoti rašytojo vaizduotės
ir perskverbti intelektualių įžvalgų, pateikta kaip personalizuota pasaulio
sąrangos paaiškinimo schema, kurion pakliuvęs skaitytojas yra bejėgis, nes
privalo arba susierzinęs numesti knygą, arba besąlygiškai save praturtinti.
Žinoma, kad A. Enrigue romano Staigi mirtis neįmanoma numesti į šoną, kūrinys
yra vertas laiko ir dėmesio nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio.
Jūsų Maištinga Siela
2022 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienis
Filmas: "Mano policininkas" / "My Policeman"
Sveiki,
Britų režisierius Michael
Grandage daugeliui žinomas dėl filmo „Genijus“ (2016), o naujausias jo kūrinys,
pastatytas ir pagal neseniai Lietuvoje pasirodžiusio Bethan Roberts to paties
pavadinimo romaną „Mano policininkas“ (angl. My Policeman) (2022),
jau daugel susilaukė įspūdžių, mat, vieni filmą gyrė, kiti peikė, dar kiti liko
abejingi. LGBTQ temos filmas apie XX amžiaus vidurio britų policininką, kuris
palaikė slaptus santykius žmonai palei nosį daug ką stebino ir graudino, o
pagrindine filmo razina tapo „One Direction“ vokalistas Harry Styles, pastarasis
paskutiniu metu nusifilmavo net keliose naujose juostose ir tikriausiai bando
įsitvirtinti kaip aktorius.
Filmas apie dvigubą
gyvenimą ir santykius Britanijoje, kai gėjų santykiai buvo kriminalizuojami,
manau, apie tai filmų rasime ne vieną ir ne du. „Mano policininkas“ iš esmės
(kaip ir filme „Genijus“) režisierius gana tradiciniais poetiniais potėpiais
bando perteikti to meto sudėtingus pasirinkimus. Trijulės santykių trikampis
perteikia centrine figūra – Marion, kurios pagrindinė jaunosios vaidmenį sukūrė
kaip ant mielių iškilusi ir po serialo „Karūna“ princesės Dianos vaidmeny sužibusi
aktorė Emma Corrin. Pastaroji, sakyčiau, buvo juslingiausia visoje toje trijulėje.
Vaidyba išties labai schamatiška ir primena klasikinius vidutinius manieringus filmus iš 90-ųjų. Gausu nenatūralių pauzių,
teatralizuotų ilgesingų atsidūsėjimų, gamtos peizažų tarsi atvirukų užsklandėlių
ir lėtai ištemptas naratyvas, nors jau nuo pat pradžių žinoma, kaip viskas
pasisuks, todėl man, kuris tikėjosi, jog tikrai pratrūksiu bliauti ašarų
upeliais, teko servetėles atidėti į šalį, nes filmas absoliučiai nepaveikė emociniame
lygmenyje.
Harry Styles atliktas
vaidmuo buvo schamatiškas ir nebuvo individualaus santykio, tarsi režisierius
jį numarino bandydamas kurti savo prislopintą dramatizmą po manieringa
teatrališka poetika. Manau, filmas būtų visai kitame lygmenyje, jeigu Harry
Styles atliekamo Tomo vaidmuo būtų išreikštas taip pat dramatiškai kaip E.
Corrin sukurtos veikėjos, dabar garsiam atlikėjui teko nusifilmuoti mažiausiai
trijose neblogose gėjiškose sekso scenose, o tai, ką reiškia prarasti policininko
statusą ir netekti tapatybės sunkiais laikais, liko tarsi prislopinta ir
nutylėta... Visgi naiviai (nežinau, kaip rašytoja tą padarė knygoje, nes jos
neskaičiau) perteikta ir Marion savivertė. Ji ilgą laiką net neįtaria, kad
prisitrynęs intelektualus dailės žinovas rėžia sparnelį aplink jos vaikiną, o
vėliau ir sutuoktinį, kol pati juos neužklumpa. Senatvėje Marion suvokdama, jog
gyvenimas praplaukė jos vyrui nemielas, ji imasi globoti sunkiai sergantį
Patriką, kurio namuose engia senstelėjęs Tomas, nes kaltina jį išdavyste. Kokio
reikia būti naivumo, ką? Visumoje filmas kiek nuviliantis, nes režisieriaus senamadiškame
kinematografiniame ritme paskandina visą dramatizmą.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 50/100
IMDb: 6.5
Jūsų Maištinga Siela
2022 m. gruodžio 14 d., trečiadienis
Filmas: "Titanė" / "Titane"
Sveiki,
Prancūzų režisierė Julia Ducournau tikriausiai užkietėjusiems
kino gurmanams pažįstama kaip novatoriško siaubo trilerio „Šviežiena“ (2016)
kūrėja. Anuomet pavaizdavusi be stebuklingų ir ypatingų galių merginą, kuri
tiesiog mėgsta valgyti žmogieną, režisierė pritraukė savo kūriniu nemažai
susidomėjusių, o naujausias darbas „Titanė“ (pranc. Titane) (2021)
sudrebino forumus diskusijomis apie tai, kaip efektingai ir gluminančiai
nepatogiai pavaizdavo jauną moterį, kuri susilaukia kūdikio nuo automobilio.
Filmas Kanuose pelnė pagrindinį Auksinę palmės šakelės apdovanojimą.
Pagrindinis filmą
reprezentuojantis žodis yra „nepatogus“. Ir tas, žinoma, tiesa. Režisierė randa
būdų perteikti siaubo idėjas įtaigiai. Pagrindinė veikėja Aleksė dar būdama
vaikas patenka į avariją ir jai į galvą įmontuojama plieninė plokštelė, kuri
pakeičia jos gyvenimą. Galiausiai vieną dieną, šokdama viliotinius ant automobilių,
ji metaliniu plaukų iešmeliu perduria jį įsimylėjusį fanatiką vaikiną. Galiausiai
sužinome, kad tai nebe pirmoji Aleksės auka ir mieste jau ieškomas visas pulkas
panašiai nužudytų jaunuolių. Galiausiai paskelbiamas Aleksės atvaizdas ir
merginai reikia bėgti, todėl ji keičia savo išvaizdą, kol galiausiai pakliūna
pas gaisrininką Vincentą, kuris Aleksį laiko savo mirusiu sūnumi. Negana to,
Aleksė dar ir laukiasi nuo automobilio vaiko ir bando po džemperiais paslėpti
nuolat augantį pilvą, kad naujasis tėtukas neįtartų ją esant ne tik moterimi,
bet dar ir nėščia.
Iš tikrųjų režisierė
remiasi jusliniais kūno pojūčiais. Žiūrovas stebi Aleksės kūną, įrištą po
lipnia juosta, iš spenelių ir tarpukojų bėgantis juodas tepalas sufleruoja, kad
Aelksė patiria transformaciją ir jos žmogiškasis biologinis kūnas nešioja ne
visai žmogaus vaisių. Filmas iš vienos pusės yra siaubo trileris, iš kitos –
mokslinė fantastika, kuri bando apmąstyti žmogaus biologijos kryžminimą su
technologijomis. Visi tie implantai mūsų kūne t. y. silikonai, botulinas,
plastikiniai ir plieniniai sutvirtinimo varžtai apauginti mūsų mėsa iš esmės
keičia ne tik natūralų žmogaus organizmą, bet ir psichiką. Režisierė bando
perteikti tą žmonijoje esantį lūžį, kada plieno implantas susikryžminęs su
organizmu pagimdo antžmogį. Ir koks tas antžmogis bus? Sunku kol kas pasakyti.
Pagrindinį vaidmenį filme
sukūrė iki tol beveik niekam nežinoma aktorė Agathe Rousselle, kuri įtaigiai
perteikė Aleksės vaidmenį, pilną kūniškojo skausmo ir erotikos, lesbietiškų
sekso žaidimų ir viliotinio ant automobilių. Visgi režisierė kurdama mutantės
titanės istoriją įpina ir freakinių psichologinių momentų. Gaisrininko
sūnaus gėjaus netekusio Vincento psichologija ne mažiau keistai bauginanti.
Netekties skausmas ir vyro saviapgaulė geba į sūnaus vietą absorbuoti Aleksę
kaip pakaitalą, kitaip sakant, Aleksė yra psichologinis implantas, kuris
palaiko Vincento gyvenimą. Bendriausia prasme filmas šiurkščiai perteikia
fiziniame ir dvasiniame lygmenyje įsileidžiamus implantus, kurie pakeičia žmogų
iš esmės. Filmas išradingas, ekspresyvus, jį sunku vertinti ir įvertinti,
tačiau tikrai nepaliks abejingų. Kažkuo man priminė siaubo filmą „Ateities
nusikaltimai“, kur technologijos, po kurių skalpeliais gulasi žmonės pjaustymuisi,
kad per skausmą patirtų orgazmą, tačiau „Titanė“ nepalyginamai įtaigesnis
filmas.
Mano
įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 75/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela








