Šiandien esu pakankamas, man nereikia būti geresniu,
apsimesti, privaidinti ar stengtis išpildyti kitų lūkesčių. Esu jau pakankamas
čia ir dabar, pilnas visko, ko reikia gyvenimui, visavertis ir pozityvus. Jeigu
manyje kažkas dabar ir mato trūkumą, jeigu ir nepatinku, jeigu ir sukeliu
menkumo įspūdį tai tik dėl to, kad tai kito žmogaus problema, nes jis nori
dirgintis ir įrodinėti savo vertę labiau, nei reikia. Užtenka tiesiog būti be
pastangų, įtampos. Aš jau esu visavertis.
Nepraleidžiu progos, kaip visada, pažiūrėti lenkų kino.
Šįkart eksperimentinė lenkų režisieriausPaweł Łoziński
dokumentinė juosta „Balkoninis filmas“ (lenk. Film balkonowy)
(2021), rodyta per „Kino pavasarį“. Kai atrodo, niekuo nebeįmanoma nustebinti,
Lozinskis ima ir nustebina paprastu eksperimentu. Jis iš savo namų balkono
Varšuvoje per dvejus metus nufilmuoja daugiau nei tūkstančių praeivių, kalbinamų
iš balkono. Žinoma, į filmą pateko tik išskirtiniai ir patys įdomiausi kadrai.
Manau, tai labai pandeminis filmas, kai visi 2019-2021 metus praleidome izoliuoti
namuose, nors pačiame filme nemačiau nė vieno žmogaus su kauke, tad sunku
prognozuoti, ar filmas buvo ar nebuvo filmuojamas per pirmąją pandemijos ir
saviizoliacijos bangą.
Visgi juosta stebina iškart savo atvirumu ir žmonių
įvairove. Režisierius filmuoja praeivius, savo kaimynus, žmoną, dukrą ir per
dvejus metus kai kurie nuolatiniai praeiviai tiesiog pripranta prie balkone
sėdinčio žmogaus, tampa atviresni. Filmas sudurstytas iš trumpų ir
charakteringų pokalbių, kuriuose labai greitai išryškėja kalbančiojo pasaulėžiūra
ir filosofija. Paprasti varšuviečiai pasirodo ne kaip darbininkų klasės nuobodylos,
o iš tikrųjų turintys labai įdomių paslapčių. Vieni miega mašinoje, kiti kasryt
bėgioja, eina apsipirkti, vežioja naujagimius, o kai kas net susideda maišuose
esantį turtą ir glaudžiasi prie tvoros, nes neseniai išėjo iš kalėjimo ir
nežino, ką daryti su gyvenimu.
Šiose miniatiūrose atsiskleidžia sudėtingas
varšuviečių kaleidoskopinis žmonių skruzdėlynas. Kai kurie veikėjai pasirodo
skirtingais metų laikais, pratęsia savo istorijas. Man asmeniškai buvo vienas
įdomiausių – apačioje gyvenanti pensininkė, pamišusi dėl šaligatvio priežiūros,
kuri net naktimis nemiega, puola neprašvitus kasti sniegą, nes visą gyvenimą
dirbo valytoja. Tarp įdomesnių praeivių buvo ir bipolinio sutrikimo moteris,
kuri sakosi, kad „vis dar mokosi būti žmogumi“ ir moteris, kuri sakosi esanti
labai laiminga, nes ją skriaudžiantis vyras išėjo. O kur išėjo? Atrodo, kad ji
būtų vyrą nužudžiusi...
Mįslių, užuominų filmas, kuriame veriasi ir
nacionalinės lenkų problemos. Pavyzdžiui, vienas senukas ant šaligatvio prisipažįsta,
jog yra depresijoje, nes neseniai neteko savo gyvenimo partnerio, kurį daugiau
nei 40 metų aplinkiniams pristatinėjo kaip brolį. Rodomi kadrai ir radikaliųjų
lenkų nacionalistų, kurie rėkaudami nešiojasi šalies vėliavą ir skatina išvaryti
emigrantus, susidoroti su homoseksualais. Atrodo, jog režisieriui pavyko ant
vieno šaligatvio sutalpinti visą Lenkiją su labai skirtingais žmonių požiūriais,
įsitikinimais. Ką tai rodo? Kad tais pačiais keliais ir žeme kasdien vaikšto
prasilenkdami tiek homoseksualai, tiek homofobai, dažniausiai vienas kito
neatpažįstantys, nes miestas padaro juos svetimus, paslepia žmones atskiruose uždaruose
ir nematomuose pasauliuose. Labiausiai šiame puikiame filosofiškame filme
nustebino ne režisieriaus sumanymas, ne jo užduodami egzistenciniai klausimai
praeiviams, bet būtent praeivių įsitraukimas į provokaciją ir didelis
atvirumas. Tai rodo, kad galbūt kiekvienas iš mūsų visgi laukia tam tikro
stebuklo, kad mus iš tikrųjų pamatys ir įvertins, o ne tik juokingai nufilmuos ir įdės į
YouTube pajuokai, galų gale atrodo, jog egzistuoja neįtikėtinai turtingų, įdomių gyvenimų pilkoje žmonių
masėje.
Šiandien pagalvojau, kad visuomeninė sistema tiesiog
atima vieną brangiausių dalykų iš žmogaus t. y., laiką, skirtą tik sau ir savo
savijautai gerinti. Dar niekad neturėjome tiek daug projektų, užimtumo, savanorystės
projektų, o kur dar darbas, rūpinimasis buitimi, kad kartais nueiti „į save“
net nebesinori. Nes mes patikime, kad kiti svarbesni, kad svarbu būti visur,
dalyvauti, rūpintis, duoti ir atiduoti, nes taip mus ugdo nuo mažens, bet jeigu
nelieka laiko sau, kad ir pusvalandžio dienoje be pašalinių veiklų, tik
susicentruoti vienumoje mintims, jas įgalinti, jas artikuliuoti, išjausti,
paleisti į aplinką, tada neugdomas sąmoningumas ir labai sunku kažką padaryti
ir pajusti iš gyvenimo pasitenkinimą.
Man regis, kad ir kas nutiktų, turime bent vieną
pusvalandį skirti laiko sau, atsijungti nuo problemų, interneto, žinių portalų,
nesaikingo valgymo, mechaninių judesių ir tiesiog gulėti, arba sėdėti
susitelkus į savo psichinės sveikatos švarinimą. Laikas sau yra vitaminai. Laikas
sau yra švara. Laikas sau nėra joks egoistinis dalykas, ką dažnas bando
primesti. Jeigu skiri sau laiką, susitvarkai mintis, jausmus, išgrynini kryptį
ir būsenas, tada ir su kitais elgsiesi kitaip, ne iš inercijos, o su
pasimėgavimu ir prasmės suvokimu. Aš randu laiko sau, tai yra svarbiau už bet
ką, ką man pasaulis bando pasiūlyti ir primesti, aš sąmoningai atsirenku, kad
darbai palauks, skambučiai, neatsakyti laiškai, filmai, knygos ir visas pasaulis
palauks, kol aš pabūsiu su savimi ne civilizacijos triukšme, o pakilęs virš
visko ir įvertinęs, jog pasaulis nesugriūva, jeigu per jį nelekiu trilinkais. Pabūkime
aristokratais, judėkime tikrovėje po laiko sau lėčiau, esmingiau, absorbuodami
savo veiksmų ir pasirinkimų prasmę, ir pajuskime iš to malonumą.
Žinau, žinau... Bet vis tiek apie šią dainą noriu
pakalbėti. Mes sena įsigalėjusi tradicinė homofobinė šalis, kuri net neatseka,
jog tas pastiprintas tradicinis pasišlykštėjimas kitais – tai sovietų okupantų
palikimas, pastaruosius baisiausiai smerkiame, bet žįsdami dosniai paliktą „vertybių“
spenį. Argi nekeista, kai giriame budelio botagą? Bet šįkart ne apie tai, o
apie australų atlikėją ir aktorių Troye Sivan (g. 1995), kuris neseniai
išleido savo trečiąjį solo albumą „Something to Give Each Other“, o su jo
pasirodymu ir trečiąjį singlą „One of Your Girls“ (liet. Viena iš
tavo merginų). Noriu pabrėžti, kad visi jo pasirodę trys albumai susilaukė
nepaprastai gerų muzikos kritikų įvertinimų, o paskutinysis albumas ypač. Labai
kūniškos, erotizuotos ir jaunatviškos dainos apie seksualinius potraukius, laisvę
būti savimi, mėgautis kūnu, kol jaunas, ir dėl to nesigėdyti, regis, yra
pagrindinis viso albumo konceptas.
Visgi šioji daina, nors ir lėtesnė, pritvinkusi erotiško
ilgesio, skamba asmeniškai geriausiai visame albume. Vaizdo klipas internete
sukėlė tūkstantines reakcijas, mat atlikėjas, ir šiaip neslepiantis
homoseksualumo ir tą puikiai išnaudojantis šio albumo reklamai, šįkart
nustebino persirengęs mergina. Ir dar kokia, kad kitame kontekste tikriausiai
nelabai kas pasakytų, jog tai ne tik Sivanas, bet apskritai, jog tai vaikinas.
Bet ne dėl vaizdo klipo man šioji daina patinka, o dėl savo vibracijos,
skambesio, energijos. Pats atlikėjas prisipažino, jog žodžius parašė
draugaudamas su heteroseksualiu vyruku, kuris nenorėjo įsipareigojančių
santykių, nes savęs nelaikė gėjumi. Pats Sivanas jam parašė žinutę, kad kai
persigalvos, tegu jam paskambina tarp tų kitų merginų savo sąraše... Taigi tai
tampa pagrindine fraze priedainio pradžioje. Filmas, kaip ir visi iki tol
išleisti šio albumo vaizdo klipai, įskaitant ir albumo viršelį bei fotosesiją,
yra smarkiai erotizuoti, drąsūs. Nors gal ir nenustebinsi persirengęs mergina,
tačiau žiūrint į Sivaną ir turint galvoje, kad pats parašė dainą ir ją
dainuoja, visgi stebina. Pasiklausykite.
Šiomis dienomis kaip niekad pajutau, kaip svarbu yra
susitelkti į savo centrą, kaip svarbu skirti vieną ar net keletą kartų per
dieną meditacijai ir dar momentaliai nuolat dienoje prisiminti, kad esi savo
tikrovės kūrėjas. Žinokite, tai labai padeda, nes palaiko kitokių minčių tėkmę
ir švarą. Kai tai sureguliuoji, kai suvoki, kad gyvenime nieko nėra svarbiau,
nei kurti pasitenkinimo viskuo akimirką, tada įvyksta kažin koks lūžis. Ne iš
karto, bet diena po dienos, kol tas susireguliavimas tampa nauju įpročiu,
taisančiu psichinę sveikatą ir emocinę būseną.
Žinote, daug esu skaitęs ir girdėjęs apie tai, kad esame
energetinės būtybės, kurios vibruoja savitą energiją ir pritraukia kitus
dalykus. Iš esmės taip juk vyksta ir manifestacija, per energiją, per išsivalymą
ir savo tono, pozicijos, nuotaikos pakylėjimą. Šiandien suvokiu, jog man
nebesvarbu, ar manifestacija išsipildys, ar ne, ar dar darysiu tai, kas patinka
ar ne, nes Visata rengia stebuklus, o man belieka juos priimti atvirai ir
besąlygiškai džiaugsmingai. Man nebesvarbūs išsipildymo lūkesčiai, mano materialūs
ir konkretūs tikslai, dabar užvis svarbiau būti pakylėtos nuotaikos, susikūrus
savitas mintis, išsigryninti ir aiškiai žinoti, kad neprivalau niekur
murgdytis, niekam nieko įrodinėti ar tuo labiau lipti per kitų galvas. Konkretus
troškimas, dar Buda yra pasakęs, atveda prie kančios, nes sudedi per daug
energijos ir nervų, kad tai įgyvendintų, nes taip daro visi, nes to buvome
mokyti.
Šiandien man svarbu tik „prisukti“ save kaip laikrodį,
kad tiksėčiau ir jusčiau gyvenimo pulsą, rinkčiau patirtis. Ir ne bet kokias, o
malonias, nes kai viskas „prisukta“, žinokite, net tikrovė pasireiškia visiškai
kitokia. Šiandien važiavau į darbą po daugel dienų su šypsena, nepykau ant
skubančio laiko, darbų srauto, vėjuoto oro, nesikrimtau dėl būsimo fizinio ir
protinio nuovargio, o tiesiog mėgavausi, nes kitokio santykio nebenoriu turėti,
tik žaidybinį smalsumą. Ir nepatikėsite, po visko nebuvau nei toks nualintas,
nei pavargęs, nes šito fakto ir tikrovės nepriėmiau kaip darydavau anksčiau, o
tiesiog mėgavausi kitokiu santykiu. Vadinasi, galima keisti tikrovę. Pajutau,
kad ir žmonės mane pamatė kitokį, pajuto, kad kažkas tikrai gerai yra su
manimi. Pakalbino tie, su kuriais neturėdavau daugiau nei „labas“,
vadinasi, Visatos dėsnis veikia be priekaištų, nes kai pakeiti savo vidų ir
poziciją, jausmus, tada pasikeičia aplinka, tikrovė ir žmonės. Taigi. Labai esu
šiandien dėkingas visiems nuo dangaus iki žemės!
Vėl grįžtu prie rimtesnio filmo ir šįkart apie „Kino
pavasaris“ festivalyje rodytą prancūzų režisierės Rebecca Zlotowski filmą „Kitų
žmonių vaikai“ (pranc. Les enfants des autres) (2022). Šią režisierę
žinau iš jos anksčiau matyto filmo „Planetariumas“ (2016), kuris, nors ir
turėjo puikų tarptautinių aktorių žvaigždyną, tiek man, tiek kino kritikams
pasirodė drungnas ir neįdomus. Tiesa, žiūrėdamas naujausią Kanuose pristatytą
režisierės darbą ėmiau ir suabejojau, ar tai ta pati kino kūrėja, nes
absoliučiai skiriasi tiek idėja, tiek pasakojimo stilius, tiek atmosfera.
Filmas pasakoja apie vidutinio amžiaus Rachelę, kuri
susipažįsta su Ali, irgi jau nebejaunu vyru, kuris kartu su buvusia žmona
augina mažametę dukrelę. Jų draugystė pamažu vystosi, bet vieną dieną Rachelė
sužino, jog jai liko mažai laiko susilaukti vaiko, gresia ankstyvesnė
menopauzė, tad ginekologas pataria jai kuo greičiau galvoti apie nėštumą.
Galiausiai Rachelė kasdien prižiūrėdama Ali dukrą ir bandydama nesėkmingai
pastoti, suvokia, jog ji visgi lieka už borto t. y., jai nelemta patirti
motinystės.
Filmas nėra komplikuotas ar kaip nors specialiai
užaštrintas, kad būtų sunku žiūrėti. Galbūt skaudžiau priims žiūrovai, kurie
susidūrė su sunkumais susilaukti vaikų. Visgi režisierė išlaiko lengvesnį,
romantinį santykių vaizdavimo toną, nors patiems veikėjams nė velnio gyvenime
nėra lengva. Istorija, kurio scenarijų parašė pati režisierė, dvelkia
autentiškumu ir tikromis patirtimis. Pagrindinė veikėja žydė Rachelė skaudžiai
suvokia, jog gyvenimas tęsiasi, nors ir neturės savo biologinio vaiko. Tai sunkūs
susitaikymo procesai, galgi net iki galo nepriimami, nes visur, kur Rachelė
besusidurtų su vaikais, ji mato ir matys savo neišsipildžiusios motinystės
stigmą.
Kitą vertus, filmo finalas jaudinantis ir viltingas.
Mokytojai Rachelei po kurio laiko buvęs mokinys, kuris atsitiesė ir dirba savo
mėgstamą darbą, pasako, jog ji kaip mokytoja padarė jam didelę įtaką, todėl jis
susitvarkė savo gyvenimą, nebuvo išmestas iš mokyklos jos užtarimu. Ir tikrai,
eidama gatve su ašaromis ji pagaliau suvokia, bent jau taip permetama žinutė
žiūrovui, kad jeigu ir negali turėti savo vaikų, tad belieka savo motinystės
instinktą, rūpestį atiduoti tiesiog kitiems vaikams, ar tai būtų sesers
susilauktas vaikas, ar svetimi bet savaip savi vaikai mokykloje. Ir toji suvokimo
dovana kompensuoja tai, kas ne visoms moterims gyvenime duota. Gražus,
harmoningai subalansuotas filmas, kuriame žmogiškoji tragedija randa alternatyvią
paguodą gyvenime, kur ribinės situacijas papildo ir gražūs gyvenimo momentai,
romantika, o nusivylimo ašaras keičia paprastas gerumas ir dėkingumas kitiems.
.jpg)
.jpg)
